Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-12 · Administracinė byla Nr. A-146-248-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-12
Bylos Nr.
A-146-248-12
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00605-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
A. S., V. S.
Atsakovas
Mažeikių rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“
Kategorijos
  • 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-248/2012Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00605-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 35.3; 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui A. S.,atsakovo atstovui Michailui Norbutui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir V. S. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl sprendimo pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjai A. S. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 3), kurį patikslino (b. l. 50-51), prašydami pripažinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. R5-3125 nepagrįstą ir neteisėtą bei įpareigoti atsakovą išbraukti V. S. ir A. S. iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro pagal šiuos adresus: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai; (duomenys neskelbtini), Mažeikiai; (duomenys neskelbtini), Mažeikiai.

Pareiškėjai paaiškino, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracija 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. R5-3125 (toliau – ir Sprendimas Nr. R5-3125) atsisakė patenkinti jų prašymą dėl jiems priklausančių patalpų išbraukimo iš vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėtojų registro vadovaujantis vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatų 5 skyriuje nustatyta tvarka. Prašyme atsakovui buvo nurodę, kad jiems priklausančio nekilnojamojo turto vietose nesikaupia jokios atliekos. Patalpose (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, kurios priklauso V. S. nuosavybės teise, nesikaupia jokios atliekos (nedidelis jų kiekis panaudojamas kaip trąša sode). Patalpose (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, kurios priklauso nuosavybės teise V. S., niekas negyvena. Nors šiuo adresu yra įregistruota A. S. advokatų kontora, tačiau šiomis patalpomis niekas nesinaudoja, nes A. S. daugiau kaip penkeri metai gyvena ir dirba Vilniuje, o kitiems asmenims patalpos neperleistos. Taigi šiuo adresu buitinės ar kitos atliekos nesikaupia. Ta pati situacija ir dėl patalpų (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, kurios nuosavybės teise priklauso A. S., gyvenančiam Vilniuje.

Pareiškėjų nuomone, atsakovo Sprendime Nr. R5-3125 nepagrįstai nurodyta, kad jie privalo mokėti vietinę rinkliavą nuo jiems priklausančio nekilnojamojo turto vieneto, nepriklausomai nuo ploto ir registruotų asmenų skaičiaus, taip pat nepagrįstai remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr.A11-1574/2004, kadangi skiriasi aplinkybės. Sprendime Nr. R5-3125 išdėstyta atsakovo pozicija, be kita ko, prieštarauja šiuo metu suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kur yra aiškiai konstatuota, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostata, kuri nenumato galimybės kitiems, nei teikiantiems komercinės paskirties ir (ar) viešąsias paslaugas, atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). 2010 m. vasario 26 d. Mažeikių rajono savivaldybės taryba patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai), kurių 18 punkte yra numatytas naujas pagrindas išbraukti iš rinkliavos mokėtojų registro – 50 kWh kiekio elektros energijos sunaudojimas per metus. Šios redakcijos Nuostatai ginčo taip pat neišsprendžia, kadangi bute (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, kuriame registruota advokato kontora, yra įrengta apsaugos signalizacija, kuri sunaudoja nors ir nedidelį elektros energijos kiekį, tačiau viršijantį 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose numatytą kiekį. Todėl mano, kad tiek anksčiau galioję, tiek nauji 2010 m. Nuostatai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui bei neatitinka aukščiau nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Atsiliepimas

Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 20-21, 65-67) paaiškino, kad skundžiamas Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. R5-3125 buvo priimtas 2009 m. lapkričio 30 d. galiojant Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtintiems Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatams (toliau – ir 2007 m. redakcijos atliekų tvarkymo nuostatai). Pagal šios redakcijos Nuostatų 5.1 papunktį vietinė rinkliava nustatoma visiems savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams – vietinės rinkliavos mokėtojams. 2007 m. redakcijos atliekų tvarkymo nuostatų 2.2 papunktyje komunalinių atliekų turėtojas yra apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, turintis komunalinių atliekų, kurių atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti, t. y. daugiabučių namų butų, individualių namų valdų, sodų ir garažų valdų savininkai, kurių vardu atlikta butų ir valdų teisinė registracija, jų gyventojai, taip pat įstaigos, organizacijos, įmonės ir kiti ūkiniai subjektai. Pareiškėjui V. S. nuosavybės teise Mažeikiuose priklauso gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir butas (duomenys neskelbtini), kuris panaudos sutarties pagrindu perduotas A. S. Pareiškėjui A. S. nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose. Pagal 2007 m. redakcijos atliekų tvarkymo nuostatų 2.2 papunktyje apibrėžtą komunalinių atliekų turėtojo sąvoką ir 5.1 papunktį pareiškėjai laikytini subjektais, kurie turi mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą. Pareiškėjai skunde nurodo, esą atsakovas Sprendimu Nr. R5-3125 nepagrįstai atsisakė išbraukti juos iš vietinės rinkliavos mokėtojų sąrašo pagal Nuostatų 5 skyriaus tvarką. Tačiau nei 2007 m. redakcijos atliekų tvarkymo nuostatų 5 skyriuje, kuris vadinasi „Vietinės rinkliavos mokėtojai ir jų registras“, nei kitose šios redakcijos nuostatų normose išbraukimas iš vietinės rinkliavos mokėtojų sąrašo nebuvo numatytas.

