Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja G. Janušienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-04937-2012-0

2013 m. gegužės 13 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant atsakovui M. G..

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį solidariems atsakovams M. G. ir M. G. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados

Priteisė solidariai iš atsakovų M. G. ir M. G. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 9106,57 Lt nuostolių atlyginimą regreso teise, 5 procentų metines palūkanas nuo visos teismo priteistos 9106,57 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2012-08-22 dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir po 136,50 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad transporto priemonės „Honda“ CBR600, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), savininkas M. G. neįvykdė įstatymo nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonę ir neginčijo M. G. naudojimosi neapdrausta transporto priemone, sprendė, kad ieškovas, sumokėjęs išmoką UAB „InterAssista“, pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – LR TPVCAPDĮ) 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d. turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo M. G. arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, nagrinėjamu atveju – M. G., atlygintų žalą – grąžintų išmokėtą sumą.

Teismas, vadovaudamasis LR CK 6.6 str. 1 d., 4 d. bei TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. padarė išvadą, kad atsakovų M. G. ir M. G. pareiga atlyginti padarytą žalą yra solidari.

Teismas, nustatęs, kad atsakovas M. G. darbo santykius nutraukė vadovaujantis LR darbo kodekso 127 str. 1 d., t. y. darbo sutartį nutraukė darbuotojo pareiškimu (pačiam prašant), tokius atsakovo veiksmus vertino kaip sąmoningą materialinės padėties pabloginimą, siekiant išvengti teismo sprendimu priteistos prievolės įvykdymo. Be to, teismas, išanalizavęs atsakovo M. G. turtinę padėtį pabrėžė, kad vien galbūt bloga atsakovo turtinė padėtis nėra pakankamas pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą, kadangi įstatymas reikalauja atsižvelgti ir į kitos šalies – ieškovo – padėtį, kad nebūtų pažeisti jo teisėti interesai ir pabloginta jo padėtis, t. y. nebūtų pažeistas teisingumo principas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1. Teismas, priimdamas sprendimą ir argumentuodamas jį iš esmės buvo šališkas, atsižvelgdamas išimtinai į ieškovo interesus, nepasisakė sprendime apie LR CK 6.282 str. numatytą teismo galimybę mažinti reikalavimą. Teismas turi galimybę tai daryti kiekvienu atveju atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį. Teismas svarstė tik mokėjimo išdėstymo dalimis klausimą ir, apelianto nuomone, nepagrįstai atsisakė išdėstyti sumokėjimą dalimis. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ilgą laiką dėl traumų buvo bedarbis, kad gyvena vienas, jokio nekilnojamojo turto neturi. Jo vardu registruota tik automobilio priekaba „SKIF“, 200 Lt vertės. Dėl eismo įvykio metu patirtos traumos, t. y. vienos kojos nelankstymo nebegali dirbti bet kokio darbo. Šiuo metu apeliantas įsidarbino (duomenys neskelbtini), tačiau galimybės dirbti yra ribotos, pajamos minimalios, nuolat reikia pinigų vaistams, įvairiems tepalams, reabilitacijai ir lėšų vos užtenka savo minimalių poreikių patenkinimui. Apeliantas mano, kad šiuo atveju buvo pagrindas taikyti LR CK 6.282 str. nuostatas ir mažinti priteistą žalą.

2. Pareiškime nurodyta, kad vairuotojas P. B. patyrė 18 213, 14 Lt žalą ir dėl abipusės kaltės reikalavo teismo priteisti tik pusę draudimo išmokos, t. y. 9106, 57 Lt. Draudimo išmokos, kuri sumokėta P. B., pusė yra 4553,00 Lt. Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-298-10 dėl kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo pagal LR BK 281 str. 1 d. Ikiteisminio tyrimo metu P. B. pateiktas pranešimas apie įtarimą dėl neatsargaus nusikaltimo, numatyto LR BK 281 str. 1 d. Ieškovas eismo įvykio metu buvo sužalotas, todėl baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju. Apeliantas mano, kad ieškovas buvo neteisus, nurodydamas, kad apelianto ir P. B. kaltė yra abipusė, todėl ir teismas yra neteisus tokiu principu priteisdamas atlyginti žalą regreso tvarka iš apelianto ieškovui. Apeliantas buvo nubaustas administracine tvarka, o P. B. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, todėl negali būti kaltė vertinama lygiomis dalimis, o tai tiesiogiai šiuo atveju susiję su žalos atlyginimo klausimu. Apeliantas buvo nukentėjusysis byloje, pagrįstai tikėjosi, kad jo patirta žala bus atlyginta byloje, todėl ir sutiko, kad baudžiamoji byla kaltininkui būtų nutraukta pagal laidavimą.

Žalos dydis buvo nustatytas vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis, LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 (2008-02-13 nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatomis, LR Susisiekimo ministro ir LR Finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatomis. Transporto priemonės „Chrysler Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė eismo įvykio metu buvo 34 600,00 Lt. Tai patvirtinantis rašytinis įrodymas buvo pateiktas kartu su ieškiniu. Biuro reikalavimas grindžiamas TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtinta jo teisė reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo solidariai tiek iš 1 eismo įvykio kaltininko, tiek iš atsakingo už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą transporto priemonės savininko. LR CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jei skolininkų pareiga yra solidari, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatose apibrėžtos išimtys, kada visiško nuostolių atlyginimo principas taikomas ne visa apimtimi ir atlygintinų nuostolių dydis gali būti sumažintas. Šių išimčių taikymas yra ribotas draudimo suma, kuria skolininko civilinė atsakomybė turėjo būti privalomai apdrausta, t. y. tokiu atveju mažintinas atlygintinų nuostolių dydis negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė turėjo būti privalomai apdrausta. „Honda“ CBR 600, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 500 000 eurų dėl žalos turtui ir 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo), o ieškovo reikalavimas yra tik 9106,57 litai.

Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog apeliantas neįrodė savo itin sunkios materialinės padėties. Šiuo metu apeliantas dirba (duomenys neskelbtini).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija pažymi, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą, ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas (rakteliai ir dokumentai turi būti saugomi nežinomoje vietoje ir neturi būti lengvai surandami, transporto priemonė turi būti užrakinta ir pan.). O motociklo savininkas M. G. šios pareigos aiškiai nevykdė. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad jis pats pripažino, jog motociklas buvo laikomas pas tėvus, juo galėjo naudotis tam teisės neturintis atsakovas M. G. (120 b. l.). Byloje nėra jokių įrodymų, kad pastarasis atsakovas sugadino užvedimo spynelę ar kitokiu neteisėtu veiksmu pasiėmė motociklą bei juo išvažiavo. Taigi, atsakovo M. G. veiksmai niekaip nesiderina su atidaus ir rūpestingo asmens veiksmais, siekiant vykdyti savo pareigas jam priklausančią transporto priemonę saugoti tinkamai, nesuteikiant galimybės be leidimo ja pasinaudoti pašaliniams asmenims. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta Draudiko biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams koreliuoja su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Primintina, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl transporto priemonės valdytojas (savininkas) turi suvokti apie atitinkamą perduotos naudotis transporto priemonės galimą riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius. Perduodamas neapdraustą transporto priemonę naudoti, valdytojas (savininkas) pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas Draudikų biuro reikalavimui.

Atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010). Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o pagal šio straipsnio 2 dalį – už draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. To paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, nevykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo išmokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šie asmenys Draudikų biurui atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. K. B., bylos Nr. 3K-3-325/2008).

Kolegija sutinka su apelianto motyvu, kad eismo įvykio dalyvių kaltė negali būti lygi, kaip nurodo ieškovas, sumokėdamas nuostolius P. B.. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos ir administracinės bylos medžiagą, kolegija pripažįsta, kad apelianto ir kito eismo įvykio dalyvio P. B. kaltė negali būti vertinama lygiomis dalimis. Kolegija daro išvadą, kad apeliantas M. G., pažeisdamas eismo taisykles, vis tiek būtų nuvažiavęs į numatytą vietą, jei P. B. nebūtų pasukęs iš šalutinio kelio ir užkirtęs apeliantui galimybę baigti manevrą. Įvertinusi šią aplinkybę, kolegija daro išvadą, kad M. G. kaltė šiuo atveju sudaro 1/4 dalį, o P. B. – 3/4 dalis. Įvertinama ir ta aplinkybė, kad P. B. iš esmės šiuo atveju nenukentėjo – baudžiamoji byla buvo nutraukta, o nukentėjusiajam M. G. jis sumokėjo tik 500 Lt žalos atlyginimą. Tokiu atveju kolegija daro išvadą, kad ieškovo solidarus reikalavimas atsakovams sudaro tik 4553,29 Lt ( 1/4 dalį nuo ieškovo paskaičiuotos nuostolių sumos 18213,14 Lt).

Analizuodama apelianto M. G. motyvą, kad teismas nesprendė dėl galimybės mažinti priteisiamos žalos dydį, kolegija pažymi, kad atsakovai šioje byloje yra bendraskoliai. Dėl vieno iš bendraskolių nemokumo atsirandantys nuostoliai paskirstomi lygiomis dalimis kitiems bendraskoliams (CK 6.8 straipsnio 4 dalis). Byloje nėra jokių įrodymų, kad bent vienas iš bendraskolių yra nemokus. Pirmosios instancijos teismas dėl apelianto galimo nemokumo pasisakė, kolegija su šiomis išvadomis visiškai sutinka. Atsakovas M. G. apeliacinio skundo nepateikė. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis yra nemokus, t. y. neturi galimybės atlyginti padarytus nuostolius ieškovui. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad atsakovai tarpusavyje gali išspręsti vieno iš jų galimo nemokumo problemą, atsiskaitant su ieškovu. Taip pat kolegija jau pripažino, kad apelianto kaltė ir priteistina nuostolių suma yra mažinama, todėl dar papildomai mažinti priteistiną sumą nebėra pagrindo.

Pasisakydama dėl apelianto motyvo, kad teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nesvarstydamas klausimo, ar iš viso buvo padarytas toks didelis nuostolis P. B., kolegija sprendžia, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, nuneigiančių tą faktą, kad P. B. automobilio remontas kainavo būtent tiek, kiek nurodė ieškovas. Teismas tokio pobūdžio bylose negali būti aktyvus ir pats rinkti įrodymus, o apeliantas nepagrįstai siekia perkelti įrodinėjimo pareigą teismui.

Tenkinant apeliacinį skundą iš dalies, iš ieškovo apeliantui sumokėtina bylinėjimosi išlaidų suma, atitinkanti patenkintų reikalavimų dalį (CPK 93 straipsnio 2 ir 3 dalys). Apeliantas sumokėjo valstybei 280 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą (157 b. l.). Tenkinant apeliacinį skundą ir priteisiant ieškovui tik ½ dalį reikalautos sumos, iš pastarojo priteisiama pusė apelianto sumokėto žyminio mokesčio – 140 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n utarė:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti. Rezoliucinę jo dalį išdėstyti taip: „Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti solidariai iš atsakovų M. G. ir M. G. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 4553,29 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteisto 4553,29 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-08-22) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir po 68,30 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno. Likusią ieškinio dalį atmesti.“

Iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atsakovui M. G. priteisti 140 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.