Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. B. ir J. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo :

T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 2 p. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 6 p., 8 p., šios bausmės vykdymas jam atidėtas dvejiems metams, įpareigojant tęsti mokslą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei 1 metus dalyvauti elgesio pataisos programoje;

J. R. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 2 p. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 6 p., 8 p., šios bausmės vykdymas jam atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei 1 metus dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

T. B. ir J. R. nuteisti už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d., 13.30 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., G. K. sodyboje, prie pavėsinės, tyčia nesunkiai sužalojo dėl girtumo bejėgiškos būklės buvusį ir miegojusį žmogų – nukentėjusįjį V. M. (jam 2015-08-03 22.44 val. nustatytas 1,74 promilės girtumas), t. y. J. R. spyrė vieną kartą nukentėjusiajam į kairį šoną, po to T. B. įspyrė jam vieną kartą į nosį; nukentėjusiajam V. M. dėl prieš jį panaudotos fizinės prievartos praradus sąmonę, nuteistieji toliau spardė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, taip jam padarydami kairės pusės V- to šonkaulio ir nosies kaulų lūžius, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės akies junginėje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nesutikdamas su liudytojų parodymų vertinimu, nuteistasis skunde akcentuoja, kad A. R. matė jį bei J. R. prie kapinių, po to sutiko ir nukentėjusįjį V. M., kuris buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau visiškai sveikas. Mano, jei teismas būtų įvertinęs jų (nuteistųjų) ir šio liudytojo parodymus kaip visumą taptų akivaizdu, kad šis liudytojas juos matė būtent įvykio dieną, nepaisant to, kad teismas A. R. parodymais nesivadovavo motyvuodamas tuo, kad jis įvykio nematė. Apeliantas nurodo, kad liudytojos V. D. ir M. B. įvykio tiesiogiai taip pat nematė, todėl kelia klausimą dėl jų parodymų patikimumo. Pabrėžia, kad M. B. parodė tai, ką jai papasakojo liudytojas G. K., kuris įvykio nematė, o V. D. – tai, ką perpasakojo jai M. B.. Dėstydamas apeliacinio skundo argumentus, tvirtina, jog liudytoja V. D. teisme parodė, kad G. K. jai sakęs, jog jis su J. R. sumušė jos brolį, tačiau G. K. parodė, kad negali pasakyti kas įvyko, nes ten jo nebuvo, ką, anot nuteistojo, netiesiogiai patvirtino ir liudytoja M. B., parodydama, kad G. K. tiksliai kas įvyko nežino, kadangi miegojo. Tvirtina, jog G. K. ir M. B. parodymai yra prieštaringi, kadangi jis neigia skambinęs sugyventinei, o ši savo ruožtu tvirtina atvirkščiai. Nesutinka, jog teismas teisingais laikė būtent pastarosios parodymus. Akcentuoja, kad liudytojai G. K. ir V. V. patvirtino tik patį faktą, kad jie kartu su nuteistaisiais bei nukentėjusiuoju 2015-08-03 vartojo alkoholį sodyboje. Liudytojas G. K. patvirtino tik tą aplinkybę, kad praėjus kelioms valandoms po to, kai jis nuėjo miegoti, matė ant žemės gulintį V. M., kurio veidas buvo kruvinas, o liudytojas V. V. parodė, kad tik kitą dieną apskritai sužinojo, kad nukentėjusysis buvo galimai sumuštas. Liudytojai V. V. ir G. K. patvirtino, kad tuo metu kai nukentėjusysis buvo mušamas, jų nebuvo, todėl pasakyti, kas įvyko – negali. Atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, teigia, jog nei vienas liudytojas nepatvirtino matęs, jog būtent jis su J. R. sužalojo nukentėjusįjį, o teismas darydamas prielaidą, jog jiems likus su nukentėjusiuoju niekas kitas jo sužaloti negalėjo bei remdamasi išimtinai tik nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada, padarė klaidingą išvadą. Pažymi, jog nuteistieji neturėjo jokios dingsties smurtauti prieš nukentėjusįjį. Tvirtina, kad pats nukentėjusysis buvo toks neblaivus, jog galėjo skirtingai arba iš viso nesuvokti įvykio aplinkybių, ko pasėkoje kyla abejonės dėl jo parodymų teisingumo. Kita vertus, neatmeta galimybės, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti tiek pats – griuvinėdamas, tiek jį galėjo sužaloti kiti, nenustatyti asmenys.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistieji apeliacinius skundus surašė atskirai, tačiau šie skundai iš esmės identiški tiek savo turiniu, tiek reikalavimais, kadangi nuteistieji ginčija ne tik savo kaltę, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų įvertinimu, ir dėl jie mano, kad teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų tapačių skundo argumentų pasisakys juos nagrinėdama kartu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tame tarpe ir nuteistieji, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų nuteistųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip to norėtų nuteistieji, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose išreikšta kritika dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo, teigiant, jog teismas vertino juos pasirinktinai, o ne jų visumą, iš esmės yra grįsta vienareikšmiai tik deklaratyviais teiginiais. Tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados visiškai nereiškia, jog įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso nuostatas pirmos instancijos teismas taikė netinkamai, teismo išvados neteisingos, ir skundžiamas nuosprendis dėl to turėtų būti naikinamas.

