- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-09-30
- Bylos Nr.
- A-822-1273-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- Z. G.
- Atsakovas
- Migracijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui E. D., atsakovo atstovui Viktorui Ostrovnojui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui M. Ž.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. G. (Z. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos saugumo departamentas ir J. G. (J. G.)
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2009 m. vasario 6 d. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas; Migracijos departamentas) sprendimu Nr. (15/6-11)13PR-25 nesuteikė (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. G. (toliau – ir pareiškėjas) papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (b. l. 5). Pareiškėjas, nesutikdamas su aukščiau nurodytu Migracijos departamento sprendimu, kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2 – 4) ir prašė panaikinti 2009-02-06 sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-25 bei įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Pareiškėjo vertinimu, priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Migracijos departamentas nuo 2003 m. kasmet savo sprendimais suteikdavo jam papildomą apsaugą ir išduodavo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Visų šių sprendimų motyvai buvo iš esmės tie patys: papildoma apsauga suteikiama, kadangi padėtis (duomenys neskelbtini) saugumo ir humanitarine prasme nėra stabili bei saugi, taip pat nėra galimybės prieglobsčio prašytojui pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini). Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos galėjo būti priimtas tik nustačius, kad padėtis (duomenys neskelbtini) saugumo ir humanitarine prasme yra stabili ir saugi bei yra galimybė pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Tuo tarpu Migracijos departamentas savo sprendimą nesuteikti papildomos apsaugos motyvavo tuo, kad nuo 2005 m. Z. G. buvo ne kartą išvykęs iš Lietuvos ir lankėsi (duomenys neskelbtini), taigi ir nebėra pagrįstos baimės jam sugrįžti į kilmės valstybę. Pagrindinis sprendimo argumentas yra tas, kad pareiškėjas keletą kartų kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną. Tačiau, pareiškėjo vertinimu, vien jo išvykimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos niekaip neįrodo situacijos (duomenys neskelbtini) pagerėjimo. Migracijos departamentas nepateikė jokių duomenų apie jo buvimą (duomenys neskelbtini) ir rėmėsi prielaidomis, kad kai kurių kelionių metu vyko į savo kilmės valstybę, taigi, anot pareiškėjo, jo lankymasis kilmės valstybėje yra niekuo neįrodytas. Jis prisipažino, kad keletą kartų kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną, tačiau vyko ne į (duomenys neskelbtini), o į (duomenys neskelbtini), kur likusi jo šeima, lankyti sunkiai sergančios motinos, supažindinti savo žmoną su šeima, susitvarkyti dokumentų. Migracijos departamento 2009 m. sausio 6 d. pažymoje „Apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) -15/6-10-188 (toliau – ir pažyma) pateikiami duomenys apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) bei tarptautinių žmogaus teisių organizacijų išvados leidžia teigti, kad grąžinimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai, kankinimas ar žiaurus elgesys. Pažymoje pateikiami Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaro (toliau – ir JTVPK) duomenys, kad ginkluoti susidūrimai išlieka paplitę pietinėje (duomenys neskelbtini) dalyje, be to, šiose vietovėse yra daug užminuotų vietų ir dėl minų žūsta žmonės. Taigi pavojus civiliams gyventojams išlieka, net jei jie ir nėra tiesioginis kovotojų taikinys. Be to, pažymoje cituojama „Human Rights Watch“ atstovė H. Cartner, kurios teigimu, civilių gyventojų padėtis (duomenys neskelbtini) yra nežmoniška, nepaisant pasibaigusių intensyvių karinių veiksmų. Šią poziciją palaiko ir JTVPK, teigdamas, kad nors ir esama tam tikrų pasiekimų (duomenys neskelbtini), šiame regione paplitę žmogaus teisių pažeidimai, tokie kaip kankinimai, neteisminės egzekucijos, žmonių grobimai ir prievartiniai dingimai, kelia nerimą. Taip pat pateikiamos Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto išvados, kad (duomenys neskelbtini) ir kiti iš (duomenys neskelbtini) kilę asmenys ir toliau neproporcingai dažnai patiria asmens tapatybės patikrinimus, suėmimus, sulaikymus, milicijos ar kitų teisėsaugos pareigūnų persekiojimą. JTVPK nurodo, kad (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys iš esmės neturi vidinio persikėlimo alternatyvos (duomenys neskelbtini) dėl tokių priežasčių kaip tebeegzistuojanti registracijos sistema (milicija dažnai atsisako (duomenys neskelbtini) kilmės asmenims suteikti registraciją), kitų (duomenys neskelbtini) vietovių visuomenės požiūris į (duomenys neskelbtini) tautybės asmenis, pablogėjusi saugumo situacija kaimyninėse respublikose ((duomenys neskelbtini)). Taigi nepaisant tam tikrų pokyčių, bendra žmogaus teisių padėtis (duomenys neskelbtini) išliko prasta, yra grėsmė, kad grąžinimo atveju būtų pažeistos pareiškėjo pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Sprendime nurodoma, kad automatiškas papildomos apsaugos suteikimas (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu jau nebegalimas. Tačiau pažymoje pateikiama JTVPK išvada, kurioje teigiama, kad nepaisant pagerėjusios saugumo padėties, (duomenys neskelbtini) grąžinimas neskatinamas. Pasak šios organizacijos, nėra galimybės garantuoti tokių asmenų grįžimo ir įsikūrimo (duomenys neskelbtini) Respublikoje sėkmės – grįžusieji bijo bendrauti su tarptautinių organizacijų atstovais dėl galinių neigiamų pasekmių. Atsižvelgdama į tai, kad (duomenys neskelbtini) nepasiekta