Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-12-03 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-435-851/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-12-03
Bylos Nr.
AN2-435-851/2020
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-01089-2020-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Aiva Survilienė (pirm.)
Institucija
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų nagrinėjimo skyrius
Kategorijos
NuorašasAdministracinio nusižengimo bylaNr. AN2-435-851/2020
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01080-2020-3Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2020 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Aiva Survilienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų skyriaus įgalioto asmens (toliau tekste ir – pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų skyriaus (toliau tekste ir – Institucija) 2020 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-2833-2020 ir administracinio nusižengimo teisena A. S. atžvilgiu nutraukta.

Teisėja, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą Nr. AN2-435-851/2020,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nustatytos bylos aplinkybės

1. 2019 m. gruodžio 11 d. A. S. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl to, kad jis 2019 m. lapkričio 29 d. apie 15 val., vairuodamas transporto priemonę Ford, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo ant šaligatvio, nesant tokį stovėjimo būdą nurodantiems kelio ženklams.

Žemesnės instancijos teismas

2. Institucijos 2020 m. kovo 9 d. nutarimu A. S. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau tekste ir – ANK) 417 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 60 Eur dydžio bauda.

3. Nesutikdamas su šiuo nutarimu, A. S. jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020-03-09 nutarimą, ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.

Šalies argumentai

3.1. Skunde nurodė, kad nagrinėjant jo administracinio nusižengimo bylą buvo pažeistos ANK 616 straipsnio 3 dalies nuostatos, kadangi į bylos nagrinėjimą turėjo kviesti Instituciją surašiusią protokolą bei jį.

3.2. Akcentavo, kad pačios Institucijos teigimu, nuo T. Vrublevskio gatvės yra nuvažiavimas ir kelias automobiliams privažiuoti prie Valdovų rūmų komplekso pastato, šis kelias veda į prie pastato esančią aikštelę ir į pastato vartus, taigi iki stovėjimo vietos važiuoti automobiliais galima, prie pastato kelias virsta aikštele.

3.3. Kategoriškai nesutiko su Institucijos vertinimu, kad įvykio vietoje yra važiuojamoji kelio dalis, o prie jos neatskirtas šaligatvis. Teigė, jog važiuojamosios dalies ir tariamo šaligatvio dangos vienodos, ir kur yra tariamas šaligatvis, neįmanoma atskirti. A. S. manymu, vien tai, kad įvykio vietoje vaikšto pėstieji, nereiškia savaime ten esant šaligatvį. Taip pat nesutiko ir su Institucijos teiginiu, kad stovėjimas be ženklo „P“ iš viso negalimas. Be to, nurodė, kad skundžiamame nutarime neaptartas jo kaltės klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apylinkės teismas 2020 m. spalio 8 d. nutarimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 9 d. nutarimą, ir administracinio nusižengimo teiseną A. S. atžvilgiu nutraukė, sprendimą motyvuodamas tuo, jog nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmės išvados, kad A. S. yra kaltas dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, padarymo – nėra pakankamo pagrindo teigti, jog A. S. susiklosčiusioje situacijoje suvokė, kad palieka automobilį neleistinoje vietoje, arba kad jis turėjo ir galėjo tai suvokti.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

5. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje, kuriuo palikti galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. SAVAD-13- ANR_N-2833-2020 nepakeistą.

5.1. Savo skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos jis išsakė apylinkės teismo posėdyje. Nurodo kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Teigia, jog apylinkės teismas, priimdamas nutarimą administracinio nusižengimo byloje, rėmėsi tik suinteresuoto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pateikta įvykio versija, pareiškėjo manymu, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, savo nekaltumą grindžiant žemėlapio „Regia“ duomenimis. Pasak pareiškėjo, apylinkės teismas, panaikinęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. SAVAD-13-ANR_N-2833-2020, nepakankamai įsigilino į Institucijos pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas.

5.2. Teigia, jog apylinkės teismas nevertino, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai pagrindžiančių administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę. Pareiškėjo manymu, tai: 1) automobilio pastatymo vieta (Vilniaus pilių valstybinio Kultūrinio rezervato teritorija, prie Nacionalinio muziejaus T. Vrublevskio g., Vilniuje,); 2) pažeidimo užfiksavimo laikas (2019 m. lapkričio 29 d. 15 val.); 3) nuotraukose užfiksuotas pažeidimo faktas; 4) pažeidimo liudytojas – M. D. – Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas.

