Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-761-525/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-04-29
Bylos Nr.: eA-761-525/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-07074-2013-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“
Atsakovas: Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija) atstovaujama Energetikos ministerijos, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos "ITP E2"

Administracinė byla Nr. eA-761-525/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07074-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 28; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ITP E1“ teismui padavė skundą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo Komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 17R-770 (toliau – ir Sprendimas) toje dalyje, kuria pareiškėjo dėl saulės elektrinės projekto plėtojimo patirtos išlaidos pripažintos nepagrįstomis;

2) įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu Nr. 15R-372 dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (toliau – ir Prašymas), tačiau Sprendimu nuspręsta nekompensuoti pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu pagal sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo. Sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas netinkamai išanalizavus pateiktus dokumentus ir Komisijai viršijus savo kompetencijos ribas, jame tinkamai nenurodyta jo apskundimo tvarka. Sprendime klaidingai nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų susigrąžinti avansinį mokėjimą. Pareiškėjas su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Rangovas, Pardavėjas) 2012 m. rugpjūčio 6 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 120806/2 (toliau – ir Sutartis), kuria Rangovas įsipareigojo pareiškėjui įrengti 30 kW saulės elektrinę ir iš Lietuvos Respublikso energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) gauti leidimą gamybai (Sutarties 1.1. punktas). Pareiškėjas už jam pateiktas prekes bei suteiktas paslaugas Rangovui įsipareigojo sumokėti 150 000 Lt be PVM (sutarties 3.1. punktas), sumokant 40 proc. dydžio avansą (60 000 Lt) po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo (sutarties 4.1. punktas). Vykdydamas Sutartį Pardavėjas parengė ir pateikė Ministerijai reikiamus dokumentus plėtros leidimo išdavimui, pareiškėjas sumokėjo privalomą valstybinę rinkliavą ir 2012 m. lapkričio 19 d. Ministerija išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LR-3881 (toliau – ir Leidimas). Įvykdęs dalį sutartinių įsipareigojimų, Rangovas pareiškėjui pateikė 2013 m. sausio 23 d. sąskaitą avansiniam apmokėjimui 60 000 Lt sumai, ir pareiškėjas, vykdydamas Sutarties 4.1. p. nuostatas, 2013 m. rugpjūčio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. pavedimais sumokėjo Rangovui 60 000 Lt avansą. Pareiškėjo sumokėtas 60 000 Lt avansas, nutraukus sutartį ne dėl Rangovo kaltės, liko Rangovui kaip kompensacija už dėl Sutarties nutraukimo patirtus nuostolius. Atsižvelgdamas į susiklosčiusį teisinį reglamentavimą, kuris atėmė iš pareiškėjo galimybę gauti planuotą saulės elektrinės sugeneruotos energijos supirkimo tarifą, pareiškėjas nusprendė nebeplėtoti saulės šviesos elektrinės projekto ir nutraukti sutartį. Sutartyje buvo numatyta sąlyga, jog pareiškėjui nutraukus sutartį ne dėl Rangovo kaltės, avansiniai mokėjimai pareiškėjui negrąžinami (Sutarties 6.11 punktas), Sutarties nutraukimą ir jos pasekmes šalys įformino sudarydamos 2013 m. gegužės 3 d. susitarimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 120806/2 nutraukimo, kuriame buvo aptartas avanso negrąžinimo pareiškėjai klausimas. Pateikdamas Prašymą pareiškėjas atitiko visus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) ir 2013 m. birželio 23 dieną, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtintu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) keliamus reikalavimus, todėl Prašymas turėjo būti patenkintas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad priimdama skundžiamą sprendimą Komisija veikė kompetencijos ribose ir vadovavosi jai suteikta diskrecija priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. Komisija turi diskreciją pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Šie Komisijos įgalinimai numatyti Aprašo 18-21 punktuose, jokiems kitiems asmenims Aprašas nesuteikia įgaliojimų vertinti tokių išlaidų pagrįstumo. Atsižvelgiant į susiklosčiusią