fundamentalių pasikeitimų, JTVPK rekomenduoja prieglobsčio prašytojams iš (duomenys neskelbtini) teikti prieglobstį. Pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2009 m. vasario 17 d. sprendime byloje Nr. C-465/07 yra nurodęs, kad bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamai pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė. ESTT teigimu, pareiškėjas, prašantis suteikti jam papildomą apsaugą ir siekiantis įrodyti rimtą grėsmę jo gyvybei ar asmeniui, neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. ESTT konstatavo, kad grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą (b. l. 7 – 8) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, kad yra grėsmė, jog jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, t. y. prieglobsčio prašytojui papildoma apsauga gali būti suteikta, jei yra bent viena iš šiame straipsnyje išvardintų priežasčių. Pažymi, kad nuo 2006 m. savo prašymuose suteikti papildomą apsaugą Z. G. nuolatinės gyvenamosios vietos adresą kilmės valstybėje nurodo (duomenys neskelbtini), tuo pačiu adresu gyvena ir jo tėvai. (duomenys neskelbtini) yra laikoma (duomenys neskelbtini) dalimi, todėl faktas, jog pareiškėjas savo noru lankosi kilmės valstybėje, atsakovo vertinimu, rodo baimės nebuvimą. Z. G. prašyme suteikti papildomą apsaugą nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, t. y. kad kilmės valstybėje jam buvo grasinta, grėsė pavojus jo gyvybei, buvo panaudoti smurto veiksmai, jis buvo kankinamas, jo atžvilgiu panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeidė jo žmogaus teises bei pagrindines laisves. Atsižvelgęs į pateiktus faktus, atsakovas daro išvadą, kad esminė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje – negalėjimas grįžti į savo kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės – yra išnykusi. Migracijos departamentas priėmė skundžiamą sprendimą remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2009-01-14 įslaptintu raštu Nr. (08)-19-44S-15S, kuris šiuo metu yra Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamente. Remiantis Migracijos departamento turima informacija pareiškėjas buvo sulaikytas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų, tiriant galimą dokumentų klastojimą, susijusį su tarptautine labdara, skirta Kaune veikusiems sutuoktinių G. vaikų globos namams „Gimtoji šeima“. Atsakovas reiškia įtarimą, kad Z. G. galėjo suklastoti savo brolio ir jo žmonos parašus labdaros gavimo dokumentuose.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 23 – 24) paaiškino, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2009-02-17 sprendime byloje Nr. C-465/07 nurodė, kad bendras smurto lygis prieglobsčio šalyje gali būti pagrindas nuspręsti, jog grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė. Migracijos departamentas iki 2009 m. suteikdavo papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims vien dėl blogos bendros saugumo padėties (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Tačiau šiuo metu padėtis (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) yra žymiai pagerėjusi. Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras pripažįsta, kad papildomos apsaugos suteikimas dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu jau nebegalimas. JTVPK siūlo nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai. Mano, kad Migracijos departamentas, įvertinęs visas aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad Z. G. kelionės į (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad šiam užsieniečiui nekyla grėsmė jo kilmės valstybėje. Tai, kad pareiškėjas ne kartą vyko į valstybę, kurią jis nurodo kaip nesaugią, patvirtina Valstybės saugumo departamento turima įslaptinta informacija ir pats Z. G.. Pareiškėjui prieglobstis buvo suteiktas dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų ir grėsmės sveikatai bei gyvybei (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas savanoriškai vyko į šią valstybę. Priežastys, dėl kurių jis buvo nuvykęs į savo kilmės valstybę, neturi įtakos sprendžiant papildomos apsaugos suteikimo klausimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo Z. G. skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Įstatymo 87 straipsnis numato papildomos apsaugos suteikimą užsieniečiui. Šiame straipsnyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisią pažeidimams. Sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas. Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo priima Migracijos departamentas. Teismas nustatė, kad 2002-12-18 (duomenys neskelbtini) pilietis Z. G. atvyko į Lietuvos Respubliką teisėtai, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pasą 60 Nr. 0708945, galiojantį iki 2007-04-05. Jis atvyko į privačius (duomenys neskelbtini) našlaičių namus „Rodnaja semia“, kurie priklausė (duomenys neskelbtini) piliečiams K. G. (K. G.) ir jos vyrui M. G. (M. G.), kuris Kauno miesto apylinkės teismo 2008-10-14 nutartimi buvo sulaikytas Kauno tardymo izoliatoriuje dėl jam pareikštų kaltinimų. Migracijos departamentas nuo 2003 m. kasmet savo sprendimais (šešis kartus) buvo suteikęs pareiškėjui papildomą apsaugą ir išdavęs leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2009 metų. Papildoma apsauga suteikiama, kadangi padėtis (duomenys neskelbtini) saugumo ir humanitarine prasme nėra stabili bei saugi, nėra galimybės prieglobsčio prašytojui pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad 2008-12-12 Migracijos departamentas gavo pareiškėjo prašymą suteikti papildomą apsaugą ir pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Savo prašymą minėtas užsienietis motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini) vis dar vyksta kariniai veiksmai, kurie kelia grėsmę jo gyvybei bei tai, jog jo kilmės valstybėje nėra