Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. nuteista pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 38 MGL (1431,08 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, J. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerius) metus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. nuteista už tai, kad vairuodama kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:

2014-03-31, apie 9.51 val., Vilniuje, Karačiūnų gatvėje, 1,3 km atstumu už įvažiavimo į Karačiūnų g. 32A teritoriją, vairuodama I. A. nuosavybės teise priklausantį automobilį Renault Scenic, v/n (duomenys neskelbtini) ir važiuodama link Nemenčinės plento, nevažiavo kuo arčiau važiuojamos dalies dešiniojo krašto, o išvažiavo į priešingos krypties eismo pusę, kur susidūrė su Karačiūnų gatve priešinga kryptimi nuo Nemenčinės plento pusės važiavusiu automobiliu VW Passat, v/n (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. K.. Eismo įvykio metu buvo sužalotas automobilio VW Passat vairuotojas V. K., kuriam dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Apeliaciniu skundu nuteistoji J. T. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-25 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant jos veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba pakeisti nuosprendį ir netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo vairuoti transporto priemones ir maksimaliai sumažinti paskirtą piniginę baudą bei leisti ją sumokėti per 6 mėnesius. Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ekspertų bei specialisto išvadas, jų atitikimą kitiems bylos įrodymams, dėl ko padarė neteisingą išvadą apie eismo įvykio mechanizmą ir nenustatė tikrų eismo įvykio priežasčių.

Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad eismo įvykis įvyko, tačiau eismo dalyviai skirtingai nurodė aplinkybę, susijusią su automobilių padėtimis susidūrimo metu kelio pločio atžvilgiu. Apeliantės nuomone, susidūrimas įvyko jos judėjimo eismo juostoje, o vairuotojo V. K. nuomone automobiliai susidūrė jo judėjimo eismo juostoje. Byloje nėra betarpiškai eismo įvykį mačiusių liudytojų, todėl pagrindiniai duomenys yra eismo įvykio vietoje aptikti pėdsakai, ekspertų ir specialisto išvados.

Byloje nustatyta, kad prieš eismo įvykį apeliantė vairavo automobilį Renault Scenic ir važiavo link Nemenčinės plento. V. K. vairavo automobilį VW Passat ir važiavo Karačiūnų gatve nuo Nemenčinės plento pusės. Eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio planu ir jo priedais, taip pat specialisto V. M. padarytomis nuotraukomis nustatyta, kad apeliantei artėjant ties eismo įvykio vieta kelias buvo tiesus, be kelio posūkių ir vingių. Tiesaus kelio atkarpa 500-600 m. Tuo tarpu V. K. priartėjo prie automobilių susidūrimo vietos iš posūkio, nes prieš susidūrimo vietą jis važiavo kairio posūkio vingiu. Susidūrimas įvyko kelias dešimt metrų už posūkio, esančio V. K. pusėje.

Padarius prielaidą, kad apeliantė artėdama prie susidūrimo vietos važiavo tiesiu keliu, šiek tiek atitolusi nuo kelio dešinio krašto, todėl staiga pamačiusi iš posūkio išvažiavusį automobilį ji tikrai siektų išvengti susidūrimo, t. y. imtųsi veiksmų, siekdama pašalinti esančią grėsmę, nusukti nuo artėjančio automobilio savo transporto priemonę. Šioje situacijoje natūralus veiksmas būtų vairo pasukimas į dešinę pusę. LTEC ekspertai nustatė, kad apeliantė vairą nukreipė į kairę, kur neišvengiamai susidūrė su kita transporto priemone. Toks manevravimas labiau panašus į savižudybę, todėl apeliantė kategoriškai teigia, jog vairo į kairę pusę prieš susidūrimą nesuko. Tuo tarpu V. K. vairuojamas automobilis prieš susidūrimą važiavo kairio posūkio kreive. Paprastai vairuotojai posūkyje „nupjauna“ posūkio kampą, šiek tiek išvažiuodami į priešingos krypties eismo juostą, kad būtų lengviau išlaikyti automobilį. Apeliantė mano, kad V. K. darydamas kairį posūkį kirto posūkio kampą. Todėl, kai tapo matomas apeliantei jis buvo jos eismo juostoje, kas pilnai atitinka V. M. nustatytas aplinkybes.

Be to, teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad specialisto išvados sudarymo metu V. M. neturėjo eismo įvykių eksperto kvalifikacijos bei vertino tik dalį nustatytų duomenų. Tuo tarpu V. M. yra aukštos kvalifikacijos specialistas, technikos mokslų daktaras, turintis darbo patirtį nuo 1993 m., turintis tiek eismo įvykių, tiek transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją. Taip pat V. M. pateikė teismo sprendimą, kuriuo pripažinta, kad kvalifikacija jam nepatvirtinta neteisėtai ir neargumentuotai. Ekspertų kvalifikacinės komisijos sprendimas jo atžvilgiu buvo panaikintas. Todėl negalima atmesti jo specialisto išvados vien tik dėl to, kad V. M. laikinai nebuvo įtrauktas į ekspertų sąrašą, kaip eismo įvykių ekspertas. Taip pat LTEC internetinėje svetainėje nurodyta, kad transporto trasologinė ekspertizė nustato pėdsakus, atsiradusius eismo įvykio metu ant kelio dangos, pakelės objektų, transporto priemonių, transporto priemonių sugadintų detalių, drabužių ir avalynės ir jų susidarymo mechanizmų. V. M. pateiktoje 2014-12-19 išvadoje pagrindinis dėmesys buvo skirtas ant kelio dangos aptiktiems pėdsakams (skysčių šleifui) ir jų susidarymo mechanizmui. Apeliantė pažymi, kad nei vienas iš trijų ekspertų pats neapžiūrėjo transporto priemonių, nenustatinėjo kokie mechanizmai ir detalės buvo pažeistos eismo įvykio metu, nenustatinėjo kokiu eismo įvykio metu tie sugadinimai buvo padaryti.

Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi LTEC specialistų pateiktomis išvadomis, kadangi specialisto V. M. išvada yra teisinga ir neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Eismo įvykis įvyko ne dėl apeliantės kaltės, bet automobiliui VW Passat išvažiavus į jos judėjimo eismo juostą, todėl mano, kad ji nepagristai patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

Jeigu prašymas dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo bus atmestas, apeliantė prašo netaikyti papildomos baudžiamojo poveikio priemonės - ­teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Nurodo, kad turi didelį vairavimo stažą, šis eismo įvykis yra pirmas, eismo įvykio metu buvo blaivi, administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus nebausta, gyvena Vilniaus rajone, dirba Vilniuje, todėl praradusi vairuotojo pažymėjimą neturės galimybės nuvykti į darbą laiku, nuvažiuoti į parduotuvę ir tvarkyti kitus būtinus reikalus. Dėl to gali prarasti darbą ir netekti pragyvenimo šaltinio. Be to, apeliantės senyvo amžiaus tėvai taip pat gyvena Vilniaus rajone ir jiems reikalinga nuolatinė pagalba, iki jų gyvenvietės nevažinėja visuomeninis transportas, todėl pas juos negalės nuvykti.

Taip pat apeliantė nurodo, kad teismo nuosprendžiu jai paskirta 38 MGL dydžio (1431,08 Eur) bauda, kurią ji įpareigota sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Įvykdyti teismo nuosprendį per nustatytą laikotarpį negalės, nes jos mėnesinį uždarbį sudaro 337,81 Eur, todėl jeigu teismas paliks galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį, prašo išdėstyti baudos sumokėjimą 6 mėnesiams.

Teismo posėdyje nuteistoji J. T. ir jos gynėjas advokatas Vladislav Latušinskij prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Rimas Juodis, nukentėjusysis V. K. ir jo atstovas advokatas Domantas Skebas prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Nuteistosios J. T. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą.

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. T. pažeidė KET 102, 125 punktų reikalavimus – nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, o išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu nukentėjusiojo vairuojamu automobiliu, dėl to šio eismo įvykio metu nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniame skunde nuteistoji nesutinka su Lietuvos teismo ekspertizės cento ekspertų (specialistų) išvadomis. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė būtent eismo įvykio mechanizmo, priežastinio ryšio tarp J. T. padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Byloje buvo gautos dvi viena kitai prieštaraujančios dėl pagrindinės eismo įvykio kilimo sąlygos specialistų išvados – 2015 m. birželio 11 d. specialisto H. V. ir eksperto V. M. tikėtina išvada, kad automobilio Renault Scenic vairuotojos J. T. veiksmai – nevažiavo jos judėjimo kryptimi arčiau dešiniojo krašto, o sudarydama kliūtį didžiąja automobilio gabarito dalimi važiavo priešpriešinio eismo važiuojamosios dalies puse – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, ir 2014 m. gruodžio 19 d. UAB „I.“ specialisto V. M. išvada, kad šio eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi techniniu požiūriu vertintini automobilio VW Passat vairuotojo V. K. nepriimtini veiksmai, prieštaravę KET 125 punkto reikalavimams.

Siekdamas pašalinti abejones, pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi paskyrė autotechninę komisinę eismo įvykio ekspertizę, kurią atlikus gautas Lietuvos teismo ekspertizės cento ekspertų V. L. ir V. V. 2016 m. balandžio 29 d. ekspertizės aktas. Ši komisinė ekspertizė davė išsamius atsakymus į specialisto V. M. argumentus. Taip pat šio ekspertizės akto išvados patvirtino 2015 m. birželio 11 d. specialisto H. V. ir eksperto V. M. išvadą dėl eismo įvykio kaltininko. Lietuvos teismo ekspertizės cento ekspertai V. L. ir V. V. pateikė kategorišką išvadą, jog automobilio Renault Scenic vairuotoja J. T., važiuodama keliu, nevažiavo dešine važiuojamosios dalies puse, kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę, dėl ko neliko tarpo iš šono saugiam prasilenkimui su priešinga kryptimi artėjančiu V. K. vairuojamu automobiliu VW Passat. Techniniu požiūriu šie vairuotojos J. T. veiksmai buvo nepriimtini, sukėlė grėsmę eismo saugumui ir buvo pagrindine šio eismo įvykio kilimo sąlyga.

Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirtas prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vieni iš įrodymų baudžiamojoje byloje, kurie vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi: ekspertų, specialistų išvadas vertino tarpusavyje, taip pat kartu su byloje esančiais nukentėjusiojo, liudytojų, pačios nuteistosios parodymais, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos schema, nuotraukomis ir kitais rašytiniais įrodymais. Taigi, J. T. kaltė grindžiama ne vien tik ekspertų ir specialistų išvadomis, bet ir kitais byloje esančiais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai įvertino visas tris ekspertų (specialistų) išvadas ir padarė pagrįstas išvadas. Vien tai, jog specialistas V. M. padarė kitokią išvadą kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai jo manymu lėmė eismo įvykio kilimą, savaime nepaneigia nurodytos Lietuvos teismo ekspertizės centro dviejų ekspertų ekspertizės akto išvadų.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. T. vairuodama automobilį pažeidė KET reikalavimus ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu kitam asmeniui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. J. T. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nes nuteistoji pasikėsino į baudžiamojo įstatymo saugomą objektą – transporto eismo saugumą.

Apeliaciniame skunde nuteistoji prašo maksimaliai sumažinti jai paskirtos baudos dydį ir leisti ją sumokėti per šešis mėnesius, bei nesutinka su jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones vienerius metus – pagrįstumu.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad J. T. dėl nusikalstamo nerūpestingumo riboto matomumo vietoje padarė neatsargų nusikaltimą transporto eismo saugumui, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata ir stipriai apgadintos dvi transporto priemonės. Įvertino tai, jog nuteistosios atsakomybę lengvinančią ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat, kad J. T. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydyta, į Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašyta, ir parinko nuteistajai piniginio pobūdžio bausmę – baudą, kurios dydį nustatė mažesnį už galimą skirti baudos vidurkį. Tokia bausmės rūšis ir jos dydis atitinka BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus ir nelaikytina per didelė.

Taip pat netenkintinas nuteistosios prašymas leisti sumokėti baudą per šešių mėnesių laikotarpį, kadangi savo dydžiu paskirta bauda yra nedidelė, nuteistoji darbinga, dirba, baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų apie sunkią jos materialinę padėtį ir su apeliaciniu skundu tokių duomenų ji nepateikė. Todėl išdėstyti baudos sumokėjimo terminą nėra jokio teisinio pagrindo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, kartu su bausme gali būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.). Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų (BK 68 straipsnio 1, 2 dalys).

BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vien tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nusikaltimą J. T. padarė naudodamasi specialia teise, taip pat tai, kad ji padarė šiurkščius KET pažeidimus, ko pasėkoje nukentėjusysis patyrė sunkų kūno sužalojimą, pagrįstai kartu su bausme nuteistajai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones minimaliam įstatyme numatytam laikui (BK 67 straipsnio 3 dalis ir 68 straipsnis). Tam tikri nepatogumai negali turėti prioriteto prieš visuomenės teisę į saugų eismą, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų, dar nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo prasmė yra būtent poreikis suvaržyti ir apriboti nusikalstamą veiką padariusio asmens galimybes atlikti tam tikrus veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo laikyti, kad J. T. paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones – buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-25 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios J. T. apeliacinį skundą atmesti.