Lietuvos ir Europos Sąjungos teismų praktiką, teismo vertinimas šiuo atveju apsiriboja klausimais, ar Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių ir ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas Sprendimas. Išnagrinėjusi Prašymą, Komisija nustatė, jog pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių patirtų išlaidų pagrįstumą. Komisija neviršijo savo kompetencijos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, atitinkantį Aprašo 20.3 punkto reikalavimus. Nagrinėdama pareiškėjo Prašymo pagrįstumą, Komisija vertino prie Prašymo pateiktus dokumentus bei papildomai pateiktą dokumentaciją ir padarė išvadą, kad pareiškėjas jokios įrangos ar paslaugų už sumokėtą didelės sumos avansą neįgijo, tačiau sutiko šią sumą palikti Rangovui. Avansinis mokėjimas buvo atliktas jau po to, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimas ir buvo žinoma, jog saulės elektrinės projektų plėtojimas yra stabdomas ir nebus remiamas valstybės. Pareiškėjas ir Rangovas galimai yra susijusios įmonės ir galbūt galėjo derinti savo veiksmus, nes pareiškėjo vadovas yra Rangovo darbuotojas. Pareiškėjas nedėjo jokių pastangų susigrąžinti sumokėtas sumas, už kurias negavo jokių prekių ir paslaugų, jis pasirinko būdą atgauti sumokėtas sumas pasinaudojant Aprašo reglamentuojamu kompensaciniu mechanizmu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „ITP E1“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas (Pirkėjas) sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120803/1 su UAB „Informacinių technologijų pasaulis" (Pardavėjas) (toliau – ir Sutartis, Pirkimo – pardavimo sutartis), kuria Pardavėjas įsipareigojo Pirkėjui įrengti 30 kW saulės elektrinę ir iš Ministerijos gauti leidimą gamybai (Sutarties 1.1 punktas), o Pirkėjas už pateiktas prekes bei suteiktas paslaugas Pardavėjui įsipareigojo sumokėti 150 000 Lt be PVM (Sutarties 3.1 punktas), sumokant 40 proc. dydžio avansą (60 000 Lt) po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą (Sutarties 4.1 punktas). Sutarties 6.11 punkte buvo numatyta sąlyga, jog Pirkėjui nutraukus sutartį ne dėl Partnerio kaltės, avansiniai mokėjimai negrąžinami (atskiru susitarimu avansas gali būti grąžinamas darbais ir įranga). Ministerija pareiškėjui 2012 m. lapkričio 19 d. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3881 (el. byla, 1 lapas). Pardavėjas 2013 m. sausio 25 d. pateikė pareiškėjui sąskaitą avansiniam apmokėjimui (Serija ITP Nr. 130125/9) 60 000 Lt sumai ir pareiškėjas pagal pateiktą sąskaitą 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo Pardavėjui 60 000 Lt avansą (el. byla, 3 lapai). Pareiškėjas su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. gegužės 3 d. sudarė susitarimą dėl Pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo nuo 2013 m. gegužės mėn. 3 d. Šalys susitarė dėl tokių Pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasekmių: Pardavėjas negrąžina Pirkėjui jo už Saulės elektrinę sumokėto 60 000 Lt avanso, kuris laikomas minimaliais Pardavėjo dėl Pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais; šalys nuo šio susitarimo pasirašymo momento viena kitos atžvilgiu nebeturi jokių prievolių, kylančių iš Pirkimo-pardavimo sutarties (2.1 – 2.2 punktai) (el. byla, 1 lapas). Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 7 d. pateikė Komisijai Prašymą, kuriuo prašė kompensuoti iš viso 60 100 Lt patirtų išlaidų (100 Lt valstybinę rinkliavą už Leidimo išdavimą ir 60 000 Lt kitų išlaidų (el byla, 3 lapai). Pareiškėjas Prašyme nurodytas išlaidas grindė Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 120803/1, banko sąskaitos išrašais ir Sąskaita išankstiniam apmokėjimui ITP Nr. 130125/9 (el. byla, 8 lapai). 2013 m. spalio 24 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. 17R-770, kuriame konstatavo, jog vadovaujantis Aprašo 4 punktu, kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais; išlaidos, patirtos dėl sumokėtos valstybės rinkliavos už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą yra kompensuotinos; dėl avansinio 60 000 Lt mokėjimo, kuris Prašyme nurodytas eilutėje „Kitos išlaidos“ pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies. Atsižvelgdama į tai, Komisija, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, nusprendė tik iš dalies kompensuoti UAB „ITP E1“ patirtas išlaidas, nustatant, kad kompensuotina išlaidų suma – 100,00 Lt (el. byla, 1 lapas).

