Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) Respublikoje dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 23 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsnio 2dalimi, pareiškėjo pateiktais dokumentais ir interviu rezultatais, sprendė, kad Konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog esant teigiamam Migracijos departamento sprendimui dėl leidimo jam laikinai gyventi Lietuvoje, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) privalėjo išduoti vizą automatiškai, to klausimo nesvarstydama, pasiremdama tik Migracijos departamento pareiškėjui palankiu sprendimu, yra visiškai nepagrįstas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 6 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 11 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei užsienio reikalų ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. IV-233/V-66 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, Komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktu, VII skyriumi ir Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr.562/2006 5 straipsnio 1 dalies c papunkčiu, teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2013 m. sausio 31 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ir įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) atlikti veiksmus pagrindų nėra.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679 nustatytą terminą pratęsti iki tol, kol pareiškėjas gaus vizą, leidžiančią atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2013 m. vasario 21 d. Pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 34 straipsnio 1 dalį, sprendimas išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi galioja 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo, o sprendimas išduoti užsieniečiui leidimą nuolat gyventi – 6 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Pagal minėto įstatymo 34 straipsnio 2 dalį sprendimo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi galiojimo laikotarpiu užsienietis gali kreiptis dėl leidimo gyventi įforminimo, o pagal šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalį ligos atveju ar esant kitų svarbių nuo užsieniečio nepriklausančių priežasčių, apie kurių buvimą užsienietis turi raštu pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, gali būti pratęstas sprendimo, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje, galiojimas, bet ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių. Akcentavo, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi termino pratęsimo, todėl Migracijos departamentas tokio klausimo nesvarstė. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas šią skundo dalį taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Atkreipia dėmesį, kad 2013 m. sausio 13 d. pareiškėjas antrą kartą dalyvavo interviu su Ambasados atstovu, tačiau abiejų interviu klausimai buvo identiški. Pareiškėjas atsakė į visus klausimus, susijusius su verslu ir kelione, o likusių klausimų atsakyti negalėjo dėl to, jog jam buvo reikalingas vertėjas.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas atliko visus reikiamus veiksmus Lietuvos Respublikoje, o papildomai neinvestavo, nes neturėjo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, kad prašyti pateikti licencijas ir sutartis buvo per anksti.

Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo teisėtų lūkesčių principą, nes pareiškėjas tikėjosi, kad atsakovai išduos pareiškėjui vizą ir leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, patikrina, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų. Pagal minėto straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti užsieniečiui leidimą gyventi atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taigi Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, 2012 m. liepos 2 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą, prašydamas pranešti, ar nėra Įstatyme nurodytų priežasčių, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad Įstatyme įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nėra tapatūs. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu, pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad atsakovai „teigiamą" sprendimą pavertė „neigiamu" yra nepagrįsti, kadangi tai yra du skirtingi sprendimai, priimti pagal skirtingas procedūras, atliekant skirtingus Įstatymo nustatytus patikrinimus.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog Migracijos departamentas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje terminą nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi galiojo 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo – iki 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas galėjo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje įforminimo. Pažymi, jog Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatytas atvejis, kada sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminas gali būti pratęstas, o būtent – sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių, ligos atveju ar esant kitų svarbių nuo užsieniečio nepriklausančių priežasčių, apie kurių buvimą užsienietis turi raštu pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Pabrėžia, kad toks pat reikalavimas buvo numatytas ir Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329,) 59 punkte, todėl prašymą pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimą pareiškėjas turėjo pateikti asmeniškai, o ne per įgaliotus atstovus, tačiau toks prašymas Migracijos departamente gautas nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2013 m. sausio 31 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti D tipo vizą, bei įpareigojimo atlikti veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo pratęsti Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679 nustatytą terminą tol, kol pareiškėjas gaus vizą, leidžiančią atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėjęs, kad Konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

