- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-17
- Bylos Nr.
- 1A-85-380-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-1-00301-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Zigmas Pocius, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- M. B.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbine veikla.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. sausio 4 d., apie 10 val. 35 min., (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) krovinių poste, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas atstovas, deklaruodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekės - juodųjų metalo atliekų ir laužo išleidimo į laisvą apyvartą importo procedūrą, siekdamas greitesnio muitinės procedūrų atlikimo, valstybės tarnautojui - (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės posto (duomenys neskelbtini) inspektorei K. G., tiesiogiai davė ne mažiau kaip 20 litų kyšį, pateikdamas juos kartu su Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) važtaraščiu ir bendruoju administraciniu dokumentu (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – bylą nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas vadovavosi vien liudytojų K. G. ir R. M. parodymais, kurie neišsamūs bei objektyviai nepagrįsti. Netinkamai įvertino šių liudytojų parodymus, nes jų parodymai buvo pagrįsti vien prielaidomis ir abejonėmis apie galimai duotą 20 litų kyšį. M. B. teigia, jog šių abejonių nepavyko pašalinti ir įrodymų tyrimo metu, todėl esant tokiai situacijai, visos nepaneigtos prielaidos ar abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju, teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepašalino juose esančių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų. Apeliantas teigia, kad muitinės pareigūnė K. G. siekdama išvengti tolimesnio konflikto su R. M. bei nepagrįsto apkaltinimo kyšio priėmimu ir pan., neišsiaiškinusi realios situacijos, pastarajam garsiai pradėjus reikšti savo nuomonę bei replikas pareigūnės atžvilgiu, būdama susijaudinusi bei streso būsenoje, patvirtino tas aplinkybes apie kurias R. M. garsiai kalbėjo koridoriuje bei liudytojos S. A. kabinete, nors tokioms kalboms nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos padarymo kategoriškai neigė ir tvirtina, jog nebuvo jokio faktinio pagrindo duoti kyšį pareigūnui, kadangi visus reikiamus dokumentus prekių deklaravimui ir tolimesniam įforminimui jis turėjo. Tuo metu veikė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas atstovas, pagal išduotą įgaliojimą ir šių įgaliojimų pagrindu daug kartų buvo sutvarkęs prekių importo procedūrą (duomenys neskelbtini) teritorinėje muitinėje ir jokių problemų iki 2012-01-04 nėra buvę. Nebuvo jokio tikslo ir prasmės paspartinti ar pagreitinti muitinės procedūrų atlikimą duodant neteisėtą atlygį pareigūnui, nes tuo metu aptarnavimo salėje daugiau asmenų nebuvo, išskyrus R. M.. Iš trumpai vykusio pokalbio su pastaruoju, suprato, kad šis yra labai supykęs ant muitinės pareigūnų dėl atsisakymo atlikti tam tikrus muitinės veiksmus. Suskambėjus apelianto telefonui, jis nuėjo nuošaliau nuo langelio, dokumentus palikęs ant lentynos. Po pokalbio, sugrįžęs prie langelio, padavė segtuvą su dokumentais tolimesniam patikrinimui. Pastebėjo, jog pareigūnė patikrino dokumentus, tačiau pradėjo nerimauti, blaškytis po kabinetą ir netrukus kažkur išėjo su pateiktais dokumentais. Po kelių minučių sugrįžusi, padavė atgal dokumentus ir pasakė, kad jie netvarkingi. Kas konkrečiai blogai, pareigūnė jam nepaaiškino. Šalia stovėjęs R. M. replikavo, kad mažai davė, nors pinigų duoti nebuvo jokio pagrindo. Netrukus jį iškvietė į kabinetą posto viršininkė V. C., kuri dar kartą patikrino dokumentus ir pasakė kad viskas tvarkoje. Po pokalbio nuėjęs prie kito pareigūno, kuriam pateikė tuos pačius dokumentus, jis pabaigė prekių importo procedūrą. Po to jau būdamas namuose iš R. M. sužinojo, jog šis buvo nuėjęs pas V. C. ir pareikalavo tinkamai įforminti pinigų davimo faktą, priešingu atveju grasino nemalonumais pareigūnams. Apeliantas nesutinka su 2012-01-17 (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus išvadomis, nes asmuo darbo pažymėjimo ar sutarties neprivalo pateikti, o muitinės pareigūnai šių dokumentų nereikalauja bei