Teismas rėmėsi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 4, 5.2, 5.4, 5.4.3, 5.7, 6, 20 punktais, 2 priedu, iš minėtose teisės normose nustatyto teisinio reguliavimo nagrinėjamos bylos kontekste darė išvadas, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Komisiją dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, nes, kaip nustatyta šioje administracinėje byloje, leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą jam išduotas 2012 m. lapkričio 19 d. (leidimas Nr. LP-3881), t. y. iki 2013 m. vasario 1 d.; Komisija, priimdama Sprendimą, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar pareiškėjo Prašymo eilutėje „Kitos išlaidos“ nurodytos 60 000 Lt išlaidos yra susijusios su sumokėtais ir negrąžintais avansiniais mokėjimais pagal Pirkimo – pardavimo sutartį ir ar šios išlaidos neviršija 45 procentų visos pagal Sutartį mokėtinos sumos ir yra kompensuotinos (t. y. patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., gali būti nustatytos, yra pagrįstos, yra patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais). Taip pat Komisija privalėjo įvertinti, ar pareiškėjo nurodytas avansinis mokėjimas pagal Sutartį tiesiogiai susijęs su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui. Paminėta, kad išlaidos, susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu kompensuojamos ne pagal Aprašo 5.4.3, o pagal 5.1 punktą, todėl avansinis mokėjimas, tiesiogiai susiję su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, negali būti priskirtinas Aprašo 5.4.3 punkte nurodytai kompensuotinų išlaidų kategorijai.

Pažymėta, jog byloje nustatyta, kad pagal Pirkimo – pardavimo sutartį UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo Pirkėjui įrengti 30 kW saulės elektrinę ir iš Ministerijos gauti leidimą gamybai, o Pirkėjas už pateiktas prekes bei suteiktas paslaugas Pardavėjui įsipareigojo sumokėti 150 000 Lt be PVM, sumokant 40 proc. dydžio avansą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą.

Vertindamas, ar pareiškėjo Prašyme nurodytos 60 000 Lt išlaidos, susijusios su sumokėtais ir negrąžintais avansiniais mokėjimais pagal Sutartį, yra pagrįstos ir yra patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų – 2013 m. sausio 25 d. sąskaitos Serija ITP Nr. 130125/9 ir 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. atliktų mokėjimo pavedimų matyti, kad pareiškėjas Pardavėjui pagal Sutartį sumokėjo 60 000 Lt. Kaip matyti iš Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir VEI) pareiškėjui adresuoto 2013 m. rugsėjo 23 d. rašto, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti papildomus dokumentus, pagrindžiančius jo Prašyme nurodytas išlaidas, susijusias su sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu. Atsakydamas į VEI prašymą, pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 24 d. pateikė tokius papildomus dokumentus bei paaiškinimus: 1) banko sąskaitos išrašus (mokėjimas saulės elektrinių rangovams UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ už paslaugas pagal Sutartį); 2) paaiškinimą dėl banko sąskaitos išrašo įmokų, kuriame nurodė, kad UAB „ITP El“ planavo statyti dvi saulės elektrines Debeikių mstl. ir vieną elektrinę Lazdininkų kaime ir už kiekvieną elektrinę avansu turėjo sumokėti po 60 000 Lt; 2013 m. sausio 28 d. padarytas pavedimas sumai 90 000 Lt (už kiekvieną po 30 000 Lt) ir 2013 m. sausio 31 d. pavedimas 90 000 Lt (už kiekvieną po 30 000 Lt), todėl iš viso už kiekvieną saulės elektrinę sumokėtas sutartyje numatytas 60 000 Lt avansas; 3) 2013 m. gegužės 3 d. susitarimą dėl Sutarties nutraukimo ir 2013 m. rugsėjo 24 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad susitarimo dėl sutarties nutraukimo 2.1 punkte numatyta, jog avansiniai mokėjimai negrąžinami; 4) 2013 m. rugsėjo 24 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad pagal Sutarties 6.11 punktą avansiniai mokėjimai negrąžinami, jei Pirkėjas nutraukia sutartį ne dėl Pardavėjo kaltės. Pirkėjas nutraukė sutartį po įstatymo pakeitimo ir kuomet projektas Pirkėjui tapo nepelningas; 5) Leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-3881; 6) 2013 m. gegužės 3 d. PVM sąskaitą - faktūrą (serija ITP Nr. 201305062), kurią Pardavėjas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ išrašė Pirkėjui UAB „ITP E1“ dėl 60 000 Lt nuostolių, patirtų dėl Sutarties nutraukimo, apmokėjimo (el. byla, 5 lapai). Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė pateikė teismui UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštą, kuriuo atsakoma į UAB „ITP E1“ 2014 m. rugpjūčio 1 d. rašytinį paklausimą, kur buvo panaudotas ir/ar buvo panaudotas UAB „ITP E1“ sumokėtas avansas pagal 2012 m. rugpjūčio 6 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 120806/2. Minėtu raštu pareiškėjui buvo atsakyta, kad jo pagal 201 m. rugpjūčio 6 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 120806/2 sumokėtas 60 000 Lt avansas buvo panaudotas apmokant dalinį mokėjimą už saulės elektrinių modulius Sunway AG; sumokėtas 67 620 Eur avansas Sunway AG buvo negrąžintas, o bendrovė paskutinėmis turimomis žiniomis bankrutavo. Pažymėta, kad nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo ne dėl 2012 m. rugpjūčio 6 d. Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 120806/2, o 2012 m. rugpjūčio 3 d. Pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 120803/1 pagrindu pareiškėjo sumokėto avansinio mokėjimo kompensavimo, todėl minėtas dokumentas neturi teisinės reikšmės.

