Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas V. Gedeikis Proceso Nr. 1-78-1-00220-2010-4 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.1.; 2.1.7.4.; 2.4.;

2014 m. kovo 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Violetos Miliuvienės, Eduardo Maškevičiaus, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

nukentėjusiosios R. K. atstovui advokatui Laimonui Straukai, nukentėjusiojo M. N. ir D. N. atstovei advokatei Eugenijai Galatiltienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 4 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį M. Š. 1 (vienerius) metus tęsti darbą.

Iš AAS „Gjensidige Baltic“ R. K. priteista 8375,25 Lt (aštuoni tūkstančiai trys šimtai septyniasdešimt penki litai 25 ct) turtinei žalai atlyginti ir 4143 Lt (keturi tūkstančiai šimtas keturiasdešimt trys litai 00 ct) neturtinei žalai atlyginti. Iš M. Š. R. K. priteista 22,82 Lt (dvidešimt du litai 82 ct) turtinei žalai atlyginti ir 5857 Lt (penki tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt septyni litai 00 ct) neturtinei žalai atlyginti, kita jos ieškinio dalis atmesta.

Iš AAS „Gjensidige Baltic“ D. N. priteista 583,98 Lt (penki šimtai aštuoniasdešimt trys litai 98 ct) turtinei žalai atlyginti ir 4143 Lt (keturi tūkstančiai šimtas keturiasdešimt trys litai 00 ct) neturtinei žalai atlyginti. Iš M. Š. D. N. priteista 2857 Lt (du tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt septyni litai 00 ct) neturtinei žalai atlyginti, kita jo ieškinio dalis atmesta.

Iš AAS „Gjensidige Baltic“ M. N. priteista 88,48 Lt (aštuoniasdešimt aštuoni litai 48 ct) turtinei žalai atlyginti ir 345 Lt (trys šimtai keturiasdešimt penki litai 00 ct) neturtinei žalai atlyginti. Iš M. Š. M. N. priteista 1655 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt penki litai 00 ct) neturtinei žalai atlyginti, kita jo ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad jis vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sutrikdyta kitų žmonių sveikata, t. y. 2010 m. gegužės 1 d. 0.12 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, ties 15 namu (duomenys neskelbtini) gatvėje, kaltinamasis M. Š., vairuodamas automobilį „Honda Preliude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus, važiavo viršydamas leistiną greitį, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimus, dėl to susidūrė su iš šalutinio kelio– (duomenys neskelbtini) gatvės į pagrindinę – (duomenys neskelbtini) gatvę išvažiavusiu automobiliu „Peugeot 406“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu R. K.. Eismo įvykio metu buvo sužalota automobilio „Peugeot 406“ vairuotoja R. K., keleivis D. N., kuriems padaryti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, keleiviai M. N. ir V. D., kuriems padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2012 m. gegužės 26 d. atliktas eksperimentas parodė, kad R. K. apelianto vairuojamą automobilį turėjo galimybę matyti bent jau 80 metrų atstumu iki jos automobilio, tai paneigia nukentėjusiosios versiją, kad ji įsitikino eismo saugumu ir nesudarė kliūties pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Pati nukentėjusioji R. K. 2011 m. spalio 25 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad apeliantas, artėdamas link jos automobilio, išvažiavo į priešingą eismo juostą ir atsitrenkė į jos automobilį, kuris jau buvo bebaigiąs sukimo manevrą į kairę. Dėl to apeliantas negalėjo palikti stabdymo žymių dešiniojoje važiuojamojoje juostoje. Iš autoavarijos vietos schemos matyti, kad stabdymo žymės yra dešinėje važiuojamojoje dalyje ir negali priklausyti apelianto automobiliui. 2010 m. spalio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-221(10) yra aiškiai nurodyta (išvados 3 lapas), kad įvykio vietos apžiūros metu įvykio vietoje aptikti pėdsakai nefiksuoti matmenimis, todėl nežinomas jų tikslus išsidėstymas važiuojamosios dalies pločio atžvilgiu, gatvės išilgine kryptimi atžvilgiu važiuojamųjų dalių sankirtos, nenurodytas kiekvienos iš žymių plotis, nenurodytas tarpas tarp šių žymių, nėra informacijos apie pėdsake esančių padangos protektoriaus išilginių juostų išsidėstymo pločius, nenustatyta ir neįvardyta, kokia transporto priemonė šiuos pėdsakus paliko.

2012 m. sausio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-190(12) nurodoma, kad papildomai buvo gauti duomenys apie gatvių nuolydžius, eksperimento duomenis, tačiau jokių naujų duomenų apie stabdymo vėžes nebuvo. Šioje išvadoje ekspertas (4 lapas) nurodo, kad tyrimas atliktas sąlyginai laikant, kad eismo įvykio vietoje aptiktus pėdsakus paliko prieš susidūrimą stabdytas techniškai tvarkingas automobilis „Honda Prelude“. Taigi ekspertas įvedė sąlyginę prielaidą, kurios įtraukimui pagrindo nebuvo, o teismas visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes. Mano, kad nesant pėdsakų identifikavimo, teismas negali vadovautis spėjimais ir galimomis versijomis, nes visi neaiškumai yra traktuojami kaltinamojo naudai. Apeliantas nurodo, kad asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama bausmė. Sprendžiant asmens atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistasis M. Š. ir jo gynėjas advokatas M. Gricius prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras, nukentėjusiosios ir nukentėjusiųjų M. N. ir D. N. atstovė E. Galatiltienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus ir atlikęs dalinį įrodymų tyrimą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nuteistojo M. Š. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo M. Š. kaltumui nustatyti.

Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes mano, kad teismas įvertino įrodymus pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, vertino tik M. Š. kaltinančius įrodymus ir visiškai neįvertino jo kaltę paneigiančių įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė specialisto išvadas pateikusį ekspertą V. P., ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą ir nustatė, kad papildomai ištirti įrodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų apie M. Š. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pats atlikęs įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Nors nuteistasis M. Š. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, jį teisinančius įrodymus ignoravo ir jų nevertino. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai bei motyvuotai M. Š. pripažino kaltu dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo bylose kaltė pasireiškia neatsargumu, kai veiką padaręs asmuo numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti neigiamos pasekmės, arba kai to nenumato, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi tai numatyti. Nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materialioji blanketinė, ji nustato baudžiamąją atsakomybę už veiką ir padarinius. Esant materialiajai blanketinei nusikaltimo sudėčiai, byloje įrodinėtina aplinkybe tampa priežastinis ryšys tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Taikant BK 281 straipsnį, pripažįstama, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu M. Š. nuteistas už tai, kad, vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 133 punkto reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužaloti R. K. ir D. N., kuriems buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, bei M. N. ir V. D., kuriems padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Kelių eismo taisyklių 9 punktas įtvirtina, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Kelių eismo taisyklių 133 punktas įpareigoja vairuotojus važiuoti neviršijant leistino greičio. Šiame punkte nustatyta, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

