Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2006-05-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-130/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2006-05-22
Bylos Nr.
1A-130/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jonas Algimantas Venckus, Violeta Ražinskaitė, Tomas Šeškauskas (pran.)
Nuteistasis
R. S.
Advokatai
Antanas Jarašius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-130/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko ( pranešėjas),teisėjų: Jono Algimanto Venckaus ir Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Ingai Kavaliauskaitei,dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,gynėjui, advokatui Antanui Jarašiui,nuteistajam R. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. gynėjo advokato Antano Jarašiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

R. S. nuteistas pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 6, 9 p., laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų; pagal 2000 m. BK 291 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal 2000 m. BK 291 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir dviems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų nustatant ją atlikti pataisos namuose.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų, būtent, 1996-06-14, apie 1-2 val. nakties, prie namo, priklausančio S. G. ir esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone, veikdamas pagal išankstinį susitarimą bendrininkų grupėje kartu su R. S. ir V. A., padedant R. A. bei tyrimo metu nenustatytai merginai vardu “Lena”, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, bendrais veiksmais S. G. tyčia sudavė kojomis 23 smūgius į galvą, 7 smūgius į liemenį, iš kurių R. S. tyčia sudavė gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam S. G. į galvą ir liemenį ne mažiau kaip 5 smūgius, po to, V. A. uždėjus nukentėjusiajam ant rankų metalinius antrankius, R. S. tyčia sudavė nukentėjusiajam į galvą ir liemenį ne daugiau kaip 5 smūgius, tuo padarydamas jam daugybinius kūno sužalojimus ir taip sukeldamas ypatingas kančias bei nukentėjusiojo mirtį dėl stipraus galvos smegenų sukrėtimo, nosies sumušimo su nosies kremzlių lūžiu ir kraujagyslių sužalojimu, pasireiškusio sąmonės praradimu bei uždusimu, kraujui patekus į nukentėjusiojo kvėpavimo takus. Po to R. S., bendrais veiksmais iš nukentėjusiojo S. G. namo, pagrobė jam priklausantį turtą: 1500 litų, 500 JAV dolerių (2000 litų), 212 litų vertės dujinį pistoletą, bendrai 1400 litų vertės medžioklinį šautuvą su šovinių dėžute, 300 litų vertės geltono metalo žiedą, viso pagrobė turto už 5412 litų, t.y. tyčia, itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė S. G.

Taip pat R. S. nuteistas už neteisėtą Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimą (2 nusikalstamos veikos), tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nėra skundžiama.

Šalies argumentai

Nuteistojo R. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendžio dalis dėl tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos ginamojo teisės, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Taip pat nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, dėl ko teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė bausmę.

Gynėjas prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: R. S. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 6, 9 p. į BK 180 str. 1 d., pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, prisipažino bei padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei tai, kad jis savo noru sugrįžo į Lietuvą, siekdamas padėti išaiškinti nusikalstamas veikas ir atlikti už jas bausmę (BK 59 str. 2 d.). Vadovaujantis BK 61 str. 2, 4 d. gynėjas prašo R. S. nustatyti bausmės dydį mažesnį už BK 180 str. 1 d. numatytą vidutinę bausmę.

