Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-23 · Byla Nr. N-575-217-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-23
Bylos Nr.
N-575-217-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-217/2010Procesinio sprendimo kategorija 40.1.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarimo V. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija 2008 m. lapkričio 26 d. V. Č. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą (b. l. 2) už tai, kad jis, būdamas individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „V. Č. veterinarinių paslaugų punktas“ savininku, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 99 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 98 straipsnio 1 dalies reikalavimus. V. Č., atstovaudamas darbdavį, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, žodžiu susitarė su fiziniu asmeniu R. D. dėl darbo vietos parduotuvėje „Vijolė“ pardavėjos pareigų, darbo tvarkos ir apmokėjimo 380 Lt per savaitę. Esant Darbo kodekso 93 straipsnyje nurodytiems darbo sutarties požymiams, nepasirašė su R. D. pagal pavyzdinę formą rašytinės darbo sutarties ir leido jai dirbti 2008 m. spalio 16 -19 dienomis be rašytinės darbo sutarties nelegalų darbą įmonės savininko V. Č. naudai. Už šį pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 15 d. nutarimu (b. l. 55 – 57) už ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą V. Č. skyrė 6500 Lt baudą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. Č. kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga. Teismas nustatė, kad R. D. su V. Č. sutarė, kad dirbs nuo 8.00 val. iki 22.00 val. bei per savaitę gaus 380 Lt užmokestį už darbą, taip pat, kad dirbs spalio 16 – 18 dienomis visą darbo dieną, o spalio 19 d. pusę darbo dienos. R. D. patvirtino, kad parduotuvėje „Vijolė“ dirbo be darbo sutarties, nurodė, kad mokėsi. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesutiko padaręs teisės pažeidimą, tačiau teismas konstatavo, kad susiklostę faktiniai santykiai tarp R. D. ir V. Č. atitinka darbo sutarties požymius. Kadangi ji jau mokėjo tam tikras pardavėjos funkcijas, teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais, nustatė, kad įrodyta, jog R. D. faktiškai dirbo parduotuvėje „Vijolė“. Darbdavys neužtikrino, kad R. D. pradėtų dirbti tinkamai įforminus darbo santykius. Atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

II.

Apeliaciniu skundu (b. l. 61-62) V. Č. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarimą panaikinti.

Mano, kad paskirta administracinė nuobauda yra nepagrįsta ir nutarime nurodytas administracinis pažeidimas nepadarytas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad R. D. buvo leista ateiti į parduotuvę susipažinti su darbo vieta, prekių išdėstymu, sandėliavimu. Dirbti savarankiškai jai nebuvo leista nei žodžiu, nei raštu. Teigia, kad, jei R. D. ir vykdė pardavėjos funkcijas, tai ji padarė slaptai, savarankiškai, neturėdama tam jokio leidimo ir savavališkai. Apeliantas pažymėjo, kad R. D. sprendimo apie darbą parduotuvėje nepasakė, 2008 m. spalio 17 – 19 dienomis savavališkai, nekviesta ir nereguliariai ateidavo į parduotuvę, kalbėdavosi su pardavėja, apžiūrinėdavo prekes. Apeliantas teigė, kad R. D. sužinojo, jog 2008 m. spalio 19 d. bus atvežamos naujos prekės, todėl atėjo į parduotuvę, sakydama, kad nori pažiūrėti, kaip priimamos prekės. Apeliantas pažymėjo, kad R. D. buvo įspėta pardavėjos J. U., kad atėjus į parduotuvę pirkėjui, pasakytų jai. V. Č. teigia, kad manytina, jog R. D. 2008 m. spalio 16 d. sąmoningai, kažkieno prašymu pardavė nepilnamečiui cigaretes, kadangi jai padavus pakelį cigarečių, iškart į parduotuvę įėjo policijos darbuotojas. 2008 m. spalio 19 d. Darbo inspekcijos atstovas į parduotuvę prisistatė vos R. D. joje pasirodžius. Apeliantas pažymėjo, kad nei pirmu, nei antru atveju administracinės nuobaudos R. D. nebuvo skiriamos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas esant nurodytoms sąlygoms yra nelegalus (administracinės bylos Nr. N3-397/05; Nr. N12-1650/04).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į paminėtas normas patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad R. D. faktiškai dirbo pardavėjos darbą, iš jos darbo įmonė gavo naudą, bet faktiniai darbo santykiai įstatymo nustatytu būdu nebuvo įforminti. Apelianto argumentas dėl savavališko prekių pardavimo nėra įrodytas.

Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, pakeisti jį ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos vertinant įrodymus šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas