Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Mefodijos Povilaitienės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui D. B. ir jo atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Petrauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos antstolių rūmams dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas Lietuvos antstolių rūmai bylą pagal D. B. skundą paliko spręsti teismo nuožiūra.

Į teismo posėdį atsakovo atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 59).

Motyvuojamoji dalis

Byla nutrauktina.

Byloje ginčas kilo dėl Antstolio atestavimo komisijos (toliau – Komisija) 2010-05-20 sprendimo (išvados) (toliau – Sprendimas), įforminto Antstolio atestavimo lape, kuriuo Komisija nusprendė antstolio (pareiškėjo) kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą) (b. l. 3, 16).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 3 str. 1 d., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.

ABTĮ 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Sisteminė nurodytų teisės normų analizė leidžia teisėjų kolegijai daryti pagrįstą išvada, kad vadovaujantis ABTĮ 22 str. 1 d., ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.

ABTĮ 15 str. įtvirtintas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas. Tarp šių bylų galima ir administracinė byla dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tik tokių teisės aktų ir veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes atitinkamiems asmenims. Teisinių pasekmių nebuvimas byloja, kad ginčo iš esmės nėra. Nesant ginčo, nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko.

Pareiškėjas nesutinka su Komisijos Sprendimu, prašo jį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų, Komisija vykdė eilinę antstolio (pareiškėjo) atestaciją ir po pokalbio su pareiškėju bei atsižvelgdama į tai, kad 2007 m. birželio mėnesį buvo atliktas pareiškėjo veiklos eilinis patikrinimas, kurio metu nustatyta smulkių pažeidimų: 2008 m. birželio mėnesį jam buvo iškelta drausmės byla ir paskirta drausminė nuobauda-pastaba, nes antstolis neturėdamas teisės rinko duomenis apie asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą; 2008 m. gruodžio mėnesį buvo atliktas neeilinis veiklos patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad antstolis nesilaikė išieškotų piniginių lėšų išmokėjimo išieškotojams tvarkos, tačiau drausminėn atsakomybėn jis nebuvo patrauktas, nes suėjęs senaties terminas; 2009 m. lapkričio mėnesį atliktas neeilinis veiklos patikrinimas, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta; 2010 m. sausio mėnesį buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros prašymas atlikti antstolio D. B. veiklos patikrinimą, nes yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dokumento klastojimo, kuriuo remiantis buvo atliktas dar vienas neeilinis veiklos patikrinimas, kurio metu buvo nustatyti Civilinio kodekso, Įstatymo, Antstolių profesinės etikos kodekso ir kitų teisės aktų pažeidimai, tačiau drausmės byla nebuvo iškelta, nes nuo pažeidimo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai; taigi, per paskutinius keturis metus pareiškėjo veikla buvo tikrinta 4 kartus, iš kurių 3 kartus buvo nustatyti veiklos pažeidimai, be to, antstoliui buvo skirta drausminė nuobauda ir yra iškelta baudžiamoji byla, kuri nagrinėjama Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme; pats antstolis nurodė, kad teismas yra 6-7 kartus pripažinęs jo veiksmus neteisėtais, priėjo prie išvados – antstolio kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą) (b. l. 17-20, 21-52).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas (toliau – Įstatymas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-12-30 įsakymu Nr. 400 patvirtinti Antstolių atestavimo komisijos nuostatais (toliau – Komisijos nuostatai), Antstolių atestavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės) ir kiti teisės aktai susiję su jo įgyvendinimu.

Pagal Įstatymo 39 str. 1-4 d., siekiant patikrinti antstolių kvalifikaciją ir profesines žinias, rengiama eilinė ir neeilinė antstolių atestacija. Eilinė antstolių atestacija vyksta kas ketveri metai. Antstolius atestuoja Antstolių atestavimo komisija. Šią komisiją sudaro, jos nuostatus ir Antstolių atestavimo taisykles tvirtina teisingumo ministras. Antstolių atestavimo komisija susideda iš penkių narių, iš kurių du, tarp jų ir pirmininką, skiria teisingumo ministras, du narius – Lietuvos antstolių rūmai, vieną narį – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Antstolių atestavimo komisijos nariais gali būti skiriami tik aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą turintys asmenys. Antstolio neeilinė atestacija gali būti inicijuojama, jei, atlikus patikrinimą, dėl nustatytų pasikartojančių antstolio profesinės veiklos pažeidimų kyla pagrįstos abejonės antstolio kvalifikacija, bet nėra pagrindo antstoliui taikyti drausminę atsakomybę. Teisę inicijuoti antstolio neeilinę atestaciją turi teisingumo ministras ar Lietuvos antstolių rūmai. Antstolio neeilinė atestacija gali būti ne anksčiau kaip praėjus šešiems mėnesiams po antstolio atestacijos dienos. Antstolių atestavimo komisija priima vieną iš šių išvadų:1) antstolį atestuoti; 2) antstolį atestuoti su sąlyga, kad jis per nustatytą terminą pašalins komisijos nurodytus veiklos trūkumus ir papildomai tobulins profesinę kvalifikaciją; 3) antstolio neatestuoti ir pasiūlyti teisingumo ministrui spręsti klausimą dėl asmens atleidimo iš antstolių.

Vadovaujantis Taisyklių 17 p., eilinė antstolių atestacija vykdoma vertinant antstolio profesinę veiklą ir žinias, kvalifikacijos kėlimo, mokymo rezultatus individualaus pokalbio metu. Kilus abejonėms dėl antstolio kvalifikacijos ir profesinių žinių, nesugebėjimo jų taikyti praktikoje arba nustačius pasikartojančius antstolio profesinės veiklos pažeidimus, Komisijos sprendimu atestuojamo antstolio kvalifikacijai patikrinti vykdomas egzaminas raštu (testas). Taisyklių 31 p. reglamentuojama, kad Komisija, susipažinusi su medžiaga apie antstolio profesinę veiklą ir kvalifikacijos kėlimą, antstolio veiklos patikrinimo aktais ir kitais pateiktais dokumentais, pasikalbėjusi su atestuojamu antstoliu, o tais atvejais, kai laikomas egzaminas raštu (testas), – įvertinusi ir egzamino rezultatus, priima vieną iš šių išvadų: antstolį atestuoti; antstolį atestuoti su sąlyga, kad jis per nustatytą terminą pašalins Komisijos nurodytus veiklos trūkumus ir papildomai tobulins profesinę kvalifikaciją; antstolio neatestuoti ir pasiūlyti teisingumo ministrui spręsti klausimą dėl asmens atleidimo iš antstolių.

Ištyrusi ir įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą (ABTĮ 57 str.), remdamasi aptartų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija sprendžia, kad Komisijos Sprendimas (išvada) plačiąja prasme yra viešojo administravimo subjekto atliktas veiksmas. Komisija, vertindama pareiškėją, Sprendimu įformino procedūrinio veiksmo rezultatą, pasinaudojo jai suteikta Taisyklių 17 p. nustatyta teise, t. y. atliko jos kompetencijai priskirtą funkciją, tačiau atlikus šį veiksmą pareiškėjo teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado. Pareiškėjas ir toliau tęsia savo veiklą, jam nėra suvaržytos jokio jo galimybės atlikti priskirtas funkcijas. Todėl teisėjų kolegija mano, kad dėl minėto Komisijos veiksmo negali būti iškelta administracinė byla. Teisminis nagrinėjimas nekeliant konkretaus materialinio pobūdžio reikalavimo yra teisiškai beprasmis. Be kita ko, atkreipia dėmesį, kad ir pats pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje konkrečiai nenurodė, kokios būtent jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, kokios papildomos pareigos jam atsirado. Komisija pareiškėjo atžvilgiu, pagal Įstatymo 39 str. 4 d. ir Taisyklių 31 p., nėra priėmusi jokio sprendimo, turinčio įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Komisijos Sprendimas antstolio kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą) yra tik antstolio atžvilgiu atliekamo vertinimo dalis, t. y. viena iš procedūrų.

Suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad „teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A-7-121/2004, Nr. AS-6-322/2006, Nr. A-556-1007/2007, Nr. A-556-151/2008, Nr. A-556-308/2009).

Pagal ABTĮ 2 str. 14 d., individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Teisėjų kolegija pastebi, kad individualūs teisės taikymo aktai išreiškia ne tik valstybės valią, bet ir atskirų piliečių valią, jie skirti reguliuoti konkrečius gyvenimo atvejus, skirti konkrečiam asmeniui, nustatančiam konkrečiam asmeniui santykius su konkrečia institucija. Individualus teisės aktas išreiškia kompetentingos institucijos valią administracinių teisinių santykių srityje, išreiškia valią kito asmens atžvilgiu.

Skundžiamo Sprendimo turinio analizė teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad jame pareiškėjo atžvilgiu nėra viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, todėl toks dokumentas negali būti ginčijamas teisme.

Apibendrinusi tai, kas pasakyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas negali būti laikomos nei individualiu teisės aktu, nei administraciniu aktu ABTĮ 2 str. 15 d. ir Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 15 d. prasme, nes juo nėra išreikštas sprendimas viešojo administravimo srityje dėl pareiškėjo teisių ar pareigų ir pats savaime jokių pasekmių nesukelia. Panaikintas gali būti tik administracinis aktas. Ginčo atveju, pareiškėjas skundžia procedūrinio pobūdžio sprendimą, kuriame jokie privalomi nurodymai ar įpareigojimai pareiškėjui nėra nustatyti. Komisijos Sprendimas yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kurie pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, esančių ginčo administraciniame teisme dalyku. ABTĮ 15 str. 1 d. pateiktas konkretus sąrašas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, tačiau į jį nepatenka pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo. Administraciniai teismai nėra įstatymų leidėjo įgalinti tirti ginčų dėl viešojo administravimo subjektų procedūrinio pobūdžio dokumentų. Kaip minėta, teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne nurodoma, kokių vienokių ar kitokių procedūrinio pobūdžio tolimesnių veiksmų atitinkamas subjektas imsis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Sprendimą, kuris jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 str. 1 p. pagrindu, t. y. ši byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Sprendimo turinio teisėtumas ankščiau išdėstytų teisės aktų pagrindu nevertintinas.

Pareiškėjui išaiškintina ABTĮ 102 str. 3 d. nuostatos, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Pagal ABTĮ 42 str. 1 d. 4 p., sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme (...). ABTĮ 42 str. 2 d. nustatyta, kad žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, tai šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos.

Nutraukus bylą anksčiau nurodytais motyvais, pareiškėjui, pagal ABTĮ 42 str. 1 d. 4 p., grąžintinas jo sumokėtas 132 Lt žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 42 str. 1 d. 4 p., 101 str. 1 p., 102 str. 2 d. ir 149 str.,

n utarė:

administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos antstolių rūmams dėl sprendimo panaikinimo nutraukti.

Pareiškėjui D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti 2010-06-21 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos sumokėtą 132 Lt žyminį mokestį.

Ši nutartis per 7 dienas nuo nutarties paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka, paduodant atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.