sąlygų gyventi, mokytis bei dirbti. Su savimi pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pasą 62 Nr. 6864601, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7228062 bei pažymą apie pajamas Nr. 2008/1316. Šiuo metu minėtas užsienietis gyvena (duomenys neskelbtini) (Migracijos departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM turima informacija, nuo 2005 m. Z. G. iš Lietuvos buvo išvykęs bent jau 4 kartus, kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Baltarusijos Respublika Kenos bei Raigardo pasienio kontrolės postuose. Minėtas užsienietis jo paties pildytuose prašymuose – anketose skirtingai nurodo savo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos adresą kilmės valstybėje. Vienur nurodo (duomenys neskelbtini) miestą ((duomenys neskelbtini)), kitur (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) (Migracijos departamento byla 11, b. 1. 1 – 2, 108 – 109, 146 – 147, II t. b. 1. 2 – 3, 33 – 34, 68 – 69). Per teismo posėdį pareiškėjas paaiškino, kad jo šeima gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau jis kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) pas brolį M. G., kuris šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, yra teisiamas už nusikaltimo padarymą. Jis kelis kartus (2006, 2007 metais) buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini), gavo vairuotojo pažymėjimą, (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, prisiregistravo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime. Nurodo bijantis grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl jam gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, savo baimę grindžia gaunama bendro pobūdžio informacija iš masinės informacijos priemonių.
Teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, jog Z. G. kelionės į (duomenys neskelbtini) tik patvirtina aplinkybę, kad šiam užsieniečiui nekyla grėsmė jo kilmės valstybėje. Tai, kad pareiškėjas ne kartą vyko į valstybę, kurią jis nurodo kaip nesaugią, teismas nustatė remdamasis Valstybės saugumo departamento turima įslaptinta informacija ir paties pareiškėjo parodymais. Prieglobstis jam buvo suteiktas dėl galimą žmogaus teisią pažeidimą ir grėsmės sveikatai bei gyvybei (duomenys neskelbtini), tačiau jis savanoriškai vyko į kilmės valstybę, gavo tam tikrus dokumentus: vairuotojo pažymėjimą (b. l. 90 – 91), (duomenys neskelbtini) piliečio pasą (b. l. 92 – 94), todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tvirtinti, jog jam kyla grėsmė (duomenys neskelbtini). Priežastys, dėl kurių jis buvo nuvykęs į savo kilmės valstybę, neturi įtakos sprendžiant papildomos apsaugos suteikimo klausimą. Liudytojas M. G. nepateikė konkrečių aplinkybių ar faktų dėl brolio gyvybei gresiančio pavojaus, pateikė bendrą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, į Migracijos departamento surinktą naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), teismas priėjo išvadą, jog joje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl kiekvieno asmens prašymas nagrinėjamas individualiai. Įvertinęs ir ištyręs visą Z. G. byloje esančią medžiagą, teismas sutiko su Migracijos departamento sprendimu, jog pareiškėjas nėra priskiriamas rizikos grupėms, nėra priežasčių manyti, jog grįžus atgal į kilmės valstybę, jo atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos, nėra pagrindo suteikti jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jo gyvybei gresiančio pavojaus yra nepagrįsti, prieštaringi, nenuoseklūs. Priešingai, nei teigia Z. G. savo prašyme, priežastys, dėl kurių būtų galima suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, yra išnykusios. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas savo noru reguliariai lankosi (duomenys neskelbtini), todėl teismas pažymėjo, kad esminė aplinkybė, dėl kurios jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje – negalėjimas grįžti į savo kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės – yra išnykusi. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, t. y., kad kilmės valstybėje grės pavojus jo gyvybei, bus panaudoti smurto veiksmai, jis bus kankinamas, jo atžvilgiu bus panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeis jo žmogaus teises bei pagrindines laisves. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 2009 m. vasario 6 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-11) 13PR-25 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. G.“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu Z. G. (toliau – ir apeliantas) skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, nagrinėdamas skundą, nenurodė, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios ne, apsiribodamas bendrais teiginiais, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, kad kilmės valstybėje grės pavojus jo gyvybei, bus panaudoti smurto veiksmai, jis bus kankinamas, jo atžvilgiu bus panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeis jo žmogaus teises bei pagrindines laisves. Sprendimo motyvuose nenurodyta, kokie konkretūs administracinės bylos duomenys, pateikti Migracijos departamento, leidžia teismui daryti išvadą, jog nėra grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl dar vis paplitusios prievartos, kuri yra kilusi karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
2. Pažymi, kad neįmanoma pateikti objektyvių įrodymų, kad ateityje pareiškėją kas nors kankins ar pažeidinės jo žmogaus teises, nes prieš tai darant, joks tokių neteisėtų ketinimų turintis asmuo niekada raštu oficialiai neperspėja, kad bus elgiamasi tokiu būdu ir nepalieka aiškių įrodymų. Apeliantui kilo abejonių, ar įrodymus, kuriuos jis pateikė ((duomenys neskelbtini) teismo nuosprendžiai, šaukimai į (duomenys neskelbtini) kariuomenę), teismas tyrė ir vertino.