Visų pirma gynėjo manymu pažeidžiant R. S. nekaltumo prezumpciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2, 3 d., BPK 7, 10, 44 str. 5, 6 d., gynėjo manymu, R. S. jis jau nuteistas už tyčinį nužudymą du kartus ankstesniais nuosprendžiais, tik jam nepaskirta bausmė. Gynėjas teigia, kad 1997-01-10 ir 1998-12-07 nuosprendžiais ir jų medžiaga negalima remtis įrodinėjant R. S. kaltę. Teismui nepakako jo ginamojo kaltei pagrįsti teisme apklausto liudytojo R. A. parodymų, todėl jis rėmėsi ir minėtuose nuosprendžiuose esančiais šio liudytojo parodymais, kai R. A. buvo kaltinamasis. R. S. tuo metu nebuvo proceso dalyvis, nedalyvavo teismo posėdžiuose ir neturėjo galimybės pasinaudoti teise į gynybą - užduoti klausimų R. A. Pastarasis nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tokiu būdu R. S. buvo pažeista teisė į gynybą, o tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Be to, gynėjo manymu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad liudytojo R. A. parodymai visada buvo išsamūs ir nuoseklūs. Teismas ignoravo R. A. tvirtinimą teismo posėdyje, kad jis nematė, jog R. S. būtų spardęs į galvą, kad teisme apie konkrečius jo veiksmus klausinėjama nebuvo, kad R. A. rūpėjo tik viena – parodyti, jog S. G. nužudė ne jis, o kas, jam visiškai nesvarbu, nes tuo metu teisiamas buvo būtent jis. Teismo išvada, kad R. A. negalėjo atpažinti kitų bendrininkų, nes jie buvo su kaukėmis, prieštarauja kitai teismo išvadai apie parodymų išsamumą ir objektyvumą. Teismas nepasisakė, kokiu būdu bendrininkai vienu metu galėjo spardyti nukentėjusiajam į galvą, jei vienas iš jų stovėjo prie galvos, kitas, prie liemens, o trečias prie kojų. Apie R. S. konkrečius veiksmus R. A. jau išnagrinėtose baudžiamosiose bylose klausimas nebuvo užduotas. Neatkreipė teismas dėmesio ir į tai, kad visų apklausų metu R. A. parodymai buvo skirtingi ir prieštaringi. Vienu metu jis teigė, kad pamatė spardant tik tuomet, kai buvo uždėti antrankiai, kitą kartą – kad prieš uždedant. Painiojosi ir atsakinėdamas į klausimus, kada ir kur iškrito raktai, apieškotos kišenės, kas kokį seifą atrakino ir ką paėmė. Jo atsakymai, kad mušė visi, daugiausia į galvą, yra abstraktūs. Neatsižvelgė teismas ir į dar vieną svarbią aplinkybę, kad R. A. nusikaltimo padarymo metu buvo visiškai girtas. Girto ir suinteresuoto bylos baigtimi liudytojo parodymus teismas vadina patikimais. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai nepavyksta jų pašalinti. Teismas padarė dar vieną faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad S. G. mirė nuo visumos sužalojimų, padarytų bendrais trijų nuteistųjų veiksmais, nors tokia aplinkybė nenurodoma nei kaltinamajame akte, nei ankstesniuose teismo nuosprendžiuose. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad S. G. užfiksuoti keli sužalojimai abiejose kojose. Tai atitinka liudytojo R. A. ir nuteistojo R. S. parodymus, kad vienas iš bendrininkų stovėjo prie nukentėjusiojo kojų. Be to, teismas minėtą išvadą padarė nepaneigęs nei ekspertizės išvadų, nei eksperto parodymų teisme, kad betarpė mirties priežastis – stiprus nosies sumušimas, dėl ko padaryti nosies kremzlių lūžiai su kraujagyslių sužalojimu, ir tai padaryta dviem smūgiais. Tai kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas pagal pasekmes, nes nuo šio sužalojimo įvyko kraujavimas į kvėpavimo takus, plaučių aspiracija krauju, dėl ko S. G. mirė. Teismas privalėjo nustatyti, kuris iš trijų nuteistųjų galėjo suduoti tuos du smūgius. Teismas turėjo įrodyti ir tai, ar R. S. buvo susitaręs nužudyti ir, ar siekdamas nukentėjusiojo mirties tyčia sudavė jam smūgius į gyvybei pavojingą vietą – galvą. Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 pasakyta, kad, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tikslą nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo mirties priežastis. Teismas ir turėjo nustatyti, kurio asmens smūgis ar smūgiai buvo mirties priežastis. Spardantis į galvą asmuo supranta, kad nukentėjusysis gali mirti, bet spardant į liemenį tokių pasekmių nesitikima. Gynėjas nurodo, jog neginčijamai nustatyta, kad nusikaltimo darymo tikslas buvo plėšimas, o ne nužudymas. Susitarta buvo tik apiplėšti, užmigdant nukentėjusįjį įpylus jam klofelino, dėl kitų veiksmų susitarta nebuvo. Kai nepavyko šis planas, nuo to momento kiekvienas dalyvavęs nusikaltime asmuo elgėsi savarankiškai ir turi atsakyti už savo konkrečius veiksmus. V. A. su R. S. užpuolė nukentėjusįjį ir ėmė mušti, pargriovę spardė į galvą. R. S. sudavė smūgius tik V. A. paliepimu, kad neliktų ,,švarus“ ir negalėtų išduoti, o apie antrankių galimą panaudojimą jis nieko nežinojo. Negalėjo R. S. numatyti ir nukentėjusiojo uždusimo, nes jį į garažą nutempė V. A. su R. S. Ne nužudymo, o plėšimo tikslą rodo ir tai, kad visi buvo su kaukėmis, kad nukentėjusiajam buvo atimta galimybė priešintis uždedant antrankius. R. S. patikrinus pulsą nukentėjusysis dar buvo gyvas, jo daugiau niekas nemušė. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio į R. S. savo ranka rašytą prisipažinimą dar iki pirmos apklausos, į tai, kad nusikaltimai dėl valstybinės sienos perėjimo įrodyti tik dėl ginamojo prisipažinimo. Be to, R. S., žinodamas, kad yra ieškomas, turėdamas tikslą atsakyti už padarytą veiką, savo noru sugrįžo į Lietuvą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija nuteistojo R. S. gynėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies.

