- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-15
- Bylos Nr.
- 2A-1394-611/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- T. S., D. S., J. S., A. S., T. C., V. S., Ž. S., O. S., N. S., E. S., A. N.
- Trečiasis asmuo
- SĮ „Vilniaus miesto būstas"
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams T. S., D. S., J. S., A. S., T. C., V. S., V. S., Ž. S., O. S., N. S., E. S., E. S., A. N. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas", teikianti išvadą institucija Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Nurodė, kad yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Butas neterminuotai buvo išnuomotas atsakovei T. S., kuri nemoka nuomos mokesčio, yra įsiskolinusi už komunalines paslaugas, šilumos energiją, karšto ir šalto vandens tiekimą. Naudodamiesi savivaldybės butu ir nemokėdami buto nuomos ir jo išlaikymo mokesčių atsakovai pažeidžia buto savininko teises bei savivaldybės gyventojų interesus gauti socialinį būstą.
Tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nurodė, kad su ieškiniu sutinka.
Šalies argumentai
Atsakovė T. S., kuri yra ir atsakovų V. S., V. S., Ž. S. įstatyminė atstovė, su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad neturi galimybių pilnai mokėti mokesčių. Gyvena iš socialinės pašalpos ir socialinių išmokų vaikams. Augina tris nepilnamečius vaikus, kurie lanko Vilniaus senamiesčio vidurinės mokyklos 7, 8 klases. Bendra mėnesio išmokų suma sudaro vos daugiau kaip 1000 Lt. Įvertinus, kad visiems reikia pavalgyti, apsirengti, skirti pinigų vaistams bei kt., praktiškai nelieka pinigų mokėjimams. Atsakovė su šeima ilgą laiką gyvendama ginčo butą laiko savo namais bei turi lūkesčių ir toliau jame gyventi. Atsižvelgiant į atsakovės socialinį statusą ir sveikatos būklę, iškeldinimas iš buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iš esmės pažeistų atsakovės interesus, kurie nusveria teisėtus valstybės tikslus. Iškeldinimas nėra būtinas demokratinės visuomenės interesams ir nėra proporcingas siekiamam tikslui. Ieškovas nepagrindė aplinkybių ir nenurodė, kurie asmenys galėtų pretenduoti į ginčo butą, iškeldinus atsakovę.
Atsiliepimas
Kiti atsakovai atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo valstybei 560 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 64 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas yra 4 kambarių, 135,60 kv.m. ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Pagal 2003-10-07 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 16 butas neterminuotai yra išnuomotas atsakovei T. S.. Savivaldybei priklausančiame bute gyvena atsakovė T. S. ir jos nepilnamečiai vaikai V. S., gim. (duomenys neskelbtini), V. S., gim. (duomenys neskelbtini), Ž. S., gim. (duomenys neskelbtini). Kiti atsakovai negyvena. Atsakovės skola už buto nuomą sudaro 2710,21 Lt, už butui tiekiamą šilumos energiją - 11433 Lt, už komunalines paslaugas - 23587,78 Lt. Teismas padarė išvadą, kad nuomininkai, kurie naudojasi savivaldybės gyvenamosiomis patalpomis, tačiau nemoka nuomos ir kitų su patalpų išlaikymu susijusių mokesčių, pažeidžia ne tik savivaldybės kaip patalpų savininkės ir kaip nuomotojos teises, bet ir kitų socialiai pažeidžiamų savivaldybės gyventojų interesus ir teisėtus lūkesčius į savivaldybės būstą. Šiuo atveju, atsakovė ilgą laiką nemoka buto nuompinigių ir su buto išlaikymu susijusių mokesčių, todėl savivaldybės kaip buto savininkės teisių ir teisėtų interesų pažeidimo faktas šioje byloje nekelia abejonių. Teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę LR CK 6.611 str. pagrindu reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovę.
Teismas nurodė, kad atsakovės iškeldinimas su trimis nepilnamečiais vaikais iš buto kaip sankcija už padarytą pažeidimą būtų neproporcinga teisės pažeidimui teisinio poveikio priemonė, kuri prieštarautų teisingumo ir teisinės atsakomybės proporcingumo principams. Pažymėjo, kad atsakovė iš dalies moka buto nuomos mokesčius, nevengia skolų, jas pripažįsta ir neatsisako jas apmokėti, tačiau to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių: neturi darbo, viena augina tris nepilnamečius vaikus, šeima gyvena iš socialinių pašalpų, kurių neužtenka išlaikyti 135,60 kv.m. butui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė dėl savo socialinės ir materialinės padėties šiuo metu neturi galimybių savarankiškai aprūpinti savo nepilnamečių vaikų būstu. Iškeldinimo atveju trys nepilnamečiai vaikai prarastų ne tik būstą, bet ir kiltų reali vaikų atskyrimo nuo motinos grėsmė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų būtų gerokai per griežta, neadekvati teisės pažeidimui teisinio poveikio priemonė, galinti turėti neigiamų socialinių ir psichologinių pasekmių nepilnamečiams vaikams.