3. Teismas, pasirinktinai cituodamas ištraukas iš 2009-06-08 JTVPK parengtų tarptautinės apsaugos poreikio prieglobsčio prašantiems asmenims iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vertinimo laikinųjų gairių, neatkreipė dėmesio, kad jog tas pats komisaras, tose pačiose Gairėse konstatuoja, kad (duomenys neskelbtini) vis dėlto kariniai incidentai tebevyksta, taip pat nuolat pranešama apie žmogaus teisių problemas, kurios gali kelti pavojų asmens saugumui arba teisėms tuo, jog neteisėtų karinių darinių nariai ar giminės, federalinės ar (duomenys neskelbtini) valdžios politiniai oponentai, žmogaus teisių aktyvistai, asmenys, kurie ėjo oficialias pareigas ankstesnėje buvusio prezidento A. M. administracijoje, asmenys, kurie galėjo būti pateikę skundų regioninėms ar tarptautinėms žmogaus teisių institucijoms ir organizacijoms, ir tam tikrais atvejais, moterys ir vaikai patenka į tų asmenų grupes, kurios yra išreiškusios susirūpinimą dėl savo saugumo ir teisių. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taiko minėtą komisaro rekomendacinio pobūdžio išvadą, nes joje kalbama apie rekomendacijas naujai, pirmą kartą, besikreipiantiems į Migracijos departamentą papildomos apsaugos prašytojams, o ne tiems, kuriems jau buvo eilę kartų suteikta.
4. Pareiškėjas skunde rėmėsi ESTT 2009-02-17 sprendimu byloje Nr. C-465/07, kurioje teismo buvo konstatuota, kad bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamas pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė ir ESTT teigimu, pareiškėjas, prašantis suteikti jam papildomą apsaugą ir siekiantis įrodyti rimtą grėsmę jo gyvybei ar asmeniui, neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių ir tai, kad grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad gražinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, tačiau pirmos instancijos teismas į šį skundo argumentą savo sprendime nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime dėsto šiuos argumentus:
Šalies argumentai
1. Remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009-08-04 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-6-23 bei joje pateikta JTVPK ekspertų nuomone, kiekvienas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo turi būti nagrinėjamas individualiai. Prašymus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo apeliantas visus gyvenimo Lietuvos Respublikoje metus pagrįsdavo tik bendro pobūdžio pavojumi (duomenys neskelbtini), nenurodant jokių konkrečiai su juo susijusių priežasčių, dėl kurių galėtų būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į Migracijos departamento surinktą naujausią informaciją ir įvertinus visą apelianto byloje esančią medžiagą bei nustačius, kad jis nėra priskiriamas rizikos grupėms ir kad nėra priežasčių manyti, jog grįžus atgal į kilmės valstybę, jo atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos, buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo suteikti apeliantui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
2. Nors apeliantas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas jo skundą, nepagrįstai neatsižvelgė į apelianto pateiktus įrodymus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-06-15 posėdžio metu apeliantas pateikė dokumentus (duomenys neskelbtini) kalba, kuriuos Migracijos departamentas teismo protokoline nutartimi buvo įpareigotas išversti į lietuvių kalbą. Atlikus pateiktų dokumentų vertimą, Migracijos departamentas taip pat juos įvertino. Apelianto teigimu, kilmės šalyje jam gresia pašaukimas tarnauti kariuomenėje, ką tariamai įrodo jo pateiktos šaukimų į karinį komisariatą kopijos. Ištyrus pateiktus dokumentus bei išnagrinėjus šaukimų atlikti karo prievolę išrašymą ir įteikimą reglamentuojančius (duomenys neskelbtini) teisės aktus, Migracijos departamentas nustatė pareiškėjo pateiktų dokumentų kopijų trūkumus, kurie kelia rimtų abejonių šaukimų autentiškumu, todėl negali būti besąlygiškai vertinami kaip turintys įrodomąją galią.