Nuteistasis M. Š. ginčija teismo nustatytas aplinkybes, jog jis viršijo leistiną greitį, teigia, kad eismo įvykio vietoje užfiksuoti stabdymo pėdsakai yra palikti ne jo automobilio „Honda Prelude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) todėl specialisto išvadoje nepagrįstai atlikti skaičiavimai įvedus šią sąlygą, kad eismo įvykio vietoje užfiksuoti stabdymo pėdsakai palikti jo vairuoto automobilio „Honda Prelude“. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad teismas rėmėsi spėjimais ir galimomis versijomis, neatitinka tikrovės. M. Š. pateikiama įvykio aplinkybių versija skundžiamame nuosprendyje aptarta ir motyvuotai paneigta ištirtais įrodymais, kurie papildo, patvirtina vieni kitus, sudarydami vientisą įrodomąją medžiagą, atskleisdami išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo, juos teismas įvertino atsižvelgdamas į jų visumą, tarpusavio ryšį. Kad nuteistasis viršijo didžiausią leistiną greitį, atlikus autotechninį eismo įvykio aplinkybių tyrimą patvirtina 2012 m. sausio 17 d. pateikta specialisto išvada Nr. 11K-190(12) (t. 4, b. l. 62–71), kurioje nurodyta, kad techniniu požiūriu šiam eismo įvykio kilimui įtakos padarė automobilio „Honda Prelude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo M. Š. veiksmai – keldamas grėsmę eismo saugumui ir kitiems eismo įvykio dalyviams, esant ribotoms matomumo sąlygoms, važiavo žymiai viršydamas didžiausią leistiną eismo įvykio vietoje greitį (nuo 101,3 km/val. iki 108,3 km/val. greičiu) ir sankryžoje susidūrė su manevrą vykdžiusiu automobiliu „Peugeot 406“. Šioje specialisto išvadoje pasakyta, kad prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Honda Prelude“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojui M. Š. važiuojant didžiausiu leistinu gyvenvietėse 50 km/val. greičiu ir prie sankryžos artėjant be stabdymo, sankryžoje manevrą vykdęs automobilis „Peugeot 406“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į 2012 m. gegužės 26 d. eksperimento duomenis, nuo susidūrimo vietos į priekį būtų nuvažiavęs didesnį nei jo ilgis atstumą (nuo apie 9,5 m iki apie 12,4 m) ir, tikėtina, išvažiavęs iš važiuojamųjų dalių susikirtimo techniniu požiūriu nesudarydamas kliūties automobilio „Honda Prelude“ judėjimui. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Honda Prelude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui M. Š. važiuojant didžiausiu leistinu gyvenvietėse 50 km/val. greičiu ir stabdymui reaguojant toje pat vietoje kaip ir eismo įvykio metu, esant būtinybei, automobilį „Honda Prelude“ buvo galima sustabdyti susidūrimo su automobilio „Peugeot 406“ vietą neprivažiuojant nuo apie 52,6 m iki 55,3 m atstumu, tai yra žymiai didesniu atstumu nei buvo reikalingas automobilio sustabdymui (29,1 m). Šioje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Peugeot 406“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja R. K. automobiliui „Honda Prelude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) prie sankryžos artėjant didžiausiu leistinu 50 km/val. greičiu, atsižvelgiant į 2012 m. gegužės 26 d. eksperimento duomenis, tikėtina, sankryžoje manevrą galėjo įvykdyti nesudarydama kliūties automobilio „Honda Prelude“ judėjimui, kadangi pastarojo automobilio priartėjimo prie važiuojamųjų dalių sankirtos momentu jos vairuojamas automobilis „Peugeot 406“ būtų išvažiavęs iš važiuojamųjų dalių sankirtos. Tuo atveju, jeigu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Peugeot 406“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja R. K. turėjo objektyvią galimybę pamatyti ir suvokti, kad prie sankryžos artėjantis automobilis „Honda Prelude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuoja žymiai viršydamas leistiną greitį, tai išvengti susidūrimo su šia transporto priemone R. K. galėjo neįvažiuodama į sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtą.

