Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su (patikslintu) skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2013 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. P-133 „Dėl M. R. paskyrimo į pareigas laikotarpio (kadencijos) pabaigos nustatymo“, 2015 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo M. R. perkėlimo“, 2015 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. P-268 „Dėl M. R. laikino perkėlimo į kitas prokuroro pareigas“, 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. P-735 „Dėl M. R. grąžinimo į pareigas“; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra) grąžinti pareiškėją į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas (darbo vieta Visagine, darbas organizuojamas Visagino, Ignalinos ir Zarasų miestuose); 3) priteisti dėl perkėlimo į kitas pareigas susidariusį atlyginimo skirtumą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad Generalinio prokuroro 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. P-292 jis nuo 2010 m. gegužės 19 d. paskirtas penkerių metų kadencijai į Visagino miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas. 2012 metais pertvarkius Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūrą, Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. P-388 tarnybos santykiai su pareiškėju buvo pratęsti kaip su Panevėžio apygardos prokuratūros Visagino rajono apylinkės prokuratūros vyriausiuoju prokuroru, o Generalinio prokuroro 2012 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-861 pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Kadangi šias pareigas pareiškėjas pradėjo eiti nuo 2012 m. rugsėjo 11 d., todėl pareiškėjo, kaip vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, kadencijos pabaiga turėjo būti 2017 m. rugsėjo 11 d.Pareiškėjas paaiškino, jog Generalinis prokuroras 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-133 nustatė, kad pareiškėjo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, penkerių metų kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d. Atsakovo 2015 m. sausio 7 d. pasiūlymu eiti pareigas prokuratūroje Nr. 17.9.-93 pareiškėjas buvo informuotas, kad jo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d., ir pasiūlyta po kadencijos pasibaigimo eiti pareigas iš siūlomų pareigų sąrašo. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis sutiko nuo 2015 m. gegužės 18 d. eiti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas tuo atveju, jei po vyksiančių atrankų jis nebus paskirtas į jokias kitas aukštesnio prokuroro pareigas. Generalinio prokuroro 2015 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. P-25 pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 19 d. buvo perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas. Generalinio prokuroro 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P-268 pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 20 d. esant tarnybiniam būtinumui buvo laikinai paskirtas į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Generalinio prokuroro 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. I-227 nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo pradėta atranka į laisvas Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Nesutikdamas su kadencijos pabaigos data, pareiškėjas 2015 m. spalio 26 d. atsakovui pateikė pretenziją, kuria prašė jo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, kadenciją skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. bei Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 34 straipsnio 4 dalies ir 36 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas jam taikyti tik pasibaigus jo (pareiškėjo) kadencijai, t. y. 2017 m. rugsėjo 11 d., tačiau atsakovas 2015 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 17.2.-12880 pareiškėjo pretenzijos netenkino.Pareiškėjas pabrėžė, kad Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato, jog į vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas asmuo skiriamas penkeriems metams, todėl šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalies ir 36 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatos gali būti taikomos tik pasibaigus penkerių metų paskyrimo į pareigas laikotarpiui. Pareiškėjo nuomone, atsakovo argumentas, kad paskyrimo į pareigas laikotarpiai skaičiuojami tik vyriausiesiems prokurorams (jų pavaduotojams), kartu nurodant, kad pareiškėjas tik laikinai perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, nepagrįstas, kadangi pareiškėjo perkėlimas laikinai dėl tarnybinio būtinumo eiti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas yra tiesiogiai nulemtas neteisėto pareiškėjo perkėlimo į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas nuo 2015 m. gegužės 19 d.Pareiškėjas teigė, kad atsakovo vadovo 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-133, kuriame numatyta, kad pareiškėjo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, penkerių metų paskyrimo kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d., yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjo, kaip vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, kadencijos penkeri metai turi būti skaičiuojami nuo pareiškėjo paskyrimo į vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 11 d., todėl pareiškėjo, kaip vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, kadencijos pabaiga yra 2017 m. rugsėjo 11 d. Todėl 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-133 neatitinka reikalavimo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Be to, pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo 2015 m. sausio 7 d. pasiūlymą eiti pareigas prokuratūroje Nr. 17.9.-93, sutiko nuo 2015 m. gegužės 18 d. eiti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro (darbo vieta Zarasuose) pareigas, tuo atveju, jei po vyksiančių atrankų nebus paskirtas į jokias kitas aukštesnio prokuroro pareigas. Pareiškėjas tikėjo, kad visiems vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams jų kadencijos laikas skaičiuojamas vadovaujantis analogiškais kriterijais. Tačiau 2015 m. rugsėjo mėn. pabaigoje pareiškėjas iš kolegų sužinojo, kad, esant analogiškai ar labai panašiai faktinei situacijai, kadencijos pradžia (taigi ir pabaiga) vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas einantiems prokurorams skaičiuojama skirtingai, t. y. vieniems vyriausiesiems prokurorams (ar jų pavaduotojams) kadencijos pradžia skaičiuojama nuo paskyrimo į pareigas prieš Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką, t. y. 2010 metais, o kitiems – po Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarkos, t. y. 2012 metais. Taigi iš 2013 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. P-133 matyti, jog ir pareiškėjo kadencijos pradžia pradėta skaičiuoti nuo paskyrimo į pareigas iki Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarkos. Kadangi, skirtingai nei pareiškėjo, kitų vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas einančių prokurorų kadencijos pradžia skaičiuojama nuo jų paskyrimo į pareigas po Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarkos, t. y. 2012 metų, ir tokiu būdu jų kadencija baigiasi vėliau, pareiškėjas šiuo aspektu yra diskriminuojamas.Pareiškėjo teigimu, atsakovas, diskriminuodamas pareiškėją dėl aplinkybių, nesusijusių su jo dalykinėmis savybėmis, skirtingai taikė Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 4 dalį bei to paties įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 5 punktą, tuo atlikdamas neteisėtus veiksmus pareiškėjui. Pareiškėjo diskriminavimas pasireiškė tuo, kad esant analogiškai situacijai, teisiniam reglamentavimui tokiems patiems asmenims priimami skirtingi sprendimai. Tie aktai, kuriais buvo nustatytos tarpinės kadencijos, kurios turėjo baigtis 2015 metais, buvo koreguojamos, kad jos pasibaigtų po penkerių metų, po prokuratūros pertvarkos. Būtent tada pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kad nebūtų diskriminuojamas. Kitiems kolegoms kadencijos buvo perskaičiuotos ir pratęstos, o pareiškėjui – ne.Pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju nei teismas, nagrinėjęs šią bylą pirmą kartą, nei atsakovas netyrė pareiškėjo pateikto Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. P-747, kuriuo pakeistas Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-129 „Dėl vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų), paskirtų į pareigas neterminuotai, paskyrimo į pareigas laikotarpių (kadencijų) pabaigos nustatymo ir sąrašo patvirtinimo“, iš kurio yra akivaizdu, kad dėl neaiškių priežasčių pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl minėto pareiškėjo diskriminavimo, o teismas neįpareigojo atsakovo pateikti paaiškinimų bei įrodymų dėl kitų vyriausiųjų prokurorų (prokurorų pavaduotojų) kadencijų pratęsimo. Pareiškėjo nuomone, neteisėti atsakovo diskriminaciniai veiksmai nulėmė tai, kad pareiškėjas, kaip vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, buvo atleistas iš vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigų nepraėjus jo paskyrimo laikui, tuo pažeidžiant Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatą.Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo (patikslintą) skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas paaiškino, kad penkerių metų paskyrimo į pareigas (kadencijos) laikotarpis nustatomas tik asmenims, paskirtiems atrankos būdu į vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas (Prokuratūros įstatymo 34 str. 1 ir 2 d.). Pareiškėjas į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas (darbo vieta Visagine, darbas organizuojamas Visagino, Ignalinos ir Zarasų miestuose) buvo paskirtas ne laimėjus atranką, bet perkeltas į pareigas be atrankos Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl prokuratūros darbo organizavimo pakeitimų, nes buvo panaikinta pareiškėjo, kaip vyriausiojo prokuroro, pareigybė. Pareigybės nebelikus ir dėl to perkėlus pareiškėją į kitas pareigas, įvyko jo tarnybos santykių tęstinumas, bet ne paskyrimas į kitas pareigas, todėl nebuvo teisinio pagrindo iš naujo nustatyti pareiškėjo penkerių metų paskyrimo į pareigas (kadencijos) laikotarpio.Atsakovas nurodė, kad Prokuratūros įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11,15, 17, 19, 20, 21, 23, 24, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 36, 37, 40, 41, 44, 47, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 341, 391 straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), įsigaliojusio 2012 m. sausio 1 d., 33 straipsnio 2 dalis nustatė, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas penkerių metų laikotarpiui paskirti vyriausieji prokurorai (jų pavaduotojai) jas eina iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Kadangi pareiškėjas buvo paskirtas į pareigas penkerių metų laikotarpiui (kadencijai) 2010 m. gegužės 19 d., t. y. iki šio įstatymo įsigaliojimo, pareiškėjo penkerių metų kadencijos laikotarpis pagrįstai ir teisėtai buvo skaičiuojamas nuo paskyrimo į vyriausiojo prokuroro pareigas dienos ir baigėsi 2015 m. gegužės 18 d.Atsakovas pažymėjo, jog ginčijamas atsakovo 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-133 priimtas įgyvendinant Pakeitimo įstatymą, todėl yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, jį priimant pagrindinės procedūros nebuvo pažeistos, taigi yra teisėtas bei pagrįstas. Be to, šis įsakymas yra individualus teisės aktas, kuris yra įgyvendintas, kurio galiojimas yra pasibaigęs ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Dėl minėtų priežasčių nepagrįsti ir pareiškėjo reikalavimai panaikinti kitus skundžiamus generalinio prokuroro įsakymus.Atsakovas paaiškino, jog Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-129 ir 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. P-747 reglamentuoja ne visų vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijos skaičiavimą, bet tik tų, kurie buvo paskirti į pareigas neterminuotai. Priešingai nei šiuose įsakymuose nurodyti vyriausieji prokurorai (jų pavaduotojai), pareiškėjas į pareigas buvo paskirtas terminuotai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis buvo diskriminuojamas. Be to, nurodyti įsakymai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, todėl jie negali būti laikomi įrodymais bei jų teisėtumas ir pagrįstumas negali būti vertinamas šioje administracinėje byloje.Trečiasis suinteresuotas asmuo L. L. atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą nepateikė, tačiau ankstesniame atsiliepime į pareiškėjo skundus su jais nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstus.Nurodė, kad pareiškėjas kartu su juo dalyvavo Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2015 m. spalio 15 d. posėdyje, kuriame buvo atliekama atranka į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo (darbo vieta Visagine, darbas organizuojamas Visagino, Ignalinos, Zarasų miestuose) pareigas, tačiau pagal komisijos 2015 m. spalio 21 d. išvadą Nr. 6.18-30 tinkamiausiu kandidatu užimti minėtas pareigas buvo įvardytas jis, o ne pareiškėjas. Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-733 nuo 2015 m. gruodžio 4 d. jis paskirtas į minėtas pareigas, o Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-735 pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 4 d. grąžintas į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro (darbo vieta Zarasuose) pareigas. Pareiškėjas nei Generalinio prokuroro 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 1-227, kuriame nurodyta, kad nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. pradedama atranka į minėtas pareigas, nei atrankos komisijos rezultatų neginčijo.