3. Apelianto teigimu, jo brolio M. G. žmonos K. G. sūnus (iš pirmos santuokos) M. U. (M. U.) 2008 m. spalio mėn. buvo „pagrobtas“, „dingo be žinios“ bei galėjo būti net nužudytas, ką tariamai įrodo jo pateikti dokumentai. Apelianto nuomone, tai įrodo G. šeimos narių persekiojimą (duomenys neskelbtini) bei jam asmeniškai gresiantį pavojų. Remiantis pateiktais dokumentais, Migracijos departamentas nustatė, kad 2008-10-21 (duomenys neskelbtini) pilietis M. U. buvo sulaikytas (o ne pagrobtas, kaip teigia apeliantas) milicijos pareigūnų bei patalpintas į (duomenys neskelbtini) m. VRS areštinę. 2008-10-22 jam buvo iškelta baudžiamoji byla, 2008-10-24 Sali m. teismo nutarimu jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2008-10-30 jam buvo pateikti kaltinimai, o 2008-10-31 jis buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) m. tardymo izoliatorių. 2008-11-13 M. U. byla buvo perduota (duomenys neskelbtini) m. teismui nagrinėti. 2008-12-11 (duomenys neskelbtini) m. teismo nuosprendžiu M. U. buvo pripažintas kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą (savo kaltės M. U. neneigė). Tuo pačiu nuosprendžiu jam buvo paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė (lygtinai), M. U. buvo įpareigotas nekeisti savo nuolatinės gyvenamosios vietos nepranešus atitinkamai tarnybai, kardomoji priemonė – suėmimas – buvo pakeista į pasižadėjimą neišvykti ir tinkamai elgtis, paleidžiant jį teismo posėdžio salėje nedelsiant. Apelianto pateiktas M. U. vardu išrašytas šaukimas atvykti į (duomenys neskelbtini) raj. VRS leidžia manyti, kad 2009 m. vasario mėn. M. U. gyveno (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, Migracijos departamento nuomone, jo pateikti dokumentai jokių apelianto bylai reikšmingų aplinkybių neįrodo bei jam tariamai gresiančio persekiojimo kilmės šalyje pavojaus nepatvirtina, todėl negalėjo turėti įtakos Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui.
4. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai teisingai pritaikė ir įvertino JTVPK 2009-06-08 Gaires, nustatant, kad apeliantas negali būti priskiriamas prie padidintos rizikos asmenų grupių, kuriems iki šiol gali kilti pavojus grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju.
5. ESTT 2009 m. vasario 17 d. sprendime byloje Nr. C-465/07 išaiškino 2004-04-29 Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punktą, aiškinamą kartu su minėtos direktyvos 2 straipsnio e punktu, pagal kuriuos „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas (-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo arba jos gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam arba kuriai netaikomos 17 straipsnio 1 ir 2 dalys ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga“. ESTT konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (ką sąmoningai nutyli savo skunde apeliantas), t.y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. Atsižvelgiant į Migracijos departamento turimą informaciją, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl apelianto argumentas su nuoroda į ESTT sprendimą yra atmestinas.
6. Savo skunde apeliantas nepagrįstai piktinasi tuo, kad 2006, 2007 ir 2008 metais jam buvo suteikiama papildoma apsauga, o po metų, t.y. 2009 m. skundžiamuoju sprendimu Migracijos departamentas atsisakė suteikti jam prieglobstį. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-11-15 įsakymu Nr. lV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo 81-88 punktuose aiškiai nustatyta, kad papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui suteikiama vieneriems metams, po kurių, jeigu nustatoma, kad nebėra papildomos apsaugos suteikimo priežasčių, Migracijos departamento sprendimu užsieniečiui papildoma apsauga pakartotinai nesuteikiama. Padėtis prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse laikui bėgant gali keistis, o kartu su ja keičiasi ir tarptautinės apsaugos poreikis bei atitinkamai įgaliotų institucijų priimamų sprendimų turinys. Tai reiškia, kad situacija, kai vienais metais papildoma apsauga yra suteikiama, o kitais, išnykus priežastims, dėl kurių ji buvo suteikta, jau nebesuteikiama, yra tinkamai reglamentuota.
7. Pažymi, kad 2009-03-05 apeliantas buvo sulaikytas tiriant galimą dokumentų klastojimą, įtarus, kad jis galėjo suklastoti savo brolio ir jo žmonos parašus tarptautinės labdaros gavimo dokumentuose. Tai, kad apeliantas buvo patekęs į Kauno apskrities VPK pareigūnų akiratį ryšium su, jo teigimu, visiškai nepagrįstais įtarimais dėl dokumentų klastojimo, patvirtino pats apeliantas 2009-09-21 Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu. Jokios informacijos apie tyrimo eigą Migracijos departamentas neturi, todėl jokios kitos informacijos apie apelianto sulaikymą 2009-03-05 teismui neteikė. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamasis Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas 2009-02-06, dėl šios priežasties informacija apie apelianto sulaikymą 2009-03-05 jokiais būdais negalėjo turėti įtakos šio sprendimo turiniui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs apelianto pateiktą skundą, savo sprendimo taip pat negrindė šia informacija, todėl atsakovui nesuprantama, kodėl šį faktą taip akcentuoja pats apeliantas.
