Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. A. N. prašymą atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2297/2011 pagal V. A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. nutarimo V. A. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, jog administracinė nuobauda V. A. N. skirta už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą. Apeliaciniame skunde jis savo kaltę dėl minėto pažeidimo padarymo ginčijo, teigdamas, jog iš eismo įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o nepajutęs kontakto tarp automobilių ir nepastebėjęs jokių apgadinimų.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <…>. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. nutartis bylose Nr. N16-2330/2007, N63-2972/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendė, jog V. A. N. kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą buvo visiškai įrodyta bylos duomenimis, o pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos ir motyvuotos išvados, kad jis tai padarė siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 17–21) aiškiai matyti, kad A. P. vairuotam „Mazda 323“ automobiliui padaryti apgadinimai buvo pakankamai dideli ir akivaizdūs, jog, būdamas atidžiu ir rūpestingu vairuotoju, V. A. N. privalėtų suvokti sukėlęs eismo įvykį ir padaręs žalos, juo labiau, kad apeliantas, kaip jis pats teigė, iš automobilio buvo išlipęs ir abu automobilius apžiūrėjo (b. l. 12). Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus apgadinimus ir eismo įvykio kilimo mechanizmą (V. A. N. manevravo pirmyn ir atgal, nes jo automobiliui yra apgadintas tik priekis, o A. P. automobiliui – nubrozdintas dešinysis automobilio šonas), sprendė, jog kontaktas tarp automobilių negalėjo būti nejuntamas. Tai, kad ant kelkraštyje stovėjusios transporto priemonės buvo matyti aiškūs įbrėžimai ir įlenkimai (b. l. 14), o kontaktas tarp automobilių buvo stiprus (b. l. 38), patvirtino ir įvykį betarpiškai matęs liudytojas E. U., kurio suinteresuotumas bylos baigtimi nustatytas nebuvo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo pateiktam vertinimui, jog V. A. N. keitė savo paaiškinimus ir padarytą pažeidimą pripažino tik tada, kai buvo iškviestas eismo įvykį stebėjęs E. U., todėl tokie V. A. N. paaiškinimai vertintini kritiškai. Pažymėjo, kad tai, jog eismo įvykį neva išprovokavo agresyviai vairavęs kitos transporto priemonės vairuotojas, niekaip nešalina V. A. N. pareigos elgtis pagal KET 234 punkto reikalavimus ir atsakomybės, kylančios už jų nepaisymą. Dėl šio įvykio apeliantas galėjo kreiptis į policiją, tačiau to nepadarė, o prašymą surasti priešais jį važiavusio automobilio (apie kurį jis jokių konkrečių detalių policijos pareigūnams nenurodė) vairuotoją pareiškė tik pats susilaukęs kaltinimų eismo įvykio sukėlimu (b. l. 16), todėl V. A. N. teiginys, kad policijos pareigūnai nepagrįstai netyrė šio įvykio, yra nepagrįstas.

Dėl apeliaciniame skunde keliamo administracinės nuobaudos švelninimo klausimo pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Atkreipė dėmesį, jog V. A. N. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės – sunki materialinė padėtis, būtinybė automobiliu vykti pas kitame rajone gyvenančią sergančią motiną ir ja rūpintis – išskirtinėmis panašaus pobūdžio bylose nėra pripažįstamos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad į visas paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė individualizuodamas nuobaudą, t. y. skirdamas pažeidėjui minimalią įstatymo sankcijoje įtvirtintą administracinę nuobaudą. Taip pat pažymėjo, jog V. A. N. atsakomybės dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nešalina ir nesudaro pagrindo švelninti jam skirtą administracinę nuobaudą tai, kad nukentėjusioji jam nebeturi jokių pretenzijų. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sunkią V. A. N. finansinę padėtį, baudos mokėjimą išdėstė dalimis, todėl spręstina, kad administracinė nuobauda nesukels V. A. N. neproporcingų pasekmių.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatavo, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutarimas paliktinas nepakeistas.

IV.