duomenų bazėje neieško, muitinės procedūrų atlikimui užtenka pateikti tik tinkamai patvirtintą įgaliojimą. Teismas turėjo neigiamai vertinti liudytojos K. G. parodymus, jog ji tarp dokumentų pastebėjo 20 litų kupiūrą, kadangi pati pareigūnė šios kupiūros neišėmė ir neapžiūrėjo, jokių klausimų N. B. neuždavė. Be to, į įvykio vietą nebuvo iškviesti mobilios grupės pareigūnai, kurie privalėjo išimti bei apžiūrėti nusikaltimo padarymo priemonę, nebuvo vykdomas 2007-10-30 (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės viršininko įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigia, jog iš liudytojo R. M. parodymų nustatyta, jog jis buvo suinteresuotas „pamokyti“ muitinės pareigūnus dėl pareigų neatlikimo bei įrodyti, kad dokumentus galima sutvarkyti ir be kyšių. Todėl mano, jog pastarasis savo tikslams pasiekti pasinaudojo juo kaip priemone, garsiai deklaruodamas nebūtus dalykus. M. B. teigia, jog teismas iškraipė ir neteisingai nurodė šio liudytojo parodymus, susijusius su dokumentais, nes liudytojas parodė, jog negali atsakyti ar dokumentai buvo palikti prie langelio, paneigė ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, kad matė kaip M. B. išėmė 20 litų kupiūrą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog bylos nagrinėjimo metu nenustatyta ar pareigūnei buvo duoti pinigai, jei taip, tai kokia suma. Nepasisakyta apie R. M. galimą provokaciją pareigūnų atžvilgiu, kuris turėjo realią galimybę įdėti į dokumentų segtuvą tikrų pinigų ar jų imitaciją, o gal ir kalendorių, kurio vienoje pusėje yra pavaizduota valiutos išraiška, kai dokumentai buvo palikti be priežiūros. Teismas M. B. pripažino kaltu vien dėl to, jog jis nedirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, negalėjo kaip muitinės tarpininkas tvarkyti dokumentų pagal šios įmonės išduotą įgaliojimą, todėl buvo suinteresuotas duoti kyšį pareigūnei, kad ši nekreiptų dėmesio į šį pažeidimą. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu, nebuvo patikrinta apelianto informacija, jog su panašaus turinio įgaliojimais, jis daug kartų buvo sutvarkęs muitiniam patikrinimui skirtus dokumentus ir nei vienas pareigūnas nepareiškė dėl to pastabų. Todėl nesutinka, jog šis dokumentas (įgaliojimas) nesuteikė jam teisės tvarkyti šios įmonės reikalų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyti motyvai kaltei pagrįsti, iš esmės prieštarauja pareikštam kaltinimui, nors prašymo pakeisti ar papildyti kaltinimą prokuroras nebuvo pareiškęs. M. B. nebuvo suteikta galimybė tinkamai pasiruošti bei duoti parodymus apie kitas teismo nustatytas faktines veikos aplinkybes.
Nuteistojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nors nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad M. B., siekdamas papirkti valstybės tarnautoją, davė jam 20 Lt kyšį, taip padarė BK 227 str. 4 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą.
BK 227 straipsnyje numatyta veika – papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas ar susitarimas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimo sudėtis yra formali, dispozicijoje numatytos veikos išvardytos kaip alternatyvios, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal BK 227 straipsnį pakanka bent vienos iš dispozicijoje išvardytų alternatyvių veiksmų.
Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė nuteistąjį M. B., liudytojus K. G. ir R. M..
Nuteistasis M. B. apygardos teisme parodė, kad sausio 4 d. muitinės poste pareigūnei K. G. pateikė įvairius reikalingus dokumentus: deklaracijas, SNG, važtaraščius, sąskaitas, garantinius raštus. Prie langelio stovėjo jis ir R. M.. K. G. vartė dokumentus, po to juos grąžino, pasakiusi, jog jie netvarkingi. Tarp pateiktų dokumentų pinigų nebuvo. Posto viršininkė kabinete paėmė dokumentus, pasižiūrėjo, pasiūlė nueiti pas kitą inspektorių. Pas muitinės pareigūną, prie kito langelio, įformino visus dokumentus ir išėjo. Prieš pateikiant dokumentus K. G., jis dokumentus buvo palikęs kelioms minutėms prie langelio, nes buvo išėjęs suskambus telefonui. R. M. muitinės poste dvi dienas konfliktavo su muitinės pareigūnais, turėjo tikslą susidoroti su pareigūnais. Šis jam paskambino vakare ir pasakė, jog yra raštas apie kyšio davimą, siūlė parašyti apie muitinės pareigūnų kyšininkavimą.
