Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas), Algirdo Gapučio ir Danutės Švitinienės,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), rusė, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, gyvenanti (duomenys neskelbtini), išsiskyrusi, niekur nedirbanti, teista 2017-02-08 Rokiškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. 6 MGL dydžio bauda; bausmę atlikusi 2017-05-10;

teismui perduota dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 2 d. 129 str. 2 d. 1 ir 3 p.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nukentėjusiosios atstovas A. R. parodė, kad T. K. yra buvusi jo žmona, negyvena drauge jau 9 – 10 metų, nes ji labai smarkiai girtavo. Jo dukrai S. R. apsigyvenus pas jį, 2016 m. tvarkydamas jos sveikatos dokumentus, jos ambulatorinėje kortelėje aptiko įrašą apie buvusios žmonos bandymą ją nužudyti suleidus vaistų, kad ji buvo sumušta. Kada buvo šis įvykis, jis nepamena. (duomenys neskelbtini) rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai patvirtino žinoję apie įvykį, tačiau jam apie tai nepranešė. Jis kreipėsi į prokuratūrą. Nei T. K., nei jos motina apie šį įvykį jam taip pat nieko nepasakė, T. K. iš viso neigė tokį įvykį buvus. Dukra S. gimė (duomenys neskelbtini) m., tuo metu jie kartu gyveno su T. K.. Ji jau tuomet turėjo psichinę ligą, tačiau jis pats nematė, kad motina dukrą būtų mušusi, dukrai gimus negirdėjo, kad ji būtų norėjusi ją nužudyti. Ji galėjo vartoti vaistus „Diazapex“, nes lankydavosi pas psichiatrą, gydėsi ligoninėje. Namuose būdavo švirkštų, tablečių. Ji pati dažnai save žalodavo, darydavo tai kitiems matant, po to pati kviesdavosi pagalbon motiną, skambindavo į greitąją pagalbą. Todėl mano, kad taip ji elgdavosi tiesiog norėdama atkreipti artimųjų dėmesį, ieškodama gailesčio ir atjautos, mėgdavo, kad ja rūpintųsi. Realiai žudytis ji nenorėjo. Šiuo metu S. būna gerų ir nelabai gerų dienų, ji jaučiasi normaliai. Ji turi psichinį sutrikimą, sunkiai bendrauja su vaikais. Netiki, kad T. K. norėjo dukrą nužudyti – veikiau jai tik kažkuo įdūrė.

Liudytoja N. G. parodė, kad jos dukra T. K. šiuo metu gyvena su ja. Dukra yra mėgėja truputį pagąsdinti, kad jos niekas nemyli, niekam ji nereikalinga. Įvykio dieną 2011 m. savo namuose ji susipyko su dukra, ši buvo išgėrusi. T. liko su S. Grįžusi iš daržo namuose pamatė policijos darbuotojus. Iš jų sužinojo, kad T. užpykusi pradėjo gąsdinti, kad negyvens, kad niekam nepaliks ir S. Dukra taip gąsdino ne pirmą kartą. Paklausta, ar nieko nedarė S., ji atsakė, kad nieko, ir kad niekada nieko savo dukrai ji nepadarys. Tik nusiraminimui ji su vyru S. nuvežė į ligoninę. Ligoninėje S. R. apžiūrėjo gydytojai ir nieko nenustatę paleido į namus. Kad anūkė būtų sužalota, ji taip pat nematė. Pas S. būdavo blogas kraujas, todėl jai dažnai imdavo kraują iš venos, vaistus išrašydavo. T. K. savo žalodavo, tačiau dukters nėra skriaudusi ar ją mušusi.

Liudytoja J. G. parodė, kad įvykio dieną iš dispečerio gavo informaciją, kad mama norėjo nužudyti savo dukrą, suleisti jai į veną vaistų. Nuvykus į iškvietimo vietą motina buvo labai pikta, neleido apžiūrėti dukros, todėl ji iškvietė policijos pareigūnus. Apžiūrėdama mergaitę jos rankoje pamatė nežymų lyg adatos dūrį. Nuvežė mergaitę į ligoninės priėmimo skyrių gydytojo apžiūrai. Mergaitę į ligoninę lydėjo močiutė. Kiek pamena, kad pati motina kalbėjo, jog norėjo dukrą nužudyti, leido jai vaistus. Dūrio vietoje buvo labai nedidelis raudonas taškelis, todėl ji nutarė, jog tai galimai adatos dūris. Be to taškelio dūrio vietoje, daugiau nebuvo jokių kitokių dūrį patvirtinančių organizmo reiškinių. Mergaitė buvo visiškai sveika, jokių kitokių sužalojimų jai nebuvo padaryta.

Liudytoja N. K. parodė, kad įvykio dieną dirbo ligoninės vaikų skyriuje budinčia gydytoja. Apžiūrėjo atvežtą S. R., kurią pagal ją atvežusios felčerės informaciją ketino nužudyti motina, suleisdama jai į veną vaistų. Priėmimo kambaryje mergaitė buvo sąmoningą, kalbinama atsakinėjo į klausimus, nebuvo mieguista, ėjo per kambarį tiesiai, koordinacija nebuvo sutrikusi. Paklausė plaučius, patikrino pulsą, pagal jos amžių jokių sveikatos nukrypimų nepastebėjo. Todėl nusprendė, kad jai nereikia jokios medicininės pagalbos. Apžiūrėdama alkūnės linkyje rado dūrimo vietą. Dūris buvo sterilus, nesimatė nei pakulės poodyje, nebuvo ir kraujo pratekėjimo, audinių patinimo. Suprato, kad mergaitei buvo durta, tačiau į veną nebuvo pataikyta. Iš viso nebuvo jokių požymių, kad dūrio vietoje buvo kas nors suleista. Jos vertinimu, mama viena pati tokio amžiaus mergaitei jokiais būdais negalėjo suleisti vaistų į veną, nes tai yra sunkus darbas, ir net profesionali medicinos sesutė be kito žmogaus pagalbos nesugeba tokio amžiaus vaikui įdurti į veną. Daugiau jokių sumušimų, sužalojimų pas mergaitę nebuvo.

Iš 2017-06-30 teismo medicinos specialisto paaiškinimo matyti, kad S. R. paskutinį kartą kraujo tyrimas atliktas 2011-06-14. Kraujas buvo imtas iš venos. Iki 2011-07-25 dūrio žymė turėjo išnykti. Dėl dūrio kairės rankos alkūnės linkyje jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 62 – 63 b.l.).

Teismo medicinos ekspertas G. Serbenta teisiamajame posėdyje paaiškino, kad išvadą apie S. R. padarytą sužalojimą davė pagal jos medicininius dokumentus. Jo vertinimu, tik iš karto po dūrio apžiūrėjus dūrio vietą galima būtų nustatyti, ar buvo imamas kraujas, ar buvo leidžiami vaistai. Suleidžiant vaistus į veną, būtų matomas paburkimas dūrio vietoje. Jei vaistų medžiaga su skiedikliu papultų į šalia venos esančius audinius, taip pat būtų audiniai pabrinkę, paburkę, gydytoja tai turėjo matyti. Dūris suprantamas kaip durtinė žaizda, kuri kvalifikuojama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nes tai jau yra sužalojimas.

Iš teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad T. K. įtariamos nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo bei šiuo metu serga šizoafektiniu sutrikimu, mišrus tipas; psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant alkoholį, priklausomybės sindromu. Tiek nusikalstamos veikos padarymo metu ji negalėjo, tiek šiuo metu negali suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio, savo veiksmų ir jų valdyti. Jai reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje įstaigoje. Jai nebuvo rekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje, nes ji serga psichikos sutrikimais ir nebus pilnavertis teismo proceso dalyvis, be to jos dalyvavimas teismo posėdyje gali tik pabloginti jos psichikos būklę (1 t., 124 – 126 b.l.).

Teismo psichiatrijos ekspertas K. Mikučionis patvirtino savo tyrimo metu duotą išvadą ir papildomai paaiškino, kad T. K. bendrai esmę suvokia tik formaliai, tyrimo metu buvo ryškūs nuotaikos svyravimai nuo pažemintos depresinės iki maniakiškos. Eksperto vertinimu, dėl nustatyto psichikos sutrikimo jos parodymai nieko verti, tiek įvykio metu, tiek šiuo metu nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. Eksperto vertinimu, vaistas „Diazapex“ yra ne tik veikiantis raminančiai, sukelia miegą, bet ypač pagyvenusiems ir mažiems vaikams jis blokuoja ir kvėpavimo sistemą. Todėl šis vaistas mažiems vaikams yra pavojingas.

Motyvuojamoji dalis

ĮRODYMŲ VERTINIMAS

Kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad T. K. 2011-07-25, apie 23 val., (duomenys neskelbtini), pasikėsino nužudyti savo mažametę dukrą S. R. sugirdydama jai antidepresantų ar suleisdama jai į kairę ranką migdomųjų vaistų „Diazapex“. Tai tėra prielaida, nepatvirtinta jokiais faktiniais duomenimis. Liudytojos J. G. ir N. K., įvykio dieną apžiūrėjusios S. R., patvirtino, kad mažametės kairės rankos linkyje matė tik galimai dūrio žymę. Kuo ir kada buvo įdurta, jos negalėjo atsakyti. Dūrio žymė buvo panaši į dūrį adata. Abi jos, pažymėtina – turėdamos medicininį išsilavinimą, taip pat iš esmės vienodai parodė, kad dūrio vietoje nei po oda, nei tuo labiau – į veną, vaistai ar kitokios medžiagos S. R. nebuvo suleisti – pasak jų, dūrio vietoje nebuvo pakitusi ar sureagavusi oda, nebuvo jokio kraujo išsiliejimo ir pan. Be to, jos abi parodė, kad nebuvo ir jokių klinikinių vaisto „Diazapex“, kuris nurodytas kaip galimai suleistas nukentėjusiajai, veikimo požymių, t. y. mergaitė nebuvo mieguista, buvo pakankamai orientuota ir koordinuota, jos pulsas, kraujospūdis buvo geri. Todėl įvykio dieną ją apžiūrėjusiai vaikų gydytojai N. K. nekilo jokių abejonių – mergaitė nebuvo apsvaiginta vaistais, buvo sveika, todėl apžiūrėta ligoninės priėmimo skyriuje, tą pačią naktį su močiute N. G. ji buvo išleista į namus. Atkreiptinas dėmesys, kad į įvykio vietą, dėl kaip galima manyti neadekvataus T. K. elgesio jai neleidžiant apžiūrėti dukters, buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurių tyrimo metu nepavyko nustatyti. Tačiau ir jie įvykiui nesuteikė iš esmės jokios reikšmės, nes joks tyrimas dėl įvykio nebuvo inicijuotas ir atliekamas (1 t., 66 b.l.).

Šioje byloje nėra tiksliai nustatyta, kas gi 2011-07-25 vakare į įvykio vietą iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Pagal N. G. parodymus, įvykio dieną susipykusi su dukra dėl jos girtavimo, ji buvo kieme, jokios pagalbos nekvietė. Galima daryti prielaidą, jog tai padarė pati T. K., GMP pranešusi, jog ketina nusižudyti ir nužudyti savo dukrą suleisdama jai į veną vaistus – būtent tokia informacija įrašyta 2011 m. liepos 25 – 26 užpildytuose S. R. medicininiuose dokumentuose (1 t., 55 – 58 b. l.). Taigi, jei T. K. iš tiesų ketino nužudyti dukrą, suleido jai vaistus ar apsvaigino ją kitokiais vaistais, kam ji netrukus galimai pati išsikvietė medicinos pagalbą. Atsakymas išplaukia iš A. R. ir N. G. parodymų – pagal juos, T. K. iki šio įvykio ne kartą save žalojo tvirtindama, jog ketina nusižudyti, tačiau tai darydavo matant kitiems ir pati iš karto kviesdavo pagalbą. Pasak A. R., jis niekada nepastebėjo, kad jo buvusi žmona būtų ketinusi nusižudyti būdama viena ar kad ji iš tikro realiai norėjo nusižudyti. Jo nuomone, ką patvirtino ir N. G. bei teismo psichiatrai savo akte, T. K. taip elgdavosi tik siekdama sukelti gailestį sau ir užuojautą, reikalaudama dėmesio ir papildomo rūpesčio ja. Pasak teismo psichiatrijos eksperto K. Mikučionio, tokią jos elgseną sąlygojo jos turimas psichinės veiklos sutrikimas. Svarbu ir tai, kad nei mažametės tėvas A. R., nei N. G. nematė, kad T. K. iki šio įvykio būtų kada mušusi savo dukrą, kitaip ją žalojusi ar kaip nors kitaip bandžiusi atimti jai gyvybę. Tokiu būdu apibendrinant šiuos duomenis galima tvirtinti, jog T. K. ne tik kad nesikėsino žudyti savo dukters prokuroro pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, bet ir iš viso neketino to daryti. Vien tik galimai jos pačios išsakyta mintis apie pasikėsinimą nužudyti dukrą nėra ir negali būti pagrindu pripažinti, jog ji realiai tai ketino padaryti, atliko pareiškime nurodytus veiksmus, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių – kėsindamasi nužudyti panaudojo netinkamas priemones. Beje, kokios netinkamos priemonės buvo panaudotos šiuo atveju taip pat nėra aišku. O tai, kad mergaitė J. G. atvykus pas T. K. pasirodė mieguista, galima paaiškinti paprasčiausiai vėlyvu paros metu – iškvietimas gautas apie vidurnaktį, kuomet mažamečiai vaikai, kaip taisyklė, jau miega. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad T. K. nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kuriuos būtų galima įvertinti kaip pasikėsinimą nužudyti S. R.

Liudytojos J. G. ir N. K. parodė, kad įvykio dieną apžiūrėjusiosios S. R., mergaitės rankos linkyje jos pastebėjo panašią į adatą dūrio žymę. Teismo medicinos ekspertas tai įvertino kaip mažametės sužalojimą, kvalifikavo jį kaip nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau, kaip jau buvo minėta aukščiau, byloje nebuvo nustatyta, kas ir kada galimai įdūrė S. R. į ranką. Tvirtinti, jog tai įvykio dieną padarė pati T. K., jokių duomenų nėra, nes kaip patvirtino tiek J. G., tiek N. K., mažametės oda dūrio vietoje buvo be jokių pakitimų, jokių dūrio požymių nesimatė ir paodyje. Kita vertus, galima prielaida, jog dūrio žymė pilnai galėjo likti ir dėl to, kad S. R. tyrimams iš venos buvo imamas kraujas 2011 m. birželio mėnesį. Teismo medicinos specialistas tokios galimybės kategoriškai neatmetė. Žinoma, tai tėra prielaida, tačiau visos abejonės ir prielaidos turi būti aiškinamos kaltininko naudai. Pačios T. K. duoti parodymai apklausus ją įtariamąja 2017-03-29 negali būti laikomi įrodymu, nes jie neatitinka įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo.

Pripažinus, kad T. K. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 2 d. 129 str. 2 d. 1 ir 3 p., ši baudžiamoji byla jai nutraukiama, taikyti jai priverčiamąją medicinos priemonę pagrindo nėra.

Daiktinių įrodymų ar bylai reikšmingų daiktų, proceso išlaidos apmokamos valstybės sąskaita.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 403 str. 1 d. 6 p., kolegija

nutaria:

Šią baudžiamąją bylą, kurioje T. K. įtariama padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 2 d. 129 str. 2 d. 1 ir 3 p., nutraukti pripažinus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jai panaikinti.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos apeliacine tvarka skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teismui.