Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą, šiuo atveju laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (pagal Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą). Tą atitinkamai patvirtino ir pareiškėjo į asmens bylą pateiktas gautas atsakymas iš Migracijos departamento („Atsakant į Jūsų paklausime užduotą klausimą informuojame, kad Indijos pilietis P. B. P. bus pragyvenęs Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus 2025-07-27“). Atitinkamai, pareiškėjas, pateikdamas Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo, šį atsakymą taip pat pateikė, kaip jo teisėto buvimo be pertraukos Lietuvos Respublikoje 5 metus, įrodymą bei pagrindą. Pažymi, kad Migracijos departamentas, po pareiškėjo pateikto prašymo, nekėlė jokio klausimo dėl pareiškėjo pragyvento laikotarpio Lietuvos Respublikoje, bet suorganizavo papildomą jo apklausą, siekdamas įsitikinti jo lietuvių kalbos mokėjimu. Pareiškėjas dalyvavo Migracijos departamento vykdomojoje apklausoje bei pademonstravo puikias savo lietuvių kalbos žinias, taip paneigdamas bet kokias atsakovo inscenizacijas dėl galimo lietuvių kalbos nemokėjimo ir pan. Po šios apklausos, susidaro toks įspūdis, jog Migracijos departamentas ir toliau ieškojo pagrindų kaip atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareikalaudamas pateikti išvykimų bei gyvenimo užsienio valstybėse datas ir laikotarpius. Šį įpareigojimą pareiškėjas taip pat įvykdė tinkamai, pateikdamas išsamų bei motyvuotą paaiškinimą, tą savo ginčo Sprendime pažymėjo ir pats atsakovas. Dar daugiau, pareiškėjas pateikė išsamius įrodymus, kad jis yra tarptautinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įsikūrusios Indijoje, steigėjas, itin aktyviai prisidedantis prie šios įmonės plėtros ir pan. Akivaizdu, kad dauguma jo kelionių ir buvo susiję su šios įmonės plėtra, tęstinumu bei tarptautinio bendradarbiavimo palaikymu šiose šalyse: Bulgarijoje; Indijoje; Kanadoje; Jungtinėje Karalystėje; Australijoje; Nepale; Ispanijoje; Indonezijoje; Vokietijoje; Maltoje; Kroatijoje; Portugalijoje; Tailande; Šri Lankoje; Meksikoje; Naujojoje Zelandijoje; Jungtiniuose Arabų Emiratuose. Tai viso sudaro 855 (aštuonis šimtus penkiasdešimt penkias dienas), t. y. daugiau nei 29 mėnesius. Tuo tarpu atsakovas savo pateiktame ginčo sprendime pažymi, kad pareiškėjas buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų 947 dienas (devynis šimtus keturiasdešimt septynias dienas), t. y. daugiau nei 31 mėnesį. Pasak atsakovo, tik 67 dienos iš šio laikotarpio yra pagrįstos tinkamais įrodymais, jokių kitų komandiruotes pagrindžiančių dokumentų, pasak atsakovo, pareiškėjas nepateikė. Šis aspektas vertinamas itin kritiškai, kadangi atsakovas neteisingai savo ginčo Sprendime įvardina pareiškėjo buvimo užsienyje pagrįstų dienų skaičių, kadangi pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus susidaro 84, o ne 67 dienos. Be to, pareiškėjui apskritai nereikia jokių komandiruotes pagrindžiančių įrodymų į Indiją, Jungtinę Karalystėje, Bulgariją bei Kanadą, kadangi jis yra šiose valstybėse įsteigtų įmonių akcininkas bei vadovas, todėl privalo užtikrinti šių įmonių kasdieninę veiklą, būdamas tose valstybėse, kuriuose yra ir įkurtos šios įmonės. Apskritai, pareiškėjo kaip įmonių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, savininko bei direktoriaus užsienyje praleistas laikas neturi būti vertinamas kaip laikotarpis už Lietuvos Respublikos ribų. Suskaičiavus tose šalyse praleistų dienų skaičių, gaunasi, kad 723 dienos taip pat yra tinkamai pagrįstos iš pareiškėjo pusės. Susumavus dar 84 dienas, kurios visiškai pagrįstos pareiškėjo atsakovui pateiktais dokumentais, bei dar 62 dienas, kurios buvo praleistos pareiškėjui kartu su šeima atostogaujant užsienyje, tai patvirtinančius įrodymus pareiškėjas taip pat