Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui R. K., atsakovės atstovui Irmantui Markevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundais (b. l. 1-3, 10-11) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 1 650 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė).

Paaiškino, kad 2013-04-19 buvo nuvežtas į Ligoninę, kurioje buvo patalpintas į priėmimo paskirstymo skyriaus laikiną patalpą kartu su 4 nuteistaisiais. Ligoninė pareiškėjo pietų metu nepamaitino. Šį, pasak pareiškėjo, Ligoninės administracijos neveikimą vertina 450 Lt neturtine žala.

Ligoninės priėmimo paskirstymo skyriuje laikinoji patalpa neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), reikalavimų, nes ši patalpa yra baisi, nežmoniška, kampuose juoda, prispjaudyta, smirdanti, joje nėra jokios ventiliacijos, primėtyta nuorūkų, šiukšliadėžė juoda, nuo sienų, palangių lupinėjasi dažai, langas mažai atsidaro ir nėra galimybės prieiti prie lango atidarymo, nes iš vidaus grotos uždėtos, o iš lauko yra uždėta nepermatoma plastmasė, per kurią nepatenka gryno oro į patalpą. 2013-04-19 pareiškėjas tokioje patalpoje išbuvo apie keturias valandas ir laikymą tokiomis sąlygomis vertina 200 Lt neturtine žala.

Ligoninės chirurgijos skyriaus 1-ojoje palatoje pareiškėjas buvo nuo 2013-04-19 iki 2013-04-26, kurioje įėjus neveikė trys rozetės, iš trijų rozečių dviejų nebuvo, sienose buvo skylės su išsikišusiais plikais elektros laidais, ant lovų gultų buvo neįmanoma išsimiegoti, čiužiniai sukrisdavo į lovų tarpus, palatoje neveikė viena lempa, nebuvo kur susikabinti rankšluošius, susidėti rūbus, tualetas buvo dvokiantis, be ventiliacijos, vamzdynai surūdiję, į tualetus pilami chemikalai dusina, graužia gerklę ir kvėpavimo takus, prausykloje nepakanka dirbtinio apšvietimo. Chirurgijos skyriuje būna net iki 30-pacientų, o prausykla sudaro apie 3 kv.m. ploto. Dušas taip pat nežmoniškas, durys iš vidaus supuvusios, vamzdynai surūdiję, nėra lentynėlių, ant kurių būtų galima susidėti higienos reikmenis. Duše nėra privatumo - dušas neatitvertas. Chirurgijos skyriaus bendras koridorius yra baisus, nuo sienų lupinėjasi dažai, net koridoriuje nepakanka dirbtinės šviesos. Lauko kiemelio takas nuo vartų iki pastato durų nelygus. Be to, nėra įrengta rūkantiems pacientams rūkomoji vieta ar patalpa, visi rūko prie pastato durų. Dėl minėtų pažeidimų prašo priteisti 700 Lt.

Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad Ligoninės chirurgijos skyriaus 1–oje palatoje nuo 2013-04-24 iki 2013-04-26 jam teko per mažai kameros ploto, todėl už šį pažeidimą prašo priteisti 300 Lt neturtinės žalos. Ligoninėje patyrė diskomfortą, tokios sąlygos trikdė protinį vystymąsi ir mąstymą, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija. Teigia, kad teko išgyventi daug nepatogumų: mažai vietos, neįmanoma pailsėti, pajudėti dėl per didelio žmonių skaičiaus, žymiai pablogėjo sveikata, atsirado nemiga, tapo labai dirglus, atsirado baimė aplinkai ir žmonėms. Gydytojų apžiūrai buvo iškviestas tik 2013-04-22, kurios metu gydytojai pareiškėjas išdėstė norą kuo greičiau išvykti iš Ligoninės, nepasitenkinimą laikymo sąlygomis gydytojai išdėstė žodžiu.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 24-27) paaiškino, kad R. K. paskutinį kartą Ligoninėje buvo gydytas laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2013-04-26 Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1 palatoje, kurios plotas yra 32,6 m (9 lovos). Informavo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl, duomenų, koks ligonių skaičius ir asmenys kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą kartu su juo palatoje buvusių asmenų skaičių, t. y. kad Chirurgijos skyriaus 1 palatoje buvo su devyniais asmenimis, teigia, kad tenkantis gyvenamasis plotas vienam asmeniui yra 3,62 m² (32,6/9 = 3,62 m²), t.y. Ligoninė pareiškėjui užtikrino minimalų 3,6 m² plotą.

