Kauno apygardos teismo nutartis

2011-06-08 · Civilinė byla Nr. 2A-931-264/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-08
Bylos Nr.
2A-931-264/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Baubienė (pirm.), Dalė Burdulienė, Neringa Venckienė
Ieškovas
UAB „Šakių šilumos tinklai”
Atsakovas
individualios įmonės D, G. B.
Advokatai
Romaldas Petras Damušis
Kategorijos
  • 44.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-931-264-2011
Pirmosios instancijos teismo teisėja Judita Sungaialaitė
Procesinio sprendimo kategorija: 44.5; 121.15; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Baubienės, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Juventai Blaževičiūtei,

dalyvaujant ieškovo UAB „Šakių šilumos tinklai” atstovui G. K., atsakovės individualios įmonės D. B. floristikos salono atstovei D. B., atsakovių atstovui advokatui Romaldui Petrui Damušiui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovių G. B. ir individualios įmonės D. B. floristikos salono atstovės D. B. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Šakių šilumos tinklai” ieškinį atsakovėms G. B. ir individualiai įmonei D. B. floristikos salonui dėl skolos, delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Šakių šilumos tinklai” ieškiniu (b. l. 66-70) prašė priteisti iš atsakovių G. B. ir D. B. individualios įmonės „Floristikos salonas“ 629,43 Lt už patiektą šiluminę energiją, tenkančią bendrojo naudojimo patalpoms nuo 2007-10-01 iki 2010-05-05 laikotarpiu, 55,05 Lt delspinigių, 11,80 Lt pašto išlaidas siunčiant įspėjimą registruotu laišku, 66,00 Lt žyminį mokestį, iš viso 762,28 Lt. Nurodė, kad atsakovė G. B. yra patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė ir pagal panaudos sutartį šias patalpas išnuomojusi atsakovei individualiai įmonei D. B. floristikos salonui. Atsakovės nemokėjo ieškovui už pateiktą šilumos energiją, tenkančią bendrosioms patalpoms nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., skola sudaro 629,43 Lt. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos”, nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d., ieškovas apskaičiavo 55,05 Lt delspinigių, iš kurių – 45,81 Lt už butą, 9,24 Lt už D. B. floristikos saloną.

Žemesnės instancijos teismas

Šakių rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė iš atsakovės individualios įmonės D. B. floristikos salono 629,43 Lt už pateiktą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., 55,05 Lt delspinigių laikotarpiui nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2010 rugpjūčio 1 d., 11,80 Lt pašto išlaidų, 66,00 Lt žyminio mokesčio ieškovui UAB „Šakių šilumos tinklai” bei 7,99 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė G. B. 2007-08-29 yra sudariusi panaudos sutartį Nr. 1, pagal kurią minėtas butas perduotas individualiajai įmonei D. B. floristikos salonui dešimties metų laikotarpiui. Šis butas ir jam priklausantis rūsys yra atjungtas nuo centralizuotos šildymo sistemos ir apšildomas kitais būdais, ieškovas UAB „Šakių šilumos tinklai” šiam butui šilumos energijos netiekia. Namo, kuriame yra šis butas, bendrojo naudojimo laiptinėse nėra šildymo sistemos. G. B. yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų bendrasavininkė, kaip ir kiti tame name esančių butų savininkai, kadangi nėra atsisakiusi teisių į bendrąją dalinę nuosavybę. Sutartyje šalys neaptarė atsiskaitymo už šildymą ir kitas butui teikiamas paslaugas atsiskaitymo tvarkos, tačiau sutarties 4.5. punkte nustatė, jog klausimus, neaptartus šioje sutartyje, reguliuoja LR CK ir kitų norminių aktų normos. Teismas nurodė, kad atsakovės butas yra atjungtas nuo centrinio šildymo, todėl kaip vartotoja ji neprivalo mokėti už buto apšildymą, to neprašo ir ieškovas. Tačiau kaip panaudos gavėja privalo sumokėti už šilumos energiją, kuri buvo paskirstyta bendroms reikmėms. Bendrojo naudojimo patalpoms tenkanti šilumos energija priskirtina prie išlaidų bendram turtui išlaikyti, todėl turi būti atlyginta panaudos gavėjos atsakovės D. B. floristikos salono. Nors atsakovės teigė, kad namo laiptinės nėra šildomos, tačiau vien ta aplinkybė, jog namo laiptinėje šildymo sistema atjungta nuo bendros namo šildymo sistemos, nereiškia, kad namo bendrojo naudojimo patalpos yra nešildomos. Šilumos energija, tiekiama namui, šildo ne tik gyvenamąsias patalpas, bet per jas, taip pat per šilumos tiekimo vamzdžius šilumos nuostolių pavidalu atiduodama ir kitoms, bendrai visiems namo butų savininkams priklausančioms namo konstrukcijoms.

Šalies argumentai

Atsakovės G. B. ir individualios įmonės D. B. floristikos salono atstovė D. B. apeliaciniu skundu (b.l. 87-88) prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Apeliantės nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, su sprendimu nesutinka dėl šių priežasčių:

1. Teismas netyrė ir nevertino esminės aplinkybės, kad šildymo laiptinėje nėra, ir tuo pažeidė LR CPK 178, 179 straipsnius. Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Apeliantės nuosekliai įrodinėjo, kad ieškovas namo bendro naudojimo patalpoms jokios šiluminės energijos netiekia, išlaidų dėl šildymo neturi ir nepagrįstai reikalauja apmokėti už visiškai nešildomų patalpų išlaikymą. Byloje nėra tokio šildymo faktą patvirtinančių įrodymų. Ieškovo atstovas bet kokius savo įrodymus pateikti atsisakė, tvirtindamas, kad įrodinėti privalo atsakovės.

2. Teismo išvada, kad tai, jog namo laiptinėje šildymo sistema yra atjungta nuo bendros namo šildymo sistemos, nereiškia, kad namo bendrojo naudojimo patalpos yra nešildomos, nes šilumos energija, tiekiama namui, šildo ne tik gyvenamąsias įtalpas, bet per jas t.p. per šilumos tiekimo vamzdžius šilumos nuostolių pavidalu atiduodama ir kitoms, bendrai visiems namo butų savininkams priklausančioms namo konstrukcijoms, yra nepagrįsta. Byloje įrodyta, kad namo laiptinėje šildymo sistema niekada nebuvo prijungta prie bendros namo šildymo sistemos ir niekada nuo jos nebuvo atjunginėjama, bet teismas teigia atvirkščiai. Nuostolių buvimo (ar nebuvimo) faktas teisme nebuvo aptarinėjamas ir įrodinėjamas, šilumos tiekėjas nuostolius įskaičiuoja, nustatydamas šildymo tarifą, už nuostolius trasose atsako tiekėjas, už tiekėjo patirtus nuostolius šilumos vartotojai ir kiti asmenys negali būti apmokestinami.

3. Apeliantės nesutinka su teismo išvada, kad atsakovės pareiga mokėti už šilumą, tenkančią bendro naudojimo patalpoms, atsiranda iš pareigos išlaikyti turtą (CK 4.76 str.), kadangi šiluma bendro naudojimo patalpoms neteikiama ir tiekėjas pažeidžia nustatytas higienos normas, bendrojo naudojimo patalpų išlaikymui šiluma neturi įtakos ir nenaudojama. Pagal CK 4.76 str. bendraturčio pareigos ir atsakomybė kyla ne tarp bet kokių asmenų, o tik tarp bendraturčių. Ši CK norma nesuteikia teisės pašaliniams asmenims kištis į bendraturčių reiklus. Ieškovas, nebūdamas bendraturčiu, gali bylinėtis tik su sutartis sudariusiais abonentais. Visų butų savininkai (šilumos vartotojai) yra davę savo raštišką sutikimą atsijungti nuo bendros šildymo sistemos ir apeliantėms l niekada jokių pretenzijų nereiškė.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Šakių šilumos tinklai” atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.96-98) prašo apeliacinį skundą atmesti, Šakių rajono apylinkės teismo 2011-01-10 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad atsakovė neneigia, kad (duomenys neskelbtini). daugiabutis namas Nr. 6 yra šildomas iš centralizuotų šilumos tiekimo sistemų. Atsakovei buvo siūloma užsakyti atlikti viso namo energetinį auditą, kuris atliktų skaičiavimus, jeigu atsakovė nesutinka su šilumos tiekėjo nustatytu mokesčiu, tačiau atsakovė to daryti neketina ir tvirtina, kad tai yra išskirtinė šilumos tiekėjo pareiga. Namui tiekiamos šilumos energijos dalis visa apimtimi nepatenka į vartotojų butų radiatorius, dalis energijos patenka į bendro naudojimo patalpas per namo bendras konstrukcijas, sienas, atitvarines konstrukcijas. Ši energijos dalis techninėje kalboje vadinama šilumos nuostoliai. Tai nėra tiesioginiai energijos nuostoliai, kaip tai pateikia atsakovė, tvirtindama, kad šilumos nuostolius privalo apmokėti šilumos tiekėjas. Pirmos instancijos teismas pagristai padarė išvadą, kad bendro naudojimo patalpoms tenkanti šiluma daugiabučiame name priskiriama prie išlaidų bendram turtui išlaikyti, todėl turi būti atlyginta panaudos gavėjo atsakovės D. B. floristikos salono.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliaciniame skunde keliamas atsakovo pareigos mokėti mokestį už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai butas yra atjungtas nuo bendros namo šildymo sistemos klausimas. Apeliančių nuomone, jos neprivalo mokėti mokesčio už bendro naudojimo patalpų šildymą, nes laiptinės nešildomos, o jos nėra šilumos vartotoju Šilumos ūkio įstatymo prasme.

Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės byloje neginčijo aplinkybės, jog atsakovė G. B. yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtė, jai nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas pagal 2007-08-29 panaudos sutartį 10 metų perdavusi IĮ D. B. floristikos salonui šiame name. Civilinio kodekso 4.76 straipsnis reglamentuoja bendraturčių teisės ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Remiantis Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (to paties straipsnio 3 dalis). Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (to paties straipsnio 5 dalis). Šios civilinio kodekso normos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo patalpomis, tame tarpe- mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Tai reiškia, jog atsakovas, kaip namo bendraturtis, turi mokėti ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Remiantis aptartomis kodekso nuostatomis, ši bendraturčio pareiga visiškai nesiejama su aplinkybe, ar jo paties patalpos yra šildomos iš centralizuotų tinklų, ar nuo jų atjungtos ir šildomos alternatyviais būdais. Taip pat įstatymas šios pareigos nesieja su bendraturčio galimybe naudotis atitinkamomis bendrojo naudojimo patalpomis ar su realiu naudojimusi jomis: ši pareiga kyla iš atitinkamo patalpų statuso. Jeigu patalpos yra bendroji dalinė namo bendraturčių nuosavybė, pareiga jas išlaikyti, mokėti už jas mokesčius tenka visiems bendraturčiams.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad negyvenamųjų patalpų šildymo sistema nuo 2000 m. yra teisėtai atjungta nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo reiškia, kad nevartojama šilumos energija šių patalpų šildymui. Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 45 d. nustatyta, jog šilumos vartotojas yra juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad namo bendrojo naudojimo objektai yra šildomos per prijungtą centralizuotą šilumos perdavimo tinklą. Jau minėta, kad atsakovė , kaip bendrojo naudojimo patalpų bendraturtis, turi pareigą mokėti su šiomis patalpomis susijusius mokesčius, nepriklausomai nuo jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų padėties šių bendrojo naudojimo objektų atžvilgiu, todėl yra šilumos, skirtos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, vartotoja aptariamos teisės normos prasme, todėl jai kyla ir Šilumos ūkio įstatymo 12 str. nustatytos pareigos- atsiskaityti su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą (1 dalis). Kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.). Apmokėjimą už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą reglamentuoja aptariamo įstatymo 25 straipsnis: daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Pareiga mokėti už bendraturčiui tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį numatyta ir šio įstatymo 29 str. 3 d, kurioje reglamentuojama situacija, atitinkanti ginčo atvejį: kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį apmoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį.

Aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad, nepriklausomai nuo to, kad atsakovas, kaip namo bendraturtis, jam nuosavybės teise priklausančias patalpas yra teisės aktų nustatyta tvarka dar 1994 metais atsijungęs nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, pareiga mokėti už bendrosios dalinės nuosavybės teise jam priklausančių patalpų šildymą, išlieka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino reikalavimą dėl skolos už šilumą, panaudotą šildant namo bendrojo naudojimo patalpas, priteisimo.

Ieškovas nurodė, jog šilumos, suvartotos šildant bendrojo naudojimo patalpas, kiekį bei atsakovų dalį jame nustatė vadovaudamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Šis paskirstymo metodas taikomas, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (Metodo 1.4 punktas). Apeliantės skunde neginčija šio metodo taikymo pagrįstumo, jo pagrindu nustatyto šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpoms šildyti bei atsakovėms priskirtos dalies dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl skolos dydžio detaliau nepasisako. Teisėjų kolegijos nuomone, jeigu apeliantės nesutinka su ieškovo taikomu metodu Nr. 5, joms tenka pareiga įrodyti priešingai (CPK 178 str.), todėl atmestini apeliančių argumentai, jog ieškovas turėjo pasirinkti kitą apskaičiavimo būdą – užsakydamas atlikti būtent šio konkretaus gyvenamojo namo energetinį auditą. Kolegija tik papildomai pažymi, jog ir remiantis metodo Nr. 5 3.3 punktu, pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskirta šilumos kiekio dalis gali būti nustatoma šalių susitarimu. Tai reiškia, jog ir remiantis šio metodo nuostatomis, atsakovės turi galimybę apmokėjimo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą klausimą suderinti su namo bendraturčiais.

Bendrojo naudojimo patalpoms tenkanti šilumos energija priskirtina prie išlaidų bendram turtui išlaikyti, todėl turi būti atlyginta panaudos gavėjos atsakovės D. B. floristikos salono. Nors atsakovės teigė, kad namo laiptinės nėra šildomos, tačiau vien ta aplinkybė, jog namo laiptinėje šildymo sistema atjungta nuo bendros namo šildymo sistemos, nereiškia, kad namo bendrojo naudojimo patalpos yra nešildomos. Šilumos energija, tiekiama namui, šildo ne tik gyvenamąsias patalpas, bet per jas, taip pat per šilumos tiekimo vamzdžius šilumos nuostolių pavidalu atiduodama ir kitoms, bendrai visiems namo butų savininkams priklausančioms namo konstrukcijoms, laiptinėms, rūsiams.

Apeliančių argumentai, kad ieškovas namo bendro naudojimo patalpoms jokios šiluminės energijos netiekia atmestini. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime išdėstytais argumentais bei pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendrojo naudojimo patalpoms tenkanti šilumos energija priskirtina prie išlaidų bendram turtui – pastatui - išlaikyti. Todėl apeliančių nurodyta aplinkybė, kad laiptinėje nėra radiatorių, nepaneigia, jog namui tiekiamos šilumos energijos dalis patenka į bendro naudojimo patalpas per namo bendras konstrukcijas, sienas, atitvarines konstrukcijas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl priteistų delspinigių. Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių, kuria, remiantis Civilinio kodekso 6.70 str., gali būti užtikrinamas prievolių įvykdymas. Tiek Civilinio kodekso 6.70 str. 1 d., tiek 6.71 str. 1 d. įtvirtinta kategoriška nuostata, jog netesybos, kaip prievolės užtikrinimo būdas, turi būti nustatytos sutartyje ar įstatyme. Todėl tik tokiu atveju, kai yra rašytinis šalių susitarimas dėl delspinigių, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo (Civilinio kodekso 6.72 str.) arba kai tokią netesybų formą konkrečiam teisiniam santykiui nustato įstatymas, delspinigiai gali būti priteisiami.

Byloje nėra ginčo, jog rašytinė sutartis tarp šalių dėl mokėjimo už bendrojo naudojimo patalpas nėra sudaryta, nėra pagrindo nustatytą delspinigių normą taikyti ir kaip netesybas už prievolės atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, nevykdymą. Rašytinės sutarties dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo ieškovas su atsakovu nėra sudaręs, todėl kaip sutartinės netęsybos negali būti priteisimi..

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad ieškovas neturi teisės delspinigių atsakovui skaičiuoti 1995-01-26 įstatymo Nr. I-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims” pagrindu, kadangi šio įstatymo reglamentuojama sritis apibrėžta jo 1 straipsnyje: jis reglamentuoja tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius ir jame nėra numatyta, kad įstatymo taikymo sritis gali būti išplėsta kitų subjektų, nors ir atliekančių tą pačią funkciją (teikiančių komunalines paslaugas ar administruojančių jų teikimą ir atsiskaitymą) atžvilgiu. Taigi, šio įstatymo 1 str. numato subjektus, jo pagrindu turinčius teisę skaičiuoti delspinigius, o įstatymo 2 str. numato subjektus, kurie turi mokėti delspinigius bei delspinigių tarifą. Ieškovo įmonė valstybės ar savivaldybės įmonės teisinio statuso neturi (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 str.), todėl ginčo atveju skaičiuojant delspinigius šio įstatymo nuostatomis ieškovas negali vadovautis.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstyti, nes neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria priteista skola už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, yra teisėtas bei pagrįstas ( CPK 263 str. 1 d.), tuo tarpu delspinigius teismas ieškovui iš atsakovės individualios įmonės D. B. floristikos salono priteisė, nesant tam teisinio pagrindo. Atitinkamai, sprendimas dalyje dėl delspinigių naikinamas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (CPK 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šakių rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 10 d. sprendimą pakeisti:

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės individualios įmonės D. B. floristikos salono priteista 55,05 Lt delspinigių laikotarpiui nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2010 rugpjūčio 1 d., panaikinti ir ieškinį šioje dalyje dėl delspinigių priteisimo atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistąKolegijos pirmininkė Aušra BaubienėKolegijos teisėjos Dalė BurdulienėNeringa Venckienė