Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-529-134/2009

Teisėja Daiva Gadliauskienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2

NUTARTIS

2009 m. rugsėjo 25 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. nuteistas už tai, kad 2009-01-17, apie 18 val. 50 min., UAB ,,Maxima Lt“ parduotuvėje ,,Maxima Lt“, esančioje Panevėžyje, Smėlynės G. 112, pasikėsino atvirai pagrobti tris butelius alkoholinių gėrimų bendros 380 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas parduotuvės apsaugos darbuotojų.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde neginčija savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo ir veikos kvalifikavimo, todėl kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Tenkinti šį prašymą nėra pagrindo. BK 59 str. 1 d. 2 p. yra numatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri nustatoma, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga. ,,Teismų praktika“ Nr. 27, p. 270-319). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apelianto atsakomybę lengvina BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta aplinkybė, nustatęs pagrindą, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. A. T. prašo nustatyti aplinkybę, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, o tai yra antras iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos tos pačios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo pagrindų. Vadinasi, apelianto prašomos nustatyti aplinkybės nustatymas tik leistų kitais pagrindais pripažinti tą pačią vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, išdėstytą BK 59 str. 1 d. 2 p., kurią jau nustatė, nors ir kitu pagrindu, pirmosios instancijos teismas.

Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad BK 59 str. 2 d. nuostata suteikia teismui teisę pripažinti atsakomybę lengvinančiomis ir kitas, šio straipsnio 1 d. nenurodytas aplinkybes. Tačiau teismas, taikydamas šią normą, turi įvertinti, ar šios aplinkybės kaip nors įtakoja mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar jo asmenybės pavojingumą. Apelianto skunde nurodomos kitos dvi aplinkybės, kurias jis taip pat prašo pripažinti lengvinančiomis jo atsakomybę – tai, kad jis turi rūpintis mažamete dukra ir serga epilepsija – nesuteikia jokio pagrindo daryti išvadą apie mažesnį jo asmenybės pavojingumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. T. sistemingai daro tyčinius nusikaltimus ir atlikinėja nuosprendžiu jam paskirtas laisvės atėmimo bausmes, būdamas laisvėje nedirba ir neturi teisėto pragyvenimo šaltinio. Toks apelianto pasirinktas gyvenimo būdas nepalieka jam galimybių rūpintis savo dukros materialine gerove ir daryti teigiamą įtaką jos auklėjimui. Apeliantas nurodo sergantis lėtine centrinės nervų sistemos liga – epilepsija, tačiau akivaizdu, kad jo sveikatos būklė nėra jam kliūtimi daryti nusikaltimus, tarp jų ir smurtinius, atlikinėti laisvės atėmimo bausmes. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ir paties apelianto požiūris į savo sveikatą yra atsainus – jis be gydytojo paskyrimo vartojo narkotines, psichotropines medžiagas ir už tai baustas administracine tvarka (91 b.l.).