Vertindamas pareiškėjo pateiktų dokumentų bei paaiškinimų turinį, teismas darė išvadą, kad juose nenurodyta, kokioms konkrečioms Pardavėjo patirtoms išlaidoms, susidariusioms Sutarties vykdymo metu, padengti buvo skirta sumokėto avansinio mokėjimo suma, minėti dokumentai taip pat nepatvirtina, kad Pardavėjas Sutarties vykdymo metu patyrė realius nuostolius, tiesiogiai susijusius su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui. Be to, bylos medžiaga nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas realiai siekė susigrąžinti pagal Sutartį sumokėtą avansinį mokėjimą. Taigi, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjęsis, kad šios išlaidos pagal Įgyvendinimo įstatymą ir Aprašą bus kompensuotos.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus ir įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Komisijai nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti jo Prašyme nurodytas išlaidas, susijusias su sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu pagal Sutartį.

Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, ištyręs pareiškėjo Komisijai ir teismui pateiktus rašytinius įrodymus, vadovaudamasis Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.1, 5.2, 5.4, 5.4.3, 5.7, 6, 20 punktuose, 2 priede nustatytu teisiniu reguliavimu, teismas darė išvadą, kad Komisija ginčijama sprendimo dalimi pagrįstai nusprendė nekompensuoti pareiškėjo Prašyme nurodytų 60 000 Lt išlaidų, tokį sprendimą argumentuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies. Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, atlikdama administracinę procedūrą ir priimdama ginčijamą Sprendimą toje dalyje, kuria pareiškėjo dėl saulės elektrinės projekto plėtojimo patirtos išlaidos pripažintos nepagrįstomis, laikėsi gero administravimo principo imperatyvų, nepažeidė teisės aktų nuostatų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apie vykdomą administracinę procedūrą pareiškėjas buvo informuojamas, jam buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, papildomus įrodymus, o ginčijama Sprendimo dalis yra pagrįsta objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Visa tai teismui suponavo išvadą, kad Komisijos Sprendimas ginčijamoje dalyje atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti Sprendimą šioje dalyje bei įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas UAB „ITP E1“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „ITP E1“ skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas klaidingai interpretavo Apraše įtvirtintą išlaidų „pagrįstumo“ sąvoką, nepagrįstai plečiamai aiškino Komisijos kompetencijos ribas išlaidų kompensavimo procedūroje. Akcentuoja, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas kartu su Prašymu Komisijai bei teismui pateikė visus