Liudytoja K. G. apygardos teisme parodė, kad muitinėje pradėjo dirbti nuo 1994 m. M. B. padavė dokumentus, tarp kurių buvo sąvaržėle prisegti 20 litų. Pamačiusi prie dokumentų prisegtus pinigus, ji turėjo grąžinti dokumentus su pinigais ir apie tai informuoti pamainos viršininkę. Ji taip ir pasielgė. Grąžino dokumentus, pasakiusi, jog juos reikia susitvarkyti. Šalia stovėjęs R. M. paklausė, kodėl dokumentai netvarkingi. Ji šiam atsakiusi, kad tai ne jo dokumentai. Uždariusi langelį, ji pasijuto blogai. Pinigų radimas ir R. M. buvimas jai sukėlė stresą. Ji informavo viršininkę, kad prie pateiktų dokumentų buvo įdėti pinigai. Kai M. B. buvo iškviestas pas viršininkę, prie dokumentų prisegtų pinigų nebuvo. Tuo metu kabinete pas viršininkę jos nebuvo. R. M. yra toks žmogus, kad visada turi būti jo tiesa. Kai R. M. ateina, jį reikia aptarnauti be eilės, nes kitaip jis rašo skundus, skambina į departamentą. R. M. su M. B. stovėjo, abu juokavo. Ji M. B. pažįsta, nes jis ateina deklaruoti dokumentus, girdėjo, jog yra dirbęs muitinėje, jų santykiai normalūs. Kadangi jai pasidarė bloga, todėl negalėjo įforminti dokumentų ir nebandė klausti už ką jai pateikti pinigai.
Liudytojas R. M. apygardos teisme parodė, kad matė, kaip M. B. prie langelio sėdinčiai muitinės pareigūnei padavė storą paketą dokumentų. Jis tuo metu laukė, kol bus priimtas sprendimas dėl jo autobusų įforminimo, stovėjo prie langelio. Neprisimena ar prie langelių buvo žmonių. Pareigūnė vartė dokumentus ir metė pro langelį, pasakydama, jog šie netvarkingi. Būdamas muitinės tarpininkas, žinodamas, kaip pareigūnai privalo elgtis, pasakė M. B., kodėl jis leidžia su savimi taip elgtis. Pagal elektroninę duomenų sistemą, muitinės pareigūnai privalo parašyti kas yra netvarkinga ir tik taip atmesti dokumentus. Kai M. B. vartė atmestus dokumentus, jis pamatė tarp dokumentų įdėtus 20 litų. Jis pasakė, kad galbūt davė per mažai pinigų. Po to, kai M. B. sugrįžo iš viršininkės, jis padavė dokumentus kitam pareigūnui ir dokumentai operatyviai buvo sutvarkyti. Jis nuėjo pas posto viršininkę ir pasakė, kad už pinigus dirba labai operatyviai. Posto viršininkė sakė, kad už pinigus nedirba, ir tarp dokumentų buvo pašaliniai daiktai. Nematė, jog M. B. būtų palikęs dokumentus, kuriuos laikė rankoje. Kitą dieną paskambino M. B. ir pranešė, kad yra parašytas muitinės pareigūnų raštas apie kyšio davimą, jog jis parašė paaiškinimą, kuriame nurodė viską ką matė. Pasakė, jog jei paliudys kaip buvo, tada jie įrodys, kad muitinės pareigūnai ima kyšius.
