Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-778-493/2014

Teisėjas Arturas Rauktys Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00402-2014-5

2015 m. spalio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskaitei-Ridikei, nuteistiesiems L. S. ir G. S., jų gynėjams advokatams Singridai Samoškienei ir Renatai Vilčiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. S. ir G. S. apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. S. pripažinta kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnyje ir 140 straipsnio 3 dalyje, ir nuteista: pagal BK 163 straipsnį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, už nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams. Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

G. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų.

Šiuo nuosprendžiu nuteista ir M. B., tačiau dėl jos apeliacinių skundų negauta.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir priteista 300 eurų nusikaltimais padarytos neturtinės žalos atlyginimo A. S. naudai ir 300 eurų – Ž. S. naudai solidariai iš L. S., G. S. ir M. B., o šių lėšų tvarkytoja paskirta Ž. S. ir A. S. atstovė D. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. ir G. S. nuteisti už tai, kad, privalėdami užtikrinti vaiko teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatyme Nr. I-1234, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, laikotarpyje nuo 2014 m. gegužės iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. (duomenys neskelbtini), savo sodyboje, kurioje gyveno kartu su nukentėjusiaisiais neįgalumą turinčiais mažamečiais savo vaikais A. S., gimusiu 2001-(duomenys neskelbtini), ir Ž. S., gimusiu 2002-(duomenys neskelbtini), sistemingai piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis, žiauriai elgdamiesi, fiziškai ir psichiškai gniuždydami savo šeimos narius – sūnus A. S. ir Ž. S.:

L. S. nuolat juos skaudino, vadindama necenzūriniais ir žeminančiais žodžiais, neužtikrino vaikų higienos reikalavimų, dėl ko vaikai sirgo pedikulioze, turėjo kirmėlių, nepristatė susirgus sūnų į gydymo įstaigą, nesirūpino vaikų ugdymu, nedavė pakankamai valgyti, dėl ko vaikai išseko, 2014-08-12 A. S. ir Ž. S. buvo pristatyti į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir jiems nustatyta diagnozė – išsekimas dėl prastos mitybos, taip nukentėjusiesiems padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą, bei ne vieną kartą, ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytą kartų skaičių, tyčia, A. S. ir Ž. S. tempė už ausies, sudavė delnu, dilgėlėmis per įvairias kūno vietas, taip sukeldama fizinį skausmą;

G. S. nesirūpino vaikų ugdymu, švara ir higiena, dėl ko vaikai sirgo pedikulioze, turėjo kirmėlių, nepristatė susirgusių sūnų į gydymo įstaigą, nedavė pakankamai valgyti, dėl ko vaikai išseko, 2014-08-12 A. S. ir Ž. S. buvo pristatyti į Všį „(duomenys neskelbtini)“ ir jiems nustatyta diagnozė – išsekimas dėl prastos mitybos, taip nukentėjusiesiems padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas L. S. kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 163 straipsnyje, o G. S. – kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, detaliai juos išanalizavo ir teisingai įvertinęs padarė pagrįstą išvadą, jog L. S. ir G. S. kaltė dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų, yra įrodyta.

Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad jie nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad nusikalstamų veikų nėra padarę. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, sutinka ne su apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad byloje esančių duomenų pakanka išvadai, jog G. S. ir L. S. piktnaudžiavo tėvų teisėmis ir pareigomis, o pastaroji – dar ir sukėlė savo mažamečiams vaikams fizinį skausmą.

Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 12 d. Šakių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms apsilankius G. ir L. S. namuose, jos rado akivaizdžiai išsekusius mažamečius A. ir Ž. S.. Berniukai buvo pristatyti į gydymo įstaigą, kur jiems diagnozuotas išsekimas dėl prastos mitybos. Vaikai apklausiami paaiškino, kad namuose juos muša močiutė (M. B.) bei mama, dažnai jie yra alkani, pravardžiuojami debilais, „sūtraukomis“, yra nemylimi, niekas jais nesirūpina. Vaikai buvo apgyvendinti globos namuose, kur dirbančioms auklėtojoms taip pat pasakodavo apie jų atžvilgiu naudotą fizinį ir psichologinį smurtą, alkį, taip pat apie tai, kad mama jiems neleisdavo kasdien reikalingų vaistų vien dėl to, kad nepasveiktų, nes kitaip negaus pašalpos. Bylos tyrimo metu šios aplinkybės pasitvirtino, vaikų polinkis į fantazavimą nebuvo nustatytas, juolab, kad tas pačias aplinkybes jie pasakojo ne vieną kartą ir ne vienam žmogui.

Nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad yra nuteisti nepagrįstai, tačiau, apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdyje, iš esmės nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, objektyviosios pusės požymius pripažino. L. S. pripažino, kad vaikai patys galėjo pasiimti tik duonos, o visas kitas maistas buvo užrakintas, pastebėjo, kad vaikai sublogę, taip pat suprato ir tai, kad vaikai galimai turi kirminų, tačiau teigė kreipusis į socialinę darbuotoją dėl vaistų pirkimo, tačiau ši neva atsisakiusi padėti. Ikiteisminio tyrimo metu L. S. pripažino ir tai, kad yra sudavusi vaikams dilgelėmis dėl to, kad šie blogai elgėsi, tai patvirtino ir apeliaciniame skunde. Tuo tarpu G. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad vaikai kartais jam pasiskųsdavo, jog yra alkani, patys galėdavo pasiimti tik duoną ir sriubą, o kitas maistas buvo užrakintas, taip pat skundėsi, kad gavo dilgėlių nuo mamos. Kaltinamasis pripažino ir tai, kad vaikai turėjo utėlių, kirmėlių, tačiau nebuvo gydomi, vienu metu jiems nebuvo leidžiami ir augimą skatinantys vaistai, tėvo teigimu, nes vaistų nebuvo vaistinėse. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. S. pripažino pastebėjęs ir tai, kad vaikai sublogę. Tačiau, nors ir pripažinę šias aplinkybes, kaltinamieji teigė, kad vaikais rūpinosi kaip išgalėjo.

BK 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Padarant nusikalstamas veikas, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė, todėl šioje byloje turi būti įrodinėjama tik tiesioginė tyčia. Tokiu atveju tiesioginei tyčiai reikalingi šie požymiai: pavojingos nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas (intelektinis suvokimas) ir norėjimas veikti (valinis suvokimas). Daromos nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas – tai faktinių daromos veikos aplinkybių, t. y. objektyviųjų inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių suvokimas, tai reiškia, kad asmuo suvokia faktines savo poelgio aplinkybes, aiškiai įsivaizduoja, kokią daro veiką ir kokiai vertybei kelia pavojų taip darydamas. Šiuo atveju, L. S., neduodama vaikams pakankamai valgyti ir nespręsdama jų sveikatos problemų, suvokė, kad kelia pavojų jų fizinei būklei, o įžeidinėdama, žemindama bei leisdama tą daryti ir savo motinai, mušdama vaikus dilgėlėmis, suvokė, kad psichiškai gniuždo mažamečius vaikus. G. S. taip pat pripažino suvokęs, kad vaikams neduodama pakankamai maisto, šie turi parazitų, taigi vaikais nepakankamai rūpinamasi. Tačiau nei L. S. nei G. S. savo elgesio su vaikais nekeitė, kol šie nebuvo paimti iš jų namų, taigi darytina išvada, kad jie norėjo taip veikti (valinis tiesioginės tyčios momentas). Juolab šią aplinkybę patvirtina vaikų paaiškinimas, kad mama jiems neleidusi vaistų, nes norėjusi gauti jų neįgalumo pašalpą, kuri sudarė nemažą dalį šeimos pajamų. Iš dalies tai patvirtino ir apylinkės teisme apklausta liudytoja G. S., kurį laiką gyvenusi šeimoje. Nors nurodė negirdėjusi, kad vaistai vaikams nebūtų leidžiami sąmoningai, bet patvirtino, kad tai buvo daroma ne kiekvieną vakarą. Ši liudytoja taip pat patvirtino ir kitas vaikų nurodytas aplinkybes – apie užrakintą maistą ir tai, kaip vaikams nebūdavo duodama valgyti, kad A. ir Ž. buvo išblyškę ir silpni, mama jais nesirūpindavo.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai, jog vaikais buvo rūpinamasi pakankamai, yra deklaratyvūs ir atmestini. Neabejotina, jog esant materialiniam nepritekliui, sunku sudaryti sąlygas daugiavaikėje šeimoje augantiems vaikams visapusiškai ir harmoningai vystytis, tačiau pinigų stygiumi yra nepateisinamas žiaurus elgesys su vaikais – jų laikymas pusbadžiu iki išsekimo, žeminimas ir sąmoningas nesirūpinimas jų sveikatos būkle. Nors, kaip teigia skunde G. S., didelę jo laiko dalį užimdavo darbas, tačiau tai taip pat nepateisina jo abejingumo vaikų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje G. S. teigė, jog šeimos pajamos sudarė daugiau nei du tūkstančius litų, o tai, net ir vertinant, kiek asmenų reikėjo išlaikyti, nėra tiek mažai, kad, esant būtinybei, nebūtų už ką nupirkti vaistų nuo parazitų, kuriais buvo užsikrėtę A. ir Ž.. Taigi tiek L. S., tiek G. S. elgesys savo mažamečių vaikų atžvilgiu peržengia baudžiamosios atsakomybės ribas ir pagrįstai įvertintas kaip nusikalstama veika, numatyta BK 163 straipsnyje, o L. S. atžvilgiu – ir BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Nuteistoji skunde taip pat nesutinka su teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, kadangi šeimai tai būtų per didelė finansinė našta. Iš dalies su šiais argumentais sutiktina. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinta, kad, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas, tarp kita ko, atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo atveju, nuteistųjų šeimoje auga dar keturi mažamečiai vaikai, šeimos pajamos nedidelės, todėl, siekiant apsaugoti kitų šeimoje augančių vaikų interesus, priteistos neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 100 Eur kiekvienam iš nukentėjusiųjų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutarė:

Nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistosios L. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro civilinius ieškinius tenkinti iš dalies ir priteisti 100 eurų nusikaltimais padarytos neturtinės žalos atlyginimo A. S. naudai ir 100 eurų – Ž. S. naudai solidariai iš L. S., G. S. ir M. B., o šių lėšų tvarkytoja paskirti Ž. S. ir A. S. atstovę D. K..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.