V. A. N. 2011 m. gruodžio 8 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (b. l. 68–69), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2297/2011, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), 6 punktu (viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą), 8 punktu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) ir 12 punktu (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Teigia, kad akivaizdaus motyvo pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo (buvo blaivus; visi dokumentai buvo tvarkingi). Tačiau tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas motyvavo, kad jis pasišalino iš įvykio vietos, norėdamas išvengti administracinės atsakomybės. Teigia, kad iš įvykio vietos pasišalino dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti (agresyvūs) autoįvykio dalyvio veiksmai. Prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo atkreipti dėmesį į jo asmenybės sutrikimą – padidinto susijaudinimo problemą, tačiau teismas šių aplinkybių net nesvarstė. Sutinka, kad jis turi būti baudžiamas už KET pažeidimus, tačiau nori, kad būtų pripažinta tikroji jo nusižengimo priežastis, t. y. kad pažeidimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, ir tikisi baudos sušvelninimo.Teigia, kad dėl turtinės (finansinės) padėties negalėjo pasinaudoti advokato pagalba, rengiant skundus teismams ir nagrinėjant bylą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdyje. Be to, pirmos instancijos teismo posėdyje dėl aukščiau paminėtų susijaudinimo problemų jis neįstengė žodžiu paaiškinti padaryto administracinės teisės pažeidimo motyvų. Nurodo, kad savo apeliaciniame skunde beprasmiškai ginčijo savo kaltę dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo. Šiuo metu pripažįsta padaręs pažeidimą ir nuoširdžiai gailisi. Mano, kad apeliuodamas dėl kaltumo, prarado lengvinančias aplinkybes: prisipažįsta nusižengęs; nuoširdžiai gailisi. Šios aplinkybės yra labai reikšmingos taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Buvo suklaidintas ir manė, jog kaltės ir bausmės proporcingumo klausimai turėtų būti sprendžiami atskirai. Atkreipia dėmesį į skirtingos teismų praktikos (skirtingo teisingumo) pavyzdį, kai už panašaus sunkumo pažeidimą (vairavimą išgėrus) buvo pritaikytos ATPK 30¹ straipsnio nuostatos VU docentui (Seimo nariui) A. V. Mano, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjo paminėtos lengvinančios A. V. atsakomybę aplinkybės tinka ir jam (analogiškos). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, jog skiriant administracines baudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Proporcingumo principas taip pat yra susijęs su ATPK 30¹ straipsnyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo kriterijais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1485 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. V. A. N. prašo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2297/2011. Šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta 2011 m. lapkričio 5 d. V. A. N. prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė teismui 2011 m. gruodžio 8 d. Todėl laikytina, kad prašymas paduotas per įstatymo nustatytą terminą ir nagrinėtinas iš esmės.

Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai numatyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Pareiškėjas prašo atnaujinti bylos procesą keliais pagrindais, kurie yra numatyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies: 2 punkte (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), 6 punkte (viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą), 8 punkte (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) ir 12 punkte (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu, tačiau 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P525-222/2009, Nr. P858-43/2010, kt.). Iš prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu argumentų nustatyta, kad pareiškėjo argumentai neatitinka minėtų šios įstatymo normos taikymo sąlygų. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės pakartoja savo teiginius, kuriuos buvo išdėstęs nagrinėjant bylą 2010 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdyje (b. l. 36–38) ir nurodęs apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (b. l. 45–47) dėl savo veiksmų siekiant išvengti susidūrimo su priešais atvažiuojančiu automobiliu ir susijaudinimo dėl agresyvaus kito vairuotojo vairavimo būdo įvertinimo, prašydamas atitinkamai švelninti administracinę nuobaudą. Iš pareiškėjo prašymo argumentų akivaizdu, kad nors pareiškėjas remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tačiau jis faktiškai reiškia nesutikimą su byloje priimtais procesiniais sprendimais ir siekia, kad tos pačios aplinkybės byloje būtų vertinamos iš naujo. Tai neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sąlygų. V. A. N. nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo, todėl šioje dalyje prašymas atmestinas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo yra išaiškinęs, kad neveiksnumas, kaip asmens teisinis statusas, turintis įtakos jo teisių ir pareigų apimčiai, yra įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta būklė. Kadangi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato proceso atnaujinimą tik tuo atveju, kai šalis buvo neveiksni proceso metu, darytina išvada, jog šios įstatymo normos taikymas galimas tik tada, kai nustatoma, jog proceso metu šalis jau buvo pripažinta neveiksnia įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P1-86/2005). Asmuo gali būti pripažintas neveiksniu arba jo civilinis veiksnumas gali būti apribotas tik teismo tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.10, 2.11 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXVIII skyrius). Tokiu atveju asmeniui nustatoma atitinkamai globa arba rūpyba. V. A. N. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad bylos nagrinėjimo metu jis buvo įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu arba jo veiksnumas buvo apribotas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis negalėjo pasinaudoti advokato pagalba ir kad dėl savo teisinio neišprusimo bei jautrumo jis negalėjo tinkamai ginti savo interesus teisme, negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytu pagrindu, nes šioje įstatymo normoje atstovavimo institutas yra susietas su juridiškai reikšminga aplinkybe, kad viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą. Remiantis šiais argumentais pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytu pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P8-61/2005, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. N575-2297/2011 konstatuojamojoje dalyje yra aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remdamasis teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Iš V. A. N. prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad jis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atliktu aplinkybių ir įrodymų vertinimu, mano, kad teismas turėjo sušvelninti paskirtą nuobaudą. Taigi faktiškai pareiškėjas nesutinka su teismo nutartyje išdėstytais motyvais ir išvadomis, o tai nėra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011, kt.). Teismų praktika ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo prasme reiškia įsiteisėjusias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvis vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str. 3 d.). Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo paminėta nutartis yra ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis, taigi, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo prasme ji nėra reikšminga. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto numatytu pagrindu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2297/2011 buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrinusi išdėstytus motyvus, kolegija konstatuoja, kad V. A. N. prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkinamas jame nurodytais pagrindais ir motyvais. Procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2297/2011 atnaujinti atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

V. A. N. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2297/2011 pagal V. A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. nutarimo V. A. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Nutartis neskundžiama.