Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (II tomas, b. l. 86 – 96) nutraukė administracinę bylą dalyje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 30-798 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ panaikinimo; nutraukė administracinę bylą dalyje dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. T3-339 panaikinimo; nutraukė administracinę bylą dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. K01/2005-1478 panaikinimo; kitus pareiškėjos reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad ginčas yra dėl valstybės ir savivaldos institucijų įpareigojimo nustatyti kelio servitutą, kuris suteiktų pareiškėjai teisę važiuoti transporto priemonėmis per valstybinės žemės sklypą, panaudos sutartimi atiduotą Vilniaus rajono savivaldybės tarybai. Sklypu naudojasi VšĮ Vilniaus rajono centrinė poliklinika. Teismas pažymėjo, kad įvertinti skundžiamų aktų teisėtumą ir pagrįstumą bei galimybę juos ginčyti administraciniame teisme dėl to, kad juose nenustatytas kelio servitutas greta esančio privataus žemės sklypo naudotojui, galima tik įvertinus teisinį ginčo santykių reglamentavimą, t. y. nustačius įstatymuose ir kituose teisės aktuose keliamus reikalavimus, apribojimus, tvarką, taikomą servitutų nustatymui. Servituto nustatymą reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – CK) antrasis skirsnis. Šio skirsnio 4.126 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo kontekste svarbi yra ir CK 4.124 straipsnio 2 dalies nuostata, jog iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Tai svarbu dėl to, kad pareiškėja savo reikalavimą grindžia ir tuo, jog nuo seno naudojosi kelio servitutu per gretimą žemės sklypą. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų apie anksčiau tame sklype įregistruotą kelio servitutą. Nurodė, kad ginčo kontekste svarbios yra ir CK nuostatos dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, t. y. CK 4.72, 4.75, 4.81 straipsniai. Šios nuostatos yra svarbios dėl to, kad pareiškėja ir kiti to paties namo savininkai yra įgiję bendrosios dalinės nuosavybės teise jų naudojamą žemės sklypą (unikalus Nr. 0101-0047-0547, 0,1300 ha ploto) prie namo, tačiau konkrečios naudojamos dalys savininkams nėra nustatytos. Tokia išvada daroma dėl to, kad pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre nėra nurodyta apie bendraturčių susitarimą dėl jų naudojamų dalių, tos dalys neatskirtos. Tuo pačiu byloje yra duomenų, kad kiti bendraturčiai yra įsirengę atskirus privažiavimus, atsitvėrę savo naudojamas sklypo dalis, o kiti žemės sklypo bendraturčiai, tame tarpe ir pareiškėja, tokių veiksmų neginčijo. Teismas nurodė, kad žemės naudojimo klausimus reglamentuoja ir Žemės įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje aiškinama žemės servituto sąvoka – tai yra teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Žemės įstatymo 23 straipsnyje reglamentuojami žemės servitutų nustatymo klausimai. Iš šio straipsnio nuostatų matyti, kad žemės servitutai nustatomi 2 pagrindiniais būdais – tai Civilinio kodekso nustatytais pagrindais bei administraciniais aktais (1 d.). Dėl to teismas pastebėjo, kad savo sprendimu tiesiogiai servituto nustatyti negali. Tam būtinas atitinkamas įstatyme numatytas administracinis aktas, kurio priėmimui įstatymas numato tam tikras sąlygas ir tvarką. Ginčas nagrinėjamas administracine tvarka, pareiškėja servituto nustatymą siekia įgyvendinti per administracinius aktus, todėl šiuo atveju taikytinos Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios servitutų nustatymą administracine tvarka. Teismas pažymėjo, kad šiam ginčui aktualios Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog servitutai nustatomi apskrities viršininko sprendimu – administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Taigi, apskrities viršininkas sprendimą dėl servituto nustatymo gali priimti tik tuomet, kai toks servitutas numatytas teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose. Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskrities viršininkas negali priimti sprendimo nustatyti servitutą, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia apskrities viršininkui pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo. Tai reiškia, kad pareiškėja prašymą dėl servituto patvirtinimo apskrities viršininkui gali teikti tik tuomet, kai servitutas prieš tai jau patvirtintas teritorijų planavimo dokumente. Šiame straipsnyje numatytas ir galimas nuostolių atlyginimas dėl servituto nustatymo (23 str. 7, 8 d.). Teismas padarė išvadą, kad Žemės įstatymo paminėtos nuostatos servituto klausimu suponuoja tam tikros administracinės procedūros laikymąsi. Nurodė, kad žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisykles yra patvirtinusi Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra patvirtintos taisyklės, kuriomis savo skunde remiasi ir pareiškėja. Teismas konstatavo, kad visos nurodytos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad CK 4.126 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė nustatyti servitutą teismo sprendimu, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį, suponuoja civilinio ginčo sprendimą bendros kompetencijos teisme, kai reikalavimas nustatyti servitutą grindžiamas būtent negalėjimu naudotis daiktu pagal paskirtį. Bendros kompetencijos teismui patvirtinus tokią teisę, toliau turi vykti administracinės procedūros dėl servituto įtvirtinimo administraciniuose aktuose. Servituto nustatymui administraciniu aktu keliami atitinkami reikalavimai – kelio servitutas turi būti numatytas patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose, o tuomet apskrities viršininkas savo sprendimu administraciniu aktu ir Vyriausybės nustatyta tvarka nustato servitutą. Teismas pabrėžė, jog kadangi Žemės įstatymas nukreipia į teritorijų planavimo dokumentus, ginčo sprendimui svarbios yra ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos. Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalie ir 37 dalies, 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 30-798 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ teismas nurodė, kad skundžiamu įsakymu vadovaujantis Žemės įstatymo 8 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir atsižvelgiant į kadastrinius matavimus, direktorius nustatė žemės sklypo duomenis – plotą, ribas, naudojimo būdą ir pobūdį ir kitus reikalavimus, tame tarpe nustatytas ir kelio servitutas (2.2 punktas), suteikiantis teisę bet kuriuo paros metu neatlygintinai naudotis pėsčiųjų taku eiti prie vandens kolonėlės aplinkinių teritorijų gyventojams. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir taryba dėl šio akto nuginčijimo prašo taikyti senatį, teigia, kad byloje yra duomenų, jog apie šį įsakymą pareiškėja yra informuota iš karto po jo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad nors šiuo atveju atsakovai nepagrįstai naudoja sąvoką – senaties terminas, senatis, tačiau teismas savo iniciatyva gali spręsti, ar paduodant skundą nebuvo praleisti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnyje nustatyti tokių aktų apskundimo terminai. Teismas akcentavo, kad pareiškėja skundžia individualaus pobūdžio administracinį teisės aktą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. 30-798. Teismas pažymėjo, kad byloje yra Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 19 d. raštas Nr. 20-239 pareiškėjos atstovei L. K., kuriame informuojama, kad buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. 30?798, aprašomas šio akto turinys, o būtent, kad juo nebuvo nustatytas kelio servitutas pravažiavimui per gretimą sklypą. Teismas nurodė, kad skundo reikalavimas dėl įsakymo nuginčijimo pateiktas teismui 2007 m. lapkričio 26 d., kartu nepaduotas prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo. Teismas laikė, kad šis reikalavimas pateiktas teismui praleidus ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą akto apskundimo terminą, kartu nepateikiant prašymo dėl termino atnaujinimo, todėl šiuo atveju taikytinas ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas ir byla šioje dalyje nutrauktina. Tuo pačiu teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, o būtent į 19 – 26 straipsnius, bei į minėtas šio įstatymo 2 straipsnio nuostatas nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu įsakymu būtų patvirtintas sklypo, kuriame pareiškėja prašo nustatyti kelio servitutą, detalusis planas. Teismas padarė išvadą, kad kelio servitutas, kai jis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, gali būti nustatytas tik tuo atveju, jeigu tai numatyta sklypo detaliajame plane. Detalaus planavimo procesas yra viešas, jo metu suinteresuoti asmenys gali teikti prašymus ir pastabas, tame tarpe ir prašymus nustatyti kelio servitutą. Iš bylos duomenų bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovo pasisakymo teisme darytina išvada, kad sklypo detalus planas nėra parengtas. Dėl valstybinės žemės 2005 m. gruodžio 8 d. panaudos sutarties Nr. K01/2005-1478 teismas nurodė, kad sutartis sudaryta tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos. Šia sutartimi jokie servitutai nenustatomi. Į sutartį perkeltos sąlygos nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 24 d. įsakymu. Teismas pažymėjo, jog tai yra civilinio teisinio pobūdžio sutartis, kuria žemės savininkas valstybė perdavė žemės sklypą naudoti savivaldybės tarybai. Sutartis gali būti ginčijama tik bendros kompetencijos teisme pagal bendruosius sutarčių nuginčijimo kriterijus. Laikė, jog pareiškėja ginčyti tokią sutartį neturi reikalavimo teisės, nes ji nėra sutarties šalimi, ir nenurodo, kitų galimų pagrindų, kai sutartį gali ginčyti jos šalimi nesantis asmuo. Dėl to šis reikalavimas negali būti perduotas nagrinėti ir bendros kompetencijos teismui, kaip tai numato ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nenurodo, kad šioje sutartyje būtų nustatyti kokie nors administracinio pobūdžio sprendimai, pažeidžiantys jos teises ir šioje dalyje bylą nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu (kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai). Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. T3-339 panaikinimo teismas nurodė, jog skundžiamas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 26 – 27 punktais, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu bei išnagrinėjusi Seimo kontrolieriaus 2004 m. lapkričio 26 d. pažymą Nr. 4D-2004/03-1463 nusprendė nepritarti pažymoje rekomenduojamam siūlymui nustatyti privažiavimą prie A. ir N. K. namo ((duomenys neskelbtini)) per perduodamą panaudai Vilniaus rajono savivaldybės tarybai žemės sklypą, esantį prie poliklinikos pastato A. (duomenys neskelbtini). Teismas pastebėjo, kad skundžiamas sprendimas liečia tik Vilniaus rajono savivaldybės tarybos ir Seimo kontrolieriaus teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. Šis sprendimas tiesiogiai pareiškėjos teisių ir pareigų neįtakoja, nes Vilniaus rajono savivaldybės taryba iš viso neturi jokių teisių spręsti dėl Vilniaus mieste esančių sklypų teritorinio planavimo dokumentų sprendinių, tame tarpe ir dėl servituto nustatymo. Teismas akcentavo, jog savivaldybės taryba veikia kaip subjektas pagal panaudos sutartį naudojantis žemės sklypą. Taryba šiuo atveju galėtų palaikyti ar prieštarauti pareiškėjos reikalavimui nustatyti kelio servitutą jos naudojamame sklype detalaus sklypo planavimo procese, tačiau tam, kad būtų priimtas administracinis sprendimas šiuo klausimu (VAVA sprendimas), vis tiek turėtų įvykti pirmiau minėtos administracinės procedūros – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos organizuotas detalaus sklypo planavimo procesas, kurio metu suinteresuotos šalys svarstytų klausimą dėl servituto nustatymo būtinumo. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsniu, laikė, kad šiuo atveju ginčyti sprendimą galėtų tik subjektas, kurio pasiūlymas šiuo sprendimu buvo atmestas. Konstatavo, kad pareiškėja ginčyti Tarybos sprendimą neturi reikalavimo teisės, nes esant dabartinei ginčo situacijai, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas pareiškėjai jokių teisinių padarinių nesukelia. Tačiau teismo nuomone, byla šioje dalyje nutrauktina tuo pagrindu, kad pareiškėja praleido šio akto ginčijimo terminus, nustatytus ABTĮ 33 straipsnyje. Atkreipė dėmesį, jog byloje yra Seimo kontrolieriaus 2005 m. vasario 15 d. raštas Nr. 4D?2004/03-1463/3D-619 L. K., iš kurio turinio matyti, kad Seimo kontrolieriui Vilniaus rajono savivaldybės merė pateikė rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. T3-339. Iš Seimo kontrolieriaus gauta medžiaga patvirtina, kad jau tuo metu L. K. atstovavo A. K. pagal įgaliojimą, pareiškėjos vardu padavė skundą Seimo kontrolieriui, kitoms institucijoms. Pareiškėjos atstovei 2005 m. vasario 15 d. buvo išsiųstos gautų dokumentų kopijos. Teismas laikė, kad pareiškėjai ir ją atstovaujančiam asmeniui apie ginčijamą Tarybos sprendimą tapo žinoma dar 2005 metų vasario mėnesį, tuo tarpu skundas dėl šio akto panaikinimo paduotas teismui 2007 m. lapkričio 26 d., o kartu su skundu nepaduotas prašymas dėl termino atnaujinimo. Dėl nurodytų aplinkybių teismas bylą dalyje dėl Tarybos sprendimo nuginčijimo nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus vykdyti Vyriausybės nutarimus ir nustatyti A. K. kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis naudojamu keliu privažiavimui prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) per valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teismas pastebėjo, kad šis reikalavimas nėra konkretus. Nurodė, kad atsakovais šioje byloje yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir Taryba bei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nenurodyta, kokius Vyriausybės nutarimus turi vykdyti šios institucijos. Pažymėjo, kad ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai skunde pakankamai aiškiai suformuluotas ginčo dalykas, tai teismas gali nurodyti, kas traukiamas proceso šalimi kaip atsakovas. Šiuo atveju teismas atsakovu papildomai įtraukė Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, nes buvo pakankamai aiškiai suformuluotas ginčo dalykas šiam atsakovui – prašoma panaikinti Tarybos sprendimą. Tačiau, kas iš atsakovų ir ką turi atlikti tam, kad pagal pirmiau minėtus teisės aktus būtų galima nustatyti servitutą, pareiškėja nenurodo. Teismas pažymėjo, kad negali išeiti iš ginčo dalyko ribų ir nustatinėti, kokias administracines procedūras turėtų atlikti atsakovai. Taip pat teismas nenustatė, kad kokie nors Vyriausybės nutarimai įpareigotų nurodytas institucijas privataus asmens prašymu pradėti procedūras, būtinas servituto nustatymui administracine tvarka, – šiuo atveju gretimo sklypo detalaus planavimo procesą. Pažymėjo, jog servitutas gali būti nustatytas ir teismo sprendimu, kai yra sprendžiamas civilinis ginčas tarp žemės sklypų savininkų bendros kompetencijos teisme, kaip tai numato CK 4.126 straipsnis. Sprendimas nagrinėjamoje byloje neatima galimybės kelti tokį ginčą tarp gretimų sklypų žemės savininkų. Teismas laikė, kad kiti pareiškėjos atstovų nurodomi motyvai dėl būtinumo nustatyti servitutą, nustatant servitutą administracine tvarka, nėra reikšmingi. Teismas atkreipė dėmesį, jog valstybinės žemės sklypu pagal panaudos sutartį naudojasi VšĮ Vilniaus rajono centrinė poliklinika. Šios įstaigos administracija, kaip ir bet kuris kitas, kad ir privatus asmuo savo privačiame sklype, gali leisti atskiriems asmenims naudotis savo teisėtai naudojamu žemės sklypu privažiavimui ar kitoms reikmėms. Tai nėra servitutas, tai tik subjekto, naudojančio sklypą, valia ir jo teisė pasirinkti, kaip naudoti sklypą. Ši žemės teisėto naudotojo teisė leisti sklypu naudotis privatiems asmenims nereiškia, kad tokia teisė naudotis sklypu privalomai turi būti suteikta bet kuriam kitam asmeniui, kuris apie tai sužinojo ir pageidauja naudotis svetimu, kad ir valstybei priklausančiu, sklypu. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėja neturi jokios galimybės naudotis savo gyvenamojo namo dalimi, nesant privažiavimo per valstybinę žemę būtent prie įėjimo į pareiškėjos namo dalį. Nurodė, jog pareiškėjai dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kuriuo naudojimosi tvarka tarp bendraturčių nenustatyta. Yra du privažiavimai prie namo per privačią žemę. To neneigia ir pareiškėjos atstovės. Teismas laikė, jog tai, kad pareiškėja neva negali naudotis šiais privažiavimais (dėl kitų žemės savininkų veiksmų), nesuteikia teisės besąlygiškai reikalauti kelio servituto privažiavimui per valstybinę žemę. Pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėja neįvertina ir teisėto valstybinės žemės naudojo – poliklinikos teisių ir teisėtų interesų. Teismo nuomone, pirmiausia pareiškėja turėjo išnaudoti galimybes tartis su kitais bendro turto savininkais dėl naudojimosi tvarkos sureguliavimo taip, kad tai būtų patogu visiems žemės sklypo savininkams. Teismas pastebėjo, jog joks servitutas anksčiau šiam sklypui nebuvo nustatytas ir įregistruotas, todėl ankstesnis naudojimas jokių teisinių pasekmių sukelti negali ir jų nesukelia. CK numatyta, kad servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teismas nurodė, jog šiuo atveju galimas civilinis ginčas tarp žemės savininkų, kurio metu pareiškėja įrodinėtų, kad ji negali naudotis gyvenamuoju namu pagal paskirtį, nesant kelio servituto per valstybinės žemės sklypą. Nustatyta, kad privačios žemės, kurios dalis priklauso ir pareiškėjai, savininkai yra įsirengę privažiavimą prie jiems priklausančių namo dalių. Tai patvirtino ir tretysis asmuo L. S. savo paaiškinimuose. Teismo nuomone, pareiškėja neišnaudojo visų galimybių, kad turėtų privažiavimą prie savo namo dalies per jos dalinėje nuosavybėje esantį sklypą. Teismas atkreipė dėmesį, jog kiek tai susiję su administraciniu ginču, pareiškėjos reikalavimai nustatyti kelio servitutą per valstybės nuosavybėje esantį žemės sklypą galėtų būti sprendžiami detalaus poliklinikos naudojamo sklypo planavimo procese, t. y. detalaus plano rengėjas ar planavimo organizatorius, gavęs pasiūlymus dėl rengiamo detalaus plano jo viešo svarstymo metu (Teritorijų planavimo įstatymo 25 str. 5 d.), turėtų spręsti, ar pagrįstai pareiškėja reikalauja nustatyti kelio servitutą per valstybinės žemės sklypą, ar ji išnaudojo visas galimybes naudotis nuosavu žemės sklypu ir pan.