Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. O. (E. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. nutarties E. O. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2010 m. gegužės 7 d. nutarimu E. O. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 91² straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta 450 Lt bauda. Nuobauda skirta už tai, kad UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ direktorius E. O. neįvykdė Inspekcijos 2010 m. kovo 20 d. nurodymo Nr. 8 ir tokiais savo veiksmais pažeidė Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį.

E. O. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas Inspekcijos nutarimą panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 9 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino, Inspekcijos nutarimą paliko nepakeistą.

Apeliaciniu skundu E. O. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Paaiškina, kad maršrutinių autobusų informacinėse lentelėse valstybine – lietuvių bei tautinės mažumos – lenkų kalba įrašai buvo padaryti, atsižvelgiant į vietinių gyventojų nusiskundimus, kurie dėl savo garbaus amžiaus bei valstybinės kalbos nežinojimo nuolatos reikšdavo nepasitenkinimą tuo, jog nesupranta, kas užrašyta nurodytose autobusų maršruto lentelėse. Atkreipia dėmesį, kad autobusų krypčių pavadinimai buvo užrašyti ir valstybine kalba, o tautinės mažumos kalbos įrašai padaryti žymiai mažesniu šriftu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos, be to prieštarauja bendriesiems teisės principams, tarptautinių sutarčių nuostatoms. Remiasi Tautinių mažumų apsaugos konvencijos 11 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi. Mano, jog remiantis pirmosios instancijos teismo logika, išeitų, jog Lietuvos teisinėje sistemoje yra įstatymo spraga, kuri nėra sureguliuota, bylą nagrinėjęs teismas jos užpildyti negalėjo, kadangi turėjo būti remiamasi tarptautinių sutarčių viršenybės principu. Nurodo, jog pripažinus Tautinių mažumų apsaugos konvenciją sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi bei tiesioginio taikymo aktu, Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnis, 17 straipsnio 1 dalies nuostatos akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nurodo, jog teismas negalėjo taikyti Konstitucijai prieštaraujančio akto, arba, remdamasis šio straipsnio 2 dalimi, turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Valstybinės kalbos įstatymas nepateikia sąvokos „viešieji užrašai“ išaiškinimo, be to, įstatymas imperatyviai nedraudžia pateikti ir atitinkamo užrašo vertimo į užsienio kalbą, o Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies gramatinė išraiška tikrai neleidžia daryti išvados, kad atitinkama nuostata yra tolygi nuostatai „viešieji užrašai yra TIK valstybine kalba“.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

E. O. atsakomybėn patrauktas už ATPK 91² straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. už tai, kad neįvykdė Inspekcijos 2010 m. kovo 20 d. nurodymo užtikrinti, kad UAB „Šalčininkų autobusų parko“ maršrutus nurodančiose lentelėse nebūtų vartojami užrašai nevalstybine kalba. Formuluojant kaltinimą protokole nurodyta, jog E. O. pažeidė Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šioje teisės normoje numatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba.

Iš byloje pateiktų nuotraukų (b. l. 9-10, 18) matyti, kad autobusų maršrutus nurodančiose lentelėse pateikiami užrašai dviem kalbomis: viršuje – lietuvių, apačioje – lenkų kalbomis. Pavadinimas valstybine lietuvių kalba užrašytas akivaizdžiai didesniu šriftu, nei apatinis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu yra svarbios ir Įstatymo 18 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta, jog tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis (1 d.). Užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba (2 d.). Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 49 patvirtintų Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkte numatyta, jog jei garsinė ar rašytinė informacija susijusi su užsieniečių aptarnavimu (viešbučiuose, paštuose, bankuose, viešojo maitinimo įstaigose ir kitur), tarptautiniu transportu, turizmu ar tarptautiniais renginiais, greta valstybinės kalbos gali būti vartojamos tradicinės tarptautinio bendravimo kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų. Informacinių užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba (4 p.). Sistemiškai vertinant byloje pateiktus įrodymus ir galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog toks informacijos autobusuose pateikimas nelaikytinas pažeidžiančiu imperatyvias teisės normas ir darančiu žalą įstatymo saugomoms vertybėms.

Taip pat pažymėtina, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostata taikytina viešiesiems užrašams, tačiau ši sąvoka nei įstatyme, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra detalizuota, jos turinys nėra išaiškintas. Minėtų Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog viešieji užrašai turi būti teisiškai pagrįsti (registruoti arba pateikti su valstybės ar savivaldos institucijų leidimu). Įvertinus šią nuostatą kartu su Įstatymo nuostatomis, vienareikšmiškai teigti, jog autobuse pakabinta informacinė maršruto lentelė laikytina viešuoju užrašu, negalima. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis reglamentavimas turi būti aiškus, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N12-150/2004). Toks aiškinimas iš esmės atitinka bendrąjį baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje teigiama, kad baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Pastarasis reikalavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomas įvykdytu, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jei reikalinga, teismų praktikoje pateikiamo jos aiškinimo, gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam baudžiamąją atsakomybę (Administracinių teismų praktika Nr. 10, 74 p., administracinė byla Nr. N6-1313/2006). Teisinė atsakomybė, kylanti taikant ATPK, savo pobūdžiu yra, be kita ko, ir baudžiamoji. Taigi šios atsakomybės rūšiai su tam tikrais pakeitimais taikytini baudžiamojoje teisėje galiojantys principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad plečiamai aiškinti teisės aktų ir taikyti administracinę atsakomybę plačiau, negu ją numatė įstatymų leidėjas, negalima (pvz., administracinė byla Nr. N7-1148/2004).

Bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismas ir Institucija netinkamai taikė materialines teisės normas, todėl teismo nutartis ir Institucijos nutarimas panaikinami ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama nesant E. O. veikoje inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 p.). Įvertinus priimamo procesinio sprendimo rūšį, dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nebepasisakys.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

E. O. (E. O.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartį ir Valstybinės kalbos inspekcijos 2010 m. gegužės 7 d. nutarimą E. O. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir bylą E. O. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.