Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės

trečiojo suinteresuoto asmens Daugiabučio (duomenys neskelbtini), Kaune savininkų bendrijos atstovei S. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), Kaune savininkų bendrijai ir Akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Trečiojo suinteresuoto asmens Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos atstovė pareiškėjo skundą palaiko, prašo tenkinti. Mano, kad pareiškėjas turi teisę patalpų šildymui naudoti gamtines dujas. Pabrėžia, kad bendrija yra atsisakiusi centralizuoto karšto vandens tiekimo būdo, be to, iš viso 7 butai, gavę sutikimus, yra pakeitę žildymo būdą bei atjungti ir nuo centralizuotų šildymo tinklų. Nurodo, kad name centralizuota šildymo sistema išbalansuota, neefektyvi, trasos pasenusios, be to, sąnaudos už buto šildymą naudojant kitus šildymo būdus per pusę mažesnės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas pagrįstas ir tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos atsisakymo leisti pareiškėjui keisti patalpų šildymo būdą iš šildymo elektra į dujinį šildymą jam nuosavybės teisėmis priklausančioje negyvenamojoje patalpoje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 24 d. prašymu „Dėl dujų pajungimo šildymui“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas jam priklausančiose komercinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kuriose nuo 1995 m. yra atjungtas centrinis šildymas (patalpos šildomos elektra), įvesti šildymą dujomis. 2017 m. rugsėjo 8 d. šį prašymą nagrinėjo 2015 m. gegužės 27 d. Kauno miesto savivaldybės direktoriaus įsakymu Nr. A-1739 sudaryta Šildymo būdo nustatymo komisija, kuri protokolinio nutarimo Nr. 42-9-9 ketvirtuoju punktu bendru sutarimu nutarė: „Pagal Kauno miesto šilumos tiekimo specialiojo plano reikalavimus, pastatas (duomenys neskelbtini) priskiriamas CŠT aprūpinimo šiluma zonai. Komisija siūlo pareiškėjui V. P. priklausančios negyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini) šildymui naudoti CŠT (centralizuotą šilumos tiekimą)“. Kauno miesto savivaldybės administracijos energetikos skyrius 2017 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 42-4-114, pareiškėją informavo apie Šildymo būdo nustatymo komisijos priimtą nutarimą. Pareiškėjas, manydamas, jog toks Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas, kuriuo iš esmės neleista keisti šildymo būdo, pažeidžia jo subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus, grįsdamas savo teisių pažeidimą, be kita ko, VAĮ 8 str. reikalavimų nesilaikymu, kreipėsi teisminės gynybos, siekdamas tiesioginį neigiamą poveikį jo teisėms sukeliančio individualaus administracinio akto panaikinimo.

VAĮ 1 straipsnyje nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. Pabrėžtina, jog Kauno miesto savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas ir privalo laikytis VAĮ nuostatų, gero administravimo principo, kuris apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-71/2011). Įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto veikla remtųsi įstatymu ir atitiktų jo reikalavimus (VAĮ 3 str. 1 d.). Taigi, viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir svarbu, kad tokios institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip kaip numato teisės aktai.

Teismas, spręsdamas dėl skundžiamo akto pagrįstumo bei teisėtumo, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl šio sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kurioje nuolat pabrėžiama, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši nuostata įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (žr. 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-485/2013). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007).

VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia ir tai, kad administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. ( LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1517-13).

Taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį vadovaujamasi nuostata, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4724-575/2017). Nemotyvuotas sprendimas esminiai pažeidžia asmens teisę žinoti jo teises ir pareigas įtakojančias faktines aplinkybes ir naudotis teise į gynybą, o taip pat apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-786/2006).

Akcentuotina, kad kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų, inter alia, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą individualų administracinį aktą panaikinti. ( LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2124-13).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atribodama Šilumos ūkio įstatymo ir Statybos įstatymo reguliavimo sritis, 2013 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 konstatavo, kad Šilumos ūkio įstatymas – tai specialusis energetikos sektoriaus (šilumos ūkio) teisės aktas, reguliuojantis esminius teisinius santykius šilumos ūkio sektoriuje. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, nustatydama vartotojų teisę pakeisti buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tiesiogiai nukreipia į Statybos įstatymą, iš ko išplaukia, jog tiek, kiek tai susiję su konkrečių buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pakeitimo statybos darbų atlikimu, taikytinos teisės normos, įtvirtintos Statybos įstatyme ir – atitinkamai – jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Atsakovas tokį teisinį reguliavimą taip pat įvardija atsiliepime į skundą, tačiau pažymėtina, jog spręsdamas pareiškėjo prašymą, nenurodė pateikto prašymo trūkumų, neišaiškino jo teisės, siekiant pakeisti patalpų šildymo būdą, rengti paprastojo remonto aprašo, gauti statybą leidžiantį dokumentą pagal atitinkamas Statybos įstatymo bei jos nuostatas papildančio atitinkamo statybos techninio reglamento punktus, teikti papildomus dokumentus, bet priėmė formalų, gero administravimo bei atsakingo valdymo principus pažeidžiantį sprendimą.

Tiek iš šį prašymą nagrinėjusi 2015 m. gegužės 27 d. Kauno miesto savivaldybės direktoriaus įsakymu Nr. A-1739 sudaryta Šildymo būdo nustatymo komisija skundžiamame 2017 m. rugsėjo 8 d. protokoliniame nutarime Nr. 42-9-9, tiek ir atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracijos energetikos skyriaus 2017 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. 42-4-114 „Dėl patalpos adresu (duomenys neskelbtini)“ pareiškėjo atžvilgiu priimto sprendimo nepagrindė pakankamais argumentais, t. y. nenurodė aiškių pareiškėjo prašymo netenkinimo motyvų. Skundžiamame akte nebuvo vertinama aplinkybė, kad jau nuo 1995 metų pareiškėjo patalpos atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir naudojo šildymo elektrą būdą (dėl šios aplinkybės ginčo nėra), nenustatinėjama, ar yra techninės galimybės tiekti šilumai iš centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, netiriama, ar, kaip nurodė pareiškėjas, vidutinės šilumos tiekimo sąnaudos iš tiesų yra mažesnės vartotoją aprūpinant šiluma iš vietinio šilumos šaltinio, kurui naudojant gamtines dujas. Pabrėžtina, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog sprendime iš esmės nėra išspręstas pareiškėjo prašymas leisti keisti patalpų šildymo būdą iš šildymo elektra į dujinį šildymą. Abstraktus sprendime nurodytas teiginys, kad „pagal Kauno miesto šilumos tiekimo specialiojo plano reikalavimus, pastatas (duomenys neskelbtini) priskiriamas CŠT aprūpinimo šiluma zonai“, nesant teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos, konkrečiai suformuluotų įpareigojimų ar valinio pobūdžio patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu, neleidžia aiškiai suprasti, koks konkretus sprendimas (leisti ar neleisti) priimtas pareiškėjo atžvilgiu, kokios priežastys iš tikrųjų lėmė tokio sprendimo priėmimą, bei kodėl ir kokių teisės aktų pagrindu Šildymo būdo nustatymo komisija skundžiamame administraciniame akte siūlo pareiškėjui V. P. priklausančios negyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini) šildymui naudoti CŠT (centralizuotą šilumos tiekimą). Tokioje situacijoje ne tik pats pareiškėjas negali suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmės ir turinio, tinkamai identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ir įvykdyti nustatytas pareigas, taip pat nesant nurodytos apskundimo tvarkos, nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, bet ir teismas negali nustatyti, kaip Kauno miesto savivaldybės administracija išsprendė pareiškėjo prašymą, neturi galimybės įvertinti, ar tai buvo padaryta atsižvelgus į konkrečias šiam atvejui individualias reikšmingas aplinkybes, teisėtai bei pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką individualaus administracinio sprendimo motyvacijos (teisinio bei faktinio pagrindimų) nebuvimas yra esminis trūkumas ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimas bei kaip savarankiškas skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindas, suponuoja skundžiamo sprendimo naikinimą. (LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1799/2013; LVAT 2015 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-692-556/2015), pripažinus, kad atsakovas netinkamai įvykdė viešojo administravimo funkcijas, yra pagrindas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir pateikti jam atsakymą įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir išlaidas advokato pagalbai sumokėti, kurias sudaro 600 Eur už skundo parengimą ir padavimą teismui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

CPK 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijos pateikia maksimalius dydžius už konkrečias advokato (advokato padėjėjo) teikiamas teisines paslaugas, apskaičiuojamus taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, todėl apskaičiuojant konkrečias sumas už teiktas teisines paslaugas, imamas tas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris galiojo konkrečios teisinės paslaugos teikimo metu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas V. P. yra sumokėjęs 23 Eur žyminį mokestį ir buvo sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatu P. Ž.. Turėtos išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas grindžiamos 2017 m. rugsėjo 12 d. teisinių paslaugų sutartimi Nr. 26 bei advokato P. Ž. 2017 m. rugsėjo 20 d. išrašytu Pinigų priėmimo kvitu Nr. 93045.

Bylos duomenimis nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2017 m. rugsėjo 20 d. Už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį Rekomendacijų (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2 punkte numatytas koeficientas – 2,5, kuris taikytinas pareiškėjo atstovo darbo užmokesčio skaičiavimui. Pareiškėjo atstovui rengiant skundą Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 817,60 Eur užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (toliau – ir Vidutinis darbo užmokestis), todėl už skundo byloje surašymą maksimalus galimas priteisti dydis skaičiuotinas taikant Rekomendacijose nustatytą koeficientą, kurio pagrindu imamas teisnių paslaugų teikimo metu galiojęs 817,60 Eur Vidutinis darbo užmokestis (Rekomendacijų 7 p.). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo teismui surašymą gali būti priteistina maksimali 2044 Eur suma (817,60 x 2,5 = 2044).

Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas yra sumokėjęs 23 Eur žyminį mokestį ir pagal Rekomendacijas maksimalios galimai priteistinos sumos neviršijančią pagrįstą 600 Eur sumą advokatui už skundo surašymą. Šios sumos priteistinos iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais 88 straipsnio 2 punktu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. A-346 sudarytos Šildymo būsto komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. posėdžio nutarimo dalį, kuria nutarta: „Pagal Kauno miesto šilumos tiekimo specialiojo plano reikalavimus, pastatas (duomenys neskelbtini) priskiriamas CŠT aprūpinimo šiluma zonai. Komisija siūlo pareiškėjui V. P. priklausančios negyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini) šildymui naudoti CŠT (centralizuotą šilumos tiekimą)“.

Įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti V. P. prašymą dėl pritarimo negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šildymui dujomis.

Priteisti V. P. iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 600 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų ir 23 Eur žyminį mokestį.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.