- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-04
- Bylos Nr.
- A-143-301-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Trečiasis asmuo
- I. L., V. R.
- Pareiškėjas
- R. O.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens I. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. O. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. L., V. R. dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. O. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 4 – 6) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. 13.6-6626 „Dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 13.6-5484 „Dėl R. O. žemės sklypo duomenų patikslinimo (duomenys neskelbtini)“ dalinio papildymo“, kuriuo patvirtintas kelio servitutas – teisė naudotis 0,0129 ha pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.
Pareiškėjas nurodė, kad su atsakovu Klaipėdos apskrities viršininko administracija (toliau – ir atsakovas) 2005 m. vasario 7 d. sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią (duomenys neskelbtini) įsigijo 0,2300 ha dydžio žemės sklypą (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Daiktinės teisės į šį žemės sklypą įregistruotos viešo registro įmonėje. Klaipėdos apskrities viršininkas 2005 m. gruodžio 2 d. priėmė įsakymą Nr. 13.6-5484 „Dėl R. O. sklypo duomenų patikslinimo (duomenys neskelbtini)“, kuriuo patikslino sklypo kadastrinius duomenis: žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas 0,2300 ha – 0,2231 ha ariama, o 0,0069 ha užstatyta teritorija. Įsakymu nustatytos šios žemės ir miško specialiosios naudojimo sąlygos: elektros linijų apsaugos zona – 0,0226 ha (įsakymo 2.1 p.); vandens telkinių apsaugos juosta ir zona – 0,2300 ha (įsakymo 2.2 p.); ichtiologiniai draustiniai – 0,1000 ha (įsakymo 2.3 p.). Įsakymu patikslinti kadastriniai sklypo duomenys bei specialiosios naudojimo sąlygos buvo įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. sausio 11 d. iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius) gavo 2007 m. sausio 10 d. raštą Nr. R2-22 bei skundžiamą Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. 13.6-6626, kuriame nurodyta, jog vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniu ir Žemės įstatymo 23 straipsniu 2005 m. gruodžio 2 d. įsakymas Nr. 13.6-5484 papildomas 2.4 punktu, jį išdėstant taip: „2.4. servitutas – kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas), kurio plotas 0,0129 ha“. 2007 m. sausio 10 d. rašte Nr. R2-22 nurodyta, kad nagrinėjant trečiojo suinteresuoto asmens I. L. skundą buvo nustatyta techninė klaida atliekant sklypo kadastrinius matavimus, nes į jam priklausantį sklypą buvo pamatuotas neprivatizuojamas kelias. Kadangi šis kelias buvo ir yra gyventojų naudojamas prieiti prie Minijos upės, todėl jo sklype, vadovaujantis paminėtomis įstatymų nuostatomis, administracine tvarka nustatytas kelio servitutas. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniui, Žemės įstatymo 23 straipsniui, taip pat Civilinio kodekso (toliau – CK) normoms, reglamentuojančioms servituto nustatymo klausimus. Pažymėjo, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalį ištaisymo procedūra netaikoma toms teisinėms klaidoms, kurių ištaisymas reikštų piliečiui ar kitiems asmenims suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą. Skundžiamo įsakymo papildymas 2.4 punktu, kuriuo nustatytas kelio servitutas žemės sklype, negali būti vertinamas kaip klaidos ištaisymas, kadangi šiuo įsakymu yra suvaržoma nuosavybės teisė. Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė ištaisyti faktinių duomenų įvertinimą ir teisines klaidas tik esant asmens, dėl kurio priimtas sprendimas, sutikimui. Sutikimo dėl servituto nustatymo nedavė, į jį niekas nesikreipė ir neinformavo, iki šios dienos servitutas net nėra įregistruotas viešame registre. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai ir tvarka, pagal kurią apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu – nustato servitutus. Šia teisės norma nustatyta, kad administraciniu aktu servitutai nustatomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Apie galiojantį teritorijų planavimo dokumentą, kuriame būtų numatytas kelio servitutas jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nėra žinoma. Pareiškėjas pabrėžė, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Skundžiamas įsakymas prieštarauja jame nurodytiems Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniui bei Žemės įstatymo 23 straipsniui, todėl yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Be to, pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, apskrities viršininkas, priėmęs sprendimą nustatyti servitutą, privalo per 10 dienų išsiųsti (įteikti) viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininkams ar patikėtiniams sprendimą, kuriuo žemės sklypui nustatytas servitutas. Šį įstatymo reikalavimą atsakovas pažeidė, nes įsakymą išsiuntė tik 2007 m. sausio 10 d., anksčiau apie skundžiamą aktą nežinojo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 27 – 28) su skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniu. 2006 m. birželio 19 d. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje buvo gautas trečiojo suinteresuoto asmens I. L. prašymas, kuriame buvo skundžiamasi dėl užtverto priėjimo prie upės. 2006 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. R2-544 pareiškėjas buvo informuotas, jog jam priklausančiame žemės sklype pamatuotas bendro naudojimo kelias. Šiuo raštu pareiškėjui buvo siūloma nustatyti jo žemės sklype kelio servitutą bei buvo prašoma iki 2006 m. rugpjūčio 21 d. informuoti Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių apie sutikimą dėl servituto nustatymo. Pareiškėjas Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriui nepareiškė ir nepateikė savo nesutikimo dėl servituto nustatymo. Teigė, kad įsakymas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o servituto nustatymas neatima iš tarnaujančio daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jei šių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytam servitutui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo I. L. atsiliepimu į skundą (b. l. 31 – 32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
I. L. nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,30 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šio sklypo riba eina 5 metrų pločio vietinis kelias Nr. 35-III-5, kuris jungiasi su vietiniu keliu Nr. 34-III-5 bei su vietiniu keliu Nr. 38-III-8. Vietinis kelias Nr. 35-III-5 baigėsi ties Minijos upės apsauginės zonos riba. Teigė, kad anksčiau galėjo šiuo keliu prieiti prie Minijos upės, tačiau pareiškėjas inicijavo savo žemės sklypo ribų patikslinimą. Po šių kadastrinių matavimų kelio atkarpa buvo pamatuota pareiškėjo naudai, todėl buvo panaikinta priėjimo prie Minijos upės galimybė.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 81 – 85) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. 13.6-6626.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo panaikinti įsakymą, kuriuo jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytas kelio servitutas. Sprendžiant ginčą būtina nustatyti, ar yra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnyje numatyti skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai. Pareiškėjas skundžiamo akto panaikinimo pagrindu nurodo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, 32 straipsnį bei Žemės įstatymo 23 straipsnį. Teismas, įvertinęs 2005 m. vasario 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 2 d. įsakymą dėl žemės sklypo kadastrinių duomenų patikslinimo, pažymėjo, jog nei sutartimi, nei įsakymu nebuvo nustatytas kelio servitutas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 4.111 straipsnio 1 dalimi, 4.124 straipsnio 1 dalimi. Teismas, atsižvelgęs į Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. vasario 21 d.) 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – Taisyklės) 2.3, 2.4 punktų, 6.1 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad Žemės įstatymo 23 straipsnis bei Taisyklės imperatyviai nustato, kad privačios žemės sklypuose administraciniu aktu servitutai (taip pat ir kelio servitutas) nustatomi tik pagal teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose toks servitutas suprojektuotas, o trečiasis suinteresuotas asmuo I. L., gretimo žemės sklypo savininkė, turėjo teisę apskrities viršininkui pateikti prašymą dėl servituto nustatymo pagal teritorijų planavimo dokumentus. Teismas, įvertinęs Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pripažino nepagrįstu atsakovo atstovo argumentą, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype servitutas nustatytas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1584 patvirtintu (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, nes šiame projekte yra tik schemiškai pažymėtas kelias, o atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kelio servituto suprojektavimą bei aprašymą žemėtvarkos projekte. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad ginčijamu įsakymu kelio servitutas, nesant teritorijų planavimo dokumento dėl šio servituto suprojektavimo, nustatytas pažeidžiant Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatas. Teismas nustatė, jog ginčijamame įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniu ir Žemės įstatymo 23 straipsniu. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. sausio 10 d. rašte nurodyta, jog įsakymas dėl kelio servituto nustatymo buvo priimtas taisant techninę klaidą pareiškėjui atliktuose žemės sklypo kadastriniuose matavimuose, nes į pareiškėjui priklausantį žemės sklypą buvo pamatuotas neprivatizuojamas kelias. Teismas pažymėjo, jog Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija, galiojusi iki 2007 m. sausio 1 d.) 32 straipsnio 6 dalis įtvirtino imperatyvią nuostatą, pagal kurią klaidos, kurių ištaisymas reikštų asmens įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą, gali būti taisomos tik teismo sprendimu. Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo asmens, t. y. tarnaujančio daikto savininko – šiuo atveju pareiškėjo, nuosavybės teisę, todėl klaida galėjo būti taisoma tik teismo sprendimu. Sutikimo dėl klaidos ištaisymo pareiškėjas nedavė, todėl teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, kad ginčijamas įsakymas pagrįstai buvo priimtas negavus pareiškėjo nesutikimo dėl servituto nustatymo pagal jam Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugpjūčio 7 d. išsiųstą raštą Nr. R2-544 (Viešojo administravimo įstatymo 32 str. 4 d.). Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas ne tik neįrodė būtinos sąlygos – pareiškėjo sutikimo ištaisyti klaidą, bet net nepateikė duomenų, kad šis raštas buvo įteiktas pareiškėjui. Paminėtas raštas pareiškėjui buvo siųstas neregistruota siunta, todėl duomenų apie jo įteikimą adresatui pateikti negalima. Teismo nuomone, ginčijamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes jis nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pareiškėjo skundą patenkino.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo I. L. apeliaciniu skundu (b. l. 87 – 88) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
I. L. nurodo, kad pareiškėjo iniciatyva pagal atliktus kadastrinius matavimus buvo patikslintos jo žemės sklypo ribos, apimant bendro naudojimo vietinės reikšmės kelio Nr. 35-III-5 dalį. Pareiškėjas pažeidė Kelių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 11, 25 punktų nuostatas. Pareiškėjas, pats pažeidęs teisėtus kitų asmenų interesus bei juos saugančius teisės aktus, neturi teisėto pagrindo, remdamasis vien formaliais požymiais, ginčyti Klaipėdos apskrities viršininko sprendimo, kuriuo buvo pašalintas padarytas pažeidimas. Teismas neatskleidė ginčo esmės bei nesivadovavo ABTĮ 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo kriterijais. Specialiajame plane yra nurodytas vietinės reikšmės kelias Nr. 35-III-5, kurio dalis pareiškėjo iniciatyva savavališkai buvo panaikinta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1999-06-17 įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Todėl, sprendžiant ginčą šioje byloje, būtina išsiaiškinti, ar atsakovas, nustatydamas kelio servitutą pareiškėjo sklypui, nepažeidė šio principo, t. y. neviršijo įstatymo jam nustatytos kompetencijos.
Aiškindama šią bylai reikšmingą aplinkybę, kolegija pažymi, kad pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais - administracinis aktas. Vadinasi, administraciniu aktu servitutas gali būti nustatomas tik tiesiogiai įstatyme numatytais atvejais. Tokie atvejai numatyti Žemės įstatymo 23 straipsnyje. Galimybė nustatyti servitutus privatiems žemės sklypams (koks ir yra pareiškėjo žemės sklypas) numatyta šio straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose: kai kelio servitutas reikalingas privažiuoti ar prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (3 p.) ir kai reikia tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (4 p.). Skundžiamame atsakovo įsakyme nenurodytas nei faktinis, nei konkretus teisinis servituto nustatymo pagrindas (nurodyti tik Žemės įstatymo 23 str., numatantis visus servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejus, bei Viešojo administravimo įstatymo 32 str., kuris reglamentuoja administracinių sprendimų klaidų ištaisymo procedūrą). Tai leidžia daryti išvadą, kad skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Atsakovo teigimu, minėtas servitutas buvo nustatytas, taisant klaidą, padarytą atliekant kadastrinius matavimus: pareiškėjo sklypui priskirtas kelias, kuris turėjo likti neprivatizuotas. Tačiau, pagal Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalį (nagrinėjamai bylai aktuali 1999-06-17 įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija), ištaisymo procedūra netaikoma toms teisinėms klaidoms, kurių ištaisymas reikštų piliečiui ar kitiems asmenims suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą; tokios klaidos gali būti taisomos tik teismo sprendimu. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais bei išvada, jog daiktinės teisės požiūriu nurodytas servitutas yra pareiškėjo nuosavybės teisės suvaržymas. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė pastarąją Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalies nuostatą ir šios teisės normos taikymo požiūriu pripažino skundžiamą įsakymą neteisėtu.
Kolegija taip pat pažymi, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog apskrities viršininkas savo sprendimu - administraciniu aktu - servitutus nustato Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Skundžiamas servitutas nustatytas, nesant atitinkamo teritorijų planavimo dokumentų sprendinio, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju nebuvo laikomasi Taisyklių 6, 8, 9, 10, 12, 13, 16 punktų reikalavimų.
Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas pareiškėjo skundas, pagrįstas ir teisėtas.
Apeliaciniame skunde nepateikiami argumentai, paneigiantys teismo sprendime išdėstytą argumentaciją dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo iš esmės ir pagrindinių procedūrų pažeidimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys kadastrinių matavimų atlikimą. Šie argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje, nes joje sprendžiamas servituto nustatymo, o ne kadastrinių matavimų teisėtumas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.