Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. PK-1337-935/2016Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00078-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.1., 2.9.7.2., 1.2.8.1.2.

2016 m. balandžio 25 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ugnius Trumpulis, susipažinęs su pareiškėjos R. A. skundu, paduotu privataus kaltinimo tvarka, kuriame prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą I. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Privataus kaltinimo skunde R. A. prašo pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir I. S. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 154 straipsnio 2 dalį.

Privataus kaltinimo skunde nurodoma, kad I. S. per masines informavimo priemones paskleidė apie pareiškėją tikrovės neatitinkančią (šmeižiančią) informaciją, kuri pareiškėją pažemino, pakirto darželio darbuotojų ir vaikų tėvų pasitikėjimą ja kaip kompetentinga ir sąžininga direktore.

R. A. aiškina, jog 2016 m. kovo 28 d. 18.00 val. „tv.lrytas.lt“ televizijoje buvo parodytas reportažas, kurio pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“, šis reportažas buvo patalpintas ir internetiniame tinklapyje. I. S. reportaže teigė, kad R. A. smurtavo prieš vaiką, t. y. I. S. teigė, kad „(duomenys neskelbtini)“.

Privataus kaltinimo skunde nurodoma, kad reportaže buvo paskleista melaginga, šmeižiančio pobūdžio informacija dėl smurto prieš darželio auklėtinę. I. S. turėdama tikslą tiesiogiai per masinio informavimo priemonę paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie pareiškėją, kad neva ji smurtavo prieš darželio auklėtinę. Tokiu būdu I. S. paskleista tikrovės neatitinkanti informacija pažemino pareiškėją, pakirto pasitikėjimą ja kaip tinkama darželio direktore. Šmeižimas vyko per masines informavimo priemones, todėl I. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje.

R. A. yra akivaizdu, kad I. S. suvokė, jog jos nurodoma informacija apie smurtą prieš darželio auklėtinę yra melaginga ir neatitinka tikrovės. Duodama interviu ji siekė, kad šmeižiančio pobūdžio informacija būtų paskleista per masinio informavimo priemones. Pareiškėja mano, jog I. S. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją per masinio informavimo priemones, siekiant atkeršyti už atleidimą iš darbo. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje nustatė, kad I. S. buvo atleista iš darbo teisėtai. I. S. stengiasi visais įmanomais būdais pakenkti R. A.. Apie tai liudija gausa prieš tai pateiktų skundų Vilniaus miesto savivaldybei, įvairioms institucijoms.

Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.

Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Minėtos nusikalstamos veikos yra įtvirtintos baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo nusikalstamų kėsinimųsi į asmens garbę ir orumą. Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Pažymėtina ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tuo pačiu konstatuotina, jog tokia situacija jokiu būdu nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi jau skundo priėmimo stadijoje teismas yra įpareigotas atlikti dalinę faktų analizę ir spręsti, ar konkrečiu atveju neegzistuoja aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nėra galimas.

Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-262/2011, 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-7-262/2013).

Čia nemažiau svarbu pastebėti ir tai, kad tiek tarp teisininkų, tiek visuomenėje diskutuojama dėl poreikio siaurinti Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio taikymo galimybes, netgi buvo mėginimų dekriminalizuoti šią veiką, paliekant galimybę tik civilinės teisės priemonėmis ginti garbę ir orumą. Taigi šie faktai taip pat patvirtina, jog baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnį asmeniui gali kilti tik išskirtiniais atvejais, kai veika yra itin pavojinga, šiurkščiai pažeidžianti kito asmens teises bei teisėtus interesus.

Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-190/2012)

Teismas pažymi ir tai, kad teisės normos gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje R. A. kaltino I. S. motiną padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje. I. S. motina buvo kaltinama šmeižtu, kadangi nurodė, jog R. A. darželyje vienai mergaitei, išspjovus duotus vaistus, sudavė per veidą, taip pat sudavė tai pačiai mergaitei per veidą, kai ši vėl išspjovė jai duotus vaistus. Taigi R. A. jau kaltino vieną asmenį iš esmės analogiškos veikos padarymu, analogiški teiginiai tik išsakyti kito asmens jau buvo vertinti teismo. Paminėtoje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, t. y. nusprendė, kad nebuvo padaryta veika turinti nusikaltimo požymių. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio turinio matyti, jog keli liudytojai, taip pat ir I. S., teisme nurodė, jog matė jų vertinimu netinkamus R. A. veiksmus su mergaite, taip pat teisme buvo nustatyta, jog apie galimai netinkamą R. A. elgesį su viena iš darželį lankiusių mergaičių buvo informuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentas, tačiau niekas dėl galimai padarytų neteisėtų veiksmų į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nurodytos aplinkybės nebuvo tiriamos, teismo nuosprendyje padarytos išvados leidžia teigti, jog pagal nustatytas aplinkybes R. A. veiksmai duodant vaikui vaistus priepuolio metu galėjo būti vertinami skirtingai, veiksmai galėjo būti suprasti ir neteisingai, t. y. sąžiningai klystant dėl jų kryptingumo.

Įvertinęs R. A. skunde nurodytus teiginius, kuriuos pareiškėja vertina kaip neatitinkančius tikrovės ir ją žeminančius, pakertančius pasitikėjimą ja, jų galimą paskleidimo mastą, reportažo, kuriame buvo išsakyti pareiškėjos nurodomi teiginiai, pagrindinę temą, analizuojamą problemą (reportaže keliamas klausimas, ar gali specialiųjų poreikių vaikų darželiui vadovauti asmuo, kuris yra teistas už smurtinį nusikaltimą padarytą prieš darželio darbuotoją), teismas konstatuoja, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Konstatuotina ir tai, kad pareiškėja gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojusi civilinės teisės priemonėmis. Lietuvos Respublikos CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Su privataus kaltinimo skundu pareiškėja pateikė ir civilinį ieškinį, kuriame reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau ji gali tokios žalos atlyginimo reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atveju abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kitą vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika bei nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad privataus kaltinimo skunde nurodyti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svartyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimą.

Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytais I. S. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjos R. A. skundą, kadangi I. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.

Skundas dėl šios nutarties gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos. Skundas paduodamas per Vilniaus miesto apylinkės teismą Vilniaus apygardos teismui.