Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei A. L. dėl įpareigojimo įleisti į gyvenamąsias patalpas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė neatsiliepė į ieškinį. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis ieškovės prašymu, 2015 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo atmetė ieškinį. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių faktines aplinkybes, kad yra būtinybė patekti į privačią asmeninę erdvę, daryti apžiūrą, surinkti duomenis apie asmens buitį. Pasak pirmosios instancijos teismo, nėra aiškus intervencijos į asmeninę atsakovės erdvę tikslas. Ieškovė nuslėpė nuo teismo esminę aplinkybę, kad tarp šalių vyko teisminis ginčas dėl iškeldinimo ir teisės privatizuoti ginčo patalpas. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 19 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą dėl atsakovės turimos teisės privatizuoti ginčo patalpas. Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, ieškovės atvykimas į butą ir jo apžiūra vertinama kaip buto neliečiamybės pažeidimas.

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimu už akių, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti ieškinį.

Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės, kaip turto patikėtinės, intervencija į ginčo patalpas pažeistų atsakovės teisę į būsto neliečiamumą, yra nepagrįsta. Ieškovės vertinimu, būtent atsakovė savo elgesiu (geranoriškai neįsileisdama ieškovės į patalpas) pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, susijusius su turto naudojimu ir disponavimu;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra aiškus intervencijos į asmeninę atsakovės erdvę tikslas. Ieškovė aiškiai suformulavo patikrinimo pagrindą (Civilinio kodekso 6.489 straipsnio 5 dalis) ir nurodė intervencijos tikslą – patikrinti patalpas. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovė ne kartą bandė geruoju susitarti su atsakove dėl patalpų patikrinimo, ne kartą vyko ir paliko atsakovei pranešimus dėl patalpų patikrinimo ir tik tada, kai nepavyko geruoju susitarti, kreipėsi į teismą, prašydama apginti pažeistas teises ir teisėtus interesus. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, jog ginčo patalpų būklė yra avarinė. Ieškovė šiame kontekste nurodo Civilinio kodekso 6.485 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, net ir tais atvejais, kai nuomotojas, sudarydamas sutartį, apie tuos trūkumus nežinojo. Be to, nurodo ir statybos techninio reglamento „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ 19 punktą, kuris nustato, kad asmuo, kuriam pranešta apie gyvenamojo namo, jo dalies avarinę būklę, turi nedelsdamas imtis veiksmų, apsaugančių žmones, aplinką ir gyvenamąjį namą nuo galimų pasekmių. Teigia, jog ieškovės siekis patikrinti patalpas, neatitinkančias įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų, neprieštaravo jos, kaip turto patikėtinės, pareigoms ir buvo nukreiptas teisės aktuose įtvirtintam pagrindiniam uždaviniui įgyvendinti;pirmosios instancijos teismas, susiejęs ieškovės reikalavimą su šalių teisminiu ginču dėl iškeldinimo ir teisės privatizuoti ginčo patalpas, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovės vertinimu, teisės privatizuoti ginčo patalpas pripažinimas nepaneigė jos pareigos užtikrinti tinkamą ginčo patalpų priežiūrą ir administravimą. Kol patalpos nuosavybės teise priklauso savivaldybei, tol ieškovė turi intervencijos teisę į patalpas;pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių faktines aplinkybes, bet ir nesuteikė ieškovei galimybės įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi kaip savo reikalavimo pagrindu. Kitaip tariant, teismas pažeidė rungimosi, betarpiškumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Konstitucijos 24 straipsniu, ginančiu asmens teisę į būsto neliečiamumą. Teismas pagrįstai suteikė prioritetą atsakovės teisių apsaugai, o ne neįrodytam ieškovės poreikiui patekti į atsakovės gyvenamąją erdvę. Juo labiau, jog, objektyviai vertinant, apskritai nebuvo tokio poreikio. Ieškovė net nepateikė duomenų, kurie patvirtintų atsakovės piktybišką vengimą įsileisti ieškovę į ginčo patalpas. Atsakovė nėra gavusi ieškovės pranešimo ar kvietimo tartis dėl patalpų apžiūrėjimo. Ieškovė yra anksčiau atlikusi patalpų apžiūrą. Atsakovė, šalims susitarus, įsileido ieškovės darbuotojus patalpoms patikrinti;ieškovė remiasi Civilinio kodekso 6.489 straipsnio 5 dalimi, bet nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė, kaip patalpų nuomininkė, netinkamai naudojasi išsinuomotu daiktu. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartimi nustatyta, jog ginčo patalpos 2010 metais buvo pripažintos avarinėmis, bet nuo to laiko savivaldybė nesiėmė jokių veiksmų, siekdama pagerinti šio nekilnojamojo turto būklę. Teismas konstatavo, jog savivaldybei yra ekonomiškai nenaudingas tolesnis ginčo patalpų išlaikymas ir ji neturi lėšų šio daikto priežiūrai. Atsakovės vertinimu, nėra suprantamas ieškovės interesas būtent dabar imtis veiksmų dėl patalpų avarinės būklės, kai ji buvo nustatyta dar 2010 metais;pirmosios instancijos teismas neperžengė ieškinio ribų. Atsakovei pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą turi būti perleista nuosavybės teisė į ginčo patalpas. Todėl, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovei nenurodžius staiga kilusio intereso patekti į ginčo patalpas pagrindo, negali būti tenkinamas jos reikalavimas;ieškovė turėjo galimybės surinkti ir pateikti įrodymus, reikšdama ieškinį. Atmestini jos argumentai, kad teismas pažeidė rungimosi, betarpiškumo principus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Vilniaus miesto savivaldybė yra buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas), savininkė. Atsakovė nuomos pagrindais valdo butą. Apeliantė, kuri, kaip ji nurodo, yra turto patikėtinė, reikalauja įpareigoti atsakovę įsileisti jos ir Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojus į butą.