8. Nurodo, kad 2004-06-29 apeliantas susituokė su Lietuvos Respublikos piliete J. G. (iki santuokos – K.). Tai būtų pagrindas išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje santuokos pagrindu (įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 3 p.), tačiau dėl tokio leidimo gavimo per visus 5 santuokinio gyvenimo metus apeliantas nesikreipė, o naudojosi lengvesne ir valstybės rinkliavos reikalavimais neapsunkinta prieglobsčio procedūra. 2009-09-22 Migracijos departamento valstybės tarnautojas telefoninio pokalbio metu informavo apeliantą apie galimybę įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad skundžiamasis Migracijos departamento sprendimas nėra įsiteisėjęs ir apelianto negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 8 p.). Toks leidimas galiotų, kol neįsiteisėtų Migracijos departamento sprendimas. Taip pat apeliantui buvo išaiškinta, kad gavus tokį leidimą laikinai gyventi, jis, būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai, turės galimybę, neišvykdamas iš šalies, kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo santuokos pagrindu, kuris nepriklausytų nuo prieglobsčio byloje priimto sprendimo. 2009-09-23 ši tvarka buvo išaiškinta G. šeimos draugu prisistačiusiam Lietuvos Respublikos piliečiui G. B. bei Kauno apskrities VPK Migracijos skyriui, kur apeliantas turėtų kreiptis dėl leidimo gyventi jam išdavimo. Remiantis turima informacija, per 2 mėnesius po šios konsultacijos apeliantas nedėjo jokių pastangų, kad įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje bei teisiniais būdais išvengtų grįžimo į kilmės šalį, išskyrus pasinaudojimą valstybės apmokama teisine pagalba skundžiant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kas praktiškai nereikalavo iš apelianto nei pastangų, nei aktyvaus dalyvavimo. Mano, kad savo veiksmais, o tiksliau – neveikimu, apeliantas visiškai nepatvirtina tariamos baimės grįžti į kilmės šalį ir siekio likti gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Valstybės saugumo departamentas nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu ir atsiliepimu prašo jį atmesti dėl šių aplinkybių:
1. Nepagrįstas Z. G. teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas „[...] savo sprendimo motyvuose nenurodo, kokie gi konkretūs administracinės bylos duomenys, pateikti Migracijos departamento, leidžia teismui daryti išvadą, jog nėra grėsmės mano gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei [...]“. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodyta, kad sprendimą jis priėmė įvertinęs byloje esančius įrodymus – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktą informaciją dėl Z. G. valstybės sienos kirtimų, paties užsieniečio pildytus prieglobsčio prašymus, kuriuose jis skirtingai nurodo paskutinės gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), Z. G. parodymus, kad jis ne kartą savo noru buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pasą, kuris pareiškėjui buvo išduotas kilmės valstybėje, kai šiam užsieniečiui jau buvo suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, liudytojo M. G. paaiškinimus bei Valstybės saugumo departamento turimą įslaptintą informaciją. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad teismas nepagrindė, kokiais byloje esančiais įrodymais jis rėmėsi priimdamas sprendimą.
2. Užsienietis, prašydamas suteikti jam papildomą apsaugą, prašymą turi pagrįsti aplinkybėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin. 2004, Nr. 73-2539) 87 straipsnyje – kad jis yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės. Z. G. tokių įrodymų nepateikė, todėl teismas pagrįstai priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Z. G. prieglobstis Lietuvos Respublikoje buvo suteiktas dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų ir grėsmės jo sveikatai bei gyvybei (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas savanoriškai vyko į šią valstybę. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog Z. G. kyla grėsmė (duomenys neskelbtini). Priežastys, dėl kurių jis buvo nuvykęs į savo kilmės valstybę, neturi įtakos sprendžiant papildomos apsaugos suteikimo klausimą.
3. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad JTVPK Gairių rekomendacijos taikomos tik pirmą kartą prieglobsčio prašantiems (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims. Papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje suteikiama vieneriems metams. Po metų užsienietis turi teisę pakartotinai gauti papildomą apsaugą, jeigu neišnyko priežastys, sudarančios pagrindą ją suteikti. Papildomos apsaugos suteikimo pagrindai yra tie patys tiek kreipiantis dėl jos pirmą kartą, tiek pakartotinai (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnis). Be to, ir pačiose JTVPK Gairėse nėra nurodyta, kad jos taikomos tik tiems prieglobsčio prašytojams, kurie pirmą kartą kreipiasi dėl papildomos apsaugos suteikimo. Todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad JTVPK Gairėse išdėstytos rekomendacijos gali būti taikomos tik užsieniečiams, kurie pirmą kartą kreipiasi dėl papildomos apsaugos suteikimo.
