- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-24
- Bylos Nr.
- 1A-758-366-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arnoldas Šukaitis, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- G. O., D. V.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Arnoldo Šukaičio
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. O. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-10-08 nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal LR BK 180 str. 1 d., ir nuteista vienerių metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. V., tačiau jo atžvilgiu skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. O. nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupėje su D. V., 2008 m. liepos 7 d. apie 02.40 val. Panevėžyje, prie Paltaroko g. 18 namo, panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo I. R. atžvilgiu, o būtent: D. V. sudavus nukentėjusiajam I. R. rankos kumščiu į pakaušio sritį, nuo smūgio nukentėjusiajam pargriuvus ir veidu atsitrenkus į kelio dangą, padarė I. R. muštinę pakaušio srities žaizdą, poodinę kraujosruvą dešinėje kaktos pusėje, nosies nugarėlėje, apatinės lūpos kairės pusės odos nubrozdinimą, t.y. nežymiai sutrikdė I. R. sveikatą bei iš nukentėjusiojo pagrobė svetimą, I. R. priklausantį bendros 249 Lt vertės turtą – mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3510i“ su SIM kortele bendros 127 Lt vertės, piniginę 40 Lt vertės, pinigus – 80 Lt ir du autobuso talonėlius bendros 2 Lt vertės.
G. O. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-10-08 nuosprendį, prašo jį pakeisti, jos nusikalstamą veiką perkvalifikuojant į BK 178 str. 1 d., sumažinti paskirtą bausmę ir bausmės vykdymą atidėti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neatsižvelgta į tas aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos teismo išvadai. Nuosprendį teismas grindė ne tiesioginiais įrodymais, o prielaidomis, nevertino faktinių įrodymų, kuriais nustatyta, kad jai inkriminuotos veikos ji nepadarė. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nuoširdžiai papasakojo jai žinomas veikos aplinkybes. Su D. V. daryti plėšimo ji nesitarė, nukentėjęs sumuštas buvo ne tikslu apiplėšti, o kilus konfliktui tarp jo ir D. V.. Po konflikto, nukentėjusiajam nukritus ant žemės, ji nuėjusi apžiūrėti nukentėjusiojo ir jam gulint iš jo kišenės ištraukė telefoną. Dėl šių aplinkybių jos veika turėtų būti vertinama kaip vagystė.
Teismo posėdyje G. O. ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti. Nuteistasis D. V. prašo skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas atmetamas. Apeliantė nuosprendį laiko ydingu dėl to, kad teismas nepagrįstai ją pripažino kalta pagal BK 180 str. 1 d., nes ji įvykdė ne plėšimą, o vagystę. Teisėjų
Motyvuojamoji dalis
kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais ištirtais teisiamajame posėdyje, o įvertinus jų visetą padaryta teisinga išvada dėl G. O. kaltės, padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiajam I. R. su nuteistaisiais ir A. P. išėjus iš R. J. ir pasukus namo, D. V. pasivijo I. R., sudavė smūgį į pakaušio sritį, po ko pastarasis nugriuvo ant šaligatvio ir prarado sąmonę. Po to, D. V. iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė telefoną, o G. O. piniginę, tokiu būdu bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą I. R. atžvilgiu, sukėlusį sveikatos sutrikdymą, pagrobė I. R. turtą. Ši išvada pagrįsta pačios G. O., liudytojos A. P., nuteistojo D. V. parodymų visetu, rašytine bylos medžiaga. Šie duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.
Pati apeliantė teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su A. P. ir D. V. girtavo pas R. J., kur buvo nukentėjusysis. Visiems išėjus, kieme D. V. apsistumdė su nukentėjusiuoju, ji tuo tarpu su A.M. P. sėdėjo ant bortelio. D. V. ginčo metu sudavė smūgį nukentėjusiajam, po ko jis susmuko ant žemės, todėl ji nusprendė apžiūrėti kišenes, priėjusi ištraukė telefoną, o A. P. piniginę. Telefoną ryte pardavė už 30 Lt, už pinigus rastus piniginėje pirko alkoholį, kurį išgėrė su D. V. ir A. P..
Liudytoja A.M. P. parodė, kad įvykio dieną jai su nuteistaisiais G. O., D. V. ir nukentėjusiuoju I. R. išėjus iš R. J. namų, ji šnekėjosi su I. R.. Tuo metu G. O. ir D. V. stovėjo prie medžio. I. R. pasiūlė eiti su juo, todėl D. V. supyko, apsistumdė su I. R.. pastarasis nugriuvo ant žemės. Tuomet D. V. iš jo kišenės ištraukė telefoną, o G. O. piniginę. Tada visi nuėjo, už piniginėje rastus pinigus pirko alkoholį, kurį gėrė trise. Nėra pagrindo netikėti šiais liudytojos parodymais, nes juos patvirtina ir nuteistųjų elgesys po nusikaltimo, būtent tai, kad G. O. pagrobtą telefoną pardavė liudytojui D. S., o D. V. buvo atvykęs pas nukentėjusįjį, vietoj pagrobtojo telefono siūlė kitą, žadėjo pinigų.
