Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-425-366/2012

Teisėjas Danutė Švitinienė Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00003-2012-6

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. birželio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal BK 302 str. 1 d. ir jam paskirta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Be to, šiuo nuosprendžiu iš A. N. priteista 8 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. N. nuteistas už tai, kad jis 2010 metų vasarą, tyrimu ir teismo nenustatytą mėnesį, dieną ir valandą, Panevėžio mieste, prie parduotuvės ROMBAS, esančios (duomenys neskelbtini), rado ir pasiėmė svetimus, R. G. vardu išduotus dokumentus – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), legaliai dirbančiojo Norvegijoje pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos neteisėtai gabeno iki savo namų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir laikė savo bute iki 2011 m. rugsėjo 29 dienos, kuomet kratos metu šiuos dokumentus rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Skunde nurodoma, kad inkriminuotas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, tačiau teismo teiginiai, kad apeliantas daugiau kaip vienerius metus dokumentus laikė aukštoje, akivaizdžiai nematomoje vietoje ir tai įrodo kaltinamojo tyčią, paremti ne įrodymais, o prielaida. Apeliantas pažymi, kad jis aiškino, jog padėjęs ten rastus dokumentus pamiršo apie juos ir šią apelianto poziciją patvirtina liudytojai A. Š. ir E. M.. Tokiu būdu teismas padarė neteisingą išvadą dėl apelianto kaltės. Mano, kad tai, kad jis pamiršo apie rastus dokumentus parodo jo aplaidumą arba neatsargumą, tik jokiu būdu ne tyčią, todėl šis nusikaltimas inkriminuotas nepagrįstai. Be to, kitokių duomenų nurodančių tyčinę kaltę dėl rastų dokumentų neperdavimo, teismas nenustatė. Apelianto manymu, dėl rastų dokumentų laikymo vietos nepasiekiamumo ir nematomumo, galima būtų daryti išvadą, kad šiuo dokumentus buvo siekiama ne laikyti, o palėpti, tačiau nesant didelės žalos požymio, šio nusikaltimo taip pat negalima inkriminuoti. Pažymi, kad teismui neprijungus baudžiamosios bylos, kurioje nagrinėjamas nukentėjusiojo apiplėšimas, kaip įrodymo prie šios bylos nagrinėjimo, buvo padarytas procesinis pažeidimas, dėl ko galėjo būti neteisingai kvalifikuoti veiksmai pagal BK 302 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto A. N. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 302 str. 1 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, įrodymų visumą tarpusavio sąsajų ir loginio ryšio požiūriu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tenkinti A. N. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Iš baudžiamosios bylos matyti, jog įvykdyto A. N. nusikaltimo objektas – dokumentų, kuriuose įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija, teisinės apyvartos patikimumas ir saugumas. Pati teisinė apyvarta suprantama kaip juridinių faktų visuma, dėl kurių atsiranda, keičiasi ir pasibaigia įvairūs teisiniai santykiai, o šie faktai paprastai fiksuojami įvairiuose dokumentuose (LAT nutartis Nr. 2K-745/2006). Šio nusikaltimo dalykas – dokumentai, o būtent R. G. vardu išduota Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), legaliai dirbančiojo Norvegijoje pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini). Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškė šiais veiksmais – dokumentų neturint teisėto pagrindo gabenimu ir laikymu, kadangi nuteistasis A. N. neteisėtai jam teisėtu pagrindu nepriklausančius dalykus užvaldė, pakeitė nusikaltimo dalyko buvimo erdvėje vietą, taip užkirsdamas kelią dokumentų grąžinimui teisėtam savininkui. Kadangi iš bylos medžiagos matyti (b.l. 30-31), kad A. N. iš karto pastebėjo ir suprato, jog tai svetimo asmens dokumentai, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog A. N. nešdamas dokumentus į namus, net neketino šių dokumentų grąžinti savininkui arba perduoti atitinkamoms tarnyboms, todėl darytina išvada, jog nuteistasis aptariamą nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia, t.y. A. N. suprato, kad gabendamas ir laikydamas dokumentus, neturėdamas teisėto pagrindo juos užvaldė. Iš A. N. parodymų taip pat matyti, kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Šiuo atveju nusikalstamos veikos padarymo tikslai ir motyvai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

2001-11-06 LR Asmens tapatybės kortelės įstatymo Nr. IX-577, 5 str. 12 d. nurodyta, jog asmuo, radęs kito piliečio asmens tapatybės kortelę, ją turi atiduoti policijai ar įgaliotai institucijai. Nors minėtame įstatyme ir kituose poįstatyminiuose aktuose nėra nurodyta, kokiu būdu reikia pranešti pareigūnams apie rastus dokumentus, arba juos jiems atiduoti, taip pat įstatymuose nenurodoma, kokį laiko tarpą reikia laikyti būtinu, jog pakaktų rastą dokumentą pateikti įstatyme nurodytai institucijai. Tačiau remiantis šiomis įstatymo nuostatomis darytina išvada, kad asmuo privalo perduoti rastą dokumentą policijai ar kitai įgaliotai institucijai arba pranešti minėtų įstaigų pareigūnams nedelsiant arba kuo skubiau pagal esamą situaciją ir objektyvias galimybes tai atlikti. Tai, kad A. N. neketino dokumentų perduoti policijai ar kitai įgaliotai institucijai nei iškarto po dokumentų radimo, nei vėliau patvirtina tas faktas, kad jis pasiėmė tik dokumentus, o išmetė paketą (maišelį) kuriame jie buvo sudėti, bei tai, kad parsinešęs juos namo pasidėjo ne matomoje vietoje, o faktiškai paslėpė nuo pašalinių akių ant sekcijos. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. N. neturėdamas teisinio pagrindo nepagrįstai gabeno dokumentus į namus, turėdamas visas galimybes pristatyti ir atiduoti rastus svetimus fizinio asmens dokumentus policijai ar kitai įgaliotai institucijai, be to nesiėmė visų būtinų priemonių, t.y. nepranešė policijos pareigūnams. Kaip nepagrįsti atmetami apelianto motyvai, jog jis neperdavė minėtų dokumentų tą pačią dieną ir apie juos nepranešė policijos pareigūnams, kadangi buvo savaitgalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad policijos įstaigos budi visą parą, todėl minėti motyvai laikomi nuteistojo gynybine versija. Pažymima, jog byloje nėra nustatyta ir pats nuteistasis taip pat nenurodė kokių nors objektyvių kliūčių, dėl ko jis negalėjo ar kas jam sutrukdė pristatyti rastus svetimus dokumentus perduoti policijai ar kitai įgaliotai institucijai, ar pranešti minėtoms institucijoms apie jų radimą. Tokiu būdu, vengimas nuvykti pas policijos pareigūnus ar pranešti apie rastus svetimus dokumentus yra neveikimu padaroma tęstinė nusikalstama veika. Nesutikdama su apelianto motyvais, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Taigi visuma aptartų aplinkybių neabejotinai įrodo nuteistojo tiesioginę tyčią veikti nusikalstamai.

Be to, kaip nepagrįsti atmetami apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, kuriais nuteistasis nesutinka su jam inkriminuotu neteisėtų dokumentų laikymu. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra nustatyta ir pats A. N. nenurodė kokių nors objektyvių kliūčių, dėl ko jis per jo nurodytą laiką negalėjo ar kas jam sutrukdė pristatyti dokumentus policijai ar kitai įgaliotai institucijai ar apie tai pranešti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, tokių duomenų nenurodė ir pats A. N., kad jis būtų atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus, siekdamas perduoti dokumentus policijai. Todėl A. N. paaiškinimai, jog jis rastus dokumentus paėmęs ir juos parsinešęs į namus, tikėdamasis pranešti policijos įstaigai, tačiau apie dokumentus užmiršęs, laikytini tik kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas pažymi, jog užmiršimas dokumentą pateikti policijos pareigūnams ar atiduoti savininkui, jeigu tai trunka palyginti neilgą laiko tarpą, nelaikytinas neteisėtu asmens dokumento laikymu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad dokumentai buvo laikomi nuo 2010 m. vasaros iki 2011-09-29, tokiu būdu tokių svetimo fizinio asmens dokumentų laikymo, esant A. N. nurodytiems pagrindams, negalima laikyti teisėtu. Pažymima, kad dokumento neteisėtas disponavimas, galimas tik esant faktiniams duomenims, kad asmuo juos buvo apžiūrėjęs ir jau žinodamas apie šiuos daiktus, juos pasisavino (LAT nutartis Nr. 2K-95/2010). Kolegijos manymu, šios aplinkybės bei kratos metu rastų dokumentų laikymo vieta - kambaryje ant aukštos sekcijos viršaus, patvirtina, kad A. N. neturėjo tikslo gražinti rastus dokumentus savininkui ar perduoti juos policijai, kitai įgaliotai institucijai ir netgi siekė juos pasilikti turėdamas tyrimo metu nenustatytų tikslų. Remiantis teismų praktika, kurioje akcentuotina, jog dokumento laikymas yra tada, kai kaltininkas neturėdamas teisėto pagrindo jį užvaldo ir juo disponuoja savo nuožiūra ir atsižvelgiant į išnagrinėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal baudžiamojoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes A. N. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Tokiu būdu, visuma nustatytų aplinkybių leidžia teigti, kad byloje surinkti ir teisme ištirti duomenys: paties A. N. parodymai (b.l. 30-31), 2011-09-29 kratos protokolas (b.l. 7-8), 2011-12-27 daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, apžiūros protokolas (b.l. 9-10), 2012-01-26 parodymų patikrinimo vietoje protokolas (b.l 38-40), patvirtina A. N. pareikšto kaltinimo pagal LR BK 302 str. 1 d. pagrįstumą, kad jis 2010 metų vasarą, tyrimu ir teismo nenustatytą mėnesį, dieną ir valandą, Panevėžio mieste, rastus svetimus dokumentus neteisėtai gabeno iki savo namų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir laikė savo bute iki 2011 m. rugsėjo 29 dienos, kuomet kratos metu šiuos dokumentus rado ir paėmė policijos pareigūnai. Teisingai kvalifikavęs nuteistojo nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog tenkinti A. N. apeliacinį skundą – panaikinti teismo sprendimą ir bylą nutraukti, kadangi jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio 1 dalyje, požymių, nėra pagrindo. Skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-27 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.