Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-05 · Administracinė byla Nr. I-9164-484/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-05
Bylos Nr.
I-9164-484/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02886-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
D. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9164-484/2015Proceso Nr. 3-61-3-02886-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 1.21.; 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas D. Z. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau - LAVL), 740 eurų (po 37 eurus už parą, praleistą LAVL) neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad į LAVL jis atvyko 2015 m. balandžio 30 d. ir buvo gydomas Chirurgijos skyriuje kalėjimo režimu iki 2015 m. gegužės 21 d. Pareiškėjo teigimu, šiuo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta įstatymų nustatyta minimali ploto vienam asmeniui norma. Be to, LAVL, patalpindama jį į kameros tipo palatą, suvaržė jo laisvę, nes jam skirtas atviras režimas, jis priskirtas lengvajai grupei. Po operacijos jam nebuvo suteikta galimybė naudotis sėdimu tualetu. Dėl atviro tualeto, negalėjo juo naudotis, jausdavo diskomfortą. Būdamas rūkantis asmuo, jis buvo patalpintas į nerūkančiųjų kamerą. Dėl nurodytų sąlygų LAVL pareiškėjas teigia patyręs psichologinį stresą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia Europos pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –EŽTT) ir nacionaline teismų praktika (b. l. 1-3).

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2015-04-30 iki 2015-05-21 Chirurgijos skyriaus 29 (15,45 kv. m., 8 lovos) kamerų tipo palatoje. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali.

Paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 .,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose - nenustatomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 11¹ punkte nurodyta, kad „Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: <...>, o šio punkto 11¹.4 „5.1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose“.

Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Taip pat, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.

Tvirtino, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos teisės aktuose numatytu inventoriumi ir būtiniausiais baldais. Ligoninės kamerų tipo palatų (baudos izoliatoriaus) sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka Taisyklių 35.5 punkto reikalavimus. Akcentavo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nuostatos nenumato, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimo nenumato ir HN 76:2010.

Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliausiais terminais. Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose.

Taip pat nurodė, kad LAVL išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Pažymėjo, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnį, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, jis apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 740,00 eurų neturtinės žalos suma (11-13 b. l.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad LAVL būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas LAVL buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, manome, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtose įstaigoje nebuvo.

Be to, tam tikras nuteistųjų bei suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundu prašo priteisti 740 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl laikymo sąlygų LAVL už itin neilgą laikotarpį. Mano, kad trumpas buvimo LAVL laikotarpis galėjo sukelti tik vienkartinius ar trumpalaikius neigiamus išgyvenimus ar emocijas, ir tai negalėtų būti vertinama kaip ilgalaikiai išgyvenimai, sąlygojantys neturtinės žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2015-04-30 iki 2015-05-21, kai jis buvo gydomas LAVL.

Nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2015-04-30 iki 2015-05-21 (iš viso 21 dieną) Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29 (15,45 kv. m., 8 lovos) ( 11-13, 14 b. l.).

Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameros tipo palatoje, ir higienos sąlygų (netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas) LAVL kamerų tipo palatose neužtikrinimo. Dėl kalinimo nurodytomis sąlygomis, teigė patyręs fizines ir dvasines kančias, garbės ir orumo pažeminimą, nepatogumus, stresą. Taigi, byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir higienos normų reikalavimai, dėl kurių jis teigia patyręs dvasinių ir fizinių kančių, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Nagrinėjamu atveju LAVL Chirurgijos skyriaus kameros tipo palatos Nr. 29, kurioje buvo laikomas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, plotas yra 15,45 kv. m. ( 39 b. l. ), todėl nepažeidžiant minėtų Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto 5,1 kv. m. vienam asmeniui privalomo kamerų tipo palatos ploto, joje galėjo būti laikomi 3 asmenys. Atsakovas nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl apskaičiuojant plotą vadovaujamasi kamerų tipo palatose esančių lovų skaičiumi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad gydant pareiškėją LAVL, visą jo gydymo laikotarpį, t. y. 21 dieną, pareiškėjui nebuvo skiriama pakankamai kamerų tipo palatų ploto. Įvertinus maksimalų galimą asmenų skaičių kameroje-palatoje Nr. 29, pareiškėjui galėjo tekti tik apie 1,93 kv. m. Tai, kad kameros – palatos Nr. 29 plotas buvo mažas, patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-09-11 patikrinimo aktas Nr. 08(24.1)-PA-1491, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 29 2014-09-08 buvo keturios dviaukštės lovos. Tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 18 punkto nuostatos, nurodančios, kad minimalus plotas 1 lovai palatoje – 7 kv. m. ( 45-46 b. l. ). Duomenų, kad šis higienos normos pažeidimas pašalintas, byloje nėra. Taigi, pareiškėjui tenkantis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Dėl to, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Argumentas, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad LAVL administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo D. Z..

Dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. LAVL nurodė, kad įstaigos kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) pakelti iki 1,5 m ir tai atitinka Taisyklių 35.5 punktą, tačiau ši teisės norma negalioja nuo 2010-01-27, ji buvo panaikinta teisingumo ministro 2010-01-20 įsakymu Nr. 1R-22. Atsakovo atstovo nurodyta sanitarinį mazgą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Be to, pripažintina, kad unitazo neįrengimas kameros tipo palatoje, atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę ( 14 b. l. ) , taip pat galėjo sukelti papildomų nepatogumų, fizinį diskomfortą.

Dėl laikymo nerūkančiųjų palatoje

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Iš pareiškėjo skundo turinio darytina išvada, kad draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose LAVL buvo laikomasi. Byloje nėra jokių duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo suteikta teisė rūkyti tam specialiai įrengtose patalpose. Atsižvelgiant į tai, daryti išvados, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nėra pagrindo.

Dėl režimo pažeidimų

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas ir dėl to, jis LAVL buvo patalpintas į kameros tipo palatą, kai tuo tarpu jis yra priskirtas lengvajai nuteistųjų grupei ir jam skirtas atviras režimas. Anot pareiškėjo, tuo buvo apribota jo laisvė.

Kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų, pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose. Marijampolės pataisos namai nėra atviroji kolonija. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam skirtas atviras režimas, neatitinka tikrovės.

Nuteistųjų laikymo pataisos įstaigose sąlygas ir tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bausmių vykdymo kodeksas nenustato jokių išimčių nuteistiesiems, priskirtiems lengvajai nuteistųjų grupei, dėl laikymo LAVL sąlygų. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad pareiškėjo laisvė buvo dar labiau apribota paskiriant jį į kameros tipo palatą, nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad LAVL atliko kokius nors neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų, įvertinus pažeidimo trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tai, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų (minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje-palatoje), administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl žalos dydžio

Vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą ir trukmę (pareiškėjas 21 parą buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis), tai, kad nenustatyta, jog LAVL siekė sąmoningai nežmoniškai elgtis su pareiškėju, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 140 Eur, kuri pareiškėjui priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo D. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 140 (šimtą keturiasdešimt Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Ina Kirkutienė