Teismas nesutiko su Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje išdėstyta pozicija, kad savivaldybės pareiga rūpintis, kad nepilnamečiai vaikai turėtų būstą, pasireiškia tik vaikų apgyvendinimu globos namuose. Teismo manymu, savivaldybė, vykdydama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 str. numatytą pareigą, privalo dėti maksimalias pastangas ir imtis visų įmanomų priemonių, kad nepilnamečiai vaikai neprarastų turimo būsto. Ieškovas, net ir gindamas savo turtines teises, privalo pirmiausia atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. Teismas nurodė, kad šioje byloje aptariamo savivaldybės ir nepilnamečių vaikų interesų konflikto atveju, paminėtos įstatymų normos ir teisės principai nesuteikia prioriteto savivaldybės interesams, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovę bei jos nepilnamečius. Teismas nurodė, kad ieškovas turi teisę naudotis kitais CK 1.138 str. numatytais teisių gynimo būdais, kurie neprieštarautų nepilnamečių vaikų interesams, pvz., skirti atsakovei mažesnio ploto ar kiek menkesnių patogumų butą, pareikšti ieškinį atsakovei dėl nuomos mokesčio ir kitų skolų išieškojimo ir kt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Siekiant nutraukti nuomos sutartį bei iškeldinti asmenis iš gyvenamųjų patalpų, pakanka turėti įrodymų, jog asmenys nuolat, t. y. ne mažiau kaip 3 mėnesius nemoka nuomos mokesčio ar mokesčių už komunalines paslaugas. Šioje byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia, kad atsakovai nevykdė šių savo įsipareigojimų.
2. Nuomos mokestis nebuvo sumokėtas net ir pareiškus ieškinį dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Situacija, kuomet atsakovas nemoka mokesčių už nuomą ir komunalines paslaugas, leidžia daryti išvadą kad atsakovas vengia ir ateityje vengs tinkamai vykdyti prievoles. Tai pažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.
3. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 5 punkte nustatytas principas negali būti suabsoliutintas. Teismas nepagrindė savo motyvų, kodėl iškeldinus atsakovus iš nuomojamo buto, bus pažeista nepilnamečių vaikų teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystimuisi. Be to, jei būtų patenkintas ieškinys dėl iškeldinimo, Vaikų teisių apsaugos tarnyba vykdytų teisės aktų nustatytas pareigas užtikrinti vaiko teisę turėti būstą. Todėl teismui priėmus sprendimą iškeldinti atsakovus iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, minėto įstatymo reikalavimų nepažeistų. Pažymi, kad teismas netyrė ir nesiaiškino abiejų tėvų pareigos prisidėti prie racionalaus vaiko vystimosi, o šią pareigą automatiškai perkėlė gyvenamųjų patalpų savininkui.
4. Šeimos, įrašytos į piliečių, turinčių teisę išsinuomoti socialinį būstą, sąrašus, laukia 8 ir daugiau metų. Šių šeimų situacija yra analogiška ar dar sudėtingesnė nei šeimos, kurią teismas atsisakė iškeldinti šioje byloje, todėl akivaizdu, kad ieškinio netenkinimo atveju yra pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai.
5. Kadangi sprendimas yra priimtas neatsižvelgiant į visas paties teismo konstatuotas aplinkybes, laikytina, kad formalus LR CPK 96 str. taikymas ir bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš ieškovo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes tokiu atveju, atsakovams pažeidžiant sutarties nuostatas Vilniaus miesto savivaldybei užkertama teisė ginti savo, kaip savininkės, teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliacinės instancijos teisme kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo iškeldinant socialinio būsto nuomininką iš gyvenamųjų patalpų dėl nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas nuolatinio nemokėjimo, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas nuosavybės teise valdo 4 kambarių, 135,60 kv.m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (I t., b.l.8-9). Pagal 2003-10-07 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr.16 šis butas neterminuotai išnuomotas atsakovei T. S. (I t., b.l. 8-14). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos skyriaus pateiktais duomenimis, nustatė, o bylos šalys šio fakto neskundžia, kad minėtame bute kartu su atsakove T. S. gyvena ir jos nepilnamečiai vaikai V. S., gim. (duomenys neskelbtini), V. S., gim. (duomenys neskelbtini), Ž. S., gim. (duomenys neskelbtini).
Nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų (CK 6.583-6.584 str.), už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.611 straipsnis), tačiau sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Be to, ši nuomotojo teisė nėra absoliuti. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į būstą prasme ginčus dėl iškeldinimo nagrinėjantys teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat yra pažymėjęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, taigi teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne. Teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius ir pan. Nustačius, kad ginčo bute gyvena nepilnamečiai vaikai, nagrinėjant šį ginčą taip pat turi būti atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo nuostatas, pagal kurias nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos (šio įstatymo 4 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad atsakovės T. S. ir jos nepilnamečių vaikų iškeldinimas iš ginčo būsto nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos šiuo atveju būtų neproporcinga ir todėl netaikytina priemonė. Atsižvelgiant į aukščiau minėtus motyvus, reikšminga tai, kad atsakovė T. S. ginčo bute gyvena nuo 2003 metų, su ginčo patalpa ją sieja ilgalaikis ryšys ir atsakovės teisė į ginčo patalpą saugotina kaip teisė į būstą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad atsakovai piktnaudžiavo savo teisėmis, nesiekė padengti savo įsiskolinimų, nesidomėjo savo pareigomis, elgėsi nerūpestingai, nesąžiningai, neteisingai, taip pat kad atsakovai vengia ir ateityje tikėtinai vengs tinkamai vykdyti prievoles, kylančias iš nuomos teisinių santykių, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė šias prievoles nors ir iš dalies, tačiau vykdo pagal savo turtines galimybes, kadangi ji yra bedarbė, įregistruota darbo biržoje, privalo išlaikyti tris nepilnamečius vaikus, kas apsunkina minėtų prievolių vykdymą. Atsakovė ir jos nepilnamečiai vaikai yra socialiai pažeidžiami, dėl ko jiems ir buvo suteiktas socialinis būstas, o esant dabartinei jos turtinei padėčiai, iškeldinimas dar labiau socialiai pažeistų atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina ir tai, kad socialinio būsto suteikimo socialiai remtiniems asmenims paskirtis ir yra užtikrinti šių asmenų interesus ir toks būstas suteikiamas dėl jų socialinės padėties.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad pagal teismų formuojamą praktiką pats nepilnamečio šeimos nario buvimo faktas atleidžia atsakovus nuo įstatymų ir sutartinių įsipareigojimų pagal nuomos sutartį vykdymo. Kaip jau minėta, galimybę taikyti iškeldinimą iš gyvenamosios patalpos nesuteikiant kito gyvenamojo būsto kaip nuomos sutarties pažeidimo teisinę pasekmę teismas kiekvienu atveju turi įvertinti individualiai, atsižvelgdamas į faktines kiekvienos bylos aplinkybes. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik nepilnamečių vaikų gyvenimo ginčo bute faktą, bet ir kitas reikšmingas aplinkybes – atsakovės turtinę padėtį, jos pastangas bent iš dalies vykdyti iš nuomos sutarties kylančius įsipareigojimus. Kaip jau minėta, nesutikti su pirmosios instancijos pateiktu šių aplinkybių vertinimu nėra pagrindo, be to, jų iš esmės neginčija ir pats apeliantas.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais pirmiausia privalo rūpintis jų tėvai. Tačiau nepilnamečio vaiko teisė į būstą priskiriama visuomenės viešiesiems interesams, todėl savivaldybė, vykdydama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 str. numatytą pareigą, privalo padėti tėvams įgyvendinti vaiko teisę į būstą bei dėti maksimalias pastangas ir imtis visų įmanomų priemonių, kad nepilnamečiai vaikai neprarastų turimo būsto. Ieškovas net ir savo turtinių teisių gynimo atveju privalo pirmiausia atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. Įvertintina tai, kad iškeldinus atsakovę ir jos nepilnamečius vaikus, atsakovė, esant dabartinei jos turtinei padėčiai, kito būsto neturės galimybės susirasti, o vaikų atskyrimas nuo jos ir apgyvendinimas globos namuose neatitinka vaikų interesų ir teisės būti auklėjamiems motinos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka savivaldybės kaip gyvenamųjų patalpų savininko ir kaip viešųjų interesų gynimo subjekto teisių ir pareigų pusiausvyrą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde neišdėstė jokių argumentų, patvirtinančių, kad jo kaip ginčo būsto savininko teisių gynyba esamu atveju galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad ginčo patalpa yra specialios paskirties- socialinis būstas. Apeliacinio skundo argumentai, kad Vilniaus mieste yra daugiau socialiai remtinų šeimų, turinčių teisę į socialinį būstą, nepaneigia atsakovų tokios pačios teisės. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai yra praradę teisę į socialinio būsto nuomą (CPK 178 straipsnis).
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą reglamentuojančias CK, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu, todėl dalyje dėl materialinio teisinio ginčo priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsižvelgiant į ieškinio pagrindą ir dalyką, ieškovas šioje byloje yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 5 p.). Todėl pagal CPK 96 str. 2 d., atmetus ieškovo ieškinį, iš jo negalėjo būti priteistos valstybės patirtos procesinių dokumentų įteikimo šalims ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos atsakovei išlaidos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minėtas proceso teisės normas, dėl ko neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, panaikinant teismo sprendimą dalyje dėl 560 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 64 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų priteisimo iš ieškovo, likusioje dalyje teismo sprendimą paliekant nepakeistą (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą dalyje, kuria iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės valstybei priteistos 560 Lt dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos ir 64 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, o kitoje dalyje Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.