Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjęs R. J. skundą dėl 2009-02-04 Panevėžio m. apylinkės teismo nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Panevėžio m. apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-01-12 nutarimo atmesti R. J. 2008-12-23 skundą ir atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo bei ikiteisminio tyrimo dėl P. O. veiksmų pradėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama nutartimi teismas atmetė R. J. skundą dėl Panevėžio m. apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-01-12 nutarimo atmesti R. J. 2008-12-23 skundą ir atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo bei ikiteisminio tyrimo dėl P. O. veiksmų pradėjimo. Teismas nutartyje nurodė, kad R. J. skundas buvo ištirtas prokuroro atsakingai ir kompetetingai, motyvuotai atsakant į kiekvieną jo skunde pateiktą argumentą, ir pagrįstai padaryta išvada, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl Panevėžio m. apylinkės prokuratūros prokuroro G. Kazlausko nutarimas atmesti skundą ir nepradėti ikiteisminio tyrimo priimtas nepažeidžiant LR baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų, yra teisėtas bei pagrįstas.

Skundu R. J. prašo panaikinti Panevėžio m. apylinkės teismo 2009-02-04 nutartį bei pradėti ikiteisminį tyrimą dėl P. O., gyvenančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), nusikalstamų veikų.

Skunde teigiama, kad skundžiami valstybės pareigūnų atsirašinėjimai net neįsigilinus į situacijos rimtumą, vis labiau kelia pavojų tiek jo, tiek jo šeimos narių sveikatai ar net gyvybei, o P. O. tik sukuria tinkamą terpę daryti nusikalstamas veikas ir nesulaukti už tai jokios sankcijos, jaustis nebaudžiamam. R. J. skunde nurodo, kad jo kaimynas P. O., gyv. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), jau kuris laikas pastoviai šalina iš jo sklypo riboženklius, gadina tvorai statyti parengtas medžiagas, jam ir jo šeimai yra nuolat grasinama. Šiuose veiksmuose yra BK 145 str. 1 d. ir 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis požymis, kuris liudija esant BK 145 str. numatytą nusikalstamą veiką, yra psichinė prievarta, kuri pasireiškia kaip poveikis kito žmogaus psichikai keliant baimę arba palaikant esamą baimę ir gali būti išreikštas įvairiai: žodžiu, raštu, tam tikru kitu elgesiu (gestais, mimika, garsiu rėkimu, ginklo rodymu, turto naikinimu, sistemingais naktiniais skambučiais, baimę keliančios aplinkos sukūrimu ir kt). P. O. veiksmai atitinka visus šiuos požymius: P. O. naudoja psichinę prievartą jo ir jo šeimos atžvilgiu, verčiant juos bijoti tiek esamu laiku, tiek keliant baimę dėl jų ateities. P. O. naikina jam nuosavybės teise priklausantį turtą, grasina įvairiais gestais ir žodžiais, kurie kelia realią baimę dėl jo ir jo šeimos narių sveikatos ir gyvybės, kadangi grasinimų turinys yra nukreiptas būtent į jo ir jo artimųjų sveikatą ir gyvybę, o pasikartojantys tokie pat kaimyno veiksmai verčia bijoti ir dėl jo neprognozuojamų veiksmų ateityje. Toks P. O. elgesys netoleruotinas socialiniu požiūriu, o jam kelia pagrįstą nerimą ir baimę dėl sveikatos ir gyvybės. P. O. veiksmai nuolat niokojant jo turtą, kalbant grasinančius žodžius, be to, taip elgiantis sistemingai, galėtų įbauginti bet kurį žmogų. P. O. taip pradėjo elgtis kilus jų ginčui dėl nuosavybės teisių, todėl tokie grasinimai yra neabejotinai realūs, siekiant neteisėtomis priemonėmis pasiekti savo tikslų, susidoroti su juo, kad ginčas būtų išspręstas, o grasinimų realumą atspindi P. O. veiksmai. Visuma aplinkybių leidžia teigti, kad yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d. ir 2 d., požymių.

Skundžiamoje teismo nutartyje visiškai nepasisakyta dėl šios nusikalstamos veikos, nevertintos jo skunde nurodytos aplinkybės, tiesiog aklai pritarta prokuroro nutarimui to visiškai nemotyvuojant ir nekomentuojant. Be to, Panevėžio m. apylinkės teismas nutartyje konstatuoja, kad jo nurodytos aplinkybės yra kilęs ginčas dėl žemės, kuris nagrinėtinas civiline tvarka. Jis teismo prašė ne nustatyti sklypų ribas ar pripažinti nuosavybės teisę, o nurodė tokius P. O. veiksmus, kuriuos prašė ištirti ir įvertinti baudžiamosios teisės atžvilgiu. Nuolatiniai grasinimai, jam nuosavybės teise priklausančio turto niokojimas – tai jau nėra civilinės teisės klausimas, o grynai nusikalstamų veikų požymiai, kurie turi būti ištirti ir įvertinti baudžiamosios teisės tvarka.

Be to, skunde teigiama, kad P. O. pažeidė įstatymų nustatytą teisių įgyvendinimo tvarką, t. y. nesilaikydamas oficialių galiojančių dokumentų nustatytos nuosavybės teisės į žemės sklypą įgyvendinimo tvarkos, neteisėtai naikino jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje sustatytus riboženklius, trypė jo žemę. R. J. skunde nurodo, kad dėl P. O. veiksmų atsirado jam žala: sugadintas jo kilnojamas ir nekilnojamas turtas, dėl tokio jo elgesio jam kyla pagrįsta baimė dėl jo ir jo artimųjų sveikatos ir gyvybės, todėl jam padaryta ir neturtinė žala. Dėl minėtų P. O. veiksmų turėtų būti atliktas ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytos BK 294 str. numatytos veikos. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei Panevėžio m. apylinkės teisme šie objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai nebuvo tirti ir vertinti, veikos nebuvo kvalifikuojamos, o tik stengiamasi pritempti visa tai prie civilinių ar administracinių teisinių santykių, taip nepradėti ikiteisminio tyrimo, o visa tai prieštarauja ne tik fundamentaliesiems teisės principams, bet ir pažeidžia pagrindines žmogaus teises ir net sukelia dar didesnį pavojų nei jis egzistavo prieš prašant kompetentingų institucijų pagalbos.

Nesuprantama kaip prokuroras savo nutarime galėjo parašyti, kad ikiteisminis tyrimas nepradedamas, nes nėra to, kas leistų įtikinamai apsispręsti dėl jo pradėjimo, tačiau baudžiamosios teisės normos ir principai įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir prokurorą tik gavus skundą, esant bent menkiausiai abejonei dėl galimos nusikalstamos veikos būvimo, pradėti ikiteisminį tyrimą ir tik jo eigoje paaiškėjus nesant nusikalstamos veikos veiksmų, jį nutraukti. Juk nepradėjus ikiteisminio tyrimo tik dėl asmeninių pareigūno abejonių gali gilti skaudžių padarinių, nepataisoma žala žmogaus teisėms ir teisėtiems interesams. Pagal BPK 166 str. 1 d. 1 p. ikiteisminis tyrimas pradedamas, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, o remiantis LR Generalinio prokuroro įsakymu dėl ikiteisminio tyrimo registravimo tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo 10 str. įgaliotas ikiteisminio tyrimo įstaigos asmuo, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą. Todėl ikiteisminis tyrimas jau turėjo būti pradėtas Panevėžio VPK, tačiau dėl tokio pareigūnų neveikimo ir pirmosios instancijos teismo toleravimo tokių pareigūnų veiksmų, P. O. ir toliau atlieka nusikalstamus veiksmus jo atžvilgiu, o jis turi gyventi baimėje ir jausti nuolatinį nerimą. BPK 168 str. nurodyti atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagrindai, tačiau nei vienas ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei Panevėžio m. apylinkės teismas nenurodė esant BPK 3 str. 1 d. nurodytoms aplinkybėms, taip pat nekonstatavo, jog jo nurodytos aplinkybės yra akivaizdžiai neteisingos, todėl nesuprantama, kodėl visi atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą, jei nėra jokio teisinio pagrindo atsisakyti jį pradėti.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį, prokuroro ir tyrėjo nutarimus, taip pat teismui pateiktą medžiagą, teismas konstatuoja, kad Panevėžio m. apylinkės teismo 2009-02-04 nutartis, prokuroro G. Kazlausko ir tyrėjo D. Žemaičio nutarimai yra teisėti bei pagrįsti, priimti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso normų reikalavimų. Skundžiamoje Panevėžio m. apylinkės teismo nutartyje išsamiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis atmestas R. J. skundas dėl Panevėžio m. apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-01-12 nutarimo atmesti R. J. 2008-12-23 skundą ir atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo bei ikiteisminio tyrimo dėl P. O. veiksmų pradėjimo, su šiuo vertinimu visiškai sutinka skundą nagrinėjantis teismas.

LR BPK 166 str. numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados – tai skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. LR BK 2 str. 1 d. numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, o to paties straipsnio 4 d. teigiama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas. Todėl jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

R. J. skunde nurodė esant P. O. veiksmuose LR BK 294 str., 145 str. numatytų nusikalstamų veikų požymių, pasak pareiškėjo, suponuojančių ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad skunde minimi P. O. veiksmai, pasireiškiantys R. J. sklypo riboženklių ištraukimu, nesudaro jokios nusikalstamos veikos sudėties, kas atitinkamai sąlygoja atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šių veiksmų. Taigi, ikiteisminis tyrimas dėl R. J. skunde nurodytų aplinkybių nepradėtas pagrįstai. Savavališkas riboženklio ištraukimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę pagal LR ATPK 47 str. (Riboženklių sunaikinimas). Protokolus už šiuos administracinius teisės pažeidimus turi teisę surašyti savivaldybių vykdomosios institucijos ir jų tam įgalioti pareigūnai (LR ATPK 259¹ str.). Todėl skundą nagrinėjantis teismas sutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad prokuroras pagrįstai ėmėsi teisėtų priemonių ir pareiškėjo nurodytą informaciją apie galimą administracinį teisės pažeidimą dėl jo sklype esančio riboženklio galimo gadinimo, perdavė Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui galimam pažeidimui įvertinti.

Skunde nurodomi teiginiai, kad P. O. savo veiksmais kelia pavojų tiek R. J., tiek jo šeimos narių sveikatai ar net gyvybei bei naudoja psichinę prievartą, vertintini kaip deklaratyvūs, todėl atmestini. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pradiniame R. J. skunde prokuratūrai pareiškėjas nurodė tik tai, kad kaimynas P. O. ištraukia riboženklį, neminėdamas jokių P. O. veiksmų, keliančių grėsmę R. J. ar jo šeimos narių sveikatai, gyvybei. Tik vėlesniuose skunduose buvo nurodytos šios aplinkybes, kurių pats R. J. nepagrindė jokiais duomenimis. Skunde nurodomo P. O. elgesio, pasireiškiančio gestais, mimika, garsiu rėkimu, ginklo rodymu ir kt., nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys ir neatspindi deklaruojamo pavojaus realumo. Riboženklių gadinimas tokios grėsmės taip pat nepatvirtina. Taigi, vien deklaratyvus, neargumentuotas pareiškimas apie pavojų sveikatai ar net gyvybei nėra vada ikiteisminio tyrimo pradėjimui.

Remdamasis išdėstytu skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinių bei kitų teisės normų reikalavimų, todėl tyrėjo D. Žemaičio ir prokuroro G. Kazlausko nutarimus bei dėl jų priimtą 2009-02-04 Panevėžio m. apylinkės teismo nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

R. J. skundą atmesti ir palikti galioti 2009-02-04 Panevėžio m. apylinkės teismo nutartį.

Nutartis neskundžiama.