Apelianto prašymo skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, remiantis BK 62 str. 2 d. 4 p. nuostata, nėra teisinio pagrindo. Pagal BK 62 str. 2 d., švelnesnė nei straipsnio sankcijoje numatyta bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šios dalies 1-6 p. nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu byloje nustatyta tik viena A. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė - prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Pažymėtina, kad BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos keturios bausmių rūšys : bauda, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas, taigi, apelianto prašymas skirti jam švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį iš esmės reiškia jo prašymą skirti jam viešųjų darbų bausmę. Tačiau, įvertinus apelianto ir jo asmenybės pavojingumą ir atsižvelgus į BK 62 str. 2 d. nuostatą, kad netgi esant visoms šioje normoje numatytoms aplinkybėms, teismas gali, bet neprivalo skirti švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę, A. T. skirti viešųjų darbų bausmę nebūtų pagrindo. Apeliantui skirti mažesnį, negu sankcijoje numatytas, laisvės atėmimo bausmės dydį taip pat nėra pagrindo, nes BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmės trukmė sutampa su BK Bendrojoje dalyje (BK 50 str. 2 d.) numatyta minimalia laisvės atėmimo bausmės trukme, t.y. trimis mėnesiais, todėl šis dydis nebegali būti mažinamas.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, pažeidė BK 56 str. 1 d. nuostatas, kurios nedraudžia recidyvistui skirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį, taip pat BK 54 str. 2 d. nuostatas, nes neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių. Šie apelianto argumentai, pirmiausia, prieštarauja jo pirmiau išdėstytiems, nes jei apeliantas mano, kad jam turėtų būti skirta švelnesnė, nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta, bausmė, jam papildomai nebereikia įrodinėti, kad neturėtų būti skirta laisvės atėmimo bausmė. Antra, skundo argumentai apie esą neteisingai pritaikytas BK 56 str. 1 d., 54 str. 2 d. normas yra nepagrįsti. Pagal BK 56 str. 1 d. nuostatas, tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą yra laisvės atėmimas, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais. Byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, rodančių mažesnį A. T. padarytos nusikalstamos veikos ar jo asmenybės pavojingumą, kurios suteiktų pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant švelnesnės nei laisvės atėmimas rūšies bausmę. Teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį ir dydį, bausmės skyrimą reglamentuojančias normas pritaikė teisingai. Teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas nusikaltimą padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus, nuosprendyje įvertino kiekvienos iš BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių reikšmę bausmės parinkimui ir išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus, kuriuose įvertintos ir apelianto skunde nurodytos aplinkybės. Apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė, žymiai mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra tinkamai individualizuota, adekvati jo nusikaltimo pavojingumui, ji nėra aiškiai per griežta, todėl jos švelninti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

A. T. apysunkį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2009-01-17, t.y. prieš priimant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-02-25 nuosprendį, pakeistą Panevėžio apygardos teismo 2009-04-29 nuosprendžiu, kuriuo subendrintos keliais nuosprendžiais paskirtos bausmės už nusikaltimus, sunkiausias iš kurių yra nesunkus nusikaltimas, todėl teismas, subendrindamas dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, teisingai vadovavosi BK 63 str. 9 d. ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Apelianto prašymas subendrinti bausmes, taikant BK 64 str. nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, kai nauja nusikalstama veika padaroma, neatlikus anksčiau paskirtos bausmės, yra teisiškai nepagrįstas, todėl atmestinas. Pažymėtina, apeliantui taikytoje BK 63 str. 9 d. numatytos švelnesnės bausmių subendrinimo taisyklės nei BK 64 str., kurį apeliantas prašo taikyti.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 9 d., prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas 1mėnesį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-02-25 nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2009-04-29 nuosprendžiu, paskirtos 37 parų arešto bausmės, iš kurios nuosprendžio priėmimo dieną jis jau buvo atlikęs 20 parų, netinkamai nustatė galutinės subendrintos bausmės dydį. Iš šių argumentų matyti, kad apeliantas mano, jog teismas, subendrindamas dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes pagal BK 63 str. 9 d., prie griežtesnės bausmės privalėjo pridėti tik pirmuoju nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį. Tačiau BK 63 str. 9 d. nuostatos tokių reikalavimų nenumato. Teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 9 d. ir pasirinkęs dalinį bausmių subendrinimo būdą, prie griežtesnės bausmės gali pridėti bet kurią švelnesnės bausmės dalį, ir privalo į galutinės paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal ankstesnį nuosprendį. Tokiu atveju nuteistasis realiai turės atlikti ne visą galutinę subendrintą bausmę, o tik tą jos dalį, kurios neapima į galutinės bausmės laiką įskaitytos bausmės dydis, ir jam nebereikės antrą kartą atlikinėti bausmės dalies, kurią jis jau atlikęs. Šioje byloje apeliantui prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus 1 mėnesį iš ankstesniu, t.y. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-02-25 nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2009-04-29 nuosprendžiu, paskirtos 37 parų arešto bausmės, ir į galutinės bausmės laiką įskaičius visą bausmę, atliktą pagal ankstesnį nuosprendį, nuteistajam realiai teks atlikinėti ne 1 metų 1 mėnesio bausmę, o tik tą jos dalį, kurios neapima į galutinės bausmės laiką įskaitytos jau atliktos bausmės dydis.

Keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.