Dėl skunde minimų baudžiamojo proceso, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimų ir bylos įrodymų leistinumo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant apygardos teisme baudžiamąją bylą R. S. atžvilgiu nebuvo pažeistos gynėjo apeliaciniame skunde minimos baudžiamojo proceso normos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpcijos principas.

Gynėjo skundo argumentai grindžiami dviejų įsiteisėjusių Vilniaus apygardos teismo nuosprendžių, kuriais dėl tos pačios veikos, padarytos nukentėjusiojo S. G. atžvilgiu, buvo nuteisti R. S. bendrininkai R. S., V. A. ir R. A. kritika. Atsakydama į šią skundo dalį, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, jog aukščiau minimų nuosprendžių teisėtumo ir pagrįstumo klausimai šio apeliacinio proceso metu nesvarstomi. Ta aplinkybė, kad į šiuose nuosprendžiuose, priimtuose 1997-01-10 ir 1998-12-07, aprašant nusikalstamą veiką, padarytą S. G. atžvilgiu, buvo naudojamos netinkamos formuluotės, įrašyta R. S. pavardė vietoj to, kad jis būtų įvardintas „as­me­niu, ku­rio by­la išskir­ta“, nedaro apeliacine tvarka revizuojamo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio neteisėtu.

Nagrinėjant bylą, kurioje nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, neviename teismo procese, o dėl objektyvių aplinkybių procesiškai teisingai išskirtose keliuose procesuose, teismas visų atskirai vykstančių teisminių nagrinėjimų metu susiduria su tomis pačiomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis ir paprastai tikrina tuos pačius duomenis, kuriais grindžiama visų bendrininkų kaltė. Ta prasme vieno iš bendrininkų bylą vėliau nagrinėjantis teismas neišvengiamai susaistytas su ankstesne byla, kur jau buvo nustatyti nusikaltimo bendrininkų ir kartu nedalyvavusio procese bendrininko veiksmai. Neįmanomas visiškas atsiribojimas nuo anksčiau išnagrinėtų bendrininkų bylų ar bylos. Anksčiau išnagrinėtos bylos procesiškai teisingai teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti duomenys yra duomenys, kurie tvirtina ar paneigia reikšmingas bylai aplinkybes ir yra duomenys reikalingi nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti. Tokiu būdu išsamiai išnagrinėjamos visos bylos aplinkybės. Tačiau savo išvadas dėl esamų faktinių duomenų visumos teismas daro pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai, kad revizuojamame nuosprendyje Vilniaus apygardos teismo padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių sutampa su išvadomis, padarytomis ankstesniuose R. S. bendrininkų atžvilgiu priimtuose nuosprendžiuose, kad R. S., R. S. ir V. A. nustatytos veikos buvo vienodai teisiškai įvertintos, nėra pagrindas teigti, jog paskutinio bendrininko bylą nagrinėjęs teismas buvo šio bendrininko atžvilgiu iš anksto nusistatęs.

