- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-07
- Bylos Nr.
- e2S-94-163/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-10590-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alona Romanovienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, VĮ Turto bankas
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. e2S-94-163/2016
2016 m. sausio 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, VĮ Turto bankas, antstolė E. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas pateikė teismui pareiškimą, prašydamas iškelti bankroto bylą, patvirtinti 280,00 Eur sumą, reikalingą būtiniesiems pareiškėjo poreikiams per mėnesį tenkinti, nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties, kuria bus patvirtintas mokumo atkūrimo planas, įsiteisėjimo dienos, paskirti bankroto administratore UAB „Vakarų Lietuvos bankroto biuras“, nustatyti ne ilgesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki V. K. bankroto bylos iškėlimo dienos, patvirtinti 900,00 Eur sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti V. K. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, nustatyti, kad bankroto administratorius plano projektą teismui turi pateikti ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Pareiškime nurodė, kad negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, jų suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Teigia, kad pareiškėjas kreditinių įsipareigojimų negali įvykdyti dėl prastos turtinės padėties. Teigia, kad neturėdamas turto, būdamas vyresnio amžiaus, turėdamas sveikatos problemų ir gaudamas vidutiniškai 363,00 Eur pajamų per mėnesį, neturi realios galimybės padengti įsiskolinimų kreditoriams. Tvirtina, kad per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo nesudarė nesąžiningų sandorių ir neatliko kitokių veiksmų, pažeidžiančių kreditorių teises.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-10-16 nutartimi pareiškėjo pareiškimo netenkino ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad egzistuoja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas teisinis pagrindas, dėl kurio teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nes paaiškėjo, kad fizinis asmuo per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pažymėjo, kad V. K. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-10-12 nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 2 d. Konstatavo, kad V. K., būdamas įmonės savininku ir turėdamas veikti pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą, veikė neatsakingai t. y. teismas pareiškėjo nesąžiningumą kildino iš priimto nuosprendžio. Klaipėdos apygardos teismas 2015-01-21 nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį paliko nepakeista. Taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje skiriasi aplinkybės, sąlygojusios pareiškėjų nemokumą, todėl teismas negali vadovautis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nutartį ir nutartį grindė tik faktine aplinkybe, kad analogiškas apelianto pareiškimas buvo atmestas ankstesnėje byloje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjui įvykdžius nusikaltimą pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį tai negali būti laikoma pagrįsta priežastimi atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjui, atmestinas, kadangi vadovaujantis kasacinio teismo praktika, asmens, kuris siekia, kad jam būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, veiksmai, kuriuos teismas laikė nesąžiningais, atlikus juos daugiau nei prieš 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo, nelaikytini FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyta kliūtimi iškelti fizinio asmens bankroto bylą, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė minėto įstatymo nuostatas. Apelianto nusikalstamos veikos atliktos 2002 metais, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2013-05-22. Įvertinus tą aplinkybę, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje 2 punkte įtvirtintoje nuostatoje numatytas 3 metų terminas siejamas su veiksmų padarymo, o ne jų paaiškėjimo ar pripažinimo įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais momentu, teismo motyvacija nurodytu pagrindu yra atmestina. Žala kreditoriams taip pat buvo padaryta daug anksčiau nei FABĮ numatytu terminu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą konstatuodamas pareiškėjo nesąžiningumą.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau tekste – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte numatytas baigtinis sąrašas nusikalstamų veikų, dėl kurių įvykdymo tapęs nemokus, fizinis asmuo neturi teisės bankrutuoti. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-10-12 nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 182 str. 2 d. ir paskirta 24750,00 Lt (7168,10 Eur) bauda bei tenkintas civilinis ieškinys dėl 753210,00 Lt (218144,69 Eur) žalos atlyginimo VĮ Turto bankui. Šiaulių apygardos teismo 2013-05-22 nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-10-12 nuosprendis paliktas galioti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, įvykdymas negali būti laikomas pagrįsta priežastimi atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjui, nusikaltimo padarymą vertinant kaip nesąžiningą veiksmą.
Teismo, nagrinėjusio bylą pirmąja instancija – Mažeikių rajono apylinkės teismo, 2011-10-12 nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (naftos produktų bei dujų įsigijimas nesumokant pirkimo PVM, jų realizavimas, vadovavimas V. K. įmonei „Vijada“, buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimas) ir jam, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunktį, paskirta 198 MGL – 7 168,10 Eur (24 750 Lt) bauda bei tenkintas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje ir solidariai iš V. K., A. D. bei K. B. priteistas 218 144,69 Eur (753 210,00 Lt) žalos atlyginimas. Kompleksinis Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-10-12 nuosprendžio vertinimas akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas ne tik pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, tačiau vadovaujantis CK, CPK normomis buvo patenkintas byloje pateiktas civilinis ieškinys. Analizuojant civilinio ieškinio motyvus pažymėtina, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad „dėl 218 144,69 Eur (753 210,00 Lt) valstybei padarytos žalos yra kalti tiek V. K., A. D., K. B. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (šiam asmeniui mirus), tiek V. K. įmonė „Vijada“, todėl pareikštą civilinį ieškinį patenkino valstybei padarytos 218 144,69 Eur (753 210,00 Lt) žalos atlyginimą „priteisdami iš V. K., A. D. ir K. B. solidariai, nes juridinio asmens – V. K. įmonės „Vijada“ – veikla pasibaigė (pasibaigė įmonės prievolės)“. Be to, įsiteisėjusioje Šiaulių apygardos teismo 2013-05-22 nutartyje konstatuota, jog „V. K. nuteistas už tai, kad jis, A. D. ir K. B. apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2002 m. sausio mėn.–- gruodžio mėn. <...>, vadovautos organizuotos grupės nariais <...> iš anksto susitarę kiekvienam organizuotos grupės nariui atlikus tam tikrą užduotį ir turint konkretų vaidmenį, daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, žinodami, jog K. B. I. Į. ir UAB „Kestkalnė“ faktiškai jokios veiklos nevykdo, yra įsteigtos nusikalstamai veiklai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti LR ūkio subjektams, tam, kad <...> būtų galima užvaldyti K. B. I. Į. ir UAB „Kestkalnė“ vardu mokėtiną į LR biudžetą PVM“. Taigi pareiškėjas, vadovaudamas V. K. įmonei „Vijada“, pažeidė Nefasuotų naftos produktų importo, eksporto, didmeninės ir mažmeninės prekybos jais licencijavimo taisyklių, patvirtintų 2000 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1492, 1 straipsnio 2 punkto nuostatas, Mokesčių administravimo įstatymo 8, 13, 40, 81, 83, kt. straipsnių nuostatas, Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 4 dalies, 7, 9 straipsnių nuostatas, pažeidė pareigą veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), pažeidė lojalumo pareigą juridiniam asmeniui (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), be to, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad ieškovas V. K., būdamas įmonės savininku ir turėdamas veikti pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą, veikė neatsakingai.
Įvertinus šias aplinkybes, kad pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais, kurių pagrindu jam buvo paskirta bauda ir priteistas žalos atlyginimas, veikė nesąžiningai, kadangi jo veiksmai nesuderinami su mokesčių sumokėjimą reglamentuojančiais įstatymais, CK įtvirtintomis juridinio asmens organo nario pareigomis, pareiškėjo elgesys neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų standarto. Tai reiškia, kad pareiškėjas, būdamas nesąžiningas – nesumokėdamas mokesčių valstybei, tam tikrą laikotarpį negali tikėtis nuolaidos iš valstybės – galimybės bankrutuoti Fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Taip pat byloje įvertinus tą aplinkybę, kad nuo tos dienos, kai 2011-10-12 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimo, nedėjo pastangų įvykti teismo nuosprendžiu priteistą baudą ir žalą, tikėtina, kad apeliantas nuo pat nuosprendžio priėmimo dienos vengė įvykdyti savo prievolę, todėl darytina išvada, kad apeliantas nėra visiškai sąžiningas. Be to atkreiptinas dėmesys, kad ir iškėlus fizinio asmens bankroto bylą pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, reikalavimai dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas, negali būti nurašomi.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas pateikdamas pakartotinį pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nepateikė jokių naujų įrodymų ar aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima priimti palankią nutartį šioje byloje.
Vertinant tai, kad apeliantas pripažintas nesąžiningu, kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, visapusiškai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties apelianto nurodytų atskirojo skundo argumentų pagrindu (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį nepakeistą.