Apeliantas nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, teigdamas, kad jis neviršijo didžiausio leistino greičio. Ekspertas specialisto išvadą pateikė susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, rėmėsi įvykio vietos, transporto priemonės apžiūros protokolų duomenimis, jų priedais: eismo įvykio vietos planu–schema, nuotraukomis, eksperimento protokolu. Nukentėjusieji R. K., V. D., D. N. nuosekliai viso proceso metu teigė, kad M. Š. vairuojamas automobilis važiavo tikrai greičiau negu gyvenvietėje leistinas didžiausias 50 km/val. greitis, šie nukentėjusiųjų parodymai atitinka specialisto išvadoje nustatytą faktą, kad M. Š. važiavo žymiai viršydamas didžiausią leistiną eismo įvykio vietoje greitį – jis važiavo nuo 101,3 km/val. iki 108,3 km/val. greičiu, taigi M. Š. važiavo dvigubai didesniu negu didžiausias leidžiamas gyvenvietėje greitis. Teismas šiuos nukentėjusiųjų parodymus sugretino su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, jie atitinka kitais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, byloje surinkti duomenys ir nukentėjusiųjų parodymai paneigia M. Š. versiją, kad jis važiavo 50 km/val. greičiu. Šią aplinkybę paneigia ir specialisto išvada Nr. 11K-190(12), nes joje nustatyta, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Honda Prleude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui M. Š. važiuojant didžiausiu leistinu gyvenvietėse 50 km/val. greičiu ir stabdymui reaguojant toje pat vietoje kaip ir eismo įvykio metu, esant būtinybei, automobilį „Honda Prelude“ buvo galima sustabdyti susidūrimo su automobilio „Peugeot 406“ vietą neprivažiuojant nuo apie 52,6 m iki 55,3 m atstumu, tai yra žymiai didesniu atstumu nei buvo reikalingas automobilio sustabdymui (29,1 m). Taigi, jeigu M. Š. būtų važiavęs 50 km/val. greičiu, kaip jis pats teigia, tai jis būtų sustabdęs automobilį neprivažiuodamas susidūrimo su automobiliu „Peugeot 406“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini.) Įvykio metu buvusios eismo sąlygos – tamsus paros metas, ribotas matomumas, važiavimas gyvenvietės ribose, rodė, kad vairuotojas turėjo būti atidus ir pasirinkti ne didesnį negu didžiausias leistinas greitis gyvenvietėje (ne didesnį kaip 50 km/val. greitį), kuris techniniu požiūriu buvusiomis eismo įvykio metu kelio sąlygomis būtų buvęs saugus. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad M. Š. važiavo nesaugiu greičiu, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, važiavo dvigubai didesniu negu didžiausias gyvenvietėse leistinas greitis greičiu, dėl to nespėjo laiku sureaguoti ir išvengti susidūrimo. Jeigu M. Š. nebūtų viršijęs didžiausio leistino gyvenvietėse greičio (50 km/val.) ir nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių 9 ir 133 punktų reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs, todėl šie M. Š. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai pripažįstami pagrindine eismo įvykio priežastimi, nes analogiškoje situacijoje laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Būtent tokie automobilio vairuotojo M. Š. veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą turi būti nustatyta pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad būtent M. Š. padaryti Kelių eismo taisyklių 9 ir 133 punkto pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, tiesioginė eismo įvykio kilimo ir žmonių sužalojimo priežastis. Jei jis būtų laikęsis nurodytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, įvykis nebūtų įvykęs, pažeisdamas šiuos reikalavimus, nuteistasis pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokios jo veikos gali kilti eismo įvykis, gali būti sužaloti žmonės, tačiau to nenumatė. Atsižvelgiant į eismo įvykio aplinkybes, jog kelias, kuriame jis įvyko, yra gyvenvietėje, toje kelio vietoje buvo ribotas matomumas, todėl vairuotojas M. Š. privalėjo būti itin atsargus ir atidus, laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir neviršyti didžiausio leistino greičio.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad baudžiamosios bylos medžiaga paneigia M. Š. keliamą versiją, kad eismo įvykio vietoje užfiksuoti stabdymo pėdsakai yra palikti ne jo vairuoto automobilio „Honda Prelude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o kito nenustatyto automobilio. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, apeliantas skunde ir jo gynėjas teismo posėdyje daug dėmesio skiria specialisto išvadai Nr. 11K-190(12) bei aplinkybei, kad visi skaičiavimai padaryti remiantis eismo įvykio vietoje užfiksuotais stabdymo pėdsakais, kurie, kaip teigia apeliantas, yra palikti ne jo automobilio „Honda Prelude“. Siekiant pašalinti visas apelianto keliamas abejones, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė ekspertą V. P., kuris teismo posėdyje parodė, kad jeigu būtų nustatytas faktas, kad tai buvo ne nuteistojo automobilio stabdymo pėdsakai, tada būtų galima kalbėti, ar kistų išvados rezultatai. Ekspertas nurodė, kad prielaidomis išvadų grįsti negali. Nurodė, kad specialisto išvadoje nurodyta sąlyga ne kategoriška, nes automobilis nestovi pėdsakų pabaigoje, byloje nebuvo tiriama, ar padangų raštas, jų plotis atitinka paliktas vėžias. Aplinkybė, ar įmanoma identifikuoti pėdsakų priklausomybę nuteistojo automobiliui, priklauso nuo tyrimo medžiagos, kokia pateikta tokiam tyrimui, jis tokio tyrimo nedarė. Jei toks tyrimas reikalingas, reikalinga susipažinti su medžiaga ir spręsti, ar yra galimybė tokį tyrimą atlikti, ar nėra galimybės. Tai būtų trasologinis tyrimas, kuriame tiriami objektai – ratai, automobilis, pėdsakai, informacija apie pėdsakų išsidėstymą, pobūdį, vaizdinė medžiaga, todėl tik visus tuos dalykus turint, būtų galima spręsti, ar medžiaga yra pakankama vienokios ar kitokios išvados davimui. Ekspertas nurodė, kad stabdymo pėdsakus palieka ir automobiliai, kuriuose yra ABS stabdymo sistema, su ABS stabdymo sistema automobiliai stabdo geriau, pėdsakus palieka važiuodami didesniais greičiais nei be ABS sistemos.

Kaip matyti iš eksperto apklausos, nors ir nebuvo atliktas eismo įvykio vietoje užfiksuotų stabdymo pėdsakų priklausomybės nuteistojo automobiliui tyrimas, tačiau ir neatlikus šio tyrimo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad eismo įvykio vietoje užfiksuoti stabdymo pėdsakai yra palikti būtent nuteistojo M. Š. automobilio „Honda Prelude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šią apelianto versiją paneigia pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų A. B. ir L. V. parodymai. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. B. patvirtino, kad jis 2010 m. gegužės 1 d. atliko eismo įvykio vietos apžiūrą, kurios metu užfiksavo automobilio „Honda Prelude“ stabdymo žymes ir jas pažymėjo eismo įvykio vietos apžiūros protokole (t. 3, b. l. 142). Liudytoja L. V. parodė, kad stabdymo žymės nufotografuotos buvo tą pačią dieną ryte, nes naktį nebuvo galimybės jų užfiksuoti dėl blogo apšvietimo. Nuotraukose užfiksuotos stabdymo žymės yra to eismo įvykio, nes toje gatvėje praktiškai judėjimo nebuvo, kito eismo įvykio toje gatvėje taip pat nebuvo, po šio įvykio liko ryškios stabdymo žymės, anksčiau, iki šio įvykio, tų vėžių taip pat nebuvo. Kai tos mašinos susidūrė, girdėjosi didelis garsas ir budėtojų dalyje, kur ji buvo tuo metu (t. 4, b. l. 135–136). Šią apelianto nurodytą aplinkybę taip pat paneigia Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialisto A. K. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog Plungės mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, 2010 m. gegužės 1 d. buvo užfiksuotas tik vienas eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis „Peugeot 406“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilis „Honda Prelude“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Kitų eismo įvykių 2010 m. gegužės 1 d. nuo 00.00 val. iki 08.00 val. nebuvo užregistruota (t. 4, b. l. 74). Pažymėtina, kad nei pats apeliantas, nei jo gynėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad eismo įvykio vietoje užfiksuoti stabdymo pėdsakai palikti kito automobilio, tokių duomenų byloje nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Nors iš eismo įvykio vietos schemos (t. 1, b. l. 7) matyti, kad prie stabdymo pėdsakų pabaigos ir nėra nuteistojo M. Š. automobilio, tačiau tai paaiškinama tuo, kad įvykus susidūrimui automobilis „Peugeot 406“ beveik apsisuko, o automobilis „Honda Prelude“ taip žymiai pasisuko priešinga kryptimi, todėl M. Š. automobilis, veikiamas kinetinės energijos, buvo nublokštas toliau nuo susidūrimo vietos. Pažymėtina ir tai, kad šią iškeltą versiją apeliantas ginčija tik savo parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Byloje esančiame M. Š. paaiškinime jis nurodo, kad bandydamas išvengti smūgio, jis automobilio vairą suko į dešinę (t. 1, b. l. 101), apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodo, kad pamatęs kliūtį stipriai ėmė stabdyti, tačiau susidūrimo nepavyko išvengti, nes automobilio vairą pasuko į kairę (t. 1, b. l. 106), o apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. Š. jau teigia, kad stabdymo žymės paliktos ne jo automobilio (t. 3, b. l. 145). Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, M. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės atitinka bylos medžiagoje užfiksuotą automobilio „Honda Prelude“ stabdymo žymių kryptį, o M. Š., nepripažindamas šių savo parodymų juos paskelbus teisme, nepateikė jokių svarių argumentų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo M. Š. parodymais, o juos išsamiai paneigė kitais bylos surinktais įrodymais. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad dėl to, jog nukentėjusioji R. K. 2011 m. spalio 25 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad apeliantas, artėdamas link jos automobilio, išvažiavo į priešingą eismo juostą ir atsitrenkė į jos automobilį, kuris jau buvo bebaigiąs sukimo manevrą į kairę, todėl jis negalėjo palikti stabdymo žymių dešiniojoje važiuojamojoje juostoje. Tačiau šis jo teiginys prieštarauja jo paties pirmosios instancijos teisme duotiems parodymams, kur jis nurodė, kad važiavo savo eismo juosta, kažkiek suko į kairę, bet į priešingą eismo juostą įvažiavęs nebuvo, automobilis liko toje pačioje eismo juostoje (t. 3, b. l. 146). Atsižvelgdama į šia aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad eismo įvykio vietoje užfiksuoti stabdymo pėdsakai palikti ne M. Š. vairuoto automobilio „Honda Prelude“. Nustačius, kad eismo įvykio vietoje palikti stabdymo pėdsakai yra palikti M. Š. automobilio „Honda Prelude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atmestini ir apelianto argumentai, kad pateikiant specialisto išvadą nepagrįstai skaičiavimai buvo atlikti remiantis sąlyga, kad stabdymo pėdsakai palikti M. Š. automobiliu „Honda Prelude“.