Iš bylos matyti, kad abu nuteistieji viso baudžiamojo proceso metu ginčijo savo kaltę tvirtindami, jog jie neturėjo jokios dingsties smurtauti prieš nukentėjusįjį V. M., neigė sudavę jam smūgius ir jį sužaloję. Anot jų, nukentėjusysis galėjo susižaloti pats griuvinėdamas ant žemės arba jį galėjo sužaloti ir kiti, byloje nenustatyti asmenys. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais duomenimis, skundžiamu nuosprendžiu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai įvertino ne tik faktines bylos aplinkybes, tačiau ir byloje esančius įrodymus, ir visiškai pagrįstai nuteistuosius T. B. ir J. R. pripažino kaltais tyčia nesunkiai sužalojus bejėgiškos būklės žmogų – nukentėjusįjį V. M., t. y. pagrįstai juos pripažino kaltais pagal BK 138 str. 2 d. 2 p.

Iš 2015-08-18 teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pagal medicininius duomenis, nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis bei laiku, t. y. 2015-08-03, nukentėjusiajam V. M. buvo padaryti tokie sužalojimai : 5 šonkaulio ir nosies kaulų lūžiai, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kraujosruva kairės akies junginėje. Anot specialisto galimybė nukentėjusiajam susižaloti pačiam griūnant yra mažai tikėtina – tam prieštarauja sužalojimų lokalizacija ir jų pobūdis. Dėl šių sužalojimų V. M. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (1 t., 17, 18, 20 b. l.). Nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymo mastas nėra ginčijamas. Be to, byloje paties nukentėjusiojo, G. K., V. V. parodymais nustatyta, kad po darbo kapinėse, jie visi sugrįžo į G. K. į jo sodybą, kur pavėsinėje visi girtavo. Tuo metu nukentėjusysis buvo sveikas, nesumuštas. Jiems begeriant atėjo nuteistieji, atsinešė alkoholio ir girtavo kartu. Po to, G. K. nuėjo miegoti į savo namą ir po kelių valandų pabudęs rado prie pavėsinės nukentėjusįjį jau sumuštą. Pasak V. V., jis taip pat išėjo į namus, nukentėjusysis ir kaltinamieji buvo likę pavėsinėje. Prie jo konfliktų nebuvo, nors buvo kalbama apie kažkokį šiferį. Pats gi nukentėjusysis vienodai nuosekliai visuomet tvirtino, kad pasigėręs jis nuėjo miegoti prie pavėsinės, kurioje buvo girtaujama ir atsibudo nuo jam suduodamų smūgių. Po to, pagal G. K. parodymus, jis rado jau sumuštą V. M. gulintį žolėje prie tos pačios pavėsinės, apie tai telefonu pranešė savo sugyventinei, kuri paskambino nukentėjusiojo seseriai V. D., o ši parsivedė brolį praktiškai nuo pat sodybos į namus. Taigi, šie duomenys leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nukentėjusysis buvo sumuštas tą pačią 2015-08-03 dieną, ir sumuštas G. K. sodyboje, nes ten jis atėjo sveikas, o iš sodybos tą pačią dieną sesuo jį išsivedė jau sumuštą. Tokia išvada visiškai eliminuoja nuteistųjų versiją, kad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas kitoje vietoje ir kitu laiku, bei leidžia tvirtinti, kad liudytojas A. R. jį galimai ir matė kaime prie kapinių, tačiau matė iki įvykio, nes nukentėjusysis pasak liudytojo dar nebuvo sumuštas.

Lieka nukentėjusiojo V. M. parodymai, kad jį sumušė nuteistieji miegantį prie pavėsinės G. K. sodyboje. Nė kiek neabejotina, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo labai girtas – būtent dėl to jis ir ėjo miegoti prie pavėsinės. Jam tą pačią dieną, 22.44 val., nustatytas girtumas dar siekė 1,74 promilės. Tačiau, kad ir kaip bebūtų nukentėjusysis buvęs girtas, jis tiek tyrimo metu, tiek teisme iš esmės vienodai nuosekliai parodė, kad miegodamas pajuto smūgius į veidą ir šonus, atsipeikėjęs matė greta abu nuteistuosius, labai tiksliai apibūdino, kad T. B. buvo prie jo galvos, o J. R. – tiek juosmeniu, abu jį spardė. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad į veidą spyręs nuteistasis T. B. buvo apsiavęs sportinius batelius su spalvotais raišteliais. O liudytojas V. V. taip pat parodė matęs, kad šis nuteistasis avėjo tokius batelius. Pirmos instancijos teismas taip pat nesuabejojo nukentėjusiojo parodymais nežiūrint į tai, kad jis įvykio metu ir buvo pakankamai išgėręs. Su tuo visiškai sutinka kolegija.

Nors nuteistieji tvirtina, kad jiems nebuvo jokio reikalo ar dingsties mušti nukentėjusįjį, tačiau pagal V. V. parodymus, dar jam būnant pavėsinėje tarp nukentėjusiojo ir T. B. ėmė kilti konfliktinė situacija dėl kažkada V. M. pavogto šiferio, dėl tarnybos armijoje, ir kitų pokalbių girtaujant. Kaip nurodė šis liudytojas, būtent dėl beįsiplieskiančių aistrų jis ir išėjo į namus, palikęs pavėsinėje nukentėjusįjį ir nuteistuosius. Tai reiškia, kad konfliktas tarp jų prasidėjo, tęsėsi ir baigėsi tuo, kad nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Esant tokioms aplinkybėms kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad pagal byloje surinktus įrodymus, visiškai aišku, jog V. M. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis bendrais veiksmais sužalojo apeliantai, padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Jų veika įrodyta, teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 2 p., nes nukentėjusysis buvo sumuštas būdamas bejėgiškos būklės – būdamas girtas. Pirmos instancijos teismo išvados dėl to yra visiškai teisingos ir pagrįstos byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Nuteistieji skunduose tvirtina, jog V. M. galėjo ne taip suprasti įvykio aplinkybes, nes miegojo ir buvo girtas, mano, kad todėl jo parodymais vadovautis nebuvo galima. Tai tėra niekuo neparemta jų prielaida, nes kaip jau minėta, nukentėjusysis po jam suduotų smūgių atsipeikėjo, labai tiksliai ir nuosekliai apibūdino nuteistųjų veiksmus, jų padėtį smurtaujant, sveikatos sutrikdymo padarymo jam mechanizmą, kuris atitinka ir teismo medicinos specialisto išvadą. Iš bylos matyti ir tai, kad iš esmės tapačias įvykio aplinkybes V. M. nurodė medikams, kurie po apžiūros bei suteiktos medicininės pagalbos išleido jį į namus bei savo pareiškime. Juos iš dalies patvirtino ir kiti įrodymai – liudytojų V. V., M. B. ir V. D. parodymai. Nuteistieji apeliuoja į tai, kad liudytojų M. B. ir V. D. parodymai negali būti laikomi patikimais, kadangi jos įvykio nematė. Tačiau, iš M. B. parodymų matyti, kad prieš nukentėjusįjį smurtą naudojo nuteistieji, nes jos sugyventinis G. K., paskambinęs jai telefonu pats pranešė, kad ne kas kitas, o T. B. ir J. R. sumušė V. M., todėl prašė kviesti greitąją bei policiją. Tokias pat aplinkybes patvirtino ir nukentėjusiojo sesuo V. D., kuriai apie įvykį pranešė M. B.. V. D., kuri tuo metu namuose buvo su mažu vaiku, paprašė kaimynų nueiti iki G. K. sodybos, jog įsitikintų, kad reikia nukentėjusiajam kviesti greitąją pagalbą. Parėję kaimynai patvirtino, jog brolis kruvinu veidu guli minėtoje sodyboje. Ji taip pat parodė, kad vėliau nukentėjusįjį iki pusiaukelės palydėjo G. K., o pasiteiravus, kas jį sumušė, jis nurodė, jog tai padarė nuteistieji. Nors pats G. K. tai pasakojęs M. B. ir V. D., tačiau šios liudytojos G. K. žodžius patvirtino. Tokiu būdu, aukščiau paminėtų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai, teismo medicinos specialisto išvados duomenys sudaro vieną bendrą įrodymų visetą ir įrodo apeliantų kaltę.

Nuteistųjų prielaidą, kad V. M. galėjo susižaloti pats, paneigia aukščiau paminėti bylos duomenys bei specialisto išvada, kad nustatyti sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai.

Apibendrinus aukščiau išdėstytą, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai įvertino bylos įrodymus ir jais vadovaudamasis padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog nuteistieji T. B. ir J. R. kaltinime nustatytomis aplinkybėmis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. M. sveikatą. Skirdamas nuteistiesiems bausmes teismas BK 54, 61 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į apeliantų asmenybes bei motyvuotai paskyrė jiems bausmes bei jų vykdymą atidėjo. Apeliantai dėl jiems skirtos bausmės argumentų nepateikė, todėl išsamiau dėl bausmių kolegija nepasisako. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais kolegija neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

NUTARĖ:

Nuteistųjų T. B. ir J. R. apeliacinius skundus atmesti.