Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. D. gynėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo N. D. pripažintas kaltu ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį septyneriems metams.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 10 d. nutartis, kuria apeliacinis procesas N. D. baudžiamojoje byloje nutrauktas jo gynėjui praleidus nuosprendžio apskundimo terminą, o N. D. gynėjo paduotas apeliacinis skundas grąžintas apeliantui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. D. nuteistas už tai, kad 2005 metų vasaros pabaigoje Šilutėje neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 102,402 g – psichotropinės medžiagos amfetamino, kurią, sumaišęs su gliukoze ir gavęs 494,33 g miltelių masę, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai laikė savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), garaže. N. D. 2006 m. sausio 27 d., apie 12.00 val., prie pastato Šilutėje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 11 šią psichotropinę medžiagą už 5 000 Lt pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui.

Kasaciniu skundu nuteistojo N. D. gynėjas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jo ginamojo veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti švelnesnę bausmę arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo ginamojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas paaiškino, jog iš bendro paimto 494,33 g milelių kiekio buvo paimti du mėginiai, kuriuos ištyrus buvo rasta 102,402 g psichotropinės medžiagos amfetamino. Kartu ekspertas nurodė, kad, iš 494,33 g miltelių imant kitus mėginius, amfetamino koncentracija galėjo būti skirtinga, todėl ekspertizės akte yra nurodoma paklaida, ir neatmetė galimybės, jog amfetamino kiekis galėjo nesiekti 99,9 g ir mažiau. Kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės turėjo būti vertinamos jo ginamojo naudai, o jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Kartu kasatorius nurodo, kad N. D. skiriant bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurias, skirdamas jo ginamajam bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikė ir pirmosios instancijos teismas.

Be to, kasatoriaus nuomone, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 313 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo turėtų būti panaikinta apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria apeliacinis procesas N. D. baudžiamojoje byloje nutrauktas jo gynėjui (kasatoriui) praleidus nuosprendžio apskundimo terminą ir apeliacinis skundas grąžintas apeliantui. Kasatorius nurodo, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą suimtam nuteistajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos. Nuteistojo gynėjas gali apskųsti nuosprendį tik gavęs raštišką ginamojo sutikimą (BPK 313 straipsnio 4 dalis, 312 straipsnio 4 dalis). Kasatorius pabrėžia, kad raštiškas sutikimas paduoti apeliacinį skundą įgyvendinamas tik po to, kai nuteistasis gauna nuosprendį ir su juo susipažįsta. Todėl, pasak kasatoriaus, kadangi BPK 312 straipsnio 4 dalies, 313 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra sukonkretintos, BPK 313 straipsnio 4 dalis turėtų būti aiškinama plačiąja prasme ir laikoma, kad suimtam nuteistajam bei jo gynėjui terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio įteikimo suimtam nuteistajam dienos. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, jis apeliacinį skundą padavė nepraleidęs BPK 313 straipsnio 4 dalyje nustatyto nuosprendžio apskundimo termino, nes, turėdamas 2006 m. spalio 5 d. raštišką N. D. sutikimą apskųsti nuosprendį, apeliacinį skundą padavė po to, kai suimtas jo ginamasis gavo nuosprendžio nuorašą ir per savo žmoną jo paprašė paduoti apeliacinį skundą.

Nuteistojo N. D. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie jo ginamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