Kolegijos manymu, visiškai pagrįstai apygardos teismas pagrindė R. S. kaltę ir liudytojo R. A. parodymais. Iš šio liudytojo apklausos teisminio nagrinėjimo metu (3 t. b.l. 64-66) matyti, kad liudytojui neatsimenant svarbių įvykio aplinkybių, negalint konkretizuoti būtent R. S. atliktų smurtinių veiksmų, suduotų smūgių skaičiaus, apie šias aplinkybes anksčiau duoti R. A. parodymai buvo garsiai perskaityti. Teismas su šiuo liudytoju aiškinosi, kurie ankstesnių procesų metu duoti R. A. parodymai yra teisingi ir jo paties apygardos teisme tvirtinami. Nuosprendyje yra pateikta plati R. A. parodymų analizė ir pagrįstai nurodyta, kokiais šio asmens parodymais pirmosios instancijos teismas remiasi. Gynėjo skunde nepagrįstai sureikšminama, jog liudytojas buvo visiškai girtas, todėl jo parodymais negalima remtis. Iš R. A. parodymų turinio matyti, kad girtumas netrukdė jam suvokti, kad vyksta įvykio vietoje, koks smurtas buvo naudojamas S. G. atžvilgiu. Šis liudytojas teisme iš esmės patvirtino, kad buvo suplanuotas S. G. turto užvaldymas ir jis buvo realizuojamas naudojant intensyvius smurtinius veiksmus : visi trys bendrininkai, tame tarpe ir R. S., spardė išviliotą į lauką S. G. apie 3-4 minutes, sudavė kiekvienas iš viso nuo 5 iki 10 smūgių. Kiekvienas iš jų spardė į visą kūną, tačiau stengėsi pataikyti būtent į galvą. Iš pradžių S. G. buvo mušamas be antrankių, vėliau jam ant rankų buvo uždėti antrankiai ir jis buvo mušamas toliau, R. S., V. A. ir R. S. kojomis suduodant panašų skaičių smūgių. Šio liudytojo parodymai pilnai patvirtinami nukentėjusiojo S. G. teisės medicinos duomenimis, kuriais nustatyta, kad S. G. į galvą buvo suduoti 23 smūgiai, jie atitinka įvykio vietos apžiūros medžiagą (nustatytoje nukentėjusiojo mušimo vietoje žolė ištrypta, persigėrusi skysčiu panašiu į kraują, S. G. rasti ant rankų uždėti metaliniai antrankiai) ir iš dalies liudytojo M. B. parodymus. Tuo tarpu nuteistojo R. S. nurodomos nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto smurto aplinkybės: R. S. nurodo, jog spyrė 4-5 kartus į nukentėjusiajam į kairįjį šoną, neatitinka teisės medicinos duomenų, nes jo nurodomoje mušimo vietoje, krūtinės kairėje pusėje konstatuota tik neryški 7x5 dydžio kraujosruva.

Ta aplinkybė, kad R. S. bendrininkų atžvilgiu priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose buvo remiamasi tokio paties turinio R. A. parodymais, neduoda jokio pagrindo manyti, jog šio asmens parodymais negalima remtis nustatinėjant R. S. smurtinius veiksmus.

Apeliacinės instancijos teisme apie R. S. veiksmus įvykio metu buvo apklausti liudytojais R. S. ir V. A., tačiau jų parodymai visiškai neinformatyvūs, pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių patvirtinti ar paneigti nepadėjo, nes R. S. teigė R. S. veiksmų neprisimenąs, o V. A., teigdamas kad jis vienas sumušė S. G., o R. S. tuo metu buvo automobilyje, akivaizdžiai nurodė neteisingas įvykio aplinkybes, kurios visiškai netvirtinamos kitų bylos duomenų ir netgi paties R. S. .