5.3. Nurodo, jog pagal Kelių eismo taisyklių 3.16 punktą transporto priemonių stovėjimo aikštelė – teritorija, skirta ar pritaikyta transporto priemonėms stovėti. Pažymi, jog, jeigu vietoje šaligatvio ar ant jo yra įrengta automobilių stovėjimo vieta, tai ji turi būti pažymėta atitinkamu kelio ženklu, t. y. ženklu su raide „P“. Vieta, kurioje paliktas A. S. automobilis, neturi transporto priemonių stovėjimo aikštelės ar įrengtų, specialiai suformuotų stovėjimo vietų specifinio požymio, suteikiančio transporto priemonių stovėjimo vietos statusą. Teigia, jog prie šios teritorijos taip pat nėra kelio ženklo Nr. 528 „Stovėjimo vieta (Transporto priemonių stovėjimo vieta)“, todėl vien kelio ženklo, draudžiančio statyti automobilius šioje vietoje, nebuvimas, nepaverčia šios vietos transporto priemonių stovėjimo aikštele. Nurodo, jog draudimą stovėti tam tikrose vietose įtvirtina ne tik draudžiamieji ženklai, tačiau ir daugybė Kelių eismo taisyklių nuostatų. Šių taisyklių 150 punkte įstatymų leidėjas nurodo eilę draudimų dėl sustojimo ar stovėjimo: draudimą stovėti skiriamojoje, greitėjimo ir lėtėjimo juostose, ant tiltų, viadukų, estakadų, pėsčiųjų perėjose, ant vejos, šaligatvių ir t. t., tačiau stovėjimą draudžiantys ženklai kiekvienu šiuo atveju nėra statomi. Kelių eismo taisykles privalančiam išmanyti vairuotojui šie draudimai turi būti žinomi ir be kelio ženklų.

5.4. Taip pat nurodo, jog A. S. automobilis buvo užfiksuotas pastatytas Vilniaus pilių valstybinio Kultūrinio rezervato teritorijoje. Kelias su važiuojamąja dalimi yra T. Vrublevskio gatvė. Šalia važiuojamosios dalies yra įrengtas šaligatvis. Nors iki muziejaus privažiavimui įrengtas užvažiavimas ant šaligatvio, tas, anot pareiškėjo, niekaip nepakeičia pėsčiųjų zonos (šaligatvio) statuso. Tuo tarpu, užvažiuojant ant šaligatvio, jokių kelio ženklų nurodančių automobilių stovėjimo būdą ar stovėjimo aikštelę nėra. Prie visų privažiavimų bei galimų stovėjimo vietų aplink šią teritoriją, pasak pareiškėjo, įrengti kelio ženklai ir ženklinimas. Gi vietovėje, kur A. S. pastatė automobilį, t.y. prie Nacionalinio muziejaus iš T.Vrublevskio gatvės pusės, nėra nei vieno kelio ženklo, ženklinimo ar nuorodos, jog šioje vietoje galimas automobilių stovėjimas.

6. 2020 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apygardos teisme gautas atsiliepimas į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės 2020 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apygardos teismo argumentai ir išvados

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų skyriaus įgalioto asmens apeliacinis skundas netenkinamas.

7. Apygardos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio nuostatomis, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, patikrino pareiškėjo ginčyto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2020 m. spalio 8 d. nutarimu panaikindamas Institucijos 2020 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. SAVAD-13-ANR_N-2833-2020 ir nutraukdamas administracinio nusižengimo teiseną A. S. atžvilgiu, ANK nuostatų nepažeidė.

9. Pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas sustojo ir stovėjo vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti, sustojo ir stovėjo nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, pažeidė važiavimo tvarką gyvenamosiose zonose ir kiemuose.

10. Nagrinėjamu atveju sutinkama su apylinkės teismo išvada, jog neginčijamų įrodymų, patvirtinančių A. S. kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, nėra.

11. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog tiek apylinkės teismo posėdyje, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja tai, kad A. S. pastatė automobilį ant šaligatvio prie Nacionalinio muziejaus iš T. Vrublevskio gatvės pusės, kur nėra nei vieno kelio ženklo, ženklinimo ar nuorodos, jog šioje vietoje galimas automobilių stovėjimas, o nesant tokio ženklo, pareiškėjo manymu, automobilių stovėjimas ant šaligatvio ar pėsčiųjų tako yra draudžiamas.

12. KET 150.5. punkte, iš tikrųjų, nustatyta, jog draudžiama stovėti ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose.

13. Pagal Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 51 punktą pėsčiųjų takas – kelio dalis arba takas pėstiesiems, pažymėtas tam skirtais kelio ženklais. Pagal to paties įstatymo 67 punktą šaligatvis – kelio dalis pėstiesiems prie važiuojamosios kelio dalies, atskirta arba neatskirta nuo jos. Šaligatvis gali būti naudojamas dviračių eismui KET nustatytais atvejais.

14. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje A. S. palaikė savo skundą ir parodė, jog iš T. Vrublevskio gatvės yra nuvažiavimas ir kelias automobiliams privažiuoti prie Valdovų rūmų komplekso pastato, šis kelias veda į prie pastato esančią aikštelę ir į pastato vartus, taigi iki stovėjimo vietos, pasak A. S., važiuoti automobiliais galima, jokių draudžiančiųjų ženklų nėra. A. S. kategoriškai nesutinka su Institucijos vertinimu, kad įvykio vietoje yra važiuojamoji kelio dalis, o prie jos - neatskirtas šaligatvis. Pasak A. S., važiuojamosios dalies ir tariamo šaligatvio dangos vienodos, ir kur yra tariamas šaligatvis, nustatyti nėra galimybės. A. S. teigimu, nei vienas normalus žmogus automobilio stovėjimo vietoje negalėtų susigaudyti, kur ten šaligatvis, o kur važiuojamoji dalis. Iš institucijos pateiktų nuotraukų matyti, kad toje vietoje stovi ir kiti automobiliai.

15. Apklaustas apylinkės teismo posėdyje pareiškėjas parodė, jog vietovė, kur A. S. pastatė automobilį, yra prie muziejaus, ir nėra nei vieno ženklo ar nuorodos, kad toje vietoje galimas automobilių stovėjimas. Į šią vietą anksčiau net nebuvo galima patekti, vėliau leista tik aptarnaujančiam transportui įvažiuoti. Šaligatvis tęsiasi iki pat muziejaus pastato. Užvažiuojant ant šaligatvio, ten jokių leidžiančių stovėjimo ženklų nėra. Vieta, kur buvo paliktas A. S. automobilis, neturi įrengtų aikštelių, ar stovėjimo vietos statuso, ar ženklo „P“. Anot pareiškėjo, kelio ženklo, draudžiančio statyti transporto priemones, nebuvimas neleidžia statyti automobilių. Automobilių kelias yra visas viešajam eismui naudojamas kelio plotas. Pareiškėjo manymu, A. S. negalėjo nežinoti, kad toje vietoje negalima statyti automobilio, be to, pasak pareiškėjo, kiekvieno vairuotojo pareiga įsitikinti, ar ten galima statyti automobilį. Kita vertus, apylinkės teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, jog pagal pridėtą prie bylos planą – ten yra privažiavimas, todėl važiuoti galima, tačiau, pasak pareiškėjo, greičiausiai galima tik privažiuoti iki vartų, po to apsisukti per šaligatvį ir nuvažiuoti, statyti automobilių, pareiškėjo manymu, negalima. Kokiu tikslu savivaldybės kompetentingos institucijos nesiima jokių veiksmų ginčytinoje vietoje inicijuoti atitinkamų kelio ženklų pastatymą, pareiškėjas nenurodė.

16. Apklausta teismo posėdyje Registrų centro specialistė L. V. parodė, kad negali pakomentuoti šitos situacijos dėl žymėjimo, kur kelias, kur šaligatvis, nes, pasak specialistės, Registrų centras nėra už tai atsakingas, Nacionalinė žemės tarnyba teikia, o Registrų centras formuoja. Iš teismui pateiktų žemėlapių ji negali kategoriškai teigti, kur yra važiuojama dalis, kur šaligatvis, o kur stovėjimo aikštelė.