Žemesnės instancijos teismas

Vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejami su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinė rinkliava yra ne įmokos už teikiamas paslaugas, o įmokos už naudojimąsi suteikiama teise. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 yra pažymėjęs, kad „tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinės teisės nuostatos nedraudžia komunalinių atliekų turėtoju pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo atitinkamu būdu galinčiu susidaryti atliekų kiekiu“. Todėl atsakovas mano, kad pasirinktas būdas nustatyti vietinę rinkliavą mokančius subjektus atsižvelgiant į nuosavybės teise turimą nekilnojamąjį turtą yra teisėtas. 2007 m. redakcijos atliekų tvarkymo nuostatų 8 skyriuje buvo numatyta savivaldybės tarybos teisė savo sprendimu pagal gyventojų prašymą pritaikyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą lengvatą. Dėl lengvatos galėjo kreiptis: asmenys, gaunantys socialinę pašalpą; asmenys, kuriems nustatytas vidutinis ar didelis specialiųjų poreikių lygis; asmenys, kurie dėl nustatyto darbingumo lygio pripažinti iš dalies darbingais; pensininkai; nukentėjusieji kovojant už Lietuvos laisvę, nuo 1991 m. sausio 11-13 d. vykdytos agresijos; daugiavaikės šeimos; asmenys, auginantys vaikus su negalia; asmenys, gyvenantys su asmenimis, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (I ir II grupės invalidai) ar kuriems nustatytas vidutinis ar didelis specialiųjų poreikių lygis. Pareiškėjai dėl lengvatos suteikimo nesikreipė ir nepateikė savivaldybės administracijai dokumentų, įrodančių jų teisę į lengvatą.

Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54 patvirtino Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatus, kurių 6 punktas iš esmės pakartojo iki tol galiojusių 2007 m. redakcijos atliekų tvarkymo nuostatų 5.1 papunktį ir vietinės rinkliavos mokėtoju pripažino komunalinių atliekų turėtoją – visus fizinius ir juridinius asmenis, valdančius, naudojančius, disponuojančius nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje. 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose yra numatyta išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų sąrašo tvarka. Iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenų bazės išbraukiami mirę pastatų savininkai (Nuostatų 17 p.). 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 20 ir 21 punktai taip pat numato galimybę išbraukti gyventojus iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro, paliekant vieną vietinės rinkliavos mokėtoją, jeigu gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos bendrasavininkiai nesinaudoja tomis patalpomis arba jeigu patalpos, kurios ribojasi viena su kita bei yra naudojamos vieno ir to paties savininko ar šeimos, priklauso vienam ir tam pačiam savininkui. Pareiškėjai savo prašymą išbraukti juos iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro grindžia tuo, kad patalpos yra negyvenamos ir jose nesikaupia komunalinės atliekos, todėl pareiškėjai pagal 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus galėtų kreiptis tik dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais. Kreipimosi tvarka yra numatyta 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 18 ir 19 punktuose, kurie reglamentuoja, kad jeigu pastatai mokestiniais metais nebuvo naudoti nė vienos dienos, gyventojas atleidžiamas nuo vietinės rinkliavos pagal pateiktą ir seniūno patvirtintą prašymą, jeigu mokestiniais metais nebuvo naudojamas butas, gyventojas pateikia daugiabučio namo administratoriaus ar daugiabučio namo bendrijos pirmininko patvirtintą prašymą. Kartu su prašymu gyventojas turi pateikti AB „VST“ pažymą, kad sunaudotas elektros energijos kiekis per metus neviršija 50 kWh. Taigi, vadovaujantis 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais, pareiškėjai galėtų būti atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo einamaisiais metais dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, ir (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, jeigu pateiktų minėtą prašymą ir AB „VST“ pažymas, kurios patvirtintų, jog patalpos yra nenaudojamos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas V. S. negali būti atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, nes patikslintame skunde jis nurodo, jog gyvena patalpose (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, ir šias patalpas naudoja, todėl privalo mokėti vietinę rinkliavą. Nei 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose, nei 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose nenumatyta galimybės atskiroms asmenų grupėms vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, t. y. visiems vietinės rinkliavos mokėtojams vietinės rinkliavos dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į turimą nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo turto buvimo vietą ir galimą susikaupti atliekų kiekį. Mano, kad nei 2007 m. ir 2010 m. redakcijų Atliekų tvarkymo nuostatai, nei skundžiamas Sprendimas Nr. R5-3125 neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui ir pareiškėjų nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Bendrovė,trečiasis suinteresuotas asmuo) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 90-92) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 11 dalis nustato subjektą, turintį pareigą mokėti už atliekų tvarkymą ir surinkimą. Toks subjektas yra atliekų turėtojas. Išimtinę teisę savivaldybių taryboms nustatyti komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, rinkliavos dydį suteikia šie teisės aktai: 1) Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 2 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje; 2) Rinkliavų 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, kuriame nustatyta savivaldybės tarybos teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą; 3) Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai, numatantys, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą bei tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 4) Rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose; 5) Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymo) 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas, kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas. Šių teisės aktų visuma suponuoja išvadą, kad rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdo parinkimas ir dydžio nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos teisė. Mažeikių rajono savivaldybės pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas, kai atliekų turėtoju ir mokėtoju laikomi visi asmenys, turintys nekilnojamojo turto Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, nepakeičia teisės norminiais aktais nustatyto mokėtojo už atliekų tvarkymą. Pasirinkus bet kurį rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdą, už atliekų tvarkymą moka atliekų turėtojas. Mažeikių rajono savivaldybės pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas (vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas) sudaro galimybę administruoti šią rinkliavą kuo mažesniais kaštais, efektyviai organizuoti komunalinių atliekų tvarkymą, užkerta kelią piktnaudžiauti ir išvengti mokėjimo, sukuriama tiksli ir stabili įmokų surinkimo ir administravimo duomenų bazė, skolų administravimas. Pabrėžė, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemia, jog tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nustatytas vietinės rinkliavos dydis atliekų turėtojams yra diferencijuojamas atsižvelgiant į jų turimo ar naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir dėl šios veiklos galintį susidaryti atliekų kiekį. Todėl toks rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelis yra tinkamas siekiamam principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Mažeikių rajono savivaldybės taryba, įgyvendindama teisės aktais nustatytas vietos savivaldos teises atliekų tvarkymo bei mokesčių apskaičiavimo gyventojams už komunalinių atliekų išvežimą srityje, pasirinko komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, pagal kurį komunalinių atliekų turėtoju įvardintas nekilnojamojo turto savininkas ar naudotojas. Savivaldybė nustatė, kad vietinės rinkliavos dydis apskaičiuojamas toks, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas, t. y. atliekų tvarkymo sistemos, vietinės rinkliavos administravimo, atliekų surinkimo ir transportavimo, šalinimo, sąvartyno eksploatavimo, uždarymo, rekultivavimo, priežiūros po uždarymo, infrastruktūros plėtimo bei kitas su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Jokiame teisės akte nėra reikalavimo atlikti tam tikras procedūras bei įrodyti, jog vienas ar kitas juridinis ar fizinis asmuo yra atliekų turėtojas, todėl visi nekilnojamojo turto savininkai ir teisėti naudotojai pagal Mažeikių rajono savivaldybės pasirinktą komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą yra laikomi vietinės rinkliavos mokėtojais bei atliekų turėtojais ir turi prievolę mokėti už atliekų tvarkymą. Vietinės rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir teisės aktų nustatyta tvarka šių atliekų apdorojimą, atliekų tvarkymo veiklos bei šalinimo vietos priežiūrą po jos uždarymo. Vietinės rinkliavos samprata (skirtingai nuo valstybės rinkliavos) nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas. Vietinė rinkliava nesiejama su atitinkamomis paslaugomis, tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinės rinkliavos objektas siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą savivaldybės nustatytą vietinę rinkliavą. Tokia rinkliava vertintina kaip privaloma įmoka už teisę naudotis visa atliekų tvarkymo sistema. Todėl teiginys, esą vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą tam tikra prasme yra mokestis už suteiktą paslaugą, yra nepagrįstas. Pareiškėjų skundžiamas atsakovo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. R5-3125 buvo priimtas galiojant Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtintiems Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatams. Šios redakcijos Nuostatai nenumatė galimybės išbraukti gyventoją vietinės rinkliavos mokėtoją iš registro. Todėl mano, kad atsakovo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. R5-3125, kuriuo atsisakyta išbraukti pareiškėjus iš vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėtojų registro, yra pagrįstas ir jį naikinti nėra pagrindo.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 139-146) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. R5-3125 atsakovas netenkino pareiškėjų prašymo išbraukti juos iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro už 2009 metus, nurodydamas, kad, vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, savivaldybių taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Pagal Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtintų Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatų 2.4 punktą asmuo, atsakingas už vietinės rinkliavos sumokėjimą, – gyvenamosios, negyvenamosios patalpos savininkas, daugiabučio namo buto savininkas, individualios namų valdos savininkas, garažų valdos savininkas, valdos savininkas sodų bendrijų teritorijose, įmonių, įstaigų ir organizacijų ar jų filialų, esančių savivaldybės teritorijoje (juridinių asmenų), vadovas – atsakingas už visų tos patalpos, valdos gyventojų, juridinio asmens vietinės rinkliavos sumokėjimą. Atsakovas taip pat nurodė, kad vietinės rinkliavos samprata (skirtingai nuo valstybės rinkliavos) nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas. Vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, konkrečiai nurodyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Rinkliavą moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuo nekilnojamojo turto vieneto – būsto, nepriklausomai nuo ploto ir registruotų jame gyventojų skaičiaus.

Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (2009 metais) Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje galiojo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatai, kurie nereglamentavo išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro procedūros. 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose buvo numatyta galimybė atleisti vietinės rinkliavos mokėtoją nuo vietinės rinkliavos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai 2009 m. gegužės 20 d. prašymu prašė atsakovo išbraukti juos iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro, teismas nusprendė, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti jų prašymą ir priimdamas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. R5-3125, vadovavosi tinkamais teisės aktais ir elgėsi teisėtai.

Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo pripažinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. R5-3125 nepagrįstu ir neteisėtu, tai yra konstatuoti faktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad, remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A14-261/2007, Nr. AS146-669/2009).

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išbraukti V. S. ir A. S. iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro pagal jų nurodytus adresus teismas nustatė, kad šį reikalavimą pareiškėjai grindžia faktinėmis aplinkybėmis, esą patalpose (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, nuosavybės teise priklausančiose V. S., taip pat patalpose (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, iš esmės nesusikaupia jokios atliekos. Patalpose (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, kurios nuosavybės teise priklauso V. S., niekas negyvena, panaudos sutartimi patalpos perduotos A. S., jose registruota advokato kontora, tačiau A. S. daugiau kaip penkeri metai gyvena ir dirba Vilniuje, todėl šiuo adresu buitinės ar kitokios atliekos taip pat nesikaupia.

Teismas konstatavo, kad galiojantys Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatai reglamentuoja dvi skirtingas procedūras – išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro ir atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais. 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų III skyrius „Vietinės rinkliavos mokėtojų registravimas“ numato, kad registro duomenų bazę tvarko UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“. Pagal 17, 20, 21 punktus iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenų bazės išbraukiami: mirę pastatų savininkai; gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos savininkai – bendraturčiai, paliekant vieną vietinės rinkliavos mokėtoją, jei kiti bendraturčiai nesinaudoja tomis patalpomis; gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos savininkai, paliekant vieną, kai šios patalpos priklauso vienam ir tam pačiam savininkui ir jos ribojasi viena su kita bei naudojamos vieno ir to paties savininko ar šeimos. Pagal 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 18, 19 punktus nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantys pastatai nebuvo naudojami mokestiniais metais nė vienos dienos, gyventojui pateikus UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ seniūno patvirtintą prašymą ir (ar) UAB „VST“ pažymą (sunaudotas elektros energijos kiekis negali viršyti 50 kWh per metus). Dokumentai pateikiami per einamųjų metų lapkričio mėn. ir galioja einamaisiais metais. Nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas nė vienos dienos, gyventojui pateikus UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ daugiabučio namo administratoriaus ar daugiabučio namo bendrijos pirmininko patvirtintą prašymą ir (ar) UAB „VST“ pažymą (sunaudotas elektros energijos kiekis negali viršyti 50 kWh per metus). Dokumentai pateikiami per einamųjų melų lapkričio mėn. ir galioja einamaisiais metais.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjų suformuluotą reikalavimą ir jo pagrindimą, konstatavo, kad tenkinti pareiškėjų prašymą ir įpareigoti atsakovą išbraukti pareiškėjus iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, kad pareiškėjų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis būtų galima svarstyti jų prašymą dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais, tačiau pareiškėjai su tokiu prašymu į atsakovą nesikreipė. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjai 2011 m. kovo 10 d. pateikė atsakovui prašymą dėl išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro. Mažeikių rajono savivaldybės administracija 2011 m. kovo 23 d. priėmė sprendimą Nr. R5-541, kuriuo pareiškėjų prašymo netenkino (b. l. 113). Šio sprendimo pareiškėjai nagrinėjamoje byloje neginčijo, todėl jo teisėtumo ir pagrįstumo teismas netikrino.

III.