Esminis kasatoriaus argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo ginamojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas paaiškino, jog iš bendro paimto 494,33 g milelių kiekio buvo paimti du mėginiai, kuriuos ištyrus buvo rasta 102,402 g psichotropinės medžiagos amfetamino, jog, imant kitus mėginius, amfetamino koncentracija galėjo būti skirtinga, ir neatmetė galimybės, kad amfetamino kiekis galėjo nesiekti 99,9 g ir mažiau. Kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės turėjo būti vertinamos jo ginamojo naudai, o jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2006 m. sausio 27 d. išvadoje Nr. 914 nurodyta, kad tyrimui pateiktų baltos spalvos miltelių masė yra 494,33 g; tyrimui sunaudota 1,8 g baltos spalvos miltelių ir konstatuota, jog miltelių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga amfetaminas, kurio laisvosios bazės masė yra 102,402 g (21 proc.). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2006 m. liepos 21 d. rašte Nr. 140-S-2947, atsakant į pirmosios instancijos teismo 2006 m. birželio 23 d. raštą Nr. 116-3156 dėl objektų tyrimo, paaiškinta, kad: Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2006 m. sausio 27 d. išvadoje Nr. 914 pateikti skaičiavimai yra teisingi; minėtas psichotropinės medžiagos amfetamino kiekis buvo nustatytas atlikus tyrimą skystinės chromatografijos metodu tiriant du skirtingus tos pačios medžiagos (miltelių) mėginius bei tikrinant rezultatų pasikartojimą; rezultatas pripažįstamas teisingu, jeigu santykinė paklaida neviršija 10 proc. vertės; atliktų tyrimų metu gauta paklaida yra 1,28 proc.; siekiant užtikrinti tyrimų rezultatų patikimumą, visos tyrimams pateikiamos medžiagos prieš imant mėginius yra homogenizuojamos (sutrinamos, sumalamos) ir taip užtikrinama, kad bet kuri homogenizuotos medžiagos dalis savo charakteristikomis bus tapati visai pateiktai medžiagai. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas išvadą pateikęs specialistas nurodė, kad: buvo homogenizuota visa medžiaga, paimti du mėginiai; paklaida tarp paralelių yra 1,28 proc., kai leistina paklaida – 10 proc.; šie procentai nėra absoliuti paklaida – tai nuokrypis nuo gautų rezultatų ir vidurkio; jei santykinis skirtumas tarp dviejų mėginių ne didesnis nei 10 proc., rezultatas pripažįstamas tiksliu; šiuo atveju nuokrypis tarp dviejų paralelių yra 0,3 proc. ir tai rodo tyrimo patikimumą, o ne medžiagos kiekio paklaidą; amfetamino kiekio vidurkis iš dviejų mėginių yra 20,72 proc. (suapvalinus 21 proc.); tai yra grynosios medžiagos kiekis; imant kitus mėginius, amfetamino kiekis nesikeistų; įmanoma 1 mg amfetamino paklaida; gramais amfetamino paklaida nekistų, nes amfetamino skirtumas tarp koncentracijų yra nedidelė – tik 0,3 proc.; 102,402 g amfetamino koncentracija – tai rezultato vidurkis tarp dviejų mėginių paralelių; imant mėginius iš bendros masės, amfetamino kiekis gali skirtis tik teoriškai; šiuo atvejų paklaida labai maža, kad tyrimą būtų galima pripažinti netiksliu.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo N. D. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kaip labai didelio kiekio – ne mažiau kaip 102,402 g – psichotropinės medžiagos amfetamino įgijimas ir neteisėtas laikymas, turint tikslą ją parduoti, ir todėl nėra teisinio pagrindo ją perkvalifikuoti į šio BK straipsnio 2 dalį. Kartu pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgęs į N. D. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikaltimo pasekmes, jo asmenybę ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir kasatoriaus skunde nurodomas, vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir N. D. paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę, negu BK 260 straipsnio 3 dalies, pagal kurią kvalifikuota jo nusikalstama veika, sankcijoje nustatytas šios bausmės minimumas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 313 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą

Pasak kasatoriaus, BPK 313 straipsnio 4 dalis turėtų būti aiškinama plačiąja prasme ir laikoma, kad suimtam nuteistajam bei jo gynėjui terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio įteikimo suimtam nuteistajam dienos. Todėl, kasatoriaus tvirtinimu, jis apeliacinį skundą padavė nepraleidęs BPK 313 straipsnio 4 dalyje nustatyto nuosprendžio apskundimo termino, nes, turėdamas 2006 m. spalio 5 d. raštišką N. D. sutikimą apskųsti nuosprendį, apeliacinį skundą padavė po to, kai suimtas jo ginamasis gavo nuosprendžio nuorašą ir per savo žmoną jo paprašė paduoti apeliacinį skundą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nuteistojo ar išteisintojo gynėjai turi teisę paduoti apeliacinius skundus tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu išreikštai nuteistojo ar išteisintojo valiai. Apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o BPK 308 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju – per dvidešimt dienų suėjus terminui visam nuosprendžiui surašyti (BPK 312 straipsnio 4 dalis, 313 straipsnio 3 dalis). BPK 313 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad suimtam nuteistajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo jam dienos. Vadinasi, BPK 313 straipsnio 4 dalies nuostatos yra taikomos tik suimtam nuteistajam. Tuo tarpu suimto nuteistojo gynėjui jokios išimtys netaikomos ir apeliacinio skundo padavimo terminas skaičiuojamas bendra, BPK 313 straipsnio 3 dalyje nustatyta, tvarka – nuo nuosprendžio paskelbimo (surašymo) dienos.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad 2006 m. spalio 5 d. buvo paskelbtas visas motyvuotas pirmosios instancijos teismo nuosprendis (tą pačią dieną suimtas nuteistasis raštu sutiko, kad jo gynėjas šį nuosprendį apskųstų apeliacine tvarka). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą visiems proceso dalyviams, išskyrus suimtą nuteistąjį, nuosprendžio apskundimo apeliacine tvarka terminas prasidėjo 2006 m. spalio 5 d. ir pasibaigė 2006 m. spalio 25 d. (BPK 313 straipsnio 3, 4 dalys). Tuo tarpu nuteistojo N. D. gynėjas apeliacinį skundą paštu išsiuntė 2006 m. lapkričio 4 d. Pirmosios instancijos teisme šis skundas buvo gautas ir užregistruotas 2006 m. lapkričio 7 d. Taigi nuteistojo N. D. gynėjas apeliacinį skundą padavė praleidęs nuosprendžio apskundimo terminą. Pažymėtina, kad, nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo siųsti bylos apeliacinės instancijos teismui ir apeliacinį skundą turėjo grąžinti apeliantui BPK 313 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, nuteistojo N. D. baudžiamoji byla vis tik buvo paskirta nagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija teisingai konstatavo, kad nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą padavė praleidęs BPK 313 straipsnio 3 dalyje nustatytą nuosprendžio apskundimo terminą ir pagrįstai apeliacinį procesą nutraukė, o apeliacinį skundą grąžino apeliantui.

Taigi, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo N. D. baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 313 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo N. D. gynėjo kasacinį skundą atmesti.