Pareiškėjas iš esmės su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad teismas netinkamai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, nes esant Migracijos departamento sprendimui dėl leidimo jam laikinai gyventi Lietuvoje, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) privalėjo išduoti vizą automatiškai.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas). Minėto reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Taip pat Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas) III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. ĮUTP 19 straipsnyje numatyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą užsieniečiui pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu, norėdamas ją gauti, jis atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su ,,rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Taip pat galima reikalauti papildomų patvirtinamųjų dokumentų, dėl kurių sutarta vietos konsulinio bendradarbiavimo srityje, jei toks bendradarbiavimas vykdomas. Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga taip pat turi pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą, kad sustiprintų savo pajėgumus nustatant padirbtus ar suklastotus dokumentus, pateikiamus kaip patvirtinamieji dokumentai su kai kuriais prašymais išduoti vizą. Jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal šio skirsnio 2.2 punktą diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) išduoti nacionalinę vizą (b. l. 42-43) kaip pagrindinį kelionės tikslą nurodė verslą Lietuvoje. Kartu su prašymu pateikė savo paso kopiją, 2012 m. lapkričio 21 d. Migracijos departamento pranešimą apie sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje kopiją, kelionės bilietų rezervaciją, sveikatos draudimo poliso kopiją (I t., b. l. 130-132). Priimant pareiškėjo dokumentus dėl Lietuvos vizos gavimo, konsulinis pareigūnas su pareiškėju atliko asmeninį interviu (pokalbį), kurio metu, pareiškėjas negalėjo atsakyti į pateiktus klausimus, kur ketina gyventi Lietuvoje, iš kokių lėšų jis ketina gyventi, kokį darbo užmokestį gauti ir ar jo pakaks pragyventi Lietuvoje. Taip pat nurodė, kad neturi leidimų (licencijų) numatytai veiklai vykdyti, nėra pasirašęs ūkinės-komercinės veiklos sutarčių su verslo partneriais Lietuvoje ar užsienio valstybėse, nežino, ar jo įmonės patalpos Vilniuje yra tinkamos planuojamai veiklai. 2013 m. sausio 27 d. Ambasados konsulinis pareigūnas, spręsdamas vizos išdavimo pareiškėjui klausimą, laikydamasis reikalavimo konsultuotis su Lietuvos nacionalinėmis institucijomis dėl vizos išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, specialaus elektroninio ryšio pagalba per Vizų informacinę sistemą (VIS) kreipėsi konsultacijos į Migracijos departamentą dėl galimumo išduoti vizą pareiškėjui. 2013 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (KPVS) pateikė neigiamą išvadą, t. y. rekomendavo vizos neišduoti. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, įvertinusi pokalbio metu gautą informaciją bei Valstybės saugumo departamento išvadą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsniu, 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 010 nusprendė atsisakyti išduoti I. B. nacionalinę vizą (I t., b. l. 133-134). Atsakovas šį Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) sprendimą grindė tuo, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų; užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiu ir grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali gauti tokių lėšų; norėdamas gauti vizą, atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl jis turėjo teisę atsisakyti išduoti vizą. Apie šį sprendimą pareiškėjas buvo informuotas įteikiant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog tuo atveju, kai yra teigiamas Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini)privalo išduoti vizą automatiškai, to klausimo nesvarstydama. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad kompetentingos institucijos, nagrinėjančios prašymą išduoti vizą, įvertinus pateiktus duomenis ir nustačius aukščiau minėtus teisės normose įvardintus pagrindus, turi teisę atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime R. K. (C-84/12, Rinkinyje dar nepaskelbtas) konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, o pareiškėjas šiuo atveju turi pareigą įrodyti, kad atitinka visas sąlygas vizai gauti.

Taigi nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis, ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje.

Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą yra pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus vizai gauti (žr. minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K.). Taigi turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 yra konstatavęs, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

