- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-05
- Bylos Nr.
- e2-15-464/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00879-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mano aplinka“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Kategorijos
- 3.1.7.6pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutarties dalies, kuria buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas civilinėje byloje Nr. e2-4683-852/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano aplinka“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl skolos ir netesybų priteisimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Mano aplinka“ 2016-05-06 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Grinda“ 1 243 767,38 Eur skolą ir delspinigius, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas – 9 416 Eur žyminio mokesčio.Ieškovė 2016-07-04 pateikė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, nurodžiusi, kad atsakovė reikalavimą įvykdė ir sumokėjo ieškovei 1 239 384,63 Eur skolą, taip pat prašė grąžinti jai 75 procentus sumokėto žyminio mokesčio.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016-08-02 nutartimi priėmė ieškovės UAB „Mano aplinka“ atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą Nr. e2-4683-852/2016 nutraukė; grąžino ieškovei UAB „Mano aplinka“ 7 062 Eur (t. y. 75 procentus) žyminio mokesčio, sumokėto 2016-05-06, dalį; likusią 2 354 Eur žyminio mokesčio dalį ieškovei UAB „Mano aplinka“ priteisė iš atsakovės UAB „Grinda“.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė atsisakė nuo ieškinio dėl to, kad atsakovė įvykdė jos reikalavimus. Tokiu atveju civilinės bylos nutraukimas prilygsta ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimui ir ši įgyja teisę reikalauti iš atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB „Grinda“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-08-02 nutartį dalyje, kurioje iš jos priteista ieškovei UAB „Mano aplinka“ 2 354 Eur žyminio mokesčio. Nurodo šiuos atskirojo skundo argumentus: Skolą ieškovei ji sumokėjo ne dėl to, jog ieškovė pareiškė ieškinį teisme ir atsakovė ieškovės ieškinį pripažino, o dėl to, jog trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, darbų finansuotoja, 2016-06-23 sumokėjo atsakovei už darbus. Tik nuo šio momento prasidėjo sutartyse nustatytas 5 darbo dienų terminas atsiskaityti su ieškove pagal 2013 m. UAB „Naujamiesčio būstas“ (po reorganizavimo – UAB „Mano aplinka“) ir UAB „Grinda“ paslaugų teikimo sutartis Nr. 13/11-1, Nr. 13/04-8, Nr. 13/04-9. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų našta. Atsakovės procesinis elgesys buvo tinkamas – ji sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Negalima teigti, kad atsakomybė dėl proceso tenka atsakovei, kuri paslaugų sutartis įvykdė ir būtų jas įvykdžiusi nepriklausomai nuo to, yra ieškovės ieškinys teisme ar nėra. Ieškovė, atsisakydama ieškinio, pripažino, kad atsakovė paslaugų sutartis įvykdė tinkamai, o tai reiškia, kad ieškovės ieškinys buvo nepagrįstas ir nesavalaikis. Ieškovė pareiškime dėl ieškinio atsisakymo nurodė, jog atsakovė įvykdė ieškinio reikalavimus ir sumokėjo skolą. Minėtame pareiškime ieškovė net neprašė iš atsakovės priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Vienas iš ieškinio reikalavimų ir buvo tas, kad ieškovė pareikštu ieškiniu taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, todėl, atsisakydama ieškinio visa apimtimi ir nepareikšdama atskiro reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ji atsisakė ir tokio savo prašymo. Taigi teismas neturėjo teisės peržengti tokio pareiškimo dėl ieškinio atsisakymo ribų. Ieškovė UAB „Mano aplinka“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo šį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016-08-02 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais: Paslaugų teikimo 2013-11-05 sutarties Nr. 13/11-1 3.2. punkte yra nurodyta, jog paslaugos ieškovei apmokamos atsakovės pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir suteiktų paslaugų aktus per 5 darbo dienas po to, kai su klientu už suteiktas paslaugas pagal 2011-12-29 sutartį Nr. A-72-2183 atsiskaitys Vilniaus miesto savivaldybė, bet ne vėliau nei per 60 dienų po to, kai paslaugos buvo suteiktos. Ieškovė paslaugų sutartis sudarė su atsakove, taigi klientė, kuriai buvo teikiamos paslaugos, yra būtent atsakovė, o ne Vilniaus miesto savivaldybė. Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl ieškinio pagrįstumo turėjo būti nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, tačiau atsakovė šios teisės atsisakė, patenkindama ieškovės ieškinio reikalavimus. Atsakovė, apmokėdama susidariusią skolą, nenurodė jokių aplinkybių, kad ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, nepateikė teismui argumentų, kurie leistų bent iš dalies suabejoti ieškovės reikalavimo pagrįstumu, nors tokią teisę, apmokėdama skolą, ji turėjo. Atsakovė nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priteisti 25 proc. žyminio mokesčio dalies. Priešingai, nurodyti ieškovės argumentai pagrindžia, jog ieškinio atsisakymo atveju ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti atlyginamos. Be to, ieškovė ieškinyje prašė priteisti ne tik susidariusią skolą, bet ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė 2016-07-04 pareiškime dėl ieškinio atsisakymo nurodė, kad atsakovė įvykdė ieškovės reikalavimą pagal pareikštą ieškinį ir apmokėjo skolą. Tai reiškia, kad atsakovė įvykdė materialųjį teisinį ieškovės ieškinio reikalavimą, bet ne procesinį. Ieškovei ieškinio atsisakius dėl to, kad atsakovė patenkino ieškinio reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai už ieškinį sumokėto ir negrąžinto pagal CPK 87 straipsnyje įtvirtintas taisykles žyminio mokesčio dalį priteisė iš atsakovės. Šios išvados nepakeičia aplinkybė, jog atsakovė procesiniame dokumente buvo išdėsčiusi argumentus, jos vertinimu, pagrindžiančius pareikšto reikalavimo pagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje yra kilęs ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo, t. y. ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakiusiai nuo ieškinio reikalavimų ieškovei priteisė iš apeliantės CPK 87 straipsnio 2 dalies pagrindu negrąžintino žyminio mokesčio dalį kaip patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuotas CPK 94 straipsnyje. Iš ieškovės 2016-07-05 pareiškimo dėl atsisakymo nuo ieškinio matyti, kad jos pasirinkimą nebetęsti civilinės bylos ir nereikalauti visos 1 243 767,38 Eur skolos su delspinigiais priteisimo lėmė tai, kad apeliantė sumokėjo pagrindinę 1 239 384,63 Eur skolą. Šį faktą ieškovė interpretavo kaip jos ieškinio reikalavimų įvykdymą.Apeliantė pirmosios instancijos teismui pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, jog ji su ieškiniu nesutinka, nes ieškovės reikalavimų teisme pateikimo metu dar nebuvo įvykusi paslaugų teikimo sutartyse Nr. 13/11-1, Nr. 13/04-8 ir Nr. 13/04-9 nustatyta atsiskaitymo su ieškove sąlyga. Pagal minėtose sutartyse 3.2. punkte įtvirtintą šalių susitarimą, apeliantei atsiranda pareiga atsiskaityti su ieškove per 5 darbo dienas po to, kai už suteiktas paslaugas su ja atsiskaitys šių paslaugų gavėja ir finansuotoja Vilniaus miesto savivaldybė. Analogiška apeliantės pozicija yra išdėstyta ir atskirajame skunde, tvirtinant, jog skolą ieškovei ji sumokėjo ne dėl to, kad ieškovė pareiškė ieškinį ir apeliantė šį ieškinį pripažino, o dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2016-06-23 (po ieškinio teisme pateikimo) atsiskaitė su apeliante už atliktus darbus. Tik nuo šio momento prasidėjo 5 darbo dienų termino atsiskaityti su ieškove pagal 2013 m. UAB „Naujamiesčio būstas“ (po reorganizavimo – UAB „Mano aplinka“) ir UAB „Grinda“ sudarytas paslaugų teikimo sutartis Nr. 13/11-1, Nr. 13/04-8, Nr. 13/04-9 eiga, o tai reiškia, todėl ieškovė buvo pareiškusi ieškinį dar nesuėjus prievolės vykdymo terminui. Su atskiruoju skundu apeliantė pateikė naujus įrodymus savo argumentams pagrįsti – Vilniaus miesto savivaldybės mokėjimų apskaitos žiniaraštį bei 2016-06-27 ir 2016-06-29 SEPA mokėjimo nurodymus, patvirtinančius atliktus mokėjimus ieškovei. Ir nors bendroji sąžiningo bylinėjimosi taisyklė yra tokia, kad visi įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teismui, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Jo taikymo išimtys įtvirtintos CPK 314 straipsnyje, kuriame ir yra padaryta išlyga, kad draudimas priimti naujus įrodymus netaikomas, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, viena vertus, išsprendė ieškovės atsisakymo nuo ieškinio priėmimo ir bylos nutraukimo klausimą rašytino proceso tvarka, nutartyje nevertindamas ieškovės elgesio adekvatumo situacijai, atsižvelgiant į šalių raštu sulygtą konkrečią atsiskaitymo už paslaugas tvarką bei terminus, taip pat išsamiau nemotyvuodamas savo išvados, kodėl civilinės bylos nutraukimas šiuo atveju prilyginamas palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimui, kas, atitinkamai, reikštų, jog atsakingu už šį teisminį procesą asmeniu pripažįstama apeliantė. Teismo pozicija, kad bylos procesinė baigtis yra prilyginama ieškinio patenkinimui, iš esmės grindžiamas vieninteliu – paslaugų apmokėjimo po civilinės bylos iškėlimo – faktu, nors apeliantės atsikirtimai į ieškinį suponavo poreikį aptarti, kodėl, teismo nuomone, prievolės įvykdymas yra pavėluotas ir lėmęs ieškovės bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Kita vertus, ieškovės pareiškime dėl ieškinio atsisakymo buvo prašoma tik sugrąžinti 75 procentus sumokėto žyminio mokesčio, tačiau nebuvo prašoma likusios negrąžintinos šio mokesčio sumos priteisimo iš apeliantės tuo pagrindu, kad šalių sulygta atsiskaitymo už paslaugas tvarka šiuo konkrečiu atveju netaikytina ar kad apeliantė turėjo ir galėjo (savivaldybė su ja buvo jau atsiskaičiusi) sumokėti už paslaugas dar iki ieškinio pareiškimo teisme, todėl dabar privalo kompensuoti žyminio mokesčio kaštus. Vadinasi, iki teismas išsprendė ieškovės turėtų žyminio mokesčio išlaidų dalies kompensavimo klausimą, apeliantei neatsirado poreikis išsamiau įrodinėti jos su ieškove sudarytų sutarčių 3.2. punkte nustatytų sąlygų visumos atsiradimo momentą. Tokioje situacijoje konstatuotina, kad apeliantei būtinybė pateikti naujus įrodymus, kuriais kvestionuojama teismo išvada dėl atsakingo už šį teisminį procesą asmens ir kuriam galiausiai tektų pareiga kompensuoti antrosios šalies bylinėjimosi išlaidas, atsirado po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Todėl nauji duomenys prijungtini prie bylos ir vertinti kartu su joje jau esančiais įrodymais. Kaip buvo nurodyta pirmiau, nagrinėjamu atveju aktuali yra CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, nustatanti, kad civilinę bylą užbaigus nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimą išsprendžia atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, taip pat įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien ieškinio sumos sudėtinės dalies (t. y. pagrindinės skolos) sumokėjimo faktas jau po ieškinio pateikimo, kuris tiek šios skolos, tiek ir netesybų dalyje buvo apmokėtas žyminiu mokesčiu, yra pakankamas palankaus ieškovei sprendimo priėmimui konstatuoti, stokoja pagrįstumo. Priešingai, nustačius, kad ieškiniui 2016-05-06 pareikšti dar nebuvo pagrindo, nes dar nebuvo suėjęs prievolės vykdymo terminas, antrajai sutarties šaliai objektyviai negali atsirasti pareiga kompensuoti su tokio ieškinio pateikimu susijusių antrosios šalies išlaidų. Šalių sudarytų sanitarinio valymo ir želdinių priežiūros paslaugų teikimo įvairiose Vilniaus miesto teritorijose sutarčių Nr. 13/11-1, Nr. 13/04-8 ir Nr. 13/04-9 turinys leidžia įsitikinti, kad šalys buvo sulygusios dėl atsiskaitymo už paslaugas sąlygų visumos. Apeliantės prievolei atsirasti buvo reikalingas suteiktų paslaugų aktų surašymas, sąskaitų faktūrų išrašymas, Vilniaus miesto savivaldybės atsiskaitymas su apeliante pagal judviejų pasirašytą 2011-02-29 sutartį Nr. A-72-2183(3.3.36-UK). Atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad apeliantė turėjo (ir galėjo) sumokėti skolą ieškovei tik tada, kai Vilniaus miesto savivaldybė pačiai apeliantei 2016-06-23 sumokėjo už atliktus darbus, kad ieškinio teisme pateikimo metu pagal nei pagal sutartį, nei pagal CK 6.716 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą paslaugų apmokėjimo teisinį reglamentavimą tokia sutartinė prievolė dar nebuvo jai atsiradusi, bylos duomenimis nepaneigti.Ieškovė neteikė jokių objektyvių duomenų, kad sutarčių 3.2. punktas šalių faktiškai nebuvo vykdymas ar buvo jų susitarimu pakeistas, nustatant kitokią atsiskaitymo už paslaugas tvarką. Ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų, kuriose nurodyti konkretūs atsiskaitymo terminai, priėmimas yra patvirtintas apeliantės įgalioto asmens parašu, kitokio vertinimo nesuponuoja ir negali pakeisti šalių rašytiniu susitarimu nustatytos atsiskaitymo tvarkos. Neįrodinėjo ieškovė ir to, kad apmokėjimui nustatytų sąlygų visuma ieškinio pateikimo metu jau egzistavo. Pareiga įrodyti, kad prievolės vykdymo terminas buvo suėjęs iki pareiškiant ieškinį, teko pačiai ieškovei kaip civilinę bylą inicijavusiam, taip pat netesybas už prievolės neįvykdymą skaičiuojančiam asmeniui (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose taip pat nepagrįstai teigia, kad paskiausiai, t. y. 2013-11-05, sudarytoje sutartyje 3.2. punkto dėl atsiskaitymo už paslaugas tvarkos papildymas sąlyga, jog su ja atsiskaitoma po Vilniaus savivaldybės atlikto atsiskaitymo su apeliante, bet ne vėliau kaip per 60 dienų po to, kaip paslaugos suteiktos, jeigu šalių nesusitarta kitaip, galioja ir anksčiau susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Toks papildomas susitarimas sudarytas tik dėl Vilniaus miesto Vakarinės II dalies teritorijų valdymo ir želdinių priežiūros paslaugų apmokėjimo. Be to, ieškovė net ir po byloje neabejotinai kilusio šalių ginčo dėl apeliantės prievolės atsiradimo momento ir / ar faktinio tokios prievolės vykdymo jokiais rašytiniais įrodymais (pavyzdžiui, atliktų darbų aktais, sąskaitomis faktūromis, apeliantės atliktų mokėjimų dokumentais, liudijančiais susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką, susirašinėjimu ar reiškiamomis pretenzijomis sumokėti skolą) neįrodinėjo nei tokio papildymo faktinio taikymo, įskaitant ir kitoms sutartims (šalių bendradarbiavimo praktikos), nei pasaugų suteikimo konkrečiose teritorijose, kas, bylos nenagrinėjant iš esmės, atitinkamai leistų identifikuoti (išskirti) paslaugų suteikimo vietas ir padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad reikalaujamos įvykdyti per teismą prievolės (ar kurios nors jos dalies) terminai jau buvo suėję, taigi ir pagrindas ieškiniui pareikšti jau egzistavo. Pateiktų trijų PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų 2016-01-31, tokio paties kiekio sąskaitų faktūrų, išrašytų, atitinkamai, 2016-02-29 ir 2016-03-31 šiuo atveju aiškiai nepakanka, nes jose nepažymėta paslaugų suteikimo vieta (teritorija) ar konkreti sutartis, o apeliantė su atsiliepimu yra pateikusi 2016-04-19 SEPA mokėjimo nurodymą, kuriuo su ieškove už paslaugas yra atsiskaityta už bendrą 666 854,83 Eur sumą. Priežasčių, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, ir procesinio elgesio tinkamumo vertinimo kontekste (CPK 94 str. 1 d.) vien aplinkybė, kad ieškovė atsisakė 2016-05-06 pareikšto ieškinio, pati savaime neteikia prielaidų vienareikšmiškai nuspręsti, kad jos turėtas išlaidas žyminio mokesčio sumokėjimui lėmė būtent apeliantės sutartį pažeidžiantys veiksmai (elgesys). Pažymėtina ir tai, kad ieškinyje prašytų priteisti netesybų, kurios nesumokėtos, nereikalaujama priteisti, ieškovei atsisakius nuo viso ieškinio, taigi ir šiuo aspektu su jų apmokestinimu žyminiu mokesčiu susijusias ieškovės išlaidas (t. y. 25 procentus) įpareigoti kompensuoti būtent apeliantę taip pat nebuvo jokio faktinio ar teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad užbaigdamas šią bylą ir paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas nepakankamai argumentavo savo poziciją dėl palankaus procesinio sprendimo priėmimo ieškovei, priteisdamas iš apeliantės 2 354 Eur. Todėl skundžiama nutarties dalis pakeistina, panaikinant tą jos dalį, kuria ieškovei priteista 2 354 Eur suma (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).Apeliantė UAB „Grinda“ pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl 179,99 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Šios išlaidos, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą (CPK 98 str.) bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu, išvardintus kriterijus bei dydžius, beveik dvigubai mažesnės, nei minėtose Rekomendacijose nustatytos maksimalios išlaidos už atskirojo skundo surašymą, todėl apeliantei kompensuotinos pilnai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Mano aplinka“ priteista iš uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ 2 354 Eur žyminio mokesčio.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Mano aplinka“ 179,99 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“.