Apeliantas taip pat teigia, kad R. K. apelianto vairuojamą automobilį turėjo galimybę matyti bent jau 80 metrų atstumu iki jos automobilio, tai paneigia nukentėjusiosios versiją, kad ji įsitikino eismo saugumu ir nesudarė kliūties pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Tačiau priešingai negu teigia apeliantas, nenustatyta, kad automobilio „Peugeot 406“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja R. K. padarė kokį nors Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris būtų turėjęs įtakos eismo įvykiui. Nors specialisto išvadoje Nr. 11K-190(12) nustatyta, kad tuo atveju, jeigu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Peugeot 406“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja R. K. turėjo objektyvią galimybę pamatyti ir suvokti, kad prie sankryžos artėjantis automobilis „Honda Prelude“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuoja žymiai viršydamas leistiną greitį, tai išvengti susidūrimo su šia transporto priemone R. K. galėjo neįvažiuodama į sankryžos važiuojamųjų dalių sankritą, tačiau pažymėtina, kad iš nukentėjusiosios R. K. parodymų nustatyta, kad ji privažiavusi (duomenys neskelbtini) gatvės sankryžą sustojo ir prieš pradėdama manevrą įsitikino, kad nėra atvažiuojančių automobilių, M. Š. automobilio nematė, o jo vairuojamą automobilį pamatė jau pradėjusi manevrą. Tokiu būdu darytina išvada, kad R. K. pradedant manevrą nematė M. Š. vairuojamo automobilio, o M. Š. (duomenys neskelbtini) gatve važiavo žymiai viršydamas greitį ir R. K. tapo matomas tik jai pradėjus manevrą ir prieš tai įsitikinus saugumu. Kadangi R. K. pradėdama manevrą M. Š. automobilio nematė, todėl ji neturėjo galimybės suvokti, kad M. Š. vairuojamas automobilis viršijo jam leistiną važiavimo greitį. Pažymėtina, kad R. K. laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ji turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis, kad ir kiti eismo dalyviai laikysis Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Kaip jau anksčiau nustatyta, jeigu M. Š. nebūtų viršijęs didžiausio leistino greičio, tai R. K. būtų spėjusi baigti pradėtą manevrą M. Š. neprivažiuojant susidūrimo vietos, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad R. K. neįsitikino eismo saugumu ir sudarė kliūtį pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. Š. kaltė padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir patikrintais įrodymais, jų visuma. Naikinti skundžiamą Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė priežastinio ryšio klausimą ir nustatė, jog būtent M. Š. neteisėti veiksmai nulėmė eismo įvykio metu kilusius padarinius bei pagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.