4. Nepagrįstas Z. G. teiginys, kad atsižvelgiant į tai, jog 2006, 2007 ir 2008 m. jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos negalėjo atsisakyti suteikti tarptautinę apsaugą ir 2009 metais. Pabrėžia, kad tarptautinė apsauga užsieniečiui gali būti suteikiama tik tokiam terminui, kokiam ji yra būtina. Tai, ar asmeniui reikalinga papildoma apsauga iš naujo įvertinama kiekvienu atveju individualiai, asmeniui pateikus prieglobsčio prašymą, ir atsižvelgiant į esamas aplinkybes kilmės valstybėje. Todėl papildomos pasaugos suteikimas vieneriems metais negarantuoja, kad ji bus suteikta ir po metų pateikus prieglobsčio prašymą. Situacija kilmės valstybėje gali būti pasikeitusi ir asmeniui gali nebereikėti tarptautinės apsaugos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes jame nenurodyta, kokie Migracijos departamento pateikti duomenys leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei nėra grėsmės dėl vis dar paplitusios prievartos, kuri yra kilusi karinio konflikto metu arba kuri kyla esant sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, o tokių duomenų Migracijos departamentas ir nėra pateikęs, taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad (duomenys neskelbtini) tebevyksta kariniai incidentai, taip pat nuolat pranešama apie žmogaus teisių problemas.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomos papildomos apsaugos reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio nuostatų. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Minėtose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.
Pareiškėjo skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodoma, kad padėtis (duomenys neskelbtini) saugumo ir humanitarine prasme nėra stabili ir saugi, šalyje paplitusi prievarta, vykdomi žmogaus teisių pažeidimai, (duomenys neskelbtini) kilmės asmenų diskriminacija dėl tautybės. Pagal Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-10-188 „Bendros žmogaus teisių padėties (duomenys neskelbtini) apžvalga“ (b. l. 94 – 122, prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini)) 2007 m. ACCORD ataskaitoje apie (duomenys neskelbtini), parengtoje dalyvaujant Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ekspertams, rašoma, kad lyginant 2003 m. ir 2006 m., akivaizdu, kad išpuoliai įgijo kitokį pobūdį – (duomenys neskelbtini) kariai ir (duomenys neskelbtini) kovotojai kovoja vieni su kitais, o civiliai gyventojai nėra jų taikinys. Be to, JTVPK siūlo nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai ir išskiria persekiojimo rizikos grupes: kovotojus, kovotojų gimines (svarbu įvertinti tai, ką dabartinė valdžia laiko maištininkais), politinius oponentus (pavyzdžiui, prezidentui M. ir jo vyriausybei dirbę žmonės arba žmogaus teisių aktyvistai), tam tikromis aplinkybėmis vaikus ir moteris. Taip pat 2009 m. sausio 6 d. pažymoje teigiama, kad didelė dalis amnestuotų kovotojų tapo Respublikos prezidento R. K. žmonėmis, tačiau tie, kurie išvyko iš šalies anksčiau, nei spėjo pareikšti lojalumą R. K., gali turėti daug problemų.
Byloje taikytinos Įstatymo 87 straipsnio nuostatos įgyvendina 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 15 straipsnio ir 2 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatas. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis teismas turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, Rink. p. I‑4501, 84 punktą).
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07 buvo išaiškintos 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio 1 dalies c punkto, pagal kurį smurto veiksmus sudaro rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, skaitomo kartu su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies e punktu, numatančiu papildomą apsaugą galinčio asmens sąvoką, nuostatos. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 2 straipsnio 1 dalies e punktą papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas(-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo arba jos gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus <...> ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendime, aiškindamas Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e punktą, yra pažymėjęs, kad direktyvos 15 straipsnio c punkte apibrėžtas smurtinis veiksmas „rimta ir asmeninė grėsmė (prašytojo) gyvybei ar asmeniui“ yra bendresnio pobūdžio smurtinio veiksmo pavojus, apibrėžiama plačiau nei konkretus smurtas, be to, aptariamas minėtas grėsmes keliantis smurtas yra apibūdinamas kaip „aklas“, t. y. gali būti nukreiptas prieš asmenis, neatsižvelgiant į jų asmeninę situaciją; šiomis sąlygomis sąvoka „asmeninė“, anot ETT sprendimo, turi būti aiškinama kaip apimanti smurtą prieš civilius asmenis, neatsižvelgiant į jų tapatybę, jei, papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba prireikus į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti rimtą grėsmę, numatytą direktyvos 15 straipsnio c punkte. Minėtame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis aklo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą, darytina išvada, kad papildomos apsaugos suteikimui keliamas tam tikro aklo smurto lygio reikalavimas atitinkamai proporcingai švelnėja didėjant prieglobsčio prašytojo siekiui ir galimybėms pagrįsti pavojų savo asmenine situacija. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dvidešimt šeštoji konstatuojamoji dalis nustato, kad pavojai, kurie paprastai gresia šalies gyventojams ar jų daliai, paprastai savaime nesukelia atskiros grėsmės, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip smurto veiksmai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e punktą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07 pateiktą minėtų direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat įvertinusi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-10-188, sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad automatiškai suteikti papildomą apsaugą (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima, o kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai, tai yra, tos aplinkybės, kad padėtis (duomenys neskelbtini) saugumo ir humanitarine prasme nėra stabili bei saugi, savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes jos neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo teigti, kad bendra saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) yra stabili ir saugi, nes kariniai incidentai (karinės operacijos) tebevyksta, taip pat nuolat pranešama apie žmogaus teisių pažeidimus. Tokiomis aplinkybėmis, turint omenyje bendrą saugumo padėties nestabilumą, nors jis ir nebėra absoliutaus masto, konstatuotina, kad tuo pačiu turėtų būti vertinamos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjui kilmės šalyje grėstų realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Šiuo atveju aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Elgafaji byloje Nr. C-465/07 nuostata, kad kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis aklo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio 1 dalies c punktas, numatantis galimybę suteikti papildomą apsaugą rimtos ir asmeninės grėsmės civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu atveju yra siauresnė, nei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, pagal kurias papildoma apsauga gali būti suteikiama grėsmės prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams atveju. Tokiu būdu tarptautinių ekspertų padarytos išvados dėl situacijos šalyje Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme negali būti tiesiogiai ir besąlygiškai taikytinos svarstant klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte. Aprašo 82 punkte nustatyta, kad užsienietis, kuriam suteikta papildoma apsauga, manantis, kad papildomos apsaugos suteikimo pagrindai neišnyko, ne vėliau kaip likus 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos kreipiasi į teritorinę policijos įstaigą pagal gyvenamąją vietą; pagal šio Aprašo 86 punktą Migracijos departamento sprendimu užsieniečiui vienerių metų laikotarpiui pakartotinai suteikiama papildoma apsauga ir keičiamas leidimas laikinai gyventi, jeigu šiame apraše išdėstyta tvarka nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, ir nenustatoma priežasčių, išvardytų šio įstatymo 88 straipsnyje; o Aprašo 88 punkte nustatyta, kad jeigu nustatoma, kad nebėra papildomos apsaugos suteikimo priežasčių, nurodytų Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalyje, arba nustatomos priežastys, išvardytos šio įstatymo 88 straipsnyje, šiame apraše išdėstyta tvarka priimamas Migracijos departamento sprendimas, nurodytas šio aprašo 76.3 arba 76.4 punkte. Šiame apraše išdėstyta Migracijos sprendimo priėmimo tvarka yra nustatyta Aprašo 63 – 67, 76 punktuose.
Z. G. asmens bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, pareiškėjo pateikti papildomi įrodymai pirmosios instancijos teismui, liudytojų parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje teisėjų kolegijai neleidžia spręsti apie tai, kad Aprašo 65 punkte numatytas tyrimas dėl pareiškėjo atitikties Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus buvo atliekamas išsamiai ir nuodugniai, tai yra surinkus visą reikiamą informaciją Aprašo 63 – 64 punktuose numatytu būdu. Pagal Tvarkos aprašo 66.4 punktą Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kad minėtos aplinkybės būtų atsakovo ištirtos.
Ginčijamame 2009 m. vasario 6 d. Migracijos departamento sprendime Nr. (15/6-11)13PR-25, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, teigiama, kad pareiškėjas lankėsi savo kilmės šalyje ir dėl to esminė aplinkybė, kad jis negali grįžti į savo kilmės šalį dėl pagrįstos baimės, yra išnykusi. Iš 2009 m. vasario 6 d. išvados dėl prieglobsčio nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. G. matyti, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis ta nuostata, kad automatinis papildomos apsaugos suteikimas (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims dėl paplitusio smurto ginkluoto konflikto metu jau nebegalimas ir prieglobsčio prašymas turėtų būti nagrinėjamas individualiai. Teisėjų kolegija ginčijamame sprendime padarytas išvadas vertina taip, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, yra įvertinęs ne tik bendrąsias, bet individualias priežastis, pagrindžiančias papildomos apsaugos prašymą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Z. G. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini) ir nagrinėjamos bylos medžiaga, daro išvadą, kad atsakovas nesurinko visos atitinkamam sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reikalingos informacijos ir jo atliktas tyrimas, siekiant nustatyti, ar papildomos apsaugos prašytojas atitinka Įstatymo 87 straipsnių kriterijus, nebuvo išsamus. Taigi ginčijamas Migracijos departamento sprendimas nėra pagrįstas.
Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė šioje byloje nurodytas Įstatymo nuostatas bei neteisingai jas išaiškino. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas nepagrįstu. Apeliacinis skundas tenkintinas jame nurodytais motyvais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, o pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą tenkinti. 2009 m. vasario 6 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-25 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. G.“ panaikinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo Z. G. prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.