- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-14
- Bylos Nr.
- I-1164-423/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. P. skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-11).
Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdžio metu patikslino, kad laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d., nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. spalio 27 d. ir nuo 2018 m. liepos 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. buvo laikomas neizoliuotai nuo kitų nuteistųjų, neatsižvelgiant į tai, kad yra buvęs Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių darbuotojas, 1-ojo pulko tarnautojas. Teigė, kad su prašymais laikyti izoliuotai nuo kitų nuteistųjų kreipėsi 2017 metais ir 2018 metais, tačiau į po prašymą buvo reaguota tik po 2018 m. liepos 23 d. prašymo. Dėl šių atsakovo veiksmų pasireiškė nerimo, baimės, beviltiškumo jausmas, patyrė fizines ir dvasines kančias, pažeminimo jausmą, negalėjo miegoti naktimis, nes bijojo dėl savo gyvybės. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (b. l. 20-22) nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d. ir nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. Atvykęs į Kauno TI 2017 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas buvo supažindintas su Kauno TI vidaus tvarkos taisyklėmis, suimtųjų teisėmis ir pareigomis, savo parašu patvirtino, kad taisyklės jam yra suprantamos. Anketos duomenimis patvirtino, kad nėra buvęs pareigūnu. 2018 m. liepos 23 d. pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Kauno TI direktorių ir buvo perkeltas į kamerą nuo kitų asmenų, kaip buvęs pareigūnas. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat priežastinio ryšio. Kauno TI neturi duomenų, kad įstaigos ar pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo neteisėti, sukėlė kokių nors pasekmių fizinei ar psichinei sveikatai. Kauno TI nepažeidė jokių teisės aktų reglamentuojančių įstaigos veiklą, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Kauno TI, neužtikrinant saugių kalinimo sąlygų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – SVĮ). Šiuo įstatymu yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą SVĮ apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą. Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. SVĮ 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (SVĮ 10 str. 1 d. 5 p.). Pažymėtina, kad ši asmenų grupė, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK), reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.
Taigi vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d., nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. spalio 27 d. ir nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 23-24). Bylos duomenimis pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d. pateikė prašymą ir informavo, kad 1995-1996 metais tarnavo 1 pulko 9 kuopoje, Viešojo Saugumo tarnyboje (b. l. 25). Suimtojo (nuteistojo) asmens anketa 2017 m. rugpjūčio 25 d. patvirtina, kad į Kauno TI atvykęs pareiškėjas nenurodė, kad nėra buvęs teisėsaugos, valdžios ir valdymo institucijų atstovu, šią informaciją patvirtino savo parašu (b. l. 28-30). Šiuos duomenis patvirtina ir 2018 m. liepos 20 d. suimtojo (nuteistojo) asmens anketa (b. l. 31-33).
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI su 2018 m. liepos 23 d. prašymu ir buvo perkeltas į kamerą atskirai nuo kitų asmenų (b. l. 21). Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybę, kad 2018 m. liepos 23 d. prašymas buvo tenkintas ir jis buvo patalpintas į atskirą kamerą nuo kitų nuteistųjų, nurodė, kad prašymas buvo patenkintas po savaitės.
Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis SVĮ bei BVK nuostatomis, turėjo bei turi būti laikomas suimtas bei vėliau kalinamas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.
Kadangi byloje nėra duomenų (jų nepateikė ir atsakovo atstovas), iki kada tiksliai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, teismas remiasi pareiškėjo parodymais ir preziumuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis iki 2018 m. liepos 30 d. Taigi, ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d., nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. spalio 27 d. ir nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 30 d.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Už nurodyto suėmimo/kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas/kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti/kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei SVĮ, nei BVK nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, jis galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą, kad išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, su juo gali būti siekiama susidoroti, buvo pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (LVAT 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012; 2016 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-507-525/2016).
Paminėtų kriterijų (tiek kardomojo kalinimo, tiek bausmių vykdymo) imperatyvus pobūdis reiškia, jog pirmiausia jų laikymąsi privalo užtikrinti laisvės atėmimo įstaigos administracija. LVAT laikosi pozicijos, jog atsakovo padarytas pažeidimas, susijęs su nuteistųjų ar suimtųjų asmenų grupavimu, paprastai negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, jog asmuo, atvykdamas į laisvės atėmimo vietą, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai izoliuotai nuo kitų asmenų laikomai grupei (žr. pvz., LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-507-525/2016; LVAT 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2767-662/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015, 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1189/2014; 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013, 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).
Teismo vertinimu, atsakovas šiuo atveju netinkamai vykdė jam teisės aktuose numatytą pozityvią pareigą, nesiėmė visų galimų aktyvių veiksmų, kad laiku (iškart) būtų nustatyta, ar pareiškėjas nepriklauso asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir laikyti jį vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.
Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl, vadovaujantis aptartomis SVĮ bei BVK nuostatomis, turėjo būti kalinamas atskirai nuo kitų nuteistųjų, tačiau nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d., nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. spalio 27 d. ir nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 30 d., pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.
Nustačius, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto režimo reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, jis galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos vidaus reikalų sistemoje, su juo gali būti siekiama susidoroti, pakanka neturtinės žalos faktui pagrįsti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012; LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-507-525/2016 ir kt.)
Pažymėtina, jog neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).
Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, į pažeidimo trukmę (2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d., nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. spalio 27 d. ir nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 30 d.), į vertybes kurioms padarytas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), į tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, pareiškėjas buvo operatyviai izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, į tai, jog nenustatyta sunkesnio pobūdžio neigiamų padarinių, kad kiti kartu laikomi asmenys būtų engę, smurtavę prieš pareiškėją, būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, į tai, jog pareiškėjas klaidino pareigūnus, slėpė duomenis apie tarnybą, kai buvo pildomos Kauno TI 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir 2018 m. liepos 20 d. suimtojo (nuteistojo) asmens anketos, į bendruosius teisės principus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pažeistos teisės būti laikomam Kauno TI atskirai nuo asmenų, kurie nėra buvę valstybės politikais ar tarnautojais, pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies – pripažįstant, jog pareiškėjo teisė būti laikomam Kauno TI teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teisėja
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.