Šios bylos procese konkuruoja du konstituciniai – nuosavybės neliečiamumo (Konstitucijos 23 straipsnis) ir žmogaus būsto neliečiamumo (Konstitucijos 24 straipsnis) – principai. Šios dvi konstitucinės vertybės yra vienodai svarbios, todėl turi būti vienodai ir ginamos. Konkuruojant nuosavybės neliečiamumo ir žmogaus būsto neliečiamumo principams, turi būti pasiekta ir užtikrinta protinga šių dviejų principų pusiausvyra.

Nuomotojas, nepažeisdamas nuomininko teisių, turi teisę tikrinti, ar nuomininkas tinkamai naudojasi išsinuomotu daiktu (Civilinio kodekso 6.489 straipsnio 5 dalis). Šios teisės įgyvendinimas – pirmiausia nuomotojo ir nuomininko susitarimo reikalas. Tik tada, jeigu nuomotojui nepavyksta susitarti su nuomininku dėl išnuomoto daikto patikrinimo, galimas teisminis ir kartu priverstinis tokios teisės įgyvendinimas. Įstatyme tiesiogiai numatyta aptariamos teisės paskirtis – patikrinti, ar nuomininkas tinkamai naudojasi išsinuomotu daiktu. Vadinasi, nuomotojas, siekdamas teisminio teisės patikrinti išnuomotą daiktą – gyvenamąsias patalpas – patvirtinimo, kas kartu reikštų teisės į būsto neliečiamumo apribojimą / suvaržymą, turi įrodyti, kad egzistuoja pagrindas abejoti, jog nuomininkas tinkamai naudojasi išsinuomotu daiktu – gyvenamosiomis patalpomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisminis teisės patikrinti išnuomotą daiktą – gyvenamąsias patalpas – patvirtinimas būtų galimas ir tais atvejais, jeigu nuomotojas įrodytų, kad ir kitomis aplinkybėmis (ne tik egzistuojant pagrindui abejoti naudojimosi išsinuomotu daiktu tinkamumu) yra būtinas išnuomoto daikto patikrinimas. Tokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, galėtų būti poreikis vykdyti savo, kaip daikto savininko ir / ar nuomotojo, pareigas, poreikis aprodyti išnuomotą daiktą būsimam nuomininkui ar įgijėjui ir panašiai. Svarbu, kad būtų teisėtas, konkretus ir aiškiai atskleistas aptariamos teisės įgyvendinimo tikslas, o nuomotojo siekis patikrinti CK 6.489str.5d. prasme nebūtų savitikslis, savavališkas ir pažeidžiantis nuomininko teisę į būsto privatumą.

Šalims nepavyko susitarti dėl buto patikrinimo. Atsakovė teigia, jog apeliantė nesitarė su ja dėl galimybės apžiūrėti butą. Visgi apeliantė pateikė 2014 m. spalio 10 d. buto patikrinimo aktą, kuriame užfiksuota, kad atsakovė atsisakė leisti patikrinti butą. Nesant kitokių įrodymų, darytina išvada, kad atsakovė atsisakė suteikti apeliantei galimybę patikrinti butą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra aiškus teisės patekti į butą realizavimo tikslas. Apeliantė nurodo, kad jos tikslas – apžiūrėti butą. Toks buto patikrinimo tikslas yra pernelyg abstraktus ir savaime nėra pakankamas atsakovės teisei į būsto neliečiamumą suvaržyti. Apeliantė neįrodinėjo, todėl ir neįrodė, kad atsakovė netinkamai naudojasi butu ar egzistuoja grėsmė, kad netinkamai juo naudosis ir taip pažeis nuomos sutartį. Apeliantė nesirėmė ir kitomis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą jos teisei patikrinti butą užtikrinti ir atsakovės teisei į būsto neliečiamumą suvaržyti. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad buto būklė yra avarinė. Apeliantė pirmosios instancijos teisme nesirėmė šia aplinkybe. Civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija nepasisako aukščiau nurodytu apeliantės argumentu, apeliantui neturint teisės juo remtis.

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesuteikė jai galimybės įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi kaip savo reikalavimo pagrindu, taip pažeisdamas rungimosi, betarpiškumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Šis apeliantės argumentas yra nepagrįstas. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Civilinio proceso kodekso 12 ir 178 straipsniai). Teismo vaidmuo – ištirti ir įvertinti šalių nurodomas aplinkybes ir pateiktus įrodymus bei konstatuoti, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas civilinių teisinių santykių subjektas, ieškiniu inicijuojantis bylos procesą, turi suformuluoti faktinį ieškinio pagrindą, tai yra nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo materialinį subjektinį reikalavimą (Civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir prie ieškinio pridėti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais jis grindžia savo materialinį subjektinį reikalavimą (Civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 2 dalis). Ieškovas, teikdamas ieškinį, pasirenka procesinę taktiką, kitaip tariant, pasirenka, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais įrodymais jis įrodinės reiškiamo materialinio subjektinio reikalavimo pagrįstumą ir taip sieks galimai pažeistos ar pažeidžiamos materialinės teisės apgynimo. Ieškovas, rinkdamasis procesinę taktiką, kartu prisiima riziką, galinčią pasireikšti ieškinio atmetimu dėl netinkamai pasirinktos taktikos. Apeliantė ieškinyje nurodė tiek savo reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių ir pateikė tiek įrodymų, kiek laikė reikalinga bei pakankama, kad būtų išnagrinėta byla vien pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, nes teismas apeliantės iniciatyva priėmė sprendimą už akių. Apeliantė, reikšdama ieškinį, nenurodė, kad ji dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali surinkti ir pateikti įrodymų, kurie yra reikšmingi, formuluojant faktinį ieškinio pagrindą ir grindžiant jos pareikštą materialinį subjektinį reikalavimą. Tokių įrodymų ji nepridėjo ir prie apeliacinio skundo. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas nesuteikė jai galimybės pagrįsti savo materialinį subjektinį reikalavimą.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, susiejęs jos reikalavimą su šalių teisminiu ginču dėl iškeldinimo ir teisės privatizuoti ginčo patalpas, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Nėra pagrindo sutikti su šiuo apeliantės teiginiu. Ne tiek svarbus yra apeliantės nurodomas teisminis ginčas ir jo sąsajos su šia byla, kiek ta aplinkybė, jog apeliantė paprasčiausiai nesuformulavo ir neatskleidė konkretaus teisės patikrinti butą realizavimo tikslo, kas yra pirminė tokios teisės užtikrinimo sąlyga.

Nustatytomis aplinkybėmis egzistuoja pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantė, pagrįstai suteikė prioritetą atsakovės teisės į būsto neliečiamumą apsaugai. Skundžiamas sprendimas už akių yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovė, kuri įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys), nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė tokias išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimą už akių nepakeistą.