Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-19 · Administracinė byla Nr. I1-1125-809/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-03-19Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-06-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-19
Bylos Nr.
I1-1125-809/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03476-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas
E. P., G. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1125-809/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03476-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. P. ir G. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai E. P. ir G. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), pareiškėjui E. P. – 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjui G. J. – 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–15, 62–79).

Pareiškėjai skunde nurodo, kad buvo laikomi Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas E. P. Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. kamerose Nr. 115, 293, 152, 120, 135, 104, 325, 123, 334, 110, 195, 211, 119, 127, 124, 297, 125, 285, 150, 143, 122, 177, 290, 95, 114, 65, 155, 108, 160, 107, 36, 131, 201, 166. Pareiškėjas G. J. Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. kamerose Nr. 112A, 299, 195, 307, 341, 124, 174, 279, 168, 290, 305, 3, 54, 116, 200, 8, 33. Paaiškina, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Taip pat baldai ir sanitarinis mazgas mažino kamerų plotą. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Be to, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema. Pareiškėjas E. P. nurodo, jog sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atitvertas, todėl buvo stebimi ne tik kameroje laikomų asmenų, bet ir pareigūnų, tarp kurių buvo ir moterys. Pareiškėjas G. J. nurodo, kad kameroje esantis stalas nebuvo pritaikytas visiems įstaigoje laikomiems asmenims, todėl turėjo valgyti gulte, laikydamas karštą lėkštę arba turėjo valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjo G. J. teigimu, asmeninius drabužius turėjo plauti praustuvėje, o drabužius džiovinti kameroje, todėl buvo padidėjęs drėgmės lygis, drabužiai nedžiūdavo bei pelydavo. Pareiškėjas G. J. nurodo, kad sanitarinį mazgą be kita ko stebėjo pareigūnės. Taip pat pareiškėjas G. J. pažymi, jog kamerą turėjo tvarkytis už savo asmenines lėšas, pirkdamas valymo priemones, o asmeninius drabužius turėjo naudoti kaip skudurus, kadangi Vilniaus PN atsisakydavo suteikti valymo priemones arba jų reikėdavo laukti po dvi ar tris savaites, o per tą laiką jis buvo iškeliamas į kitą kamerą, kadangi valymo priemonės buvo išduodamos kamerai, o ne kalinamam asmeniui. Pareiškėjas G. J. akcentuoja, kad kamerų langus dengė grotos, todėl negalėjo jų išsivalyti. Taip pat G. J. teigimu, tvirtinimo konstrukcijos prie stalo buvo nepatogios, todėl negalėjo patogiai sėdėti prie stalo. Be to, G. J. teigimu, kadangi kamerose gultai buvo dviejų aukštų, todėl buvo ribojamas šviesos laidumas. Pareiškėjai dėl nurodytų aplinkybių patyrė kankinimą, nežmonišką elgesį, orumo ir garbės pažeminimą, psichologinę žalą, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 83–97).

Nurodo, kad pareiškėjas E. P. Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. Pareiškėjas G. J. Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 28 d. Pateikia duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjai buvo laikomi, įskaitant jų plotus, numerius, bei laikomų asmenų skaičių. Pažymi, kad pareiškėjui G. J. buvo užtikrintas minimalus kamerų plotas. Paaiškina, kad vienam asmeniui laikomam kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Skirstant įstaigoje atvykusius asmenis buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl pilnai suremontuotose kamerose dažnai atsirasdavo poreikis daryti pakartotinį remontą.

Visose kamerose gultai yra vienodi, be kopetėlių ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopetėlės. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Pažymi, kad skaičiuojant minimalų plotą reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato galiojantys teisės aktai. Taip pat visų Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos ir tai atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.

Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskirstymu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena, t. y. valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką buvo išduodamas į kameras. Taip pat buvo išduodama kalcionuota soda, skirta kamerų, kriauklių, unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus.

Nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpos atskirtos sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas bei praustuvas. Pažymi, kad kai kuriose kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti kaip atskiros kabinos su durimis arba atskirti 1,5 m aukščio pertvara.

Kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Vilniaus PN kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Elektra nustatytu miegui skirtam laikui į gyvenamasias kameras nebuvo tiekiama.

Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos pertvaros. Pažymi, jog siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodo, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Pažymi, jog džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas.

Akcentuoja, jog pareiškėjai buvo supažindinti su įstatymais, taisyklėmis ir pan. Taip pat pareiškėjai ginčo laikotarpiais kreipėsi į įstaigos administraciją.

Pareiškėjai savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjų reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų, sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjai kildina iš to, kad Vilniaus PN buvo laikomi sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlgyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Dėl pareiškėjo E. P. laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 6 d.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 ,, Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 115 (1 asm.); 8,20 kv. m ploto kameroje Nr. 293 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 152 (1–2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 120 (1 asm.); 8,02 kv. m ploto kameroje Nr. 135 (2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 104 (1–2 asm.); 7,64 kv. m ploto kameroje Nr. 325 (2 asm.); 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123 (1 asm.); 7,53 kv. m ploto kameroje Nr. 334 (1 asm.); 7,48 kv. m ploto kameroje Nr. 110 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 195 (2 asm.); 6,96 kv. m ploto kameroje Nr. 211 (1 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 119 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 127 (1–2 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 124 (1 asm.); 8,08 kv. m ploto kameroje Nr. 297 (1 asm.); 6,48 kv. m ploto kameroje Nr. 125 (1 asm.); 7,08 kv. m ploto kameroje Nr. 285 (1 asm.); 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 150 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 143 (1 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 122 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 177 (1–2 asm.); 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123 (2 asm.); 7,76 kv. m ploto kameroje Nr. 290 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 95 (1 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 114 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 65 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 155 (1 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 108 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 160 (1–2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 107 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 36 (1 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 108 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 131 (2 asm.); 5,40 kv. m ploto kameroje Nr. 201 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 166 (1 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m (b. l. 83–97).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,69 kv. m iki 8,2 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,41 kv. m iki 7,64 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerų plotą mažino baldai bei sanitarinis mazgas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais ir sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Taip pat buvo stebimas pareigūnių.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nurodyta, jog Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užduolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 83–97).

Žemesnės instancijos teismas

Nors Vilniaus PN kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Nustatyta, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų (b. l. 83–97) matyti, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kamerose buvo laikomas vienas, o priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje todėl teismo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu. Tačiau, 35 parų laikotarpį, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jis buvo stebimas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik pareigūnų, bet ir pareigūnių, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių šiuos pareiškėjo teiginius. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad buvo stebimas ne tik pareigūnų, bet ir pareigūnių, tačiau nedetalizavo šio argumento, nenurodė, nei kada jį stebėjo pareigūnės, nei kokios tai buvo pareigūnės, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjo teigimu, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema.

Lietuvos higienos normos 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl netinkamai įrengtos ventiliacijos. Be to, nustatyta, kad Vilniaus PN kameros vėdinamos natūraliai per langus (b. l. 83–97), kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 17 punkte. Taigi, Vilniaus PN administracija neteisėtų veiksmų neatliko. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų. Atsižvelgus į tai, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Dėl pareiškėjo G. J. laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų Vilniau PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K). Tačiau, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Vilniau PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 28 d. (su pertraukomis) (b. l. 83–97). Pažymėtina, jog pareiškėjas pateiktame skunde neturtinės žalos atsiradimo nekildino iš Vilniaus PN ((duomenys neskelbtini)) galimai netinkamų kalinimo sąlygų, nesuformulavo atskiro reikalavimo, nenurodė kaip atsakovo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis laikytinas laikotarpis 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 28 d.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 6,34 kv. m ploto kameroje Nr. 112A (1 asm.); 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 299 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 195 (2 asm.); 8,22 kv. m ploto kameroje Nr. 307 (2 asm.); 7,95 kv. m ploto kameroje Nr. 341 (1–2 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 124 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 174 (1 asm.); 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 279 (1–2 asm.); 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 299 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 168 (2 asm.); 7,76 kv. m ploto kameroje Nr. 290 (1–2 asm.); 8,17 kv. m ploto kameroje Nr. 305 (2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 3 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 54 (1–2 asm.); 7,49 kv. m ploto kameroje Nr. 116 (1 asm.); 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 200 (1 asm.); Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m (b. l. 83–97).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,69 kv. m iki 7,95 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,41 kv. m iki 7,39 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerų plotą mažino baldai bei sanitarinis mazgas.