reikiamus dokumentus, pagrindžiančius patirtas išlaidas. Komisija turi teisę vertinti, ar pagal Aprašą prašomos kompensuoti patirtos išlaidos pagrįstos atitinkamais dokumentais, tačiau Aprašas nesuteikia Komisijai teisės vertinti, ar pareiškėjo sutartimi prisiimti įsipareigojimai pagrįsti ir ar jie buvo vykdomi (ar galėjo būti nevykdomi). Kokias išlaidas pripažinti patirtas pagrįstai ir laikyti kompensuotinomis numato pats Aprašas, o ne Komisija, kuri iš esmės atlieka tik techninio pobūdžio darbą įgyvendindama jai sutiktą kompetenciją – užtikrindama Aprašu nustatyto reglamentavimo praktinį įgyvendinimą. Komisijos sudėtyje nėra asmenų, kurie turėtų kompetenciją vertinti išlaidų (investicijų) ekonominį pagrįstumą. Akcentuoja, jog teismas nevertino skundo motyvų, jog tokio pobūdžio sutartys buvo įprastos tuo metu susiklosčiusioje rinkoje, todėl, siekdamas gauti prekes bei paslaugas, kurių pasiūla menka, o paklausa – didelė, apeliantas turėjo prisiimti būtent tokius – rangovams palankius įsipareigojimus. Teismas neatsižvelgė ir į tai, jog avansas atliko ir netesybų funkciją, o tai yra teisėta ir leistina sutarčių sąlyga. Apeliantui faktiškai patyrus išlaidas, susijusias su saulės elektrinės projekto plėtojimu, tačiau jam iki šiol atsisakant šias išlaidas kompensuoti, pažeidžiami taip pat ir teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių principai.

2) Dėl apelianto atliktų mokėjimų (avanso) teisinio vertinimo, pažymi, jog Rangovo nuostolių klausimas nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas, tad apeliantas pagal Aprašo nuostatas neturėjo pareigos šių aplinkybių įrodinėti. Tai, kad apeliantas neįrodė Rangovo išlaidų ir avanso panaudojimo joms padengti, negali būti pagrindu priimti apeliantui nepalankų teismo sprendimą. Aprašas reglamentuoja ne įrangą bei paslaugas teikusio Rangovo nuostolių kompensavimą, o saulės elektrinės projekto plėtojimu užsiimančio verslininko patirtų išlaidų kompensavimą. Nesutinka, kad apelianto teisę reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo galėtų paneigti ar apriboti jo kontrahento veiksmai su jam priklausančiomis lėšomis. Pagal Sutartį (6.11 p.) pareiškėjas, nutraukęs sutartį ne dėl Rangovo kaltės, neteko teisės į sumokėtą avansą, tad nepaisant to ar (ir kiek) pareiškėjas kreipėsi į Rangovą, jokių teisių į sumokėtą avansą įgyti negalėjo, toks kreipimasis teisiškai nereikšmingas, Aprašas jo nereikalauja. Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, kad toks kreipimasis buvo, šalys vedė derybas, bet pareiškėjui avanso atgauti nepavyko. Nesumokėjęs avanso Rangovui, Rangovui dėl to kreipusis į teismą, pareiškėjas būtų netekęs dar didesnės sumos. Pažymi, kad teismas nenurodė, kad Rangovo reikalavimas nepagrįstas, pareiškėjas buvo atleistas nuo pareigos mokėti avansą.