Pareiškėjai A. S. ir V. S. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (b. l. 152-154) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Atsiliepimas

1.Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo savo atsiliepimuose, taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose vieniems savo teiginiams patvirtinti vadovaujasi 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais, kitiems - 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais. 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai sąvokos „išbraukti“ nenumatė, o 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai tokią sąvoką numato (20, 21 p.), tačiau kai teismas savo išvadose kalba apie atleidimą nuo rinkliavos nesunaudojus per metus 50 kWh, jis akcentuoja 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 18, 19 punktus ir kalba tik apie einamuosius metus. Šiuo aspektu apeliantai pažymi, kad ginčas prasidėjo 2009 m., kai galiojo 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai, kuriuose nebuvo numatyta, kad atitinkamas sunaudotos elektros energijos kiekis (50 kWh) gali būti rinkliavos netaikymo pagrindas. Teismas nevertino pareiškėjų pateiktų į bylą įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovui buvo pateikta UAB „VST“ (dabar LESTO) pažyma apie tai, jog A. S. jau 5 metai (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, elektros nenaudoja ir už ją nemoka, taip pat namo bendrijos pirmininko pažyma apie tai, kad patalpų (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, pareiškėjai nenaudoja virš 5 metų. Apeliantų nuomone, šie dokumentai atitinka 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 18-21 punktus ir buvo akivaizdus pagrindas išbraukti (atleisti) pareiškėjus iš rinkliavos registro už visą ginčo laikotarpį, o teismui pagrindas tenkinti skundą bent iš dalies. Apeliantai nurodo, kad vykstant ginčui, jie papildomai kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją ir pateikė visus reikalingus dokumentus, atitinkančius 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų reikalavimus, bet 2011 m. kovo 23 d. gavo neigiamą atsakovo atsakymą Nr. R5-541. Teismas skundžiamame sprendime paminėtų ir byloje esančių įrodymų neanalizavo, o tik nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai esą siekė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o ne apginti savo teises, ir jog jie esą neskundė nurodyto atsakovo atsakymo Nr. R1-541. Tai, kas tebevykstant neišspręstam ginčui buvo pateikta teismui kaip atsakovo neteisingos pozicijos įrodymas, teismas savo sprendime įvertino kaip pagrindą naujam pareiškėjų skundui, nors, apeliantų manymu, tai nėra neigiamas atsakymas į naują jų prašymą, o susirašinėjimas su atsakovu dėl galimybės išspręsti ginčą be teismo. Apeliantai pažymi, kad tiek jų skundas bei jo patikslinimas, tiek į bylą pateikti duomenys (įrodymai), tiek ginčo eigoje atsakovui pateikto priminimo turinys akivaizdžiai rodo, jog apeliantai neatsisako mokėti rinkliavos apskritai, tačiau siekia teisingumo ir ginčo išsprendimo, tas siekis apima konkretų laikotarpį – 2009 - 2010 metus, todėl mano, kad teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo motyvuoti, kad skundo reikalavimas yra netinkamas.

2. Nei 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai, nei 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai nesudarė ir nesudaro galimybės ne komerciniams ūkiniams subjektams pasirinkti kitokio mokėjimo būdo kaip šitą vienintelį, vienašališkai nustatomos rinkliavos būdą. Apeliantų nuomone, tokia tvarka akivaizdžiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui ir jų skunde pirmosios instancijos teismui nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 5.1 papunktis net numatė, kad juridiniai asmenys gali mokėti nustatytą rinkliavą arba tvarkyti atliekas savarankiškai, tačiau fiziniams asmenims tai nebuvo numatyta, todėl kyla klausimas, ar tokia tvarka neprieštarauja ūkinių subjektų lygiateisiškumo principui. Teismas savo sprendime šiuo klausimu nepasisakė, konstatuodamas, kad 2007 ir 2010 m. redakcijų Atliekų tvarkymo nuostatai neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, nors, apeliantų manymu, prieštaravimas yra akivaizdus.

3. Apeliantų nuomone, inkorporuodamas sprendimo aprašomojoje dalyje atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus, teismas tarsi pritarė juose išdėstytiems motyvams. Tačiau šie motyvai iš esmės yra vertintini kaip subjektyvūs, nes ginčas turi tiesioginės įtakos atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens interesams.

Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 159) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai iškėlė administracinį ginčą dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr.RS-3125, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų 2009 m. gegužės 20 d. prašymą dėl jų išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro pagal pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto adresus: (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose; (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose; (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose. Taip pat prašė įpareigoti atsakovą išbraukti juos iš šio registro.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas.

Kaip matyti iš pateiktų į bylą įrodymų, atsakovui priimant 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr.RS-3125 dėl pareiškėjo 2009 m. gegužės 20 d. prašymo, galiojo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 8 d.sprendimu Nr. T1-48 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatai. Sprendime Nr.RS-3125 išvardijant jo priėmimo teisinius pagrindus, be kita ko, nurodytos ir 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų atitinkamos normos (2.4 p.). Šios redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai pripažinti netekusiais galios Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54.

Administracinėje byloje ginčo ribas apibrėžia pareiškėjo reikalavimai, kurie suformuluoti skundžiant konkretų veiksmą (neveikimą) ar aktą ir grindžiami atitinkamomis skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7 punktai, 24 str.). Pateiktą teismui skundą (prašymą) asmuo gali patikslinti (ABTĮ 52 str.). Konkretūs galutiniai skundo (prašymo) reikalavimai pirmosios instancijos teisme nurodomi teisminių ginčų metu (ABTĮ 82 str. 7 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai 2010 m. rugsėjo 3 d. skunde teismui ir 2010 m. lapkričio 5 d. patikslintame skunde reiškė tuos pačius reikalavimus – prašė pripažinti Sprendimą Nr.RS-3125 nepagrįstu ir neteisėtu bei įpareigoti atsakovą išbraukti pareiškėjus iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro pagal pareiškėjų nurodytus jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto tris adresus ((duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose). Pirmosios instancijos teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, protokole užfiksuota, kad teismo posėdyje dalyvavęs pareiškėjas A. S. palaikė šiuos savo reikalavimus, o pareiškėjas V. S., kuris teismo posėdyje nedalyvavo, pateiktame teismui rašytiniame prašyme nurodė, kad savo skundą palaiko. Atsižvelgdamas į pareiškėjų skunde ir jo patikslinime suformuluotus reikalavimus, kurių teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės pareiškėjai nepakeitė, pirmosios instancijos teismas ginčo ribas nagrinėjamoje byloje nustatė teisingai.

Pareiškėjų skundžiamu 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr.RS-3125 Mažeikių rajono savivaldybės administracija pareiškėjų 2009 m. gegužės 20 d. prašymą dėl išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro išsprendė vadovaudamasi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu bei tuo metu galiojusiais 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl Sprendimo Nr.RS-3125, pagrįstai atižvelgė į skundžiamo akto priėmimo metu galiojusios redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Taigi vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Konstitucijoje. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos. Pagal šio įstatymo 3 straipsnyje pateiktas sąvokas vietinė rinkliava - savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 3 str.2 d.). Šio įstatymo III skyriaus „Vietinės rinkliavos“ (11-13 str.) nuostatos nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu dėl vietinių rinkliavų už atliekų tvarkymą iki šiol galioja tos pačios redakcijos, kuri galiojo Mažeikių rajono savivaldybės tarybai priimant 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnyje pateiktas vietinių rinkliavų objektų baigtinį sąrašas, nustatant, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už objektus, išvardytus šio straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose, tarp jų – už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str.1 d. 8 p.). Šio įstatymo 12 ir 13 straipsniai apibrėžė savivaldybės tarybos kompetenciją dėl vietinių rinkliavų nustatymo. Šiuo įstatymo 12 straipsniu nustatyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu: 1) nustato vietinę rinkliavą; 2) tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 3) nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams; 4) nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose (12 str.1 d.). Iš esmės analogiškos nuostatos dėl vietos savivaldybės tarybos kompetencijos nustatyti vietines rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka įtvirtintos Vietos savivaldos įstatyme (2007 m. buvo aktualus 2006 m. sausio 19 d. įstatymo Nr. X-494 redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 20 punktas, 2009 m. - 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr.X-1722 redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas). Pažymėtina ir tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas yra viena iš įstatymais (šiuo atveju - Atliekų tvarkymo įstatymu) savivaldybei priskirtų funkcijų (2007 m. buvo aktualus 2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X- 749 Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktas, 2009 m. - 2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr.X-1830 redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 37 punktas). Be to, Atliekų tvarkymo įstatymo, kuris, nustato atliekų prevencijos, apskaitos, surinkimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo reikalavimus, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai, bei pagrindinius atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principus, yra apibrėžtos savivaldybių funkcijos šioje srityje ir nustatyta, kad savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti (25 str., 30 str.1 d.). Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių tarybos turi patvirtinti taisykles, reglamentuojančias viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą ir užtikrinančias, kad šios paslaugos atitiktų aplinkosaugos, techninius - ekonominius, higienos reikalavimus ir savivaldybių bei regioninių atliekų tvarkymo planų. Iš minėto įstatymų nustatyta teisinio reguliavimo akivaizdu, kad savivaldybių tarybos pagal joms suteiktą kompetenciją ne tik turi teisę, bet ir privalo patvirtinti Atliekų tvarkymo nuostatus ir taisykles, nustatyti konkretų šios vietinės rinkliavos dydį, lengvatas, vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus.

Iš nagrinėjamam ginčui aktualių Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 metais priimtų 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų preambulės matyti, kad šis norminis administracinis teisės aktas buvo priimtas remiantis minėtomis 2007 metais galiojusiomis Vietos savivaldos įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose nustatė, kad komunalinių atliekų turėtojas (2.2 p.) yra fizinis arba juridinis asmuo, turintis komunalinių atliekų, kurių atsikrato, nori atsikratyti, ar privalo atsikratyti, t.y. daugiabučių namų butų, individualių namų valdų, sodų ir garažų savininkai, kurių vardu atlikta butų ir valdų teisinė registracija, jų gyventojai, taip pat įstaigos, organizacijos, įmonės ir kiti ūkiniai subjektai (juridiniai asmenys). Šių Nuostatų 2.3 punkte buvo nurodyta, kad komunalinių atliekų turėtojai yra vietinės rinkliavos mokėtojai. Tos pačios redakcijos Nuostatų 2.4 punktas apibrėžė, kad asmenys, atsakingi už vietinės rinkliavos sumokėjimą yra atitinkamo nekilnojamojo turto (gyvenamosios, negyvenamosios patalpos; daugiabučio namo buto; individualios namų valdos; garažų valdos; valdos sodų bendrijoje) savininkai, taip pat įmonių, įstaigų ir organizacijų ar jų filialų, esančių savivaldybės teritorijoje (juridinių asmenų) vadovai. Be to, 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 8 punkte buvo numatyta kokioms asmenų grupėms jų prašymu gali būti taikomos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą lengvatos, kurios kompensuojamos iš savivaldybės biudžeto. Aptariamos redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 10.2 punktas reglamentavo, kad vietinės rinkliavos mokėtojai turi teisę reikalauti iš vietinės rinkliavos administratoriaus pakeisti ar patikslinti apie juos įregistruotus duomenis, jei tokie duomenys yra neteisingi ar neišsamūs. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 20 d. rašytiniu prašymu prašė atsakovo atlikti tokį veiksmą (išbraukti iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro), kokio 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai nenumatė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl savivaldybių tarybų nustatytų vietinių rinkliavų, ne kartą yra pateikęs Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11,12 bei 13 straipsnių nuostatų aiškinimą savivaldybės tarybos teisės nustatyti vietines rinkliavas kontekste, pasisakęs dėl valstybės rinkliavos ir vietinės rinkliavos esminių skirtumų, šių rinkliavų objektų, paskirties bei tikslų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d.sprendimas administracinėje byloje Nr.A556-1333/2008, Administracinių teismų praktika Nr.15, 2008 m.; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-471/2010 ir kt.). Minėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sisteminiu teisės aktų analizės būdu išanalizavęs įstatymo nuostatas išaiškino, kad Rinkliavų įstatymu numatyta vietinė rinkliava, skirtingai nė valstybės rinkliava, nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka (įstatymu numatytas privalomasis mokėjimas į savivaldybės biudžetą) už naudojimąsi teise atlikti atitinkamus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie numatyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, o rinkliavos dydžio nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecija. Administracinėje byloje Nr.A525-471/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, be kita ko, išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Akcentuota, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis, lemia, kad, rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Direktyva 2006/12/EB dėl atliekų bei Teisingumo Teismo praktika dėl šios Direktyvos taikymo, konstatavo, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o siejamas su turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi. Teisingumo Teismas, aiškindamas principą „teršėjas moka“, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remiantis Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).