Šiuo atveju laikytina, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) nustatė objektyvias priežastis, kurių pagrindu nusprendė neišduoti vizos pareiškėjui. Įvertinus byloje esančius duomenis darytina išvada, jog Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) tinkamai ir aiškiai pagrindė savo sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui – konkretūs faktai nurodyti 2013 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 010. Taigi galima daryti išvadą, jog buvo objektyvios priežastys, dėl kurių Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) nusprendė neišduoti vizų. Pažymėtina, jog remiantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjo interviu su Ambasados III sekretoriumi metu pateikti duomenys (kad pareiškėjas Lietuvoje vykdys ūkinę-komercinę veiklą, prekes parsisiųs iš (duomenys neskelbtini) ir pardavinės Lietuvoje) nebuvo patikimi ir kėlė abejonių – pareiškėjas nepateikė nei leidimo (licencijos) vykdyti numatytą veiklą, nei ūkinės-komercinės veiklos sutarčių su verslo partneriais, patvirtinančių realią būsimą veiklą, nei iš kokių lėšų bus vykdoma jo veikla (nurodė tik tiek, kad lėšų gaus iš veiklos). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo turimas finansines lėšas, kurie užtikrintų tai, jog pareiškėjas turi reikiamų ir pakankamų lėšų kelionei į Lietuvą ir atgal bei pragyvenimui būnant Lietuvoje. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, dėl kurių, jo teigimu, pokalbio metu pateikta informacija nerišli ir neišsami, šiuo atveju nesudaro pagrindo tvirtinti, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti vizą. Dėl pareiškėjo argumento, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, pažymėtina, jog pareiškėjas įmonę įsigijo neturėdamas nei leidimo, nei vizos, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad nusipirkęs įmonę, galės lengviau gauti leidimą ar vizą. Nepaisant apeliaciniame skunde nurodyto argumento, jog pareiškėjas imsis visų veiksmų, susijusių su realiu jo verslo funkcionavimu Lietuvoje, tik atvažiavęs į Lietuvos Respubliką, nes neturint vizos tai yra per anksti, manytina, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) pagrįstai turėjo abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei dėl pareiškėjo realių ketinimų ir galimybių verstis nurodyta veikla Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad sprendimas buvo priimtas įvertinus 2013 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadą, pokalbio metu gautą informaciją bei pareiškėjo pateiktus duomenis, kurie buvo nepakankami pagrįsti pareiškėjo atvykimo tikslą ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad sprendimas neišduoti vizų buvo motyvuotas ir objektyviai pagrįstas konkrečiu atveju nustatytais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu neginčija skundžiamu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, kad realios veiklos pareiškėjui priklausanti įmonė nevykdė. Todėl skundžiamas 2013 m. sausio 23 d. sprendimas atsisakyti išduoti vizą, kuris buvo detalizuotas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 010 (jame nurodytos atsisakymo išduoti vizas priežastys buvo tai, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima ir nepakankama, bei tai, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų ir neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiu taip pat grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali gauti tokių lėšų) laikytinas pagrįstu nustatytomis aplinkybėmis, Užsienio reikalų ministerija neperžengė jai suteiktų diskrecijos ribų, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtą sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) neleido pareiškėjui naudotis vertėjo paslaugomis, nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo sunku suprasti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) Konsulinį pareigūną ar kad jam nebuvo užtikrinta teisė į vertėją.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovai beveik šešis mėnesius nagrinėjo pareiškėjo dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog užsieniečio prašymas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi turi būti išnagrinėtas – dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 1¹ punktuose numatytus atvejus (dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kai užsienietis turi Europos Sąjungos valstybės narės išduotą ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi, dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kai užsienietis ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą), – ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos. Nustatyta, kad pareiškėjas I. B. į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi 2012 m. gegužės 24 d. Migracijos departamentas sprendimą išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui, pareiškėjui I. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmė 2012 m. lapkričio 21 d. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas, priimdamas minėtą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą pratęsti 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679 nustatytą terminą tol, kol pareiškėjas gaus vizą, leidžiančią atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 34 straipsnio 3 dalyje nustatytas atvejis, kada sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminas gali būti pratęstas, t. y. kad ligos atveju ar esant kitų svarbių nuo užsieniečio nepriklausančių priežasčių, apie kurių buvimą užsienietis turi raštu pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, gali būti pratęstas sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimas, bet ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių. Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 91 punkte, nustatyta, kad Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju užsienietis Migracijos departamentui, savo gyvenamosios vietos migracijos tarnybai ar konsulinei įstaigai turi pateikti laisvos formos prašymą pratęsti sprendimo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminą ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad norėdamas pratęsti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminą, pareiškėjas privalėjo atitinkamai įstaigai pateikti prašymą ir jį pagrindžiančius dokumentus, o leidimas laikinai gyventi Lietuvoje gali būti pratęstas ne ilgesniam nei 3 mėnesių terminui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių kreipimosi su prašymu pratęsti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminą. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad Migracijos departamentas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje terminą teisėjų kolegija pažymi, jog pats pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. paaiškinimuose (I t., b. l. 145-146) nurodė, kad jis 2013 m. vasario 28 d. atvyko į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) tam, kad pateiktų prašymą pratęsti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Visa ši procedūra vyko žodžiu. Akcentuotina, kad, kaip jau minėta pirmiau, pareiškėjas privalėjo pateikti laisvos formos rašytinį prašymą bei jį pagrindžiančius dokumentus.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo 3 mėnesius, t. y. iki 2013 m. vasario 21 d. Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių. Taigi atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679 nustatytas terminas galėjo būti pratęstas nei ilgiau nei iki 2013 m. gegužės 21 d. Atsižvelgusi į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą pratęsti Migracijos departamentą 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (15/4-1)10K-33679 nustatytą terminą tol, kol pareiškėjas gaus vizą, leidžiančią atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina tai, kad nepatenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas ir prašymas priteisti teismo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.