Tai, kad smurtas I. R. atžvilgiu buvo panaudotas ne iš asmeninių paskatų, o turint tikslą jį apiplėšti netiesiogiai patvirtina prieštaringi nuteistųjų parodymai. Tiek G. O., tiek nuteistasis D. V. teigia, jog konfliktas tarp D. V. ir I. R. kilo dėl to, kad I. R. kvietė A-M. P. eiti pas jį į namus. Tačiau pati G. O. nurodo, kad kai D. V. sudavė smūgį I. R., A-M. P. sėdėjo su ja ant bortelio ir jos kalbėjosi. Tai rodo, kad A-M. P. prieš pat įvykį nebendravo su I. R. ir tai negalėjo būti konflikto priežastimi.
Apeliantė G. O. taip pat ginčija bendrininkavimą darant plėšimą, nurodo, kad su D. V. apiplėšti I. R. neplanavo, po to, kai kilusio konflikto metu D. V. sudavė smūgį I. R. ir pastarasis nugriuvo, ji priėjusi iš jo kišenės ištraukė telefoną.
Pagal BK 25 str. 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais, kaip tai yra nustatyta šioje byloje, susitaria daryti nusikalstamą veiką, ir bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (šiuo atveju panaudoja smurtą ir pagrobia turtą), bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Šioje byloje sprendžiant iš nustatytų įvykio eigos aplinkybių, abu nuteistieji dalyvavo plėšime, o būtent, D. V. pavartojus smurtą, jis ir G. O. pagrobė nukentėjusiojo I. R. turtą. Taigi G. O. suprato D. V. veiksmų esmę – smurto panaudojimą tikslu užvaldyti svetimą turtą ir pati sąmoningai dalyvavo padarant šią veiką, nes sutikimas bendrai veikti darant nusikaltimą akivaizdžiai išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Tai pasireiškė tuo, kad betarpiškai prisidėdama realizuojant nusikalstamą ketinimą slapta pagrobti telefoną ir pinigus, ji būdama įvykio vietoje ir matydama D. V. vartojantį smurtą I. R. atžvilgiu tam nesukliudė, o priešingai, pastarajam nugriuvus ir praradus sąmonę, priėjusi pagrobė jo turtą; po to pagrobtą turtą kartu realizavo – G. O. pardavė telefoną, o pinigus kartu pragėrė, todėl nepriklausomai nuo kiekvieno iš kaltininko veiksmų apimties abu jie turėjo vieningą tikslą ir atsako kaip plėšimo bendravykdytojai.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes apeliantės skundo motyvai, kad jos veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip vagystė yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apeliantės kaltės įrodymais ir G. O. pagrįstai pripažinta kalta remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantė padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteista skundžiamu nuosprendžiu.
Teisingai kvalifikavęs nuteistosios veiką, teismas vadovaudamasis BK 54 str. nuostatomis paskyrė jai bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistosios asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. G. O. skundžiamu nuosprendžiu nuteista trečią kartą. BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos arešto ir laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais skirtos arešto bausmės teigiamo poveikio G. O. nepadarė, todėl teismas pagrįstai skyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis savo trukme žymiai mažesnis nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl paskirtos bausmės negalima laikyti per griežta. Savo sprendimą dėl bausmės skyrimo apylinkės teismas motyvavo, su šiuo vertinimu apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka.
Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Remiantis BK 75 str. 1 d., bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę (jį apibūdinančius duomenis iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo), taip pat įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ypač svarbu tokiais atvejais tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, nes kaltininką charakterizuojantys duomenys daugiausia lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti LR BK 41 str. 2 d.. pagrindų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad bausmės tikslai G. O. bus pasiekti be realaus bausmė atlikimo, nėra.
G. O. ne kartą teista, neišnykus teistumui padarė naują nusikalstamą veiką, todėl laikoma recidyviste (BK 27 str. 1 d.), recidyvistams už tyčinių nusikaltimų padarymą paprastai skiriamos laisvės atėmimo bausmės (BK 56 str. 1 d.). Šios nuostatos, skirdamas bausmes, apylinkės teismas laikėsi. Reikiamų išvadų dėl ankstesnių teistumų apeliantė nepadarė. G. O. dėl padaryto nusikaltimo prisipažino tik iš dalies dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo. Byloje nėra duomenų, kad nuteistoji nukentėjusiojo atsiprašė, atlygino nusikaltimu padarytą žalą. G. O. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Atsakomybę sunkina, kad plėšimą ji padarė veikdama bendrininkų grupėje. Ji apibūdinama kaip linkusi vartoti alkoholinius gėrimus, konfliktuoti, daryti nusikalstamas veikas, iš darbo atleista dėl pravaikštų. Visa tai neduoda pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo
Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltusius asmenis, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.). Anksčiau išdėstytų aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo asmenybę, nusikaltimo padarymo aplinkybių visuma neduoda jokio pagrindo tikėtis išvardytų bausmės tikslų pasiekimo be realaus bausmės atlikimo.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-10-08 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistosios G. O. apeliacinį skundą atmesti.