Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-04-15 · Administracinė byla Nr. I1-2911-815/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-04-15Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-07-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-15
Bylos Nr.
I1-2911-815/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01022-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Ernestas Spruogis (pirm.)
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataiso namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2911-815/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01022-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 2 000 Eur už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. kovo 27 d. pažeidžiant jo teises (b. l. 1–3).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d., jį prijungiant prie Vilniaus PN. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad įstaigoje nebuvo užtikrintas jo privatumas – dušo ir sanitarinio mazgo patalpose pareiškėją galėjo matyti kiti įstaigoje laikomi nuteistieji ir įstaigos prižiūrėtojai.

2.1. Dušo patalpoje nebuvo persirengimo kambario, pareiškėjo drabužiai sušlapdavo.

2.2. Skunde nurodoma, jog pasivaikščiojimo kiemelio sienos buvo purvinos, apdaužytos, kiemelio grindys buvo nelygios. Be to, pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko, todėl pareiškėjui teko triukšmauti, siekiant prisikviesi prižiūrėtoją.

2.3. Be to, pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K jis buvo laikomas perpildytose kamerose.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 10–16).

1. Dėl privatumo

Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne mažesnė kaip 1,5 metro aukščio, toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Įstaigos pareigūnai nuolat stebėjo įstaigoje laikomus asmenis, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

2. Dėl dušo

Asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Į dušo patalpas buvo vedami visi asmenys, esantys vienoje kameroje, tačiau ne daugiau asmenų, nei buvo įrengta dušo galvučių. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 korpusų dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis – 1,6 metro (0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro.

3. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių

Pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus. Aliarmo signalizacijos mygtukų įrengimo pasivaikščiojimų kiemeliuose minėti teisės aktai nenumatė, be to, kiemelius tvarkyti privalėjo patys įstaigoje laikyti asmenys.

4. Dėl neturtinės žalos

Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

III

1. Byloje nustatyta (atsakovės atstovo atsiliepimas, b. l. 10-11):

– 2018 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;

– 2018 m. rugsėjo 26 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 154 (plotas – 7,94 kv. m), kurioje iki 2018 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu;

– 2018 m. spalio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 290 (plotas – 7,76 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. spalio 22 d. su dar vienu asmeniu;

– 2018 m. spalio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 283 (plotas – 7,69 kv. m), kurioje 2019 m. sausio 10 d. buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu;

– 2019 m. sausio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 289 (plotas – 7,78 kv. m), kurioje iki 2019 m. sausio 29 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu;

– 2019 m. sausio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 142 (plotas – 7,94 kv. m), kurioje iki 2019 m. kovo 20 d. buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu;

– 2019 m. kovo 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 1 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje vienas buvo laikomas iki išvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių dienos, t. y. iki 2019 m. kovo 27 d.

IV

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

3. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas perpildytose kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Matyti, jog pareiškėjui kamerose teko nuo 3,845 kv. m (kameroje Nr. 283) iki 7,94 kv. m (kameroje Nr. 142), todėl darytina išvada, jog jam teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista, tad pareiškėjo nusiskundimai perpildytomis kameromis atmestini kaip nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Patikrinus pareiškėjo kamerų plotą skaičiavimo metodika, kai iš bendro gyvenamojo ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas matyti, jog ir šiuo atveju atsakovės atstovas užtikrino minimalų gyvenamąjį plotą pareiškėjui. Esant nurodytoms aplinkybėms šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

4. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, be to, kiemelyje nebuvo įrengta pareigūno iškvietimo mygtuko. Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Tų pačių taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Dėl kiemelių priežiūros atsakovas patvirtino, kad kiemeliai yra nuolatos prižiūrimi – periodiškai valomi, jei dulka – laistomi. Taigi pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimų kiemelių nepriežiūros yra nepagrįsti. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog už kiemelių priežiūrą buvo atsakingi patys įstaigoje laikyti asmenys.

5. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo pareigūnų iškvietimo sistemos. Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad kiemelyje nebuvo iškvietimo mygtuko ir dėl to jam galimai grėsė pavojus. Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas neteikė skundų įstaigos administracijai. Žymėtina, jog prie skundo pridėtame Vilniaus PN 2020 m. kovo 3 d. atsakyme matyti, jog pareiškėjas skundą pateikė tik 2020 m. vasario 6 d. (nors įstaigoje buvo laikomas iki 2019 m. kovo 27 d.). Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais.

6. Skunde nurodoma, jog įstaigos dušo patalpose nebuvo persirengimo kambario. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d., nuostatos nenumato atskirų persirengimo kabinų (patalpų) duše įrengimo, todėl šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Atkreiptina, kad pareiškėjas skunde nurodydamas, kad šį reikalavimą reglamentuoja įstatymas, konkrečiai nenurodė, kokius teisės aktus įkalinimo įstaiga pažeidė neįrengdama duše atskiros persirengimo patalpos. Apie tai, kad teisės aktai nenumatė, kad duše būtų įrengtos atskiros persirengimo kabinos (patalpos), savo praktikoje yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (2019 m. kovo 13 d. nutartis Nr. A-1917-629/2019).

7. Pareiškėjas skundžiasi, jog įstaigoje nebuvo užtikrintas jo privatumas (naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušo patalpomis).

7.1. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. kovo 27 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis laikotarpiais nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki lapkričio 6 d., nuo lapkričio 8 d. iki lapkričio 22 d., nuo lapkričio 24 d. iki gruodžio 3 d., nuo gruodžio 13 d. iki 2019 m. sausio 9 d., nuo 2019 m. sausio 11 d. iki vasario 5 d., nuo vasario 7 d. iki kovo 4 d., nuo kovo 9 d. iki kovo 13 d. ir nuo kovo 15 d. iki kovo 20 d. buvo laikomas ne vienas (žr. šio teismo sprendimo III skyrių).

Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 165 paras.

7.2. Nacionaliniai teisės aktai nereglamentavo dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumatė šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumatė, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018). Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista. Tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys, jog į dušo patalpas pareiškėjas buvo vedamas kartą per savaitę. Teismas atsižvelgs į nurodytas aplinkybes nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį.

8. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

9. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge (165 paras) ir dušo patalpose (visą ginčo laikotarpį) trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, jog į dušo patalpas pareiškėjas buvo vedamas kartą per savaitę, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 690 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 690 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 25 iki 2019 m. kovo 27 d. neužtikrintą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušo patalpomis.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis