- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-29
- Bylos Nr.
- I-3755-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. Č. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. liepos 20 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 350,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. liepos 21 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose. Nurodo, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pareiškėjas prilygina kankinimui, orumo pažeminimui. Nurodo, kad patyrė didžiulę emocinę, psichologinę žalą. Paaiškina, kad kreipėsi į psichologinę tarnybą ir psichiatrą. Nurodo, kad natūralaus apšvietimo trūkumas labai kenkė pareiškėjo akims.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–13). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 96).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, skunde pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 9), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2015 m. liepos 11–14 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 310, kurios plotas 7,77 kv. m. Taigi, iš viso 4 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro.
HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad šiltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18–28 ⁰C, santykinė oro drėgmė 35–65 proc., o oro judėjimo greitis 0,15–0,25 m/s.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Lukiškių TI-K nepateikė teismui dokumentų, leidžiančių įvertinti pirmiau nurodytus pareiškėjo teiginius, t. y. nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl nurodytų higienos reikalavimų nesilaikymo. Atsižvelgiant į visa tai, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų.
Šiame kontekste aktualu tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas nurodytose kamerose ar perkelti jį į kitas kameras nesikreipė. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas be rūkymo ir alkoholio vartojimo, taip pat apie 10 metų vartojo narkotines medžiagas (heroiną) (b. l. 46). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dieną prieš išvykstant iš Lukiškių TI-K pateikė Lukiškių TI-K prašymą, kuriame nurodė, kad patiria didžiulę emocinę žalą, tačiau jokių konkrečių prašymų neišreiškė, išskyrus tai, kad paprašė prašymą užregistruoti (b. l. 71). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, po šio prašymo pateikimo, buvo užrašytas konsultacijai pas psichiatrą, bet konsultacija neįvyko, nes kitą dieną pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K (b. l. 26). Skunde nurodoma žala regėjimui pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis byloje nenustatyta.
CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009). Kita vertus, LVAT praktikoje žalos prezumpcijos taisyklė taikoma ne visada. Pavyzdžiui, LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1289-575/2015 vertino neigiamo poveikio intensyvumą ir konstatavo, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Vėlesnėje LVAT praktikoje buvo sugrįžta prie žalos prezumpcijos taisyklės ir iš esmės labai panašių faktinių aplinkybių byloje (kai buvo konstatuotas itin trumpas pažeidimų laikotarpis), buvo pripažinta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą kaip tai yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnį (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Šiame sprendime LVAT tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką. Atitinkamai, atsižvelgiant į vėlesnę LVAT praktiką, vertintina, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė leidžia juos vertinti kaip trumpalaikius, todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį, teismui kyla pareiga spręsti dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 7 d. (t. y. nuo pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K) iki 2015 m. liepos 20 d. (t. y. iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais bei 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Č. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. Č. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2015 m. liepos 7–20 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.