Motyvuojamoji dalis

Dėl teisės medicinos duomenų vertinimo ir nuteistojo R. S. veikos kvalifikavimo

Apygardos teismas nuosprendyje, kolegijos manymu, teisingai aiškino byloje esančius teisės medicinos duomenis, tinkamai nustatė S. G. mirties priežastį ir tai, kad prie nukentėjusiojo mirties sukėlimo savo intensyviais smurtiniais veiksmais prisidėjo R. S., jo veiksmai buvo būtinajame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Kaip matyti iš byloje esančių ir apeliacinio proceso metu papildomai patikslintų teisės medicinos duomenų, R. S. tiesioginė mirties priežastis yra stiprus nosies sumušimas, nuo kurio vyko nukraujavimas į nukentėjusiojo kvėpavimo takus ir įvyko nukentėjusiojo uždusimas. Tačiau negalima visiškai nekreipti dėmesio ir į kitas reikšmingas aplinkybes, jog nukentėjusiajam smūgiais į galvą buvo sukeltas sąmonės netekimas ir nesąmoningo nukentėjusiojo kūno padėtis kraujavimo iš sumuštos nosies metu taip pat sąlygojo kraujo patekimą į kvėpavimo takus ir nukentėjusiojo mirtį.

Gynėjas skunde nepagrįstai byloje nustatytą situaciją bando aiškinti vien tik remdamasis nužudymo bylose ( kai smurtą naudoja keli asmenys) sutinkama mirtino smūgio doktrina t. y : jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Šiuo atveju nukentėjusiojo S. G. mirtis buvo sąlygota ne vien dviejų smūgių į nosį, tačiau ir kitų suduotų smūgių į galvą, kas sąlygojo S. G. sąmonės netekimą, negalėjimą sutrukdyti kraujui patekti į kvėpavimo takus bei buvimą aukštielninkam kraujavimo metu. Apygardos teismas nuosprendyje yra išdėstęs savo išvadas, kurios rodo, kad situacija šioje byloje yra kitokia, negu gynėjas nurodo skunde. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kodėl nustatė priežastinį ryšį tarp R. S. smurtinių veiksmų ir nukentėjusiojo S. G. mirties, bei kartu nustatė ir nuteistojo tyčios turinį. Jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą (šiuo atveju tokia tyčia R. S. ir nustatyta), tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir kiti asmenys tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese.

Todėl R. S. veiksmai teisingai buvo įvertinti ne kaip plėšimas, o kaip kvalifikuotas nužudymas. Kvalifikuoto nužudymo požymiai – ypatingas žiaurumas ir savanaudiškos paskatos – nuosprendyje pakankamai išsamiai atskleisti, apygardos teismo padarytos išvados dėl šių nužudymą kvalifikuojančių požymių yra pagrįstos ir motyvuotos.

Tačiau teismas, šiai nusikalstamai veikai esant padarytai galiojant senajam BK, taikydamas R. S. baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje nesprendė baudžiamojo įstatymo galiojimo laike klausimų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl 2000 m BK, numatantis kitokį kvalifikuoto nužudymo baudžiamumą negu 1961 m. BK, yra R. S. palankesnis. 1961 m. BK 105 str. (1995 m. birželio 8 d. įst. Nr. 1-962 red.) sankcija, galiojusi iki 1997 m. gegužės 14 d., t.y. ir nuteistojo nusikalstamos veikos tyčia nužudant S. G. metu (1996 m. birželio 14 d.), numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 15 metų. Įsigaliojus naujajam BK, R. S. veika pagal teismo nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka 2000 m. BK 129 str. 2 d., kurio sankcijoje nustatytas laisvės atėmimas nuo 5 iki 20 metų.