3) Teismas dėl skunde išdėstytų motyvų dėl Komisijos Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams pasisakė lakoniškai, apeliantas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka. Akcentuoja, jog tokio pobūdžio Komisijos sprendimai jau buvo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sukritikuoti ir panaikinti dėl motyvų trūkumo, pripažįstant juos neatitinkančiais VAĮ 8 straipsnio nustatytų reikalavimų. Komisijos Sprendime apskundimo tvarka nurodyta nekonkrečiai ir neaiškiai, neatitinka šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas VEI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Komisija prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Aprašo nustatyta tvarka. Iš Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatų matyti, kad Komisija gali spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui ar atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusias su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Komisija, nagrinėdama prašymus dėl sumokėtų ir negrąžintų avansų, sprendimus priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas pagrįstas. Komisija, pagal Aprašo nuostatas, turi ne tik teisę vertinti pareiškėjų prašymus, bet ir pareigą patikrinti ir įsitikinti ar prašomos kompensuoti išlaidos pagrįstos. Pareiškėjo pateikiamas siaurinamasis Komisijos įgaliojimų ir diskrecijos aiškinimas nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju, Komisija, įvertinusi pareiškėjo Prašymo ir papildomai pateiktų dokumentų medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad nepareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų 60 000 Lt dydžio išlaidų patyrimo pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų, pastangų ar veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies. Be to, avansinis mokėjimas atliktas po Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo priėmimo, kai buvo žinoma, kad keisis saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimų skatinimo tvarka, tad pareiškėjas kartu su kita Sutarties šalimi veikdami sąžiningai ir protingai bei atsakingai ir apdairiai užsiimdami ūkine-komercine veikla, turėjo galimybes nedelsiant nutraukti sutartį ir susitarti dėl visos avanso sumos grąžinimo. Pareiškėjas pasirinko būdą sumokėtas sumas atgauti pasinaudojant Apraše įtvirtintu mechanizmu. Komisijos nuomone, visi kompensavimo mechanizme dalyvaujantys subjektai, turi elgtis sąžiningai, teisėtai ir proporcingai. Pareiškėjo susitarimas su kita Sutarties šalimi dėl avanso negrąžinimo neatitinka CK 1.5 straipsnyje numatytos pareigos veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningo principais.

2) Komisijos Sprendimas priimtas neviršijus jai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 pateiktu aiškinimu dėl teismo veiklos vertinant komisijos atliktus vertinimus.

3) Komisijos Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 17R-770 atsisakyti kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Komisija Sprendimu atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. (jis gautas 2013 m. rugpjūčio 7 d., Nr. 15R-372) prašyme nurodytų išlaidų, nes jos nepagrįstos pagrįstumą patvirtinančiais dokumentais bei pareiškėjas neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir mano, jog Komisija viršijo savo kompetenciją vertindama pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Pareiškėjas prieštarauja Komisijos išvadai, kad jo kaip avansas pagal 2012 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120806/2 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis.

Teisėjų kolegija sutinka su aplinkybe, jog nurodytos išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Tačiau nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, išlaidų apmokėjimo momentas reikšmingas išlaidų pagrįstumo vertinimui.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (pardavėjas) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 120806/2 sudaryta 2012 m. rugpjūčio 6 d. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 40 procentų sumos avansas mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Šis leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 19 d. Pardavėjo sąskaita išankstiniam apmokėjimui 60 000 Lt avansui išrašyta 2013 m. sausio 23 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po minėto leidimo gavimo ir jau Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 d. įstatymą.

2013 m. gegužės 3 d., šalims nutraukiant Sutartį, nurodyta, jog pardavėjas suteikė dokumentų parengimo paslaugas, teikė konsultacijas, rengėsi pirkimo pardavimo sutarties įgyvendinimui. Vertinant pardavėjo atliktų darbų apimtį pažymėtina, jog be minėto gauto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) kitus darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, parengti elektrotechninį saulės elektrinės projektą, įrengti elektrinę, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą. Nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta pagal Sutartį, nutraukdamas Sutartį su pardavėju, pripažino visą sumokėtą avanso sumą minimaliais pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Dar daugiau, pagal Sutarties 6.7 arba 6.11 punktą numatyta, jog, pirkėjui nutraukus sutartį ne dėl pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo (ar ne dėl partnerio kaltės), avansiniai mokėjimai negrąžinami, tačiau atskiru sutarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais arba įranga.

Kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad sumažinti išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo – derėjęsis su pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga. Teisėjų kolegijos nuomone, ūkio subjektas veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Dėl Komisijos Sprendimo atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui pažymėtina, kad pagal minėto straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

Komisija Sprendime atsisakydama kompensuoti dalį pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nurodė teisinį pagrindą – Aprašo 4 punktą, kuriame reglamentuota, kokios išlaidos kompensuotinos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir, remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėtas 60 000 Lt avansinis mokestis nepripažintas kompensuotinomis išlaidomis. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija priėmė motyvuotą, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkantį Sprendimą ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kai kurių pareiškėjo skundo motyvų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė