- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-05
- Bylos Nr.
- 2S-732-278/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pirm.), Birutė Jonaitienė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- E. B.
- Išvadą teikia
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-732-278/2010
77.4.2; 110.1; 121.14; 122.2; 122.3; 122.4.
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 5 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4081-452/2010 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei E. B., institucijai, duodančiai išvadą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. B. prašė nutraukti 1996-08-03 su atsakove E. B. sudarytą santuoką dėl atsakovės kaltės, nepilnametės dukters Justinos gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu A. B., priteisti iš atsakovės dukters išlaikymui po 200 Lt kas mėnesį bei padalinti santuokoje įgytą turtą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas prašė teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti nepilnametės dukters J. B. gyvenamąją vietą kartu su juo. Nurodė, kad atsakovė E. B. neleidžia jam matytis su dukra, kuri gyvena su seneliais, nors turėtų gyventi kartu su tėvu, kur jai būtų suteiktos tinkamos gyvenimo sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Įpareigojo E. B. netrukdyti A. B. bendrauti su dukra Justinos iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo bei nutarė informuoti Panevėžio miesto apylinkės vyriausiąjį prokurorą dėl J. B. atskyrimo nuo tėvų dėl A. B. ir E. B. ligos, pavedant šį klausimą spręsti skubos tvarka. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog šalių dukters gyvenimas su motina ir seneliais daro neigiamą įtaką ar žalą nepilnametei, nes motina ir seneliai tinkamai užtikrina jos gyvenimo sąlygas ir interesus. Atsižvelgdamas į Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, teismas konstatavo, jog laikinai keisti aplinką, kurioje gyvena vaikas netikslinga. Nurodė, jog nepilnamečio vaiko tėvai jo auklėjime, mokyme, priežiūroje dalyvauja lygiomis teisėmis, bendru susitarimu, nepažeidžiant vaiko interesų, todėl atsakovė E. B. įpareigotina netrukdyti tėvui A. B. bendrauti su dukra iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas A. B. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatyti nepilnametės šalių dukters J. B. gyvenamąją vietą kartu su ieškovu. Nurodo, jog jis neginčija aplinkybės, kad seneliai tinkamai rūpinasi anūke J. B., tačiau ginčas yra kilęs tarp nepilnametės tėvų, tame tarpe ir dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš jų. Teigia, jog nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su seneliais, teismas pažeidė įstatymų reikalavimus. Be to, atmesdamas jo prašymą, teismas neišklausė dukters paaiškinimų svarstomu klausimu. Ieškovas nurodo, kad jis teikia dukrai J. B. išlaikymą, gyvenamąjį būstą, rūpinasi jos auklėjimu, deda dideles pastangas ir skiria didžiąją dalį lėšų, kad dukra turėtų pilnavertį gyvenimą ir augtų sveika. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis netinkamai rūpintųsi dukra, kad jo liga būtų neigiamai paveikusi bendravimą su ja ar aplinkiniais, todėl teismas neturi jokio pagrindo manyti, kad laikinas ar nuolatinis nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas kaip nors galėtų pakenkti vaiko interesams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo A. B. atskirąjį skundą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau Vaiko teisių apsaugos skyrius) prašo atskirąjį skundą atmesti, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2010-08-02 Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo išklausyta nepilnametė J. B., kuri nurodė, jog nori gyventi su seneliais, kol pasveiks motina, pasikeis jos būsena. Teigia, kad 2010-09-14 papildomai išklausyta J. B. paaiškino, kad su tėvu beveik nebendrauja ir su juo nenori gyventi, nes jis nesupranta jos taip kaip seneliai. Atsižvelgus į vaiko nuomonę, susiklosčiusią situaciją bei vaiko interesus turėti saugią, jo poreikius atitinkančią aplinką, Vaiko teisių apsaugos skyrius 2010-09-20 priėmė sprendimą Nr. VS-802 laikinai paimti nepilnametę J. B. iš A. B. ir E. B. šeimos ir apgyvendinti ją senelių J. S. ir A. S., gyv. Kosmonautų g. 11-20, Panevėžio m., šeimoje. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2010-09-22 įsakymu Nr. A-890 J. B. nustatyta laikinoji globa. Nurodo, kad 2010-09-22 vykusiame teismo posėdyje nepilnametė J. B. nurodė, jog neatsisako bendrauti su tėvu savaitgaliais, tačiau nori gyventi pas senelius, nes tėvų barniai, mamos persekiojimai ją erzina ir išsekina. Teigia, kad Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro pateiktoje išvadoje konstatuota, jog įtempti tėvų tarpusavio santykiai, perdėta motinos kontrolė neigiamai veikia mergaitės psichiką.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užtikrinti kuo maksimalesnį ir efektyvesnį ieškovo teisių gynimą. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių dalyvaujančio byloje asmens prašymu, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t.y., egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės. Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 1 dalis nustato, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, todėl kilę ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turi būti sprendžiami vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą, išskyrus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Taikant šias nuostatas atsižvelgtina į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Spręsdamas klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, šiuo atveju dėl gyvenamosios vietos nustatymo, teismas turi atsižvelgti į kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat į tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, artimųjų giminaičių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas bei kitas turinčias reikšmę aplinkybes. Byloje nustatyta, kad nepilnametės J. B. tėvai turi psichikos sveikatos sutrikimų. Iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktų duomenų matyti, kad 2010-08-02 ir 2010-09-14 buvo išklausyta J. B., kuri išreiškė norą gyventi su seneliais. Iš pateiktų dokumentų (J. B. 2010-09-14 paaiškinimo, pokalbių akto) matyti, kad nepilnametė šalių dukra mažai bendrauja su tėvais, nenori gyventi su motina, nes ji nesigydo, o tėvas jos nesupranta (b.l. 25-26). Be to, iš pateiktų dokumentų matyti, kad J. B. reikalingas nuodugnus psichologinis ištyrimas ir įvertinimas, nes ji kasdien išgyvena krizinę situaciją šeimoje. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. B. ir E. B. šeimoje tarpusavio santykiai yra konfliktiški ir ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad dėl to šalių nepilnametė dukra patiria nuolatinį stresą ir nesijaučia saugi. Pirmosios instancijos teismui ieškovas A. B. nurodė, kad dukra gyvena su seneliais ir pripažino, kad jai yra sudarytos tinkamos sąlygos. Minėtų teiginių apeliantas nepaneigia ir atskirajame skunde, tačiau teigia, kad jis gali dukrai sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas. Siekiant tinkamai užtikrinti vaiko teises į saugią aplinką, kuri sudarytų galimybes visapusiškai jam vystytis, būtina atsižvelgti į objektyvias gyvenimo sąlygas, kurias gali suteikti kiekvienas iš tėvų, įvertinant, kad vaiko interesai reikalauja suteikti jam galimybę turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko raidai reikalingais dalykais, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių, problemų ir pan. Įvertinus, jog šeimoje J. B. nėra saugi, į tai, kad mergaitė yra išreiškusi norą gyventi su seneliais, kolegija konstatuoja, kad įvertinus konfliktiškus sutuoktinių tarpusavio santykius, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatyti dukters gyvenamąjį vietą su tėvu, nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad posėdžio metu nebuvo išklausyta J. B. nuomonė, nesudaro pagrindo tenkinti atskirąjį skundą, nes vėliau mergaitė buvo apklausta Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų, o iš Lietuvos Teismų informacinės sistemos Liteko esančių bylos duomenų (2010-09-22 nutarties) matyti, kad J. B. yra apklausta ir teismo posėdžio metu, kuriame patvirtino savo apsisprendimą gyventi pas senelius (b.l. 36-37). Be to, keisti priimtą pagrįstą nutartį nėra pagrindo ir todėl, kad įvertinęs J. B., gim.1997-11-15, gyvenimo sąlygas, tai jog dėl tėvų ligos, konfliktų šeimoje, perdėtos vaiko kontrolės nėra užtikrinta tinkama ir vaikui saugi aplinka, Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2010-09-20 sprendimu Nr. VS-802 J. B. yra laikinai paimta iš A. B. ir E. B. ir įstatymų nustatyta tvarka užtikrintas vaiko laikinas apgyvendinimas (b.l. 28, 29). Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-09-22 Įsakymu dėl laikinosios globos J. B. nustatymo Nr. A-890 nustatė J. B. laikinąją globą ir globėja skyrė J. S., nustatant vaiko globos vietą Kosmonautų g. 11-20, Panevėžio m. (b.l.27- 31). Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į nepilnametės amžių, jos nuomonę dėl gyvenamosios vietos nustatymo, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į šalių tarpusavio santykius, vaiko teises ir teisėtus interesus ir priėmė pagrįstą nutartį, kuria atmetus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, E. B. buvo įpareigota netrukdyti ieškovui bendrauti su dukra. Pirmosios instancijos teismas, ginčijama nutartimi klausimo dėl nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos neišsprendė, todėl apelianto teiginiai, jog teismas nustatė vaiko gyvenamąją vietą su seneliais, yra nepagrįsta.
Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti pagrįstą nutartį, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.