teikia į šią bylą, gaunasi, kad pareiškėjas teisėtai už Lietuvos Respublikos ribų buvo 869 dienas. Tuo tarpu atsakovo nustatyti duomenys yra klaidingi ir neišsamūs. Įvertinus tai, kad Įstatymas numato, kad pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių, Pareiškėjas visiškai atitinka Įstatymo 53 straipsnio ir 25 straipsnio 1-3 punkte nustatytas sąlygas. Įstatymo 53 straipsnis 1 dalies 8 punktas numato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtas nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą ar nacionalinę vizą. Esant tokiai situacijai, kuomet pareiškėjas turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ką savo ginčo sprendime pabrėžė ir pats atsakovas, negalima teigti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas. Laikini leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduoti pačio atsakovo kaip ir nebuvo priimti sprendimai dėl minėtų leidimų laikinai gyventi panaikinimo ar atsisakymo pakeisti / išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadinasi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai. Juolab, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nėra net nustatyta, kad tarp pareiškėjui išduotų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančių dokumentų susidarė kokios nors pertraukos ar buvo laiko tarpų, kai pareiškėjas nebūtų turėjęs galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju, yra susiklosčiusi paradoksali situacija, kai dėl verslo vystymo santykių bei dėl to susijusių kelionių, pareiškėjui gyvenant ir dirbant Lietuvoje, didžioji dalis jo teisėtai pragyvento Lietuvos Respublikoje laiko neįskaičiuojama į Lietuvoje pragyventą laikotarpį. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau nei 6 mėnesius iš eilės, o per penkerių metų laikotarpį nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos daugiau nei 10 mėnesių. Taigi, tai reiškia, kad pareiškėjas visą šį laiką gyveno Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai. Atkreipia dėmesį į tai, jog skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką. Pareiškėjas Lietuvoje jau gyvena daugiau nei 8 metus. Nuolatinė pareiškėjo gyvenamoji vieta yra čia, Lietuvoje, pareiškėjas Lietuvoje taip pat turi nekilnojamojo turto – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurį jis įsigijo dar (duomenys neskelbtini). Čia gyvena pareiškėjo žmona A. J. bei V. J.. Pareiškėjas Lietuvoje taip pat turi įsteigtą bei veikiančią įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas taip pat yra išlaikęs lietuvių kalbos valstybinį bei Konstitucijos egzaminus, jis taip pat kalba lietuviškai, tuo galėjo įsitikinti ir pats atsakovas, kuris tuo tikslu organizavo pareiškėjo apklausą. Akivaizdu, kad pareiškėją su Lietuva sieja itin artimi ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai ryšiai. Iš pareiškėjo teikiamos Lietuvos Respublikos sienos kirtimų informacijos matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos sieną kirto vos 5 kartus. Toks nedidelis Lietuvos Respublikos sienos kirtimų skaičius negali būti laikomas įrodymu, kad pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei įstatyme nustatytam termino laikotarpiui ar kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nebūtų buvęs nuolatinis. Priešingai, tai rodo, kad pareiškėjas didžiąją dalį laiko gyveno Lietuvos Respublikoje, o jo trumpalaikės išvykos negali būti laikomos pertraukomis, nutraukiančiomis jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje tęstinumą. Akivaizdu, kad nėra jokio teisinio pagrindo abejoti pareiškėjo teisėto gyvenimo tęstinumu ar paneigti jo teisę į leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Mano, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, yra faktiškai ir teisiškai nepagrįstas, nemotyvuotas bei priimtas remiantis neobjektyviais duomenimis.