Liudytojai R. M. ir K. G. apygardos teisme ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad tarp M. B. muitinės pareigūnui paduotų dokumentų matė prisegtus 20 litų. M. B. su šiais liudytojais nekonfliktavo, jų santykiai buvo normalūs, todėl nebuvo jokio pagrindo šiems liudytojams jį apkalbėti, apkaltinti davus kyšį. Liudytojai R. M. ir K. G. pripažino, kad jų santykiai nėra draugiški. Liudytoja K. G. tvirtino, kad R. M. buvimas jai sukelia stresą, kad jį reikia aptarnauti be eilės, nes kitaip jis rašo skundus, skambina į departamentą. R. M. pripažino, kad keletą dienų muitinėje laukė, kol bus priimtas sprendimas dėl jo autobusų įforminimo, jo santykiai su pareigūnais nebuvo geri. Todėl jie negalėjo susitarti ir abu tą patį tvirtinti, kad prie dokumentų buvo prisegti 20 Lt. K. G. grąžino dokumentus, pasakiusi, jog juos reikia susitvarkyti. Ji apie pinigus nieko nepasakė. Todėl R. M. tikrai nebūtų galėjęs sužinoti, kad tarp dokumentų buvo 20 Lt, jeigu pats nebūtų pamatęs pinigų.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad liudytojų K. G. ir R. M. identiškais parodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti, ir jais vadovavosi. Liudytoja K. G. parodė, kad paėmusi iš M. B. dokumentus, prie važtaraščio sąvaržėle rado prisegtus 20 litų, bet ji nežino ar buvo daugiau pinigų (1 t., b. l. 126-127). Apygardos teisme liudytoja K. G. parodė, kad ji pasielgė taip, kaip nurodyta įsakyme, t. y. pamačiusi prie dokumentų prisegtus pinigus, grąžino dokumentus su pinigais ir apie tai pranešė pamainos viršininkei. R. M. parodė, kad M. B. vartant grąžintus dokumentus, tarp jų matė 20 Lt kupiūrą, gal buvo ir daugiau pinigų. Jis labai supyko, pamatęs, kad M. B. grįžęs iš viršininkės, iš karto susitvarkė tuos pačius dokumentus, tik be pinigų, todėl jis nuėjo pas viršininkę ir viską jai pasakė (1 t., b. l. 127-128). Posto viršininkė, sužinojusi apie kyšio davimą muitinės inspektorei, surašė tarnybinius pranešimus ir tai pranešė muitinės viršininkei R. K., PPS viršininkui E. K., Mobiliųjų grupių skyriaus budinčiąjam, bei Muitinės departamento Ryšių valdymo centrui (1 t., b. l. 2). Liudytojų K. G. ir R. M. parodymus patvirtino ir kiti liudytojai. Pirmosios instancijos teisme liudytoja S. A. dirbanti pamainos viršininke parodė, kad 2012-01-04 dirbo savo kabinete kartu su posto viršininke V. C.. Į kabinetą įėjo inspektorė K. G. ir pasakė, kad tarp jai pateiktų dokumentų yra pinigai (1 t., b. l. 127-128). Liudytoja V. C. parodė, kad dirba muitinės krovinių posto viršininke. 2012-01-04 ji buvo pamainos viršininkės S. A. kabinete ir sprendė darbo klausimus. Tuo metu atėjo inspektorė K. G. ir pasakė, kad M. B. pateikė dokumentus su pinigais (1 t., b. l. 127-128).
Tačiau M. B. neprisipažino, kad pateikdamas dokumentus muitinės inspektorei tiesiogiai davė ne mažiau kaip 20 Lt kyšį, pateikdamas jį kartu su dokumentais. Teigė, kad pateikti dokumentai buvo tvarkingi, eilės nebuvo ir pareigūnai dokumentų greičiau nebūtų sutvarkę. Duoti kyšį muitinės pareigūnui nebuvo jokio pagrindo ir jo pateiktuose dokumentuose jokių pinigų tikrai nebuvo.
Papirkimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suprasti, kad būtent valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui pasiūlė, pažadėjo duoti ar davė kyšį kaip neteisėtą atlygį už jo (kyšio davėjo) pageidaujamą minėtų asmenų teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.
Nors M. B. neigia, kad paduodamas dokumentus muitinės inspektorei K. G. davė ne mažiau kaip 20 Lt kyšį, tačiau iškelta jo versija apie galimą provokaciją nepasitvirtino. Inspektorė K. G. peržiūrėjusi M. B. duotus dokumentus ir pamačiusi prie važtaraščių prisegtus 20 Lt, grąžino dokumentus susitvarkyti. M. B. ir R. M. patvirtino, kad muitinės inspektorė pasakė, kad dokumentai netvarkingi ir juos grąžino. K. G. nepasakė M. B., jog prie pateiktų dokumentų prisegti 20 Lt, o tik nurodė, kad dokumentai netvarkingi. Ji neišėmė prisegtų pinigų ir nepadavė jų M. B., taip pat nepaaiškino kodėl dokumentai yra netvarkingi. Todėl M. B. paėmęs dokumentus, jeigu kažkas jam nematant būtų įdėjęs pinigus, turėjo juos rasti. Jeigu pinigų nebūtų buvę, R. M. apie pinigus nebūtų sužinojęs. Liudytojas R. M. parodė, kad M. B. pradėjus vartyti pareigūnės grąžintus dokumentus, tarp jų jis pamatė 20 litų kupiūrą. M. B. paklausė, kodėl duoda pinigus muitinės pareigūnams, jei dokumentai tvarkingi. Jam pasakė, kad tokia tvarka, jei neduos, tai nesielgs, kaip su žmogumi (1 t., b. l. 127-128). Tuo tarpu M. B. teigia priešingai, pinigų pareigūnei su dokumentais nedavė, vartant grąžintus dokumentus, jokių pinigų nematė. Jo pateikti dokumentai buvo tvarkingi. R. M. stovėdamas šalia, replikavo, jog mažai davė. Jis muitinės deklarantu dirba jau seniai ir negalėjo suprasti kas yra negerai. Pamainos viršininkė peržiūrėjusi jo pateiktus dokumentus, taip pat pasakė, kad viskas gerai ir pasiūlė eiti įforminti dokumentus prie kito langelio. Kitas pareigūnas įformino dokumentus (1 t., b. l. 123-125). Pamainos viršininkė S. A. parodė, kad tarpininko atstovas turi pateikti atstovavimo sutartį, įgaliojimą, patvirtintą įmonės vadovo. Asmens dokumento pateikti neturi (1 t., b. l. 129). Posto viršininkė V. C. parodė, kad muitinės pareigūnai neprivalo tikrinti ar įgaliotas asmuo dirba toje įmonėje, kurią atstovauja (1 t., b. l. 129). Tai, kad M. B. dokumentus įformino posto inspektorius A. K., kuris įvertino, kad pateikti dokumentai tvarkingi, bei S. A. ir V. C. parodymai, patvirtina, kad muitinės pareigūnai šiuo konkrečiu atveju neabejojo, jog M. B. pateikti dokumentai tvarkingi. Tačiau pirmosios instancijos teismas ištyrė ir (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko E. K. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad priimtos IM deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini), nesant įgalioto įmonės darbuotojo, tolesnis įforminimas buvo negalimas (1 t., b. l. 19-20). Bet M. B. nebuvo kaltinamas ir nebuvo nuteistas už tai, kad pateikė muitinės pareigūnams įforminti netvarkingus dokumentus ir taip siekė neteisėtų pareigūno veiksmų. Todėl pirmosios instancijos nuosprendyje išdėstyti kai kurie motyvai negali būti vertinami, kaip kaltinimo pakeitimas atėmęs nuteistąjam galimybę tinkamai pasiruošti duoti parodymus apie teismo nustatytas faktines veikos aplinkybes. Nors tiek M. B., tiek R. M. parodė, kad eilės dėl dokumentų įforminimo nebuvo, prie langelio stovėjo tik jie dviese, tačiau ne tik prie langelio laukianti eilė gali nulemti dokumentų įformino trukmę, bet ir pareigūno geranoriškumas. Kaip tik tokio palankumo duodamas 20 Lt ir tikėjosi M. B.. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad M. B. neturėjo motyvo duoti kyšį muitinės pareigūnui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad valstybės tarnautoją M. B. siekė papirkti veikdamas tiesiogine tyčia ir kryptingai, jis, kaip paperkantis asmuo, suprato, kad neteisėtai duoda kyšį už tai, kad valstybės tarnautojas atliktų konkrečius teisėtus veiksmus jo naudai, ir tai suprasdamas norėjo, kad pareigūnas priimtų kyšį ir patenkintų jo interesus.
(duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės viršininko 2007 m. spalio 30 d. įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog muitinės pareigūnai atliekant transporto priemonių, prekių (krovinių), dokumentų tikrinimą ir (arba) įforminimą bei atradus pateikiamuose dokumentuose su muitiniu tikrinimų nesusijusių daiktų (įvairių kortelių, lapelių, pinigų ir kt.), turi nedelsiant juos išimti ir grąžinti pateikėjui. Informuoti posto (pamainos) viršininką apie su muitiniu tikrinimu nesusijusių daiktų radimą bei grąžinimą pateikėjui, surašyti pranešimą apie pastebėtus rizikos veiksnius bei perduoti jį nustatyta tvarka (1 t., b. l. 38). Posto inspektorė K. G. radusi prie dokumentų prisegtus pinigus, grąžino visus dokumentus atgal, nors turėjo išimti prisegtus pinigus ir grąžinti juos pateikėjui, bet ji paaiškino, kad taip pasielgė, nes pamačiusi pinigus labai išsigando. Asmeniui davus pareigūnui kyšį ar pasiūlius jį duoti privaloma iškviesti pareigūnus, kurie tinkamai užfiksuotų visas įvykio aplinkybes. Nors tai, šiuo konkrečiu atveju, nebuvo atlikta, bet toks formalus pažeidimas nepaneigia M. B. kaltės padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 227 str. 4 d.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.