Nagrinėjama byla pagal taikytiną teisinį reguliavimą iš esmės yra analogiška pirmiau minėtoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoms administracinėms byloms, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliantų argumentai, esą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, neteisingi. 2009 m. lapkričio 30 d. sprendime nurodyta teismų praktika (pirmiau minėta 2005 m. spalio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr.A11-1574/2005) atsakovas rėmėsi pagrįstai. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 cituoja nagrinėjama ginčui neaktualiame kontekste. Šioje nutartyje buvo tiriama Klaipėdos miesto savivaldybės, t.y. tik tos savivaldybės administruojamoje teritorijoje taikytinų Komunalinių atliekų tvarkymo kai kurių normų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams. Todėl iš minėtos administracinės bylos kaip teismų praktika yra aktualūs Rinkliavų įstatymo 2, 11, 12 bei 13 straipsnių bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų aiškinimai bendrąja prasme. Pirmiau aptarta Teisingumo Teismo praktika patvirtina, kad Direktyva 2006/12/EB nedraudžia pagal nacionalinę teisę pasirinkti atliekų turėtojų atlyginimo už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, tinkamiausią formą ir būdus, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad vietinės rinkliavos dydis už atliekų sutvarkymą apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o siejamas su turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos patvirtintas 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais numatytas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelis, kuris lemia vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą būdą bei dydį visiems komunalinių atliekų turėtojams, buvo parinktas pagal pirmiau aptartas Direktyvos 2006/12/EB bei nacionalinės teisės nuostatas. Parinktas modelis nekilnojamojo turto vienetų savininkams, be kita ko, numatė galimybę pasirinkti įvairaus dydžio konteinerius, o tai turi reikšmės nustatant (individualizuojant) vietinės rinkliavos dydį konkrečiam savininkui, atsižvelgiant į savivaldybės tarybos nustatytą bazinį vietinės rinkliavos dydį atitinkamiems metams. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai yra nekilnojamojo turto vienetų, esančių (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose; (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose; (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, savininkai, t.y. t.y. komunalinių atliekų turėtojai 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 2.2 punkto prasme, o tuo pačiu ir savivaldybės tarybos sprendimu įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą, mokėtojai.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjų skunde ir jo patikslinime pateiktus reikalavimus, ginčo ribas byloje nustatė teisingai. Pareiškėjas Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2011 m. kovo 23 d. sprendimo Nr.R5-541, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2011 m. kovo 10 d. prašymą vadovaujantis naujos, t.y. 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais, nagrinėjamoje byloje neapskundė. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad atsakovo 2001 m. kovo 23 d. sprendimas Nr.R5-541 nėra nagrinėjamo ginčo dalykas ir pagrįstai netikrino šio sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų į bylą pažymų dėl elektros energijos vartojimo ir dėl buto (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, tačiau ši aplinkybė byloje priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neturi jokios įtakos, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, kad 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr.RS-3125 priėmimo metu galioję 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai nenumatė nekilnojamojo turto savininkų išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro, o pareiškėjai byloje neskundė jokio atsakovo sprendimo, kuris būtų priimtas remiantis 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais. Duomenys apie elektros energijos suvartojimą atitinkamame nekilnojamojo turto vienete gali būti reikšmingi tik pagal 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus ir tik sprendžiant dėl vietinės rinkliavos mokėtojo atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokestiniais metais, o tai nėra ginčo šioje byloje dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr.RS-3125 priimtas teisingai pritaikius teisės normas ir yra teisėtas.

Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant pareiškėjų iškeltą ginčą galiojo naujos, t.y. 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai. Šiuose nuostatuose, skirtingai nei 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose, yra numatytas kai kurių asmenų išbraukimas ir vietinių rinkliavų mokėtojų duomenų bazės (17,20,21,22 p.). Šios redakcijos Nuostatuose (56.2 p.), analogiškai kaip ir 2007 m. redakcijos Nuostatuose numatyta vietinės rinkliavos mokėtojo teisė reikalauti iš vietinės rinkliavos administratoriaus pakeisti ar patikslinti apie juos įregistruotus duomenis, jei tokie duomenys yra neteisingi ar neišsamūs, taip pat numatyta kokiais atvejais vietinės rinkliavos mokėtojai pagal jų pateiktą prašymą gali būti atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo mokestiniais metais (18,19 p.). Vykdydama 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 63 punktą, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr.T1-56 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų sutvarkymą lengvatų teikimo tvarką. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas V. S. yra senatvės pensininkas ir pagal abiejų redakcijų Atliekų tvarkymo nuostatus priskirtinas asmenų grupei, galinčiai pretenduoti į komunalinių atliekų sutvarkymą lengvatos taikymą. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje neginčijo jokio atsakovo sprendimo dėl atsisakymo išbraukti iš vietinių rinkliavų mokėtojų registro, priimto galiojant 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatams, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remdamasis galiojančios redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais įpareigoti atsakovą išbraukti pareiškėjus (nekilnojamojo turto vienetų savininkus)iš vietinių rinkliavų mokėtojų registro.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodoma pareiškėjo reikalavimai, atsakovo atsikirtimai, kitų proceso dalyvių paaiškinimai. Atsakovo atsikirtimų administracinėje byloje procesinė rašytinė forma - atsiliepimas į pareiškėjo skundą (ABTĮ 72 str.). Apeliantų argumentai, esą atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų turinio išdėstymas teismo sprendimo aprašomojoje dalyje yra tarsi teismo pritarimas juose išdėstytiems motyvams, akivaizdžiai prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnyje nustatytiems teismo sprendimo turinio reikalavimams. Teismo nustatytos aplinkybės ir argumentai yra pateikiami sprendimo motyvuojamojoje dalyje (ABTĮ 87 str.4 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Nė vienos proceso šalies pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma. ABTĮ 57 straipsnyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86, 87 str.).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų A. S. ir V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas