- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-21
- Bylos Nr.
- e2A-33-212/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas, Zina Mickevičiūtė (pran.)
- Ieškovas
- UAB ,,Stuko ūkis“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ūkininko G. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Stuko ūkis“ ieškinį atsakovams ūkininkui G. V. ir ūkininkui G. S., trečiajam asmeniui ūkininkui M. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB ,,Stuko ūkis“ prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20141219/1, taikyti dalinę restituciją – galvijus palikti ūkininkui G. S., o UAB ,,Stuko ūkis“ priteisti iš ūkininko G. S. 42‘979,61 Eur bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ūkininkas G. V. 2010-03-22 sudarė galvijų perleidimo sutartį su ūkininku M. V., pagal kurią galvijus neatlygintinai perleido M. V.. Ūkininkas M. V. ir J. S. įmonė (po reorganizacijos UAB „Stuko ūkis“) 2010-08-23 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PP-003, pagal kurią ūkininkas M. V. pardavė, o J. S. įmonė nupirko nuosavybės teise 43 karves, 37 telyčaites ir 14 buliukų už 185‘009 Lt (53‘582,31 Eur).UAB „Stuko ūkis“, kaip galvijų bandos savininkas, 2010-08-31, 2011-05-1, 2011-09-30 ir 2012-03-01 su ūkininku M. V. sudarė tęstines karvių bei galvijų priežiūros sutartis, pagal kurias M. V. įsipareigojo prižiūrėti ir rūpintis įmonės banda, o įmonė – atsiskaityti už atliktus darbus.G. V. kreditorius UAB „Alginsta“ kreipėsi į teismą, ginčydama sutartis, sudarytas tarp skolininko G. V. bei M. V. ir J. S. įmonės. Teismai pripažino 2010-03-22 ir 2010-08-23 sutartys negaliojančiomis, tačiau restitucijos netaikė, nes nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme UAB „Alginsta“ atsisakė nuo ieškinio dalies, nes visas reikalavimo teises į G. V. ir M. V. skolą 2014-02-06 reikalavimo perleidimo sutartimi perleido UAB „Stuko ūkis“, kuris atsiskaitė su G. V. kreditoriumi UAB „Alginsta“.Teigia, kad 2015 metų rudenį sužinojo, jog atsakovas G. V. 2014-12-19 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė, o atsakovas G. S. už 148‘400 Lt be PVM (42‘979,61 Eur) nupirko gyvulius, kurie nuosavybės teise priklauso UAB „Stuko ūkis“. G. V. be UAB ,,Stuko ūkis“ sutikimo, savavališkai pardavė jam nepriklausančius gyvulius, todėl toks sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu CK 1. 80 straipsnio pagrindu. Sandorį pripažinus negaliojančiu, prašo taikyti restituciją, galvijus palikti G. S. nuosavybėje, o iš G. S. priteisti galvijų kainą ir gautas pajamas. Mano, jog ginčo šalys buvo nesąžiningos, nes turėjo pagrindo žinoti apie teismo sprendimus, pagal kuriuos turtas išliko UAB ,,Stuko ūkis“ nuosavybėje, taikytus areštus.Nurodė, kad G. V. UAB „Stuko ūkis“ yra skolingas 65‘970,28 Eur, o M. V. – 47‘824,63 Eur. G. V., būdamas skolingas ieškovei, 2014-12-19 sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį bei dvišalį susitarimą su G. S., kuriuo atliko tarpusavio atsiskaitymus, pažeidė ieškovės, kaip kreditorės teises ir todėl sudarytas sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6. 66 straipsnio pagrindu. Abi sandorio šalys buvo nesąžiningos, G. V. jokio turto neturi, todėl perleisdamas galvijus pažeidė kreditorės UAB „Stuko ūkis“ teises.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančia CK 6.66 str. pagrindu nuo sudarymo momento 2014 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20141219/1, taikė restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisė atsakovui ūkininkui G. V. iš atsakovo ūkininko G. S. 42‘979,61 Eur sumą. Nustatė, kad tik ieškovė turi teisę patenkinti savo turtinį reikalavimą atsakovui ūkininkui G. S. dėl skolos grąžinimo, nukreipdama išieškojimą į pripažinus negaliojančia 2014 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20141219/1, atsakovui ūkininkui G. V. priteistą 42‘979,61 Eur sumą. Priteisė ieškovės naudai iš atsakovų po 930,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir po 8,80 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.Nustatė, kad atsakovai 2014 m. gruodžio 19 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20141219/1, pagal kurią ūkininko G. V. ūkis ūkininko G. S. ūkiui pardavė 78 vnt. galvijų (57 karves, 19 telyčaites, 2 buliukus) už 42‘979,61 Eur sumą. Tą pačią dieną galvijai buvo perduoti pirkėjui G. S. ūkiui. Sutarties šalys, 2014-12-19 pasirašydamos Dvišalį susitarimą Nr. 20141219/2, susitarė atlikti tarpusavio atsiskaitymus 14‘806,17 Eur (51‘122,74 Lt) sumai. Trišalio susitarimo Nr. 20141219/1 pagrindu 2014-12-19 šalys ūkininkas M. V., ūkininkas G. V. ir ūkininkas G. S. susitarė atlikti tarpusavio atsiskaitymus 37‘199,16 Eur (128‘441,26 Lt) sumai.Teismas nesutiko su ieškovės UAB ,,Stuko ūkis“ argumentais, kad 2014-12-19 pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes G. V. galvijus pardavė be UAB ,,Stuko ūkis“, kuri yra galvijų savininkė, sutikimo ir tai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.Galvijų, kuriuos ūkininkas G. V. 2014-12-19 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė ūkininkui G. S., priklausomybės faktas ūkininkui G. V. buvo nustatytas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-38-223/2014, ieškovė teismui nepateikė įrodymų, jog ji turėjo nuosavybės teisę į gyvulius iki juos 2014-12-19 užvaldant ūkininkui G. S., todėl ginčijama sutartimi, ūkininkas G. V. turėjo teisę galvijus perleisti ūkininkui G. S. ir UAB ,,Stuko ūkis“ sutikimo dėl galvijų perleidimo tokiu atveju nereikėjo. Ūkininkas G. S. ginčo gyvulius užvaldė teisėtai.Kadangi ieškovė 2014-12-19 pirkimo-pardavimo sutartį ginčija ir CK 6.66 str. pagrindu, teismas, atsižvelgdamas į Actio Pauliana teisinio instituto paskirtį, vertino, kad yra visos Actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl padarė išvadą, kad yra pagrindas 2014-12-19 pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią G. V. ūkis G. S. ūkiui pardavė 78 vnt. galvijų už 42‘979,61 Eur sumą, negaliojančia nuo sudarymo momento, kaip pažeidžiančią kreditoriaus UAB ,,Stuko ūkis“ teises.Teismas atmetė atsakovo G. S. argumentą, kad sandorio šalys veikė sąžiningai, nes atsakovas G. V. teisme paaiškino, jog G. S. žinojo, kad vyko teisminiai ginčai dėl gyvulių bandos ir kad jis, G. V., buvo daug kam skolingas, jo turtui taikytas areštas. Teismas laikė neįrodyta aplinkybe, jog buvo būtina sudaryti ginčo sandorį. Atsakovo G. V. paaiškinimą, kad 2014-12-19 sutartimi gyvulius perleido ūkininkui G. S. už pastarojo tiektus pašarus, laikė nepakankamu konstatuoti ginčo sandorio sudarymo būtinybę net ir tuo atveju, jeigu pati ieškovė yra gavusi pajamas už gyvulių bandą, o prie bandos išlaikymo neprisidėjo. Nereikšminga aplinkybė, jog gyvuliai buvo parduoti už pakankamai aukštą rinkos kainą išrašant PVM sąskaitas faktūras ir sumokant mokesčius. Į bylą pateikti įrodymai nepatvirtino, jog G. V. ir M. V. turimas turtas yra pakankamas UAB ,,Stuko ūkis“ kreditoriniams reikalavimams įvykdyti/skoloms padengti. Priverstine tvarka yra išieškomi pakankamai dideli įsiskolinimai, skolos viršija ieškinio sumą – 42‘979,61 Eur, įsiskolinimas nežymia dalimi išieškomas, skolos iš G. V. turto išieškoti nėra galimybių, nes didžioji turto dalis yra įkeista, o išlikęs neįkeistas turtas areštuotas kitų antstolių pagal kitų kreditorių reikalavimus. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, jog 2014-12-19 pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią G. V. ūkis G. S. ūkiui pardavė 78 vnt. galvijų už 42‘979,61 Eur sumą, pažeidė kreditoriaus UAB ,,Stuko ūkis“ teises gauti skolos padengimą iš perleisto turto. Ginčo sandorį pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento.Taikydamas dalinę restitucija - išlikusius galvijus (40 vnt. karvių) bei prieauglį iš tos gyvulių bandos (28 vnt. galvijų (21 telyčaitę, 7 buliukus), teismas paliko ūkininkui G. S., o ieškovės naudai/kreditorinio reikalavimo patenkinimui priteisė iš ūkininko G. S. pirkimo-pardavimo kainą 42‘979,61 Eur sumą. Teismas atsižvelgė į tai, jog yra išlikusi tik dalis pagal ginčo sandorį perleistos bandos (iš 78 vnt. galvijų/karvių, telyčaičių, buliukų yra išlikusios 40 karvių), prieauglis 28 vnt. galvijų (21 telyčaitė, 7 buliukai) bandos nei kiekiu, nei galvijų rūšimis neatstato, atsakovas G. S. verčiasi gyvulininkyste ir pienininkyste, tuo tarpu nei ieškovė, nei atsakovas G. V. tokia veikla nebeužsiima. G. V. fermų gyvuliams laikyti nebeturi, turi didelių skolų, todėl neturės, iš ko įsigyti pašarų bandai išlaikyti bei nuomotis fermų. Šios aplinkybės rodo, jog kreditorė, ieškovė UAB ,,Stuko ūkis“, siekdama išlaikyti gyvulius iki kol į juos bus nukreiptas skolos išieškojimas, patirs didelių nepatogumų ir išlaidų, kurias išsiieškoti iš sunkios turtinės padėties skolininko bus gana sudėtinga.Teismas, taikydamas restituciją, atsižvelgė į kilnojamojo turto - galvijų bandos specifiškumą, kuri (banda) dėl prieauglio turi tendenciją didėti bei kartu dėl bandos gyvulių brokavimo - pardavimo turi tendenciją mažėti. Teismas sprendė, jog sprendimo vykdymas - galvijus perduoti natūra kreditoriaus interesams patenkinti, nebus aiškus, t. y. sukels daug kliūčių pačioms šalims, todėl nėra jokio pagrindo taikyti restituciją - natūra.Sutiko, jog bandai išlaikyti atsakovas ūkininkas G. S. patyrė būtinas išlaidas, tačiau jis įsigijęs 78 vnt. galvijų, taip pat įgijo bandos prieauglį (net 28 vnt. galvijų), dalį bandos bei prieauglį pardavė ir gavo nemažai pajamų. Ta aplinkybė, jog įsigyta gyvulių banda pelno neatnešė, savaime nedavė pagrindo mažinti ieškovės reikalavimo priteisti 42‘979,61 Eur sumą, nes teismui nepateikti duomenys, jog patirti nuostoliai nebuvo kompensuoti valstybės, draudimo įstaigų ir t. t. bei kad patirtos būtinos išlaidos priežiūrai buvo didesnės už gautas pajamas. Teismas sprendė, kad realizuotų gyvulių pirkimo savikaina turi reikšmės atsakovo G. S. ūkio pelningumui nustatyti, bet ne teismui sprendžiant restitucijos klausimą, kuomet vertintinos gyvulių pardavimo pajamos ir faktiškai patirtos išlaidos gyvulių priežiūrai. Pažymoje pajamos už pieną nepateikti duomenys apie pajamas už pieną 2014 m. gruodžio mėn., todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovas G. S. yra gavęs daugiau pajamų už gyvulius nei duomenis pateikė teismui. Be to, Pažymoje pateikti duomenys yra nelogiški ir dėl to, jog užfiksuotas karvių sumažėjimas nuo 57 iki 48 karvių (nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn.), tačiau pajamos už pieną didėjo, nes buvo gauta vis daugiau pieno. Būtent 2015 m. gruodžio mėn. nurodytos didžiausios pajamos. Tačiau visuotinai yra žinoma aplinkybė, jog karvė tuo pačiu laiko tarpu (pvz., žiemos metą) duoda panašų kiekį pieno ir tai teismui suteikė pagrindo manyti, jog atsakovas ūkininkas G. S. teismui nepateikė duomenų apie visas jo gautas pajamas nuo ginčo sandorio sudarymo 2014-12-19.Pažymėjo, kad nefiksuotos patirtos išlaidos karvių priežiūrai 2014-12-19 - 2015-09-28 laiko tarpu, o duomenys apie išlaidas bei gautas pajamas nėra išsamūs. Teismas nesutiko, kad ieškovė neturi teisės reikalauti iš turto (galvijų bandos) gautos turtinės naudos – prieauglio, gautų pajamų pardavus gyvulius, jų prieauglį, nes yra išlikusi tik dalis ginčo sandorio metu atsakovo įsigytos bandos, prieauglis nekompensuoja neišlikusių galvijų, todėl sandorį nuginčijus, siekiant šalis sugrąžinti į ankstesnę, prieš sandorio sudarymą buvusią padėtį, sugrąžino ir dalį gautų pajamų, juo labiau, kai sandorio šalys buvo nesąžiningos. Ieškovė CPK nustatyta tvarka ieškinio dalyko nepakeitė, todėl savo ieškinio reikalavimo nepadidino.Teismas sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsižvelgiant į tai, jog savo esme ieškinys buvo patenkintas, ieškovo naudai priteisiama visa reikalauta suma, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejis nenustatytas, todėl nėra pagrindo mažinti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų jas priteisiant iš priešingos šalies.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas ūkininkas G. S. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad teismas nenuosekliai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, apelianto nesąžiningumas konstatuotas tik remiantis atsakovo G. V. paaiškinimu teisme. Tai, kad 2014 m. gruodžio 19 d. pirkimo - pardavimo sutartimi gyvuliai perleisti už įsiskolinimą apeliantui už tiektus pašarus būtent tiems gyvuliams, teismo manymu nebuvo pakankamas pagrindas konstatuoti ginčo sandorio sudarymo būtinybę.Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad taikyti restituciją natūra nėra jokio pagrindo, nes galvijų perdavimas natūra sukels šalims daug kliūčių, apeliantas verčiasi gyvulininkyste ir pienininkyste, o ieškovė ir atsakovas G. V. tokia veikla neužsiima. Be to, teismas, taikydamas restituciją piniginiu ekvivalentu, t. y. suma, lygia ginčo sandorio pirkimo-pardavimo kainai, nurodė, kad vertino gyvulių pardavimo pajamas ir faktiškai patirtas išlaidas gyvulių priežiūrai, apeliantas nepateikė duomenų apie gautas pajamas už pieną 2014 m. gruodžio mėnesį, todėl jo gautos pajamos turėtų būti didesnės nei nurodyta, apeliantas nepateikė duomenų apie jo visas gautas pajamas nuo ginčo sandorio sudarymo 2014-12-19, ieškovė turi teisę reikalauti iš turto gautos naudos, kas visiškai nepagrįsta ir neteisinga.Ieškovė nepateikė jokiu įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kieno nors interesus. Ieškovė nuo Panevėžio apygardos teismo 2014-02-06 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1-544/2014 priėmimo dienos tiksliai žinojo, kas yra tikrasis galvijų savininkas, žinojo, jog gyvulių banda yra registruota G. V. vardu ir turėjo visas teisines priemones išieškojimą vykdantiems antstoliams nurodyti savo skolininko G. V. turtą (gyvulių bandą), į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas.Nuo 2012-09-28 apeliantas rūpinosi ginčo gyvulių banda, tiekė pašarus pagal pašarų pirkimo sutartis, tačiau už pašarus jam nebuvo mokama, kaip ir už statinių, kuriuose buvo laikomi gyvuliai, nuomą apeliantui, o nuo 2014-10-01 - R. S.. Atsakovo G. V. ir trečiojo asmens M. V. įsiskolinimai už pašarus, statinių nuomą, už juos apmokamą statiniuose suvartojamą elektros energiją 2014-11-30 dienai sudarė atitinkamai 88‘119,05 Lt (25‘521,04 Eur) ir 128‘441,26 Lt (37‘199,16 Eur), todėl apeliantas turėjo pilną teisę nutraukti G. V. gyvuliams pašarų tiekimą, nutraukti statinių nuomos sutartį, atjungti elektros energiją. Tiek ieškovė, tiek atsakovas G. V. rūpinosi teismuose nagrinėjamomis bylomis (civilinė byla Nr. 3K- 3-451-686/2015 ir kt.) dėl gyvulių bandos priklausomybės, bet nė vienas iš jų nesirūpino, už ką tuos gyvulius maitinti ir kur juos laikyti.Be to, nagrinėjant bylas teismuose ieškovė nurodė, kad už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 gavo 36‘688,88 Eur pajamų už pieną, už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 – 62‘150,08 Eur pajamų už pieną, už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-10-31 – 34‘021,25 Eur pajamų už pieną, vadinasi tuo laikotarpiu, kuomet apeliantas tiekė pašarus ginčo gyvulių bandai ir už juos negavo apmokėjimo, o G. V. įsiskolinimas vis augo, ieškovė, net nebūdama gyvulių savininku, gaudavo pajamas už pieną, kurių dalis yra priteista G. V.. Tai tik parodo, jog apeliantas turėjo teisę įskaityti G. V. ir M. V. įsiskolinimą už pašarus gyvuliams, kurie nei tikrajam savininkui G. V., nei jo kreditoriui - ieškovei, visiškai nerūpėjo.Ginčo sandoris buvo sudarytas už realią rinkos kainą, atsakovo G. V. skola apeliantui sumažėjo būtent realia gyvulių kaina, apeliantas nesiekė nusipirkti gyvulius už kuo mažesnę kainą ir įskaityti tik mažą įsiskolinimo dalį. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog G. V. paaiškinimas, kad 2014-12-19 sutartimi gyvulius perleido už apelianto tiektus pašarus, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti ginčo sandorio sudarymo būtinybės ir nėra įrodytas motyvas, jog buvo būtina sudaryti sandorį. Mano, kad apeliantas pateiktais rašytiniais įrodymais, paaiškinimais teisme visiškai įrodė, jog CK 6.66 str. įtvirtinto actio Pauliana instituto negalima taikyti, nes skolininkas, t y. G. V., siekdamas išsaugoti savo turtą (galvijus), privalėjo sudaryti ginčo sandorį, jo finansinė padėtis nepasikeitė, todėl teismo sprendimas naikintinas.Atsakovo G. V. skola ieškovei pagal vykdomuosius dokumentus yra užtikrinta nekilnojamojo turto areštu, todėl jos kaip kreditoriaus interesų apeliantas jokiais savo veiksmais nepažeidė. Teismas išvadą dėl apelianto nesąžiningumo pagrindė vien tik atsakovo G. V. paaiškinimu teisme, kas visiškai nepagrįsta. Pati ieškovė jokių apelianto nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų nepateikė; atsakovas G. V. taip pat nenurodė, kokias aplinkybes apeliantas galėjo sužinoti apie G. V. skolų dydį, areštuoto turto vertę, civilinių bylų, kuriose jis nebuvo proceso šalimi, nagrinėjimą. Atsakovas G. V. teisme išreiškė tik savo nuomonę, kuri nepagrįsta jokiais bylos dokumentais. Bylos duomenimis nepatvirtinta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu egzistavo viešo pobūdžio informacija apie G. V. įsiskolinimus, jam priklausančio turto areštus, todėl apeliantas negalėjo numatyti G. V. įsiskolinimų mąsto, jų atsiradimo laiko ir pan. Sudarydamas 2014-12-19 pirkimo pardavimo sandorį, apeliantas niekaip negalėjo žinoti ar pagalvoti, kad toks sandoris sustiprins skolininko nemokumą, priešingai - tokiu sandoriu atsakovas G. V. sumažino savo nemokumą, nes perleistu gyvuliu vertė buvo mažesnė už įsiskolinimo apeliantui dydį ir G. V. liko įsiskolinęs apeliantui dar 14‘806.17 Eur.Nenustatęs apelianto nesąžiningumo, kaip vienos iš Actio Pauliana sąlygų, teismas neturėjo pagrindo taikyti šio instituto ginčijamam sandoriui. Ieškovas neįrodė, kad apeliantas, sudaręs su jo skolininku G. V. atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, todėl CK 6.66 str. įtvirtinto Actio Pauliana instituto negalima taikyti ir sprendimas - naikintinas.Teismo suformuluoti argumentai dėl negalimumo taikyti restituciją natūra visiškai nepagrįsti, pažeidžia sąžiningo apelianto teisėtus interesus, dėl tokios restitucijos taikymo apelianto padėtis nepagristai ir nesąžiningai pablogės, o atsakovo G. V. pagerės, nes: 1) bet kokį kilnojamąjį daiktą praėjus beveik 2 metams po ginčo sandorio sudarymo grąžinti tokios būklės, kokios jis buvo sandorio sudarymo metu, nėra įmanoma, todėl negali būti akcentuojamas gyvulių specifiškumas kaip priežastis, dėl ko restitucija natūra negalima; 2) jokiais bylos duomenimis nepatvirtinta, kad apeliantas kaip ūkininkas verčiasi gyvulininkyste ir pienininkyste. Apeliantas daugiau jokių galvijų neturi, perimtos galvijų bandos išlaikymas lyginant su gaunamomis pajamomis, šiomis rinkos sąlygomis Lietuvoje paskutiniu metu yra nuostolingas. Būtent dėl šios priežasties ieškovė nepageidauja restitucijos natūra, o prašydamas taikyti Actio Pauliana institutą priešingai jo tikslams nesiekia atkurti iki ginčo sandorio buvusios skolininko turtinės padėties; 3) ieškovė kitose civilinėse bylose bandė išreikalauti daiktą (gyvulių bandą) iš svetimo neteisėto valdymo, o šioje byloje jau nebepageidauja atgauti gyvulius natūra, nors nuo 2010-08-23 iki 2014 m. spalio mėnesio gaudavo pajamas už pieną; 4) atsakovas tokia veikla neužsiima dėl nuo jo paties priklausančių aplinkybių, todėl apeliantas negali būti už tai atsakingas. 5) apeliantas statinius, kuriuose laikoma gyvulių banda, taip pat nuomoja ir nėra statinių savininkas; 6) palikus gyvulių bandą apeliantui, atsakovo G. V. ir trečiojo asmens M. V. įsiskolinimas už tiektus pašarus apeliantui liks didžiulis ir išieškoti jį iš sunkios turtinės padėties skolininko taip pat bus gana sudėtinga.Apeliantas dėl skundžiamo sprendimo patirs didelius nuostolius, jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogės, nes jis privalės grąžinti visą ginčo sandorio kainą, o jam liks ne visa ginčo sandorio banda (nei kiekiu, nei rūšimi), kurios vertė sumažėjo dėl normalaus nusidėvėjimo (gyvuliai mirė, gimė, buvo utilizuoti, dėl tam tikrų priežasčių parduoti ir pan.) ir tas verčių skirtumas neturi būti atlygintas (CK 6.149 str.). Be to, iš bandos realizavimo apeliantas patyrė 7‘534,06 Eur nuostolį, už pieną gavo 51‘082,88 Eur pajamų, tačiau karvių priežiūros išlaidos, sudarė 74‘456,79 Eur, todėl apeliantas laikotarpiu nuo 2014-12- 19 iki 2015-12-18 iš už 42‘979,61 Eur įsiskolinimo įskaitymą perduotos gyvuliu bandos negavo jokiu pajamu, bet patyrė 30‘907,97 Eur nuostolį. Į šiuos apelianto pateiktus įrodymus teismas visiškai neatsižvelgė, kaip ir į tai, jog galvijai realizuojami ir jų ligų, kritimo atveju, todėl ne visada galvijų realizavimo pajamos reiškia gautą pelną. Nesutinka su teismo argumentais, kad karvė tuo pačiu laiko tarpu duoda panašų kiekį pieno, nes ne tik metų laikas įtakoja karvių duodamo pieno kiekį, bet ir laktacijos periodai, pašarų kokybė, karvių ligos ir daug kitų nuo apelianto nepriklausančių aplinkybių. Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti apelianto pateiktais paskaičiavimais ir nurodyti, kad duomenys apie tai, jog patirtos būtinos išlaikymo išlaidos buvo didesnės nei gautos pajamos nepateikti.Mano, jog teismas netinkamai taikė CK nuostatas dėl restitucijos taikymo, nes restitucija natūra pagal CK 6.146 str. šioje civilinėje byloje yra galima, tik ieškovė ir atsakovas G. V. jos nepageidauja dėl savanaudiškų priežasčių. Teismas, pasirinkęs restituciją piniginiu ekvivalentu visiškai neatsižvelgė į apelianto teiktus įrodymus dėl ginčo turto išlaikymo kaštų, patirtų nuostolių dydžio, turto vertės sumažėjimo priežasčių, tokiu būdu visiškai nepagrįstai ir nesąžiningai šiame ginče pablogino tik apelianto padėtį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas pagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu, nes tam buvo visos sąlygos. Mano, kad apeliantas yra nesąžiningas ir tas pačias faktines aplinkybes traktuoja tik sau naudinga linkme ir tikėtina į bylą pateikė neteisingus faktinius duomenis apie gautas pajamas iš galvijų bandos. Pažymi, kad tam tikrų duomenų atsakovas G. S. iš viso nepateikė - išmokų gaunamų už galvijų laikymą, kompensacijų už pieno kainos sumažėjimą finansuojamą iš ES ir Lietuvos fondų ir panašiai. Byloje pateikti duomenys leidžia padaryti neginčijamą išvadą apie tai, kad G. V. ginčijamo sandorio sudarymo metu negalėjo iš turimo kito turto atsiskaityti su ieškove.Viso G. V. kartu su solidariomis skolomis, ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo skolingas vien tik ieškovei 65‘970,28 Eur. Ši suma paskaičiuota be procesinių palūkanų. Nors išieškojimas iš G. V. ieškovės UAB „Stuko ūkis“ naudai vykdomas nuo 2010 metų, skola iš G. V. neišieškota. G. V. turi turto, kuris yra areštuotas, jis yra skolingas dideles pinigų sumas kitiems kreditoriams, nekilnojamas turtas yra įkeistas , antstolių areštuotas, todėl ieškovė savo reikalavimo patenkinimą negali gauti iš kito G. V. turto, negu ginčijamo sandorio objektas- gyvulių bandos.Sudarytu sandoriu sumažėjo G. V. turtas, buvo patenkintas tik atsakovo G. S. kreditorinis reikalavimas ir tuo pasunkėjo ieškovės galimybė patenkinti savo reikalavimą. Taip pat pažeisti ir kitų kreditorių interesai. Nekyla abejonių, kad ieškovė turėjo reikalavimo teisę ginčijamo sandorio sudarymo metu į skolininką G. V.. G. V. atsiskaitymas su G. S. vyko pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 2 dalies reikalavimus.Pats G. S. elgesys leidžia daryti išvadą, kad jis žinojo apie G. V. skolas, kad turtas areštuotas, nes teikė pašarus ilgą laiką ir negavo už tai apmokėjimo, pats į teismą nesikreipė dėl skolos išieškojimo. G. S. ir G. V. ilgi komerciniai-ūkiniai santykiai be jokios abejonės lėmė tai, kad ūkininkai tarpusavyje glaudžiai bendravo ir G. S. buvo žinomos visos aplinkybės susijusios su kreditorių reikalavimais G. V., jo turimomis skolomis ir turimu turtu.G. S. buvo nesąžiningas sudarydamas galvijų pirkimo-pardavimo sandorį ir taip gaudamas savo reikalavimo patenkinimą ankščiau už kitus kreditorius. Kadangi pirkimo- pardavimo sutartis sudaryta atliekant užskaitas, o nesumokant G. V. pinigų, akivaizdu, kad sandoriu buvo siekta ne sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį būtų sumokėti G. V. pinigais, kad pastarasis juos gavęs atsiskaitytų su kreditoriais, o buvo siekta tik atsiskaityti su kreditoriumi G. S., nes pinigų G. V. negavo, atlikta užskaita. Pats pirkimo-pardavimo sandoris yra nesąžiningas ir pagrįstai pripažintas negaliojančiu.Atsakovai šio sandorio neprivalėjo sudaryti, nes sandorių sudarymą lėmė tik abiejų atsakovų valia. Nebuvo jokių išorinių reikalavimų, kurie verstų sudaryti sandorį. Sandoris sudarytas tik siekiant G. S. gauti savo reikalavimo patenkinimą iš G. V., žinant kad bus atliekamas įskaitymas priešpriešinių reikalavimų. Mano, kad yra visos Actio Pauliana taikymo sąlygos.Pripažinus sandorį negaliojančiu taikytina restitucija, iš G. S., kaip iš nesąžiningo asmens, turėjo būti priteistos iš turto gautos pajamos ir vaisiai, bet kokia kita iš to turto gauta nauda. Pajamos ir vaisiai galėjo būti priteisti ir nesant ieškinyje suformuluoto reikalavimo, nes restitucija taikoma ir nesant šalies reikalavimo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl restitucijos būdo nėra pakankamos, kad galima būtų pakeisti teismo sprendimu nurodytą restitucijos būdą. Atsakovas G. S. nupirko galvijų bandą, ją naudoja, nuo jo priklauso kiek galvijų krito, kiek jis sugebėjo tinkamai ūkininkauti ir gauti naudos, todėl nemokėjimas ūkininkauti negali būti pagrindu mažinti priteistą bandos kainą. G. S. pateikė ne visus duomenis apie gautas pajamas (išmokas, kompensacijas mokamas už laikomus galvijus, už pieno kainos sumažėjimą mokamą iš ES ir Lietuvos biudžeto), jo patirtos sąnaudos nepagrįstos pirminiais apskaitos dokumentais.Iš VĮ Registrų centras išrašo matyti, kad apeliantas nuomojamą turtą įsigijo iš G. V. varžytinėse. Šis turtas buvo įkeistas hipoteka, duomenų apie nuomos sutartis nėra, todėl nuomos sutarčių prieš trečiuosius asmenis apeliantas panaudoti negali. Šie duomenys tik patvirtina, kad apeliantas žinojo apie skolininko nemokumą ir siekė savo reikalavimo patenkinimo sudarydamas ginčo sandorį nesąžiningai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Apeliantas ūkininkas G. S. teigia, kad teismas nepagrįstai 2014 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes jis yra sąžiningas galvijų įgijėjas. Įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad jam buvo žinoma apie tai, kad sudaromas sandoris pažeidžia kieno nors interesus, nepateikta, todėl actio Pauliana negalėjo būti taikomas, nes nėra būtinos šios normos taikymo sąlygos – jo nesąžiningumo.Teisėjų kolegija apelianto argumentą laiko nepagrįstu. Pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Vertinant ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šių sandorių skolininkas tampa nemokus arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai arba iš dalies.Bylos duomenimis nustatyta, kad ūkininkas G. V. ir ūkininkas M. V. 2010 m. kovo 22 d. sudarė galvijų perleidimo sutartį, pagal kurią G. V. neatlygintinai galvijus perleido M. V..Ūkininkas M. V. ir J. S. įmonė (po reorganizacijos UAB „Stuko ūkis“) 2010 m. rugpjūčio 23 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią M. V. pardavė J. S. įmonei 94 vnt. įvairių galvijų. J. S. įmonė (vėliau UAB „Stuko ūkis“), kaip galvijų bandos savininkas, 2010 m. rugpjūčio 31 d., 2011 m. gegužės 1 d., 2011 m. rugsėjo 30 d. ir 2012 m. kovo 1 d. su ūkininku M. V. sudarė tęstines karvių bei galvijų priežiūros sutartis, pagal kurias M. V. įsipareigojo prižiūrėti ir rūpintis įmonės banda, o įmonė – atsiskaityti už atliktus darbus (1 t., b. l. 10-19).Atsakovo ūkininko G. V. kreditorė UAB „Alginsta“ kreipėsi į teismą, ginčydama ūkininkų G. V. ir M. V. 2010 m. kovo 22 d. galvijų perleidimo sutartį bei ūkininko M. V. ir J. S. įmonės (po reorganizacijos UAB „Stuko ūkis“) 2010 m. rugpjūčio 23 d. galvijų pirkimo-pardavimo sutartį. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu ginčijamas sutartis pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir taikė restituciją, nukreipė kreditorės UAB „Alginsta“ išieškojimą į minėtus galvijus, priteisė iš M. V. ieškovei UAB „Stuko ūkis“ 162‘624 Lt (47‘099,16 Eur).Panevėžio apygardos teismas 2012 m. spalio 29 d. pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 21 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir kuria atmestas ieškinio reikalavimas leisti nukreipti išieškojimą į UAB ,,Stuko ūkis“ esančius gyvulius, 2012 m. gruodžio 17 d. papildomą sprendimą ir grąžinti šią bylos dalį Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo (2 t., civ. bylos Nr. 2-123-828/2012, b. l. 181-186; 3 t., b. l. 133-140; 4 t., b. l. 32-41).Ieškovė UAB „Alginsta“ 2014 m. sausio 31 d. pateikė teismui pareiškimą dėl atsisakymo nuo ieškinio, nurodydama, kad 2014 m. sausio 21 d. su UAB „Stuko ūkis“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartis pagal kurias visas reikalavimo teises į skolininkus M. V. ir G. V. perleido UAB „Stuko ūkis“, kuris UAB „Alginsta“ sumokėjo G. V. skolas. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi priėmė UAB „Alginsta“ atsisakymą nuo dalies ieškinio atsakovams UAB „Stuko ūkis“, G. V. ir M. V. dėl restitucijos taikymo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir leidimo nukreipti išieškojimą į UAB ,,Stuko ūkis“ esančius gyvulius, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikino ir šioje dalyje bylą nutraukė (4 t., civ. bylos Nr. 2-123-828/2012, b. l. 133, 136-137, 142-144).Nurodytos bylos aplinkybės patvirtina, kad G. V. buvo žinoma, jog jis buvo ieškovės UAB „Stuko ūkis“ skolininkas nuo 2014 m. sausio 21 d., t. y. nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Duomenų, kad G. V. siekė atsiskaityti, ar atsiskaitinėjo dalimis su UAB „Stuko ūkis“, nepateikta. Nežiūrint į šią aplinkybę, ūkininkas G. V. 2014 m. gruodžio 19 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20141219/1 su ūkininku G. S., pagal kurią G. S. (pirkėjas) nupirko, o G. V. (pardavėjas) pardavė galvijus, kurių pavadinimas, kiekis ir kaina nurodyti abiejų šalių pasirašytoje sąskaitoje – faktūroje. Pagal sutarties sąlygas pirkėjas atsiskaito per 30 kalendorinių dienų nuo pardavimo dokumentų išrašymo dienos (1 t., b. l. 29-35). Pagal ūkininkų G. V. ir G. S. pasirašytą 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą – faktūrą serija GV Nr. 1 G. V. pardavė G. S. 78 vnt. galvijų už 148‘400 Lt be PVM (42‘979,61 Eur).Apeliantas teigia, kad jis, sudarydamas ginčijamą sandorį, buvo sąžiningas ir negalėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeidžia kieno nors interesus. Nesutiktina su šiais apelianto teiginiais.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. ,,Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 3 d. apžvalga „Dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; kt.).Byloje nustatyta, kad apeliantas ūkininkas G. S. 2013 m. sausio 1 d. su ūkininku M. V. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią parduodavo M. V. prekes (įvairius pašarus). M. V. pagal sutarties sąlygas turėjo atsiskaityti per 30 kalendorinių dienų nuo pardavimo dokumentų išrašymo dienos (Sutarties 7.1 punktas). Nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. G. S. pardavė, o M. V. nupirko pašarų už 101‘156 Lt, tačiau sutartyje numatytais terminais sąskaitų neapmokėjo (1 t., b. l. 107-119). Analogišką pirkimo-pardavimo sutartį G. S. 2014 m. sausio 2 d. sudarė su ūkininku G. V., kuriam nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. 2014 m. gruodžio 15 d. pardavė pašarų už 119‘669 Lt (1 t., b. l. 127-141). G. V. per nurodytą laikotarpį taip pat neapmokėjo nei vienos sąskaitos. G. S. minėtų skolų išieškoti nesiekė, į teismą nesikreipė. Be to, G. V. turtas buvo parduodamas iš varžytynių, o G. S. jose dalyvavo ir 2014 m. birželio 12 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, priklausiusį G. V. (3 t., b. l. 20-25). Esant tokioms aplinkybėms ir nepaneigus G. V. paaiškinimų, kad G. S. žinojo apie G. V. kreditorius bei teisminius ginčus dėl gyvulių bandos, kolegija daro išvadą, jog apeliantas G. S. turėjo žinoti ir žinojo apie G. V. finansinę padėtį, galimą nemokumą ir finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Būdamas gan stambiu ūkininku (1 t., b. l. 85-86), G. S. turėjo pasidomėti G. V. kreditoriais, disponuojamu turtu, o to nepadaręs, negali būti laikomas sąžininga sandorio šalimi.Apeliantas negali būti laikomas sąžininga sandorio šalimi ir todėl, kad ginčijamą sandorį sudarė su savo skolininku. Atsakovai ūkininkai G. V. ir G. S. 2014 m. gruodžio 19 d. pasirašė Dvišalį susitarimą Nr. 20141219/2, kuriuo atliko tarpusavio atsiskaitymus 51‘122,74 Lt (14‘806,17 Eur) sumai. Tą pačią dieną ūkininkas M. V., ūkininkas G. V. ir ūkininkas G. S. pasirašė Trišalį susitarimą, kuriuo G. V. sutiko sumažinti M. V. įsiskolinimą G. S. 128‘441,26 Lt (37‘199,16 Eur) ir konstatavo, kad G. S. skolos likutis G. V. yra 51‘122,74 