17. Iš byloje esančių nuotraukų ir žemėlapio „Regia“ ištraukos, iš tikrųjų, nėra galimybės vizualiai nustatyti, kur ginčijamoje vietoje baigiasi važiuojamoji dalis ir prasideda šaligatvis ar pėsčiųjų takas, jokių kelio ženklų, ribojančių automobilių eismą, jų sustojimą ar stovėjimą, nenustatyta. Taip pat nėra galimybės nustatyti kelio dalies (šaligatvio, pėsčiųjų tako), skirtos pėstiesiems, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad A. S. automobilį sąmoningai pastatė ant šaligatvio ir kad jis negalėjo nežinoti, kad toje vietoje statyti automobilio negalima, nėra pakankamai pagrįsti, jie nepaneigia, A. S. argumentų, kad jis, pastatydamas automobilį galimai neleistinoje vietoje, nesant atitinkamų kelio ženklų, sąžiningai suklydo, kadangi neturėjo ir negalėjo žinoti, kad statyti šioje vietoje automobilį yra draudžiama. Pareiškėjo argumentai, jog visi toje vietoje automobilius pastatę vairuotojai buvo nubausti ir Institucijos sprendimo neskundė, nepaneigia ir nepatvirtina A. S. kaltės, juolab, kad ši aplinkybė savaime nereiškia, kad minėti asmenys buvo nubausti teisėtai.

18. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ANK 567 straipsnį įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, taip pat išgauti jo ir kitų administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus ir parodymus smurtu, grasinimais ir kitokiomis neteisėtomis priemonėmis.

19. Apygardos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog byloje surinkti duomenys: 1) automobilio pastatymo vieta (Vilniaus pilių valstybinio Kultūrinio rezervato teritorija, prie Nacionalinio muziejaus T. Vrublevskio g., Vilniuje,); 2) pažeidimo užfiksavimo laikas (2019 m. lapkričio 29 d. 15 val.); 3) nuotraukose užfiksuotas pažeidimo faktas; 4) pažeidimo liudytojas – M. D. – Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas, neginčijamai patvirtina A. S. kaltę, yra tik abstraktaus pobūdžio samprotavimai bei prielaidos, kurių nepakanka, kad A. S. būtų pripažintas kaltu dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, administracinė atsakomybė neturi būti taikoma asmeniui, kuris sąžiningai stengėsi išvengti neteisėto elgesio, tačiau nenuoseklų teisinį reguliavimą suprato kitaip, nei atskiras valstybės institucijos pareigūnas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-44-976/2016, 2AT-78-788/2016, 2AT-35-788/2017). Taip pat teismas pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju Valstybės instituciją atstovaujantys pareigūnai susikoncentravo ties A. S. nubaudimu, skirdami tam daug laiko, kurio veiksmai iš esmės nėra piktybiški, o aptariamas įvykis įvyko dėl aiškiai abejotinos ir nevienareikšmiškai vertinamos situacijos, užuot ėmęsi tinkamų priemonių (pvz. kelio ženklų pastatymo, ženklinimo ar pan. iniciavimo ), kad ateityje būtų išvengta panašaus pobūdžio incidentų.

20. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuojama, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad A. S. veiksmuose yra ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinio nusižengimo sudėtis, todėl administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu pagrįstai buvo nutraukta. Remiantis teismų praktika, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-78-788/2016, 2AT-10-693/2018, 2AT-36-788/2019 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

21. Tuo pačiu konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje nėra pagrindo teigti, jog apylinkės teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė visų būtinų veiksmų, kad byla būtų išspręsta teisingai. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas buvo priimtas tik po to, kai, surengus tris teismo posėdžius, buvo apklausti: traukiamas atsakomybėn A. S., Institucijos atstovas R. S., iš Registrų centro išreikalautas spalvotas Vrubliausko g. žemėlapis, iškviesta ir apklausta Registrų centro specialistė L. V.. Nesant galimybės pašalinti šioje byloje esančių prieštaravimų, apylinkės teismo sprendimas buvo priimtas, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

22. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarimas, kuriuo panaikintas Institucijos 2020 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-2833-2020 ir administracinio nusižengimo teisena A. S. atžvilgiu nutraukta, yra teisėta ir pagrįsta, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šią nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų skyriaus įgalioto asmens apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja (parašas) Aiva SurvilienėNuorašas tikras:Teisėja Aiva Survilienė