2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ nurodyta, kad teis­mai ne vi­sa­da dė­me­sin­gai įsi­gi­li­na į be­si­kei­čian­čių baudžia­mų­jų įsta­ty­mų tu­ri­nį, kar­tais ne­tiks­liai iš­si­aiš­ki­na ir įver­ti­na jų pa­kei­ti­mus. Sun­ku­mų at­si­ran­da ir dėl to, kad se­no­jo bei nau­jo­jo bau­džia­mų­jų įsta­ty­mų san­ty­kis yra itin su­dė­tin­gas, ypač kai pa­kei­ti­mai da­ro­mi ir at­sa­ko­my­bės griež­ti­ni­mo, ir švel­ni­ni­mo lin­kme. Ne vi­suo­met at­si­žvel­gia­ma į pla­tes­nį ju­ri­di­nį pa­kei­ti­mų kon­teks­tą, tu­rin­tį įta­kos bau­džia­mo­sios tei­sės nor­mų sam­pra­tai ir jų tai­ky­mui. Šio nutarimo 15 p. nurodyta, jog tais atvejais, kai naujasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar griežtinantis. Šis klausimas turi būti išspręstas, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad visų pirma, šiuo atveju pagal naująjį BK yra nepalankiau vertinamas R. S. padarytos veikos pavojingumas. Pagal naująjį BK nustatytoji R. S. nusikalstama veika yra vertintina kaip pavojingesnė. Jei jau nustatoma, kad nužudymas yra padarytas plėšimo metu, tai toks nužudymas, taikant naujojo BK normas, turi būti kvalifikuojamas ne tik pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., bet ir pagal atitinkamas BK 180 str. dalis, priklausomai nuo kvalifikuojamųjų požymių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. birželio 18 d. senato nutarimo Nr. 46 20 p. 5 d.). Galiojant senajam BK tokio išaiškinimo dėl veikos pavojingumo ir teisinio vertinimo nebuvo ir tokia veika nebuvo kvalifikuojama iš sutapties. Antra, kolegija pastebi, jog nors naujojo BK 129 str. 2 d. sankcijoje minimali laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė, nei numatytoji 1961 m. BK 105 str. sankcijoje, bet naujojo BK 129 str. 2 d. sankcijoje esantis bausmės vidurkis yra vieneriais metais didesnis. Kaip matyti iš nuosprendyje išdėstytų R. S. bausmės skyrimo motyvų, teismas šiuo atveju kaip tik ir orientavosi į bausmės, skirtinos už kvalifikuotą nužudymą bausmės vidurkį, nurodė, kad bausmės dydis turėtų būti mažesnis už tokį vidurkį. Jei tokiais motyvais būtų vadovaujamasi galiojant senajam BK 105 str., tai R. S. būtų buvęs nubaustas mažesne nei 11,5 metų laisvės atėmimo bausme. Ir trečia, kolegija vertindama nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę, vaidmenį bendrininkų padarytame nusikaltime, individualizuodama R. S. bausmę atsižvelgia, kad skirtingai negu kiti du nuteisti jo bendrininkai, R. S., nors ir bando smurto naudojimą aiškinti jam palankia linkme, tačiau vis tik duoda parodymus apie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Jis nebuvo S. G. plėšimo ir nužudymo sumanytojas, yra teisiamas pirmą kartą, per ilgą slapstymosi nuo baudžiamojo persekiojimo Lietuvoje laiką, jokių kitų nusikaltimų nepadarė. Šios aplinkybės, kolegijos manymu mažina jo padarytos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą bei leidžia parinkti jam švelnesnę bausmę, negu už kvalifikuotą nužudymą jam nustatė apygardos teismas.

Todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija R. S. veiką dėl S. G. nužudymo iš 2000 m. BK 129 str. 6 p. ir 9 p., perkvalifikuoja į nuteistajam palankesnį 1961 m. BK 105 str. (1995 06 08 įstatymo Nr. I-962 redakcija) 5 p. ir 8 p. ir nustato laisvės atėmimo bausmę.

Dėl R. S. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių

Gynėjo skunde prašoma, pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad R. S. nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, prisipažino bei padėjo išaiškinti savo padarytą neteisėtą valstybės sienos perėjimą (2000 m. BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei tai, kad jis savo noru sugrįžo į Lietuvą, siekdamas padėti išaiškinti nusikalstamas veikas ir atlikti už jas bausmę (2000 m. BK 59 str. 2 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, išties R. S. pripažįsta teismo nuosprendyje nustatytus valstybės sienos neteisėto perėjimo faktus. Nuo pirmo savo pareiškimo prokurorui ( 2 t. b. l. 127-128) ir vėlesnėse apklausose jis nuosekliai nurodė, kad vengdamas baudžiamojo persekiojimo Lietuvoje ir atsakomybės už savo padarytus veiksmus, slapstėsi Baltarusijoje, todėl neteisėtai perėjo valstybės sieną, o 2004-08-08, vėl neteisėtai perėjęs valstybės sieną, jis grįžo į Lietuvą, nes graužė sąžinė ir norėjo padėti motinai. Tačiau apie 2000 m. BK 291 str. 1 d. padarytas veikas R. S. pranešė ne savanoriškai atvykęs į teisėsaugos instituciją, o tik tada, kai buvo sulaikytas vykdant jo paiešką, kuri truko virš aštuonerių metų. Dėl teismo nuosprendyje nustatyto labai sunkaus nusikaltimo - kvalifikuoto tyčinio nužudymo R. S. neprisipažino ir savo kaltę neigia, mano, kad jo veiksmai S. G. atžvilgiu turėtų būti vertintini kaip plėšimas. Nuo Lietuvoje vykdomo baudžiamojo persekiojimo jis slapstėsi ilgą laiką, slapstėsi ne tik būdamas Baltarusijoje, bet ir atvykęs į Lietuvą. Kolegijos manymu, visos šios aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad nuteistojo prisipažinimas yra nuoširdus, o ne sąlygotas to fakto, kad jis buvo sulaikytas, bei suvokimo, kad neišvengs atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė R. S. lengvinančios atsakomybę aplinkybės, numatytos 2000 m. BK 59 str. 1 d. 2 p.

Pagal 2000 m. BK 59 str. 2 d. teismas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis gali pripažinti ir kitas 2000 m BK 59 str. 1 d. nenurodytas aplinkybes. Tokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra išsamus. Teismas turi teisę pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis bet kurias aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Gynėjo skunde nepagrįstai siūloma pripažinti, jog R. S. savo noru sugrįžo į Lietuvą tik siekdamas padėti išaiškinti nusikalstamas veikas ir atlikti už jas bausmę. R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė tyčia nužudęs S. G., grįžo į Lietuvos Respubliką neteisėtu būdu, iki sulaikymo toliau du mėnesius slapstėsi. Tai rodo, kad nuteistojo atvykimo į Lietuvą tikslas buvo kitoks, negu išdėstytas gynėjo apeliaciniame skunde.

Baigiamųjų kalbų metu gynėjas atkreipė dėmesį, kad R. S. inkriminuojamo S. G. tyčinio nužudymo metu galiojo 1961 m. BK, kuris nenumatė 2000 m. BK esančios, šio BK 60 str. 1 d. 1 p. numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad veiką padarė bendrininkų grupė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas 2000 m. BK 3 str. 3 d., draudžiančio taikyti baudžiamuosius įstatymus, sunkinančius nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, nustatė šią sunkinančią atsakomybę nuteistajam. Tiek gynėjas, tiek prokuroras prašo sunkinančią R. S. atsakomybę aplinkybę panaikinti. Išties, tokie proceso dalyvių išdėstyti argumentai yra pagrįsti: senajame BK nusikalstamos veikos požymis, kad veiką padarė bendrininkų grupė, nebuvo įtrauktas į šio BK 41 str., kuriame buvo numatytas baigtinis sunkinančių kaltininko atsakomybę aplinkybių sąrašas. Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą visų pirma nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Atsižvelgiant ir į tai, kad R. S. padarytas tyčinis nužudymas apeliacinės instancijos teismo yra perkvalifikuojamas pagal palankesnio nuteistajam 1961 m. BK specialiosios dalies normą, nustatinėti jam atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą tik naujajame BK, kolegijos manymu, nepagrįstai sunkintų jo padėtį ir būtų neteisinga.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies R. S. nustatytą sunkinančią jo atsakomybę aplinkybę, kad jis S. G. nužudymą padarė bendrininkų grupe.

R. S. nusikalstamą veiką iš 2000 m. BK 129 str. 6 p. ir 9 p., perkvalifikuoti į 1961 m. BK 105 str. (1995 06 08 įstatymo Nr. I-962 redakcija) 5 p. ir 8 p. ir paskirti jam bausmę, laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 str. 5 d. 2 p. šią bausmę ir bausmes, paskirtas R. S. pagal 2000 m. BK 291 str. 1 d. (neteisėtas Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimas 1996 birželio-spalio mėnesiais) ir BK 291 str. 1 d. (neteisėtas Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimas 2004-08-08), subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę R. S. paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Tomas ŠeškauskasTeisėjai: Jonas Algimantas VenckusVioleta Ražinskaitė