Lt (1 t., b. l. 36, 142). Dvišaliame susitarime pažymėta, kad yra įskaitomas G. V. skolos likutis už 2012 metus, tačiau duomenų, kad G. S. ir G. V. siejo sutartiniai santykiai ir G. V. buvo skolingas G. S. iki sudarant 2014 m. sausio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nėra pateikta. Kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas už nupirktus galvijus neatsiskaitė ir sandorio šalys atliko skolų įskaitymą, taip pat rodo šalių nesąžiningumą ir siekimą išvengti atsiskaitymo su kreditore UAB „Stuko ūkis“.Atsakovui G. V. perleidus galvijus, ieškovė UAB „Stuko ūkis“ neteko galimybės patenkinti savo reikalavimų iš skolininko turto, nes skolininkas pakankamo skolai padengti turto neturi, o sudarydamas Dvišalį susitarimą, kuris, beje, nėra ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties dalis, patenkino tik G. S. kreditorinį reikalavimą. Atsakovas G. V. ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, kaip nustatyta bylos duomenimis, buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovės teises.Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo restituciją taikyti natūra.Įstatymas reglamentuoja, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, turi atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, nustatyti ar restitucija taikytina. Jei restitucija taikytina, būtina nustatyti jos taikymo būdą, įvertinant, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis, CK 6.145 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas taikė restituciją piniginiu ekvivalentu. Teisėjų kolegija sutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų įvertinimu ir padarytomis išvadomis, kurių pagrindu nuspręsta restituciją taikyti piniginiu ekvivalentu. Apeliantas, nesutikdamas su teismo argumentais, kurių pagrindu nuspręsta taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, teismo argumentų nepaneigė. Kaip minėta aukščiau, bylos duomenys patvirtina, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Apeliantas 2014 m. birželio 12 d. iš varžytinių įgijo G. V. turtą: fermą, daržines, karvidę ir kt. statinius, 2014 m. gruodžio 19 d. su G. V. sudarė ginčijamą sutartį, įsigydamas78 vnt. galvijų, kas patvirtina apelianto ūkininkavimo kryptį. Apelianto argumentas, kad jis nėra statinių, kuriose laikomi galvijai, savininkas, paneigiamas byloje esamais įrodymais. Be to, ginčo sutartyje pirkėjas G. S. užtikrino ir garantavo, kad prekės (galvijai) perkamos šeimos verslo poreikių tenkinimui ir kad pirkėjo sutuoktinė dalyvauja šeimos versle (Sutarties 5.7 punktas).Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad galvijų bandą iš atsakovo G. V. jis perėmė esant įsiskolinimui už pašarus. Kaip nurodyta šios nutarties 47 punkte, pirkimo-pardavimo sutartimi pirkėjas G. S. nupirko, o pardavėjas G. V. galvijus pardavė. Sutarties šalys susitarė, kad pirkėjas už nupirktus galvijus atsiskaitys per 30 kalendorinių dienų nuo pardavimo dokumentų išrašymo dienos. Ginčo sutartyje nėra sąlygos, kad galvijai perduodami už kokia nors skolą ir kad dvišalis bei trišalis susitarimai yra sutarties dalimi (Sutarties 6.2 punktas).Apelianto pateikti įrodymai apie tai, kad laikydamas ir realizuodamas galvijus jis patyrė nuostolius, nėra pakankami, nes neparemti jokiais detaliais paskaičiavimais ir dokumentais (1 t., b. l. 125-126). Sutiktina su ieškovės argumentu, kad nuo ūkininko G. S. sugebėjimo tinkamai ūkininkauti priklauso ir pelno gavimas. Nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo pakeisti teismo nustatytą restitucijos būdą.
Dėl naujų įrodymų priėmimo.
Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Žemės sklypo su statiniais nuomos sutartį, sudarytą 2014 m. spalio 1 d. su R. S.. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su apelianto pateiktu įrodymu ir įvertinęs jo turinį, sprendžia, kad apeliantas nepagrindė, jog naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl apelianto pateiktas ir prašomas prijungti įrodymas nepriimtinas į bylą ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui (CPK 314 straipsnis).Ieškovės pateiktas VĮ Registrų centras išrašas nelaikytinas nauju įrodymu, nes registro duomenys yra vieši.Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui visas svarbias aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos ieškovės UAB „Stuko ūkis“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 700 Eur advokato pagalbos išlaidų, ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 18-19, CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ūkininko G. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 700 Eur (septynis šimtus eurų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme UAB „Stuko ūkis“, JAK 168686311, naudai.