Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nutarimo G. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

G. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, kad ji, būdama UAB „Linmars“ (toliau – ir Įmonė) direktore, nesudariusi darbo sutarties su R. Ž. ir nepranešusi apie jos įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriui, esant šalių susitarimui dėl darbo vietos, darbo funkcijų bei darbo užmokesčio, 2010 m. rugpjūčio 4 d. leido R. Ž. dirbti pardavėja Įmonei priklausančioje parduotuvėje „Prestige moda“. Protokole nustatyta, kad G. M. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3) seka, kad šioje byloje G. M. kaltinama ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad R. Ž. realiai dirbo UAB „Linmars“ naudai – išpakavo, tvarkė rankines bei akinius nuo saulės (b. l. 3, 10, 41, 50-51, 55). Pati G. M. pripažino, kad R. Ž. dirbo nuo 2010 m. rugpjūčio 4 d., tačiau darbo sutarties nebuvo pasirašiusi (b. l. 9). Be to, iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3), nelegalaus darbo tyrimo akto (b. l. 10), R. Ž. paaiškinimų (b. l. 7, 8), VDI pareigūnų, dalyvavusių UAB „Linmars“ patikrinime, parodymų teisme (b. l. 41-42, 50-51) ir filmuotos medžiagos (b. l. 55) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo tarp G. M. ir R. Ž., R. Ž. dirbo pardavėjos-konsultantės darbą, pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (susitarta dėl darbo grafiko bei darbo laiko – nuo 10 val. iki 20 val.), buvo susitarta dėl atlyginimo (800 Lt per mėnesį).

Nors tiek G. M. nurodė, tiek ir pati R. Ž. teismo posėdžio metu teigė, kad ji tik mokėsi dirbti, teisėjų kolegija abejoja šių parodymų patikimumu. Pažeidėjos ir liudytojos R. Ž. parodymai prieštarauja bylos medžiagoje nurodytiems faktams, patikrinimo metu filmuotai medžiagai ir pačios liudytojos R. Ž. pirminiame paaiškinime nurodytoms aplinkybėms, todėl tokia pažeidėjos versija laikytina bandymu išvengt atsakomybės, o liudytojos R. Ž. parodymai laikytini bandymu pažeidėjai padėti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti VDI atstovų parodymų bei R. Ž. pirminio paaiškinimo patikimumu.

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Apeliaciniame skunde G. M. teigia, kad galimų R. Ž. darbo sąlygų aptarimo metu, t. y. 2010 m. rugpjūčio 3 d., ji dar nėjo Įmonės direktorės pareigų, o dirbo Įmonės pardavimų vadove. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasakęs, kad administracinėn atsakomybėn dėl nelegalaus darbo gali būti traukiami keli asmenys – tiek įmonės vadovas, padaręs pažeidimą neveikimu, t. y. nepakankama darbo teisinių santykių kontrole, tiek aktyvius veiksmus atlikęs darbuotojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 14 d. aprobuotas Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, Administracinių teismų praktika Nr. 7). Šiuo atveju, remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad R. Ž. dėl darbo apmokėjimo, darbo tvarkos (darbo laiko, darbo grafiko) tarėsi su G. M.. G. M., susitarusi su R. Ž. dėl visų darbo sutarties sąlygų ir leidusi jai dirbti iki rašytinės darbo sutarties sudarymo, padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta ATPK 41³ straipsnyje, ir yra tinkamas subjektas, traukiant asmenį atsakomybėn už nelegalų darbą.

G. M. nurodytas argumentas, jog jos veiksmais nebuvo pažeistos jokios įstatymo saugomos vertybės, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad nelegaliu darbu kėsinamasi į kelis teisinius gėrius, šio pažeidimo tiesioginiai objektai yra du. Pirma, nelegaliu darbu kėsinamasi į asmens teisę pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims. Antra, šiuo pažeidimu kėsinamasi į valstybės ir visuomenės interesus užtikrinti, kad visi asmenys įstatymų nustatytu būdu galėtų pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, taip pat užtikrinti, kad būtų mokami mokesčiai, kuriuos mokėti pareiga atsiranda iš darbo sutarties fakto. Taigi, nelegaliu darbu pažeidus šiuos teisinius gėrius, visada sukeliama žala.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ATPK 30² straipsniu, pabrėžia, kad administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad G. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, pagrįstai skyrė baudą, mažesnę už baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, kuri atitinka ATPK 20 straipsnyje numatytus administracinės nuobaudos tikslus. Apeliantė nepateikė duomenų apie savo gaunamas pajamas bei turimą turtą, todėl teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog jai paskirta nuobauda yra aiškiai per griežta.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.