Pažymėjo, kad Ligoninės Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Informavo, kad atvykę pacientai (nuteistieji ir/ar suimtieji) yra nukreipiami į laikino sulaikymo (paskirstymo) patalpą iki tol, kol juos priims gydytojas ir paskirstys į gydomuosius skyrius (konvojus iš Vilniaus pataisos namų atvyksta iki 12 val.). 2013-04-19 pareiškėjas pas gydytoją buvo priimtas 12.30 val. ir nukreiptas į Chirurgijos skyrių. Po gydytojo apžiūros, buvo atlikta asmens krata ir daiktų patikrinimas, atlikus šiuos veiksmus pareiškėjas nedelsiant buvo nuvestas į gydytojų nurodytą skyrių, todėl mano, kad nepagrįsta skunde minima aplinkybė, kad pareiškėjas buvo ilgą laiką (4 valandas) laikomas laikino sulaikymo patalpoje. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) specialistai 2013 m. kovo 6 d. ir 14 d. tikrino Ligoninės patalpas bei laikinojo sulaikymo (paskirstymo) patalpą, kurioje pažeidimų (antisanitarinių sąlygų) nenustatė. Nurodė, kad ligoninėje įrengta nauja laikino sulaikymo (perskirstymo) patalpa.

Su pareiškėjo teiginiu, kad Chirurgijos skyriaus dušas, prausykla, sanitarinis mazgas apgailėtinos būklės nesutinka, kadangi 2012-06-13 buvo atliktas kapitalinis remontas. Remontuojant patalpas eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1 palata buvo remontuota 2012-09-17.Patalpų deratizavimo ir dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotimi“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka HN 47-1:2010 reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

Paaiškino, kad naujai atvykusiems į Ligoninę suimtiesiems ir/ar nuteistiesiems karštas maistas patiekiamas tuomet, kai lieka jo dėl išvykusių tą dieną asmenų. Pareiškėjas atvyko į Ligoninę pavėlavęs pietums, todėl galėjo kreiptis į pareigūnus dėl sauso davinio išdavimo. Esant prašymams Ligoninės darbuotojai visada išduoda sauso maisto davinį. Tokią tvarką pareiškėjas žino ir/ar žinojo, kadangi ne vieną kartą buvo gydytas Ligoninėje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atvykęs į Ligoninę 2013-04-19 nesikreipė į Ligoninės administraciją dėl sausio maisto davinio išdavimo, tokio pobūdžio prašymas buvo gautas tik 2013-04-23.

Įvertinęs aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta Ligoninėje, mano, kad Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Iš pareiškėjo nebuvo gauta rašytinių skundų ir/ar prašymų dėl rūkymo palatoje ar bendro naudojimo patalpose, teigia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad administracija netinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Atsakovo teigimu, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo faktais nepagrįstais teiginiais, samprotavimais.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2013-04-26.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pareiškėjo teigimu, 2013-04-19, kai buvo nuvežtas į Ligoninę ir patalpintas į priėmimo paskirstymo skyriaus laikiną patalpą, jo nepamaitino.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2013-04-19 apie 11.30 val. buvo atvežtas į Ligoninę ir nukreiptas į laikino sulaikymo (paskirstymo) patalpą, 12.30 val. nukreiptas į Ligoninės Chirurgijos skyrių, pareiškėjui nebuvo išduotas maisto davinys.

Nagrinėjamu atveju aktuali Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių“ 34 punkto nuostata, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Atsakovė paaiškino, kad naujai atvykusiems suimtiesiems ir/ar nuteistiesiems karštas maistas patiekiamas tada, kai lieka dėl išvykusių tą dieną asmenų, pareiškėjas galėjo kreiptis į pareigūnus dėl sausio davinio išdavimo. Iš atsakovės pateikto Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui registro matyti, kad pareiškėjas dėl sauso maisto davinio 2013-04-19 į Ligoninės administraciją nesikreipė. Tokio pobūdžio prašymą pareiškėjas pateikė tik 2013-04-23 (b. l. 31). Tuo remiantis, nėra pagrindo konstatuoti Ligoninės neteisėtus veiksmus dėl sauso maisto davinio 2013-04-19 neišdavimo.

Pareiškėjas teigia, kad Ligoninės priėmimo paskirstymo skyriuje laikinoji patalpa neatitinka HN 76:2010, nes ši patalpa yra baisi, nežmoniška, kampuose juoda, prispjaudyta, smirdanti, joje nėra jokios ventiliacijos, primėtyta nuorūkų, šiukšliadėžė juoda, nuo sienų, palangių lupinėjasi dažai, langas mažai atsidaro ir nėra galimybės prieiti prie lango atidarymo, nes iš vidaus grotos uždėtos, o iš lauko yra uždėta nepermatoma plastmasė, per kurią nepatenka gryno oro į patalpą. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių šiuos jo teiginius. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl Ligoninės paskirstymo kameros būklės būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, atitinkamą sveikatos priežiūros kontrolės instituciją. Pareiškėjo argumentus paneigia byloje esantys įrodymai, o būtent – 2013-03-14 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-188 (b. l. 34-36), kuriame nurodyta, kad Ligoninės paskirstymo kameros buvo sutvarkytos, vizualiai švarios, išmatuota oro temperatūra paskirstymo kamerose siekė nuo 18,0 iki 18,2 oC ir atitiko HN76:2010 punkto 26 reikalavimus. Taigi, bylos įrodymai patvirtina, kad Ligoninės paskirstymo kameros atitinka HN76:2010 keliamus reikalavimus.

Pareiškėjas teigia, kad nuo 2013-04-19 iki 2013-04-26 buvo laikomas Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1-ojoje palatoje blogomis sąlygomis (palatoje neveikė trys rozetės, sienose buvo skylės su išsikišusiais plikais elektros laidais, ant lovų gultų buvo neįmanoma išsimiegoti, čiužiniai sukrisdavo į lovų tarpus, palatoje neveikė viena lempa, nebuvo kur susikabinti rankšluosčius, susidėti rūbus, tualetas buvo dvokiantis, be ventiliacijos, vamzdynai surūdiję, į tualetus pilami chemikalai dusina, graužia gerklę ir kvėpavimo takus, prausykloje nepakanka dirbtinio apšvietimo). Pareiškėjas taip pat skundžiasi prasta Ligoninės Chirurgijos skyriaus dušo būkle, supuvusiomis durimis, surūdijusiais vamzdynais, privatumo nebuvimu, bloga bendro koridoriaus būkle. Šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų, o tik nurodė abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymėtina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Teismas šiuos pareiškėjo skundo argumentus laiko neatitinkančiais tikrovės, kurie paneigiami bylos dokumentais. Atsakovo pateiktame Ligoninės 2012-09-17 darbų patikrinimo akte Nr. BD-1105 nurodyta, kad Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1-ojoje palatoje buvo išdažytos sienos, lubos, langai, durys, radiatoriai. Ligoninės 2012-06-13 darbų priėmimo akte Nr. BD-592 priimti Ligoninės skyriaus dušo, prausyklos, sanitarinio mazgo statybos remonto darbai: lubų valymas, dažymas emaliniais dažais, sienų plytelių klijavimas, sanitarinio mazgo tupyklų keitimas, durų, lango, radiatoriaus, dušų grotelių ir vamzdžių dažymas, elektrinio ventiliatoriaus pastatymas duše (b. l. 37-38).

Pareiškėjas žalos atsiradimą taip pat kildina, teigdamas, jog Ligoninėje nėra įrengta rūkomoji patalpa. Teismas su šiais teiginiais sutikti negali, nes pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, Ligoninės administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-12 nutartis adm. byloje Nr. A756-1160/2012).

Pažymėtina, kad įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog ligoninės patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti yra visuotinai žinoma. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės paaiškinimais dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo Ligoninėje. Įvertinus aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta Ligoninėje, darytina išvada, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu taip pat nėra atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Pareiškėjo teigimu, laikotarpiu nuo 2012-04-24 iki 2012-04-26 jis buvo laikomas perpildytoje kameroje-palatoje.

Pažymėtina, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ploto normos nėra nustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad iki Laivės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, šio įsakymo nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 kv. m., taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems asmenims (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1600/2012, 2013-04-25 nutartis byloje A525-197/2013).

Atsakovės atstovė Ligoninė teismui nepateikė prašytų duomenų apie asmenų, kalėjusių su pareiškėju skaičių ir tikslias datas. Atsakovė paaiškino, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, tačiau nurodė, kad Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1 palatos plotas yra 32,6 m², kurioje yra 9 lovos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-04-24 iki 2013-04-26 palatoje buvo 9 asmenys. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus plotas, nes jam teko apie 3,62 m² kameros ploto.

Teismas liudytojų L. L. ir T. K. teisme duotais paaiškinimais nesiremia, nes jie kartu su pareiškėju atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose, vienas kitą pažįsta, gali būti suinteresuoti bylos baigtimi.

Kaip minėta anksčiau, civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai ir nesant nors vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl skundas atmestinas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo R. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.