Vadovaujantis aukščiau nurodytu reglamentavimu ir teismų praktika, darytina išvada, jos įstaigos administracijai nepažeidus minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo, pareiškėjo G. J. atžvilgiu taip pat nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais ir sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Taip pat buvo stebimas pareigūnių.

Kaip minėta aukščiau, Vilniaus PN sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Nustatyta, kad sanitarinio mazgo kabina taip pat nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų (b. l. 83–97) matyti, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kamerose buvo laikomas vienas, o priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje todėl teismo nuomone, pareiškėjo G. J. atžvilgiu taip pat nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu. Tačiau, 344 parų laikotarpį, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jis buvo stebimas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik pareigūnų, bet ir pareigūnių, pažymėtina, kad byloje taip pat nėra duomenų patvirtinančių ir pareiškėjo G. J. teiginius. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad buvo stebimas ne tik pareigūnų, bet ir pareigūnių, tačiau nedetalizavo šio argumento, nenurodė, nei kada jį stebėjo pareigūnės, nei kokios tai buvo pareigūnės, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai taip pat nekonstatuotini.

Pareiškėjo teigimu, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema. Kaip minėta, nustatyta, jog Vilniaus PN kameros vėdinamos per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos 17 punkto reikalavimus. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl ventiliacijos, todėl atsižvelgus į tai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje esantis stalas nebuvo pritaikytas visiems įstaigoje laikomiems asmenims, todėl turėjo valgyti gulte, laikydamas karštą lėkštę arba turėjo valgyti atšalusį maistą.

Eksploatavimo taisyklių 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba (14.9 papunktis). Pagal Vilniaus PN pateiktus duomenis nustatyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų, kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus (b. l. 83–97). Nustatyta, jog Vilniaus PN kamerų įrengimas atitinka aukščiau nurodytus Eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Teismas pažymi, jog šiuo atveju neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN kamerose esantys stalai, pritaikyti vienoje kameroje laikomam asmenų skaičiui. Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimas nenustatytas. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kamerose, kuriose jis buvo laikomas, valgyti prie stalo, todėl nebuvo jokio pagrindo valgyti gulte bei patirti su tuo susijusias, skunde nurodomas, negiamas pasėkmes. Esant nurodytoms aplinkybėms, šie pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad asmeninius drabužius turėjo plauti praustuvėje, o drabužius džiovinti kameroje, todėl buvo padidėjęs drėgmės lygis, drabužiai nedžiūdavo bei pelydavo.

Lietuvos higienos normos 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių, t. y. kelnes, marškinius ar palaidinę, biuzoną ar megztinį, nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Teisės aktuose džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas (b. l. 83–97).

Pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus PN nebuvo sudaryta sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius vertintini kritiškai, kadangi Vilniaus PN išskalbti drabužiai iš skalbyklos yra grąžinami tą pačią dieną bei sausi. Be to, pareiškėjui sudaryta galimybė skalbti drabužius ir iš skalbyklos gauti juos sausus dažniau nei Vilniaus PN šią paslaugą teikia nemokamai, tačiau asmeninėje sąskaitoje turi būti pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė pasinaudojus skalbimo paslauga iš skalbyklos gauti sausus drabužius, nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai patvirtina, jog Vilniaus PN kamerose buvo nuolat atliekami patikrinimai atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams (b. l. 89–96, 99–100, 109–118, 125–126). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 3, 54, 112A, 116, 124, 168, 174, 195, 200, 279, 290, 299, 305, 307, 341 (b. l. 83–97).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad NVSC ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų patikrinimų metu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatytas padidėjęs drėgmės lygis (b. l. 89–96, 99–100, 109–118, 125–126). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes, t. y., kad dėl džiovinamų drabužių kameroje būtų didesnis drėgmės lygis nei nustatyta Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte. Be to, kaip minėta, nustatyta, kad Vilniaus PN kameros vėdinamos natūraliai per langus (b. l. 83–97), kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 17 punkte. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamo drėgmės lygio kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerą turėjo tvarkytis už savo asmenines lėšas, pirkdamas valymo priemones, asmeninius drabužius turėjo naudoti kaip skudurus, kadangi Vilniaus PN atsisakydavo suteikti valymo priemones arba jų reikėdavo laukti po dvi ar tris savaites, o per tą laiką jis buvo iškeliamas į kitą kamerą, kadangi valymo priemonės buvo išduodamos kamerai, tačiau ne kalinamam asmeniui.

Lietuvos higienos normos 134:2015 37 punkte nustatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).

Vilniaus PN nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskirstymu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena, t. y. valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką buvo išduodamas į kameras. Taip pat buvo išduodama kalcionuota soda, skirta kamerų, kriauklių, unitazų valymui (b. l. 83–97).

Žemesnės instancijos teismas

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN laikomiems asmenims į kameras buvo nemokamai išduodamos valymo priemonės, skirtos kameroms tvarkyti, todėl pareiškėjas neprivalėjo jų pirkti už savo asmenines lėšas ar savo drabužius naudoti kamerų valymui. Duomenų apie tai, jog Vilniaus PN administracija atsisakydavo suteikti valymo priemones ar, kad jų reikėdavo laukti kelias savaites, byloje nėra. Teismas sutinka su pareiškėjo skunde nurodomais teiginiais, jog valymo priemonės buvo išduodamos kamerai, bet ne konkrečiam asmeniui, tačiau vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo pripažinti, kad perkėlus pareiškėją, kitoje kameroje nebuvo valymo priemonių. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų tvarkymo vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio, paremti vien tik subjektyvia pareiškėjo nuomone ir neparemta jokiais įrodymais. Teismo vertinimu, galiojantys teisės aktai nustato pareigą gyvenamąsias kameras tvarkyti asmenims, laikomiems įstaigoje, o bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus PN tvarkymui reikalingas priemones išduodavo, todėl daroma išvada, kad pareiškėjas konstatavo savo nuomonę dėl kamerų tvarkos, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerų langus dengė grotos, todėl negalėjo jų išsivalyti.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėtina, jog Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės, tokiu būdu jos nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo (b. l. 83–97). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog tvirtinimo konstrukcijos prie stalo buvo nepatogios, todėl negalėjo patogiai sėdėti prie stalo, akcenuotina, kad įstaigos inventorių kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti (b. l. 83–97). Tuo atveju, jeigu pareiškėjui buvo nepatogu sėdėti prie stalo, jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl inventoriaus remonto, tačiau byloje nėra duomenų, jog dėl šios aplinkybės pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Be to, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad jam buvo nepatogu sėdėti prie stalo, tačiau nenurodė, kurioje kameroje jam kilo skunde minimi nepatogumai. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo skundo teiginiai laikytini deklaratyvaus pobūdžio, pagrįsti vien tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta byloje esančiais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose gultai buvo dviejų aukštų, todėl buvo ribojamas šviesos laidumas.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje, be kita ko, privalo būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam. Minėtas teisės aktas nenustato, kokio tipo (vieno ar dviejų aukštų) ir kokio dydžio lovos turi būti įrengtos. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose kamerose gultai yra vienodi, be kopetėlių (b. l. 83–97). Teismo vertinimu, gultų įrengimas Vilniaus PN neprieštarauja Eksploatavimo taisyklėse nustatytam teisiniam reguliavimui. Pagal Lietuvos higienos normą 134:2015, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Šiuo aspektu pažymėtina, jog NVSC ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų patikrinimų metu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatytas bendros dirbtinės apšvietos ar natūralios šviesos neatitikimas Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams (b. l. 89–96, 99–100, 109–118, 125–126). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas šiuo aspektu patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas E. P. prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjas G. J. prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjai neturtinę žalą įvardijo kankinimu, nežmonišku elgesiu, orumo ir garbės pažeminimu, psichologine žala, išsekimu, psichologine įtampa, stresu, emociniu šoku, kompleksais, nepilnavertiškumo jausmu, žala sveikatai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjų patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jie būtų laikomi kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjų privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo E. P. patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 35 Eur, o pareiškėjo G. J. patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 345 Eur, todėl pareiškėjams iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistinos minėtos sumos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų E. P. ir G. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 35 Eur (trisdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjui G. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 345 Eur (tris šimtus keturiasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė