- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-335-891/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06243-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Arūnas Bartkus, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- N. S.
- Nukentėjusysis
- L. B.
- Advokatai
- Stanislovas Nalivaika
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernesto Rimšelio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. S. (toliau ir – apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant visą bausmės atlikimo laiką dirbti arba registruotis darbo biržoje, per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Nuosprendžiu nukentėjusiojo L. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, o Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš N. S. nukentėjusiajam L. B. priteista 500 € neturtinei žalai atlyginti, o Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 44,39 € žalai dėl nukentėjusiojo gydymo atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. N. S. nuteista už tai, kad 2018 m. vasario 5 d., apie 12 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, L. B. dešinės rankos kumščiu sudavė vieną kartą į galvos sritį, po to kairės rankos kumščiu vieną kartą sudavė į nosį, padarydama nukentėjusiajam odos nubrozdinimą viršugalvyje, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, taip nežymiai sutrikdė L. B. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu N. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. nuosprendį ir pripažinti ją nekalta, taip pat suteikti jai nukentėjusiosios statusą, grąžinti bylą prokurorui dėl baudžiamosios bylos iškėlimo už turto sunaikinimą atlikus savavališkus priverstinius darbus be savininkės T. S. leidimo, jai nuosavybės teise (apie 49 proc.) priklausančiose patalpose, nustatyti pažeidimus.
3. Apeliantė teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, neadekvatus, priimtas pažeidžiant procesines normas ir pagrindines žmogaus teises. Pirmiausia, nuosprendis turėjo būti paskelbtas 2019 m. vasario 5 d., iki šios dienos ji negali gauti nuosprendžio su vertimu į jai suprantamą kalbą, tokiu būdu jai buvo tyčia uždrausta susipažinti ir tinkamai parengti skundą, ją paliko ir be gynėjo. Registruoti laiškai išsiųsti ne jos vardu, jai nuolat viskas buvo siunčiama, kad ji negautų, paskui skelbdavo nutartį dėl jos atvesdinimo, be to, be jos sutikimo vyko du posėdžiai, kuriuose ji negalėjo dalyvauti dėl ligos ir dėl to, kad apie antrą posėdį jai tyčia nepranešė. Mano, kad buvo diskriminuojama dėl tapatybės. Taip pat pažymi, kad teismo posėdyje tiek teisėja, tiek prokuroras tyčiojosi iš jos noro turėti vertėją į jos gimtąją kalbą. Tai buvo įvertinta, kaip psichikos sutrikimai ir priimta nutartis dėl psichiatro konsultacijos, kurią apygardos teismas panaikino kaip nepagrįstą. Be to, teisėja nesprendė jos prašymo dėl prokuroro psichinės būklės ekspertizės, jos prašymas nebuvo svarstomas. Taip pat jai nebuvo leista susipažinti su įrašu, be to, ją privertė pasirašyti daug dokumentų, esančių byloje, be vertėjo.
4. Nurodo, kad apylinkės teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nes nubausti žmogų galima tik tada, kai: nelieka jokios abejonės dėl jo kaltės; kai įvertinti visi dokumentai, kurie buvo pateikti; kai apklausti pagrindiniai liudytojai ir jų parodymai sutampa; kai vienintelis vaizdo įrašas būtų peržiūrėtas ir įvertintas. Tvirtina, kad prokuratūra neatliko savo pagrindinės pareigos ir atsisakė pridėti prie bylos 2018 m. vasario 5 d. vaizdo įrašus iš 8 dalių, iš kurių matyti, kad buto savininkė T. S. reikalavo leidimo darbams, o žmonės su uniforma be tarnybinių pažymėjimų pasakė, kad jokių leidimų nereikia, taip pat, kaip buvo rašytas pareiškimas, taip pat atsisakė apklausti jos motiną T. S. ir medikus motyvuojant, kad nėra būtina.
5. Teigia, kad L. B. nurodė, jog jam 12 val. nubraižė nosį, o pagal pateiktą Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę, 2018 m. vasario 5 d., nuo 11.37 val. iki 12.44 val., ji buvo su medikais, dėl silpnumo ir blogos būklės negalėjo atsistoti ir negalėjo fiziškai bėgti ar kažkam grasinti. Apylinkės teismo teisėja melagingai nurodė, kad ta pati brigada suteikė pagalbą L. B., nes byloje nėra įrodymų ir konkretaus laiko, visi liudytojai teisme pasakė, kad nematė, kur buvo medikai. Anot apeliantės, liudytojų parodymai labai skiriasi ir teismas to neįvertino. Žmonės su uniforma pasakė, kad patalpoje buvo tamsu, o L. B. pasakė, kad degė lemputė, taigi, jeigu buvo tamsu, tai kaip liudytojas matė, kas kam davė ar nedavė. Teigia, kad teismas neįvertino pareigūnų parodymų, kurie pasakė, kad po smūgio L. B. grįžo į kambarį, vienas iš pareigūnų pasakė, kad jis pats išėjo ir pamatė koridoriuje. Liudytojas D. pasakė, kad po smūgio jis su draugu išėjo į lauką parūkyti. Pats L. B. pasakė, kad po smūgio jį paėmė už rankos draugai ir atvedė į kambarį pas pareigūnus. Taigi skirtingos versijos, bet esminis dalykas, kad susibraižyti nosį jis galėjo ir tamsiame koridoriuje, kas buvo neįvertinta. Taip pat teismas neįvertino, kada konkrečiai ir kokia medikų brigada apžiūrėjo L. B., kur medicinos kortelė. Pažymi, kad jai buvo suteikta pagalba nuo 11.37 val. iki 12.44 val., todėl, jeigu tie patys medikai suteikė pagalbą L. B. po 12.44 val., tai kyla klausimas, kodėl L. B. kraujavo 44 minutes.
6. Nurodo, kad kiekvienas teisme priimtas dokumentas turi būti įvertintas. Turėjo būti įvertintas teisėjos prijungtas 2013 m. sprendimas, tačiau vietoj to, kad įvertintų, teisėja melagingai nurodė, kad tarp jos ir kito buto savininkės L. K. vyksta teisminiai ginčai. Teigia, kad ji, kaip savininkės dukra, turėjo teisę kartu su motina reikalauti leidimo dėl konkrečių darbų. Po savavališkų darbų buvo sugadinti jos asmeniniai daiktai, ji patyrė didelius nuostolius ir jai buvo padaryta moralinė trauma. Taip pat pažymi, kad iš bylos medžiagos nesimato, ar proceso dalyviai buvo blaivūs, nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų šį dalyką. Taip pat nėra nei vieno dokumento, kuris patvirtintų psichinę būklę. Be to, L. B. teisme neįrodė, kad jam padaryta materialinė žala dėl nubrozdinimo, o savo išgyvenimus ir žalos dydį reikia nurodyti tokį, kad žmogus galėtų sumokėti, o ji šiuo metu nedirba, faktiškai beveik negali vaikščioti.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistosios N. S. apeliacinis skundas atmestinas.
8. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, nepripažįsta savo kaltės, teigia, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą ir priimant skundžiamą nuosprendį buvo pažeistos jos procesinės teisės. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.
Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo
9. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
10. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiojo L. B. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. N. S. savo kaltę neigia, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jos kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.
11. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantės kaltė yra įrodyta nukentėjusiojo L. B., liudytojų V. S., A. J., O. M., T. R., G. G., J. D. (J. D.) duotais parodymais, specialisto išvadomis, kuriose užfiksuota, kad L. B. galimai 2018 m. vasario 5 d. padarytas odos nubrozdinimas viršugalvyje, muštinė žaizda nosies nugarėlėje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, kita rašytine bylos medžiaga. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis nei nukentėjusiojo, nei įvardintų liudytojų parodymais, kadangi jie yra prieštaringi, skiriasi, tačiau kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, pagrindo abejoti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais neturi.
12. Nukentėjusysis L. B., liudytojas A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat liudytojas J. D. ikiteisminio tyrimo metu (pirmosios instancijos teisme nebuvo galimybės jo apklausti dėl objektyvių priežasčių – mirė), nurodė, kad įvykio dieną jiems (L. B. ir santechnikams A. J. bei J. D.) dirbant bendro naudojimo patalpose, apeliantė sukėlė konfliktą, pradėjo šaukti, rėkti, neleido jiems dirbti ir šio konflikto metu N. S. sudavė nukentėjusiajam L. B. du smūgius į veidą – vieną į galvos sritį, kitą – į nosį. Būtent šių liudytojų parodymai, kitų įrodymų kontekste, leidžia pagrįstai konstatuoti, kad N. S. tyčia sudavė du smūgius nukentėjusiajam L. B. – dešinės rankos kumščiu sudavė į galvos sritį, po to, kairės rankos kumščiu – į nosį, padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą ir tuo savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nors apeliantė siekia pagrįsti nukentėjusiojo parodymų netikslumą, prieštaringumą bei kaitą atskirose dalyse (pvz., kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis sakė, kad po smūgio atėjo į kambarį, o teisme pasakė, kad jį į kambarį atvedė jo draugai), taip pat jų nepatikimumą bei neatitikimą liudytojų parodymams (policijos pareigūnai pasakė, kad į kambarį jis atėjo pats, liudytojas J. D. pasakė, kad po smūgio jis su draugu išėjo į lauką parūkyti, L. B. pasakė, kad degė lemputė, o policijos pareigūnai pasakė, kad patalpoje buvo tamsu), visgi nurodomi nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymų aspektai, kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nekeičia teismo išvados dėl nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymų patikimumo. Liudytojai, kurie betarpiškai matė padarytą nusikalstamą veiką, iš esmės nurodė tapačias esmines aplinkybes. Tai, kad nukentėjusysis tiksliai nepamena, kokie buvo jo veiksmai (pats nuėjo ar jį nuvedė) po suduotų smūgių ar kad nenurodė, ką po smūgių darė A. J. ir J. D., nereiškia, kad šie parodymai yra iš esmės prieštaringi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nukentėjusiojo L. B. pozicijos nepatikimumas grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi.
13. Kolegija pažymi, kad apeliantės kaltė yra grindžiama ne tik aptartais nukentėjusiojo L. B. ir liudytojų A. J. bei J. D. parodymais, bet ir liudytojų – policijos pareigūnų V. S., O. M., T. R., G. G., kurie paties įvykio tiesiogiai nematė, tačiau būdami gretimoje patalpoje girdėjo koridoriuje nukentėjusiojo riksmą, matė nukentėjusįjį L. B. prieš sužalojimą ir iš karto po sužalojimo, jau kraujuojančia nosimi, kuris jiems pasakė, kad jį sužalojo N. S., parodymais. Be to, liudytoja O. M. nurodė, kad nukentėjusysis atėjo sužalotas po to, kai N. S. buvo atėjusi į kambarį, o liudytojas T. R. nurodė, kad N. S., supratusi, jog sužalojo žmogų, nubėgo į savo kambarį. Be to, policijos pareigūnai nurodė, kad N. S. naudojosi mobiliuoju telefonu, filmavo, kad jai taip pat buvo duotas blankas pareiškimui rašyti, kas patvirtina nukentėjusiojo L. B. ir liudytojų A. J. ir J. D. parodymus apie tai, jog suduodama smūgius N. S. rankose turėjo mobilaus ryšio telefoną, popieriaus lapą ir rašiklį. Taip pat nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir specialisto išvados, kuriose užfiksuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai ir jų pobūdis.
14. Šių įrodymų kontekste apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantės proceso metu pateikta versija, jog nukentėjusysis L. B. galėjo susižaloti pats atliekant remonto darbus, kadangi žmonės dirbo tamsoje, su kažkokiais geležiniais įrankiais ir be apsaugos priemonių, bei kad tai ji yra nukentėjusioji, nes jai su tais įrankiais sužalojo koją, dėl ko ji kreipėsi į medikus, yra atmestina kaip neįtikinama, nelogiška, neparemta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, o būtent nukentėjusiojo L. B. ir liudytojų A. J., J. D., V. S., O. M., T. R., G. G. parodymams. Pažymėtina, kad nei nukentėjusysis, nei liudytojai nenurodė, kad jie dirbo visiškoje tamsoje. Nukentėjusysis teigė, kad ten, kur dirbo santechnikai, degė lemputė, liudytojai A. J. ir J. D. apskritai nieko nenurodė apie patalpose buvusį apšvietimą, liudytojas – policijos pareigūnas T. R. nurodė, kad koridoriuje buvo tamsu, todėl jiems duotus dokumentus ėjo skaityti ten, kur šviesu. Policijos pareigūnė O. M. nurodė, kad koridoriuje nebuvo labai šviesu. Liudytoja G. G. nurodė nepamenanti, ar koridoriuje buvo šviesu ar tamsu. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, liudytojais apklausti policijos pareigūnai nenurodė, kad ten, kur dirbo darbininkai ir buvo sužalotas nukentėjusysis, buvo visiškai tamsu, jog nukentėjusysis ir įvykį tiesiogiai matę liudytojai būtų negalėję matyti, kas sužalojo L. B.. Be to, liudytojai A. J. ir J. D. nurodė, kad sužalojimų metu stovėjo netoliese nukentėjusiojo L. B. ir N. S., jokių darbų tuo metu nevykdė, kas paneigia N. S. versiją, jog nukentėjusysis galėjo būti sužalotas atsitiktinai darbų metu. Tiek nukentėjusysis, tiek ir teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad N. S. pati sau išsikvietė policiją ir greitąją medicinos pagalbą, tačiau niekas nepatvirtino, jog N. S. medikų reikėjo dėl remonto darbų metu sužalotos kojos. Nukentėjusysis L. B. teismo posėdžio metu teigė, kad santechnikams dirbant jokie betono gabalai į šonus neskrido. Liudytojas T. R. patvirtino, kad N. S. sveikata nesiskundė, liudytoja O. M. nurodė, kad N. S. greitąją medicinos pagalbą išsikvietė sau dėl aukšto kraujo spaudimo (tą ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas V. S.), liudytoja G. G. nurodė nemačiusi, kad N. S. kažkas pakišo koją. Be to, iš apeliantės į bylą pateiktų greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių matyti, kad medikus N. S. pirmą kartą iškvietė 2018 m. vasario 5 d. 11.02 val., medikai atvyko į Panerių g. 40-3, Vilniuje, esantį butą 11.37 val., išvyko 12.44 val. (įvykdymo laikas), tačiau kvietimo kortelėje (5. Sužalojimo/skausmo vieta) (t. 4, b. l. 54) nepažymėta, kad N. S. būtų skundusis sužalota koja, o pagalbos teikimo protokole (6.) nurodyta, kad negaluojantis žmogus (žinomos diagnozės). Besiskundžianti kojos skausmu N. S. nurodė tik iškvietusi greitąją medicinos pagalbą antrą kartą (13.34 val.), jau būdama policijos komisariato patalpose (t. 4, b. l. 56). Taigi, šios aplinkybės rodo, kad, priešingai nei teigia apeliantė, pirmą kartą į namus (kuomet darbininkai atlikinėjo remonto darbus) greitąją medicinos pagalbą ji kvietė ne dėl sužalotos kojos.
15. Taip pat apeliantė teigia, kad ji negalėjo sužaloti L. B., nes 2018 m. vasario 5 d., nuo 11.37 val. iki 12.44 val., ji visą laiką buvo su medikais (pagal pateiktą Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę), ir tie patys medikai L. B. galėjo suteikti pagalbą tik po 12.44 val., todėl, būdamas sužalotas 12 val., jis turėjo kraujuoti 44 minutes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės teiginiai yra visiškai nelogiški ir nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad tai, jog Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodyta, kad greitosios medicinos pagalbos atvykimo laikas yra 11.37 val., o įvykdymo laikas 12.44 val., nereiškia, jog visą tą laiką N. S. buvo su medikais ir tie patys medikai negalėjo apžiūrėti ir apie 12 val. sužaloto L. B.. Pažymėtina, kad nurodytas įvykdymo laikas yra ne greitosios medicinos pagalbos išvykimo iš N. S. namų laikas, o greitosios medicinos pagalbos grįžimo į budėjimo vietą laikas. Tai matyti ir iš Policijos registruojamų įvykių registro išrašo (t. 1, b. l. 15), kur nurodyta, kad VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės slaugytoja R. pranešė, kad greitoji medicinos pagalba jau 12.38 val. atvežė sužalotą L. B., kas rodo, jog greitoji medicinos pagalba iš apeliantės namų išvyko dar anksčiau. Be to, iš šio išrašo matyti, kad tai buvo būtent ta pati medikų brigada, kurią iškvietė N. S.. Tai, kad ne visą laiką nuo medikų atvykimo N. S. buvo su medikais, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, duodama parodymus teisme patvirtino ir pati N. S.. Tą duodami parodymus nurodė ir nukentėjusysis bei liudytojai. Taigi apylinkės teismas, priešingai nei teigia apeliantė, pagrįstai konstatavo, kad pas N. S. atvykę medikai suteikė pagalbą ir L. B..
16. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik N. S. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tinkamai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Matyti, kad minėtų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, vieni kitus patvirtina. Taip pat, teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, kurioms esant, būtų galima suabejoti liudytojų A. J., J. D., V. S., O. M., T. R. bei G. G. parodymų objektyvumu, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar apkalbėtų apeliantę, o teismui nebūtų pagrindo jais tikėti, byloje nėra. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.
17. Nors apeliantė teigia, jog proceso metu nebuvo tenkinti jos prašymai apklausti jos motiną T. S. ir medikus, pridėti prie bylos vaizdo įrašus, tačiau, kaip matyti iš apylinkės teismo posėdžių protokolų, nei apeliantė, nei jos gynėjas medikų apklausti apylinkės teisme neprašė, o teismui pasiteiravus dėl tikslingumo teismo posėdžio metu apklausti N. S. motiną, taip pat galimybės N. S. pateikti jos nurodytus įrašus, N. S. ir jos gynėjas nurodė, kad nutarė, jog mamos kviesti nereikia, garso įrašo teikti nėra tikslo (t. 4, b. l. 64). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-524/2014, 2K-76-942/2017, 2K-208-976/2017). Taigi, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą bei pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju tai, kad apeliantės ir jos gynėjo prašomi tam tikri įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos, rungimosi principai ar kaip nors apribotos nuteistosios procesinės teisės, ar kad teismai neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017).
Dėl apeliacinio skundo prašymų, susijusių su apeliantės procesinių teisių pažeidimu
18. Apeliantė teigia: kad iki šios dienos ji negali gauti nuosprendžio su vertimu į jai suprantamą kalbą, dėl ko jai buvo tyčia uždrausta susipažinti ir tinkamai parengti skundą; ją paliko ir be gynėjo; registruoti laiškai siunčiami ne jos vardu, dėl ko ji negaudavo procesinių dokumentų; be jos sutikimo vyko du posėdžiai, kuriuose ji negalėjo dalyvauti dėl ligos ir dėl to, kad apie antrą posėdį jai tyčia nepranešė; teismo posėdyje tiek teisėja, tiek prokuroras tyčiojosi iš jos noro turėti vertėją jos gimtąja kalba; ne visi jos prašymai buvo svarstomi; jai nebuvo leista susipažinti su įrašu; ją privertė pasirašyti daug dokumentų, esančių byloje, be vertėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai yra visiškai nepagrįsti.
19. N. S. nebuvo užkirsta teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ji šia teise pasinaudojo. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, N. S. teismo nuosprendžio nuorašas buvo siunčiamas tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis jos gyvenamosios vietos adresu Panerių g. 40-3, Vilniuje, taip pat ir elektroniniu paštu (t. 4, b. l. 80, 81, 121), tačiau jai paštu siunčiamų registruotų teismo procesinių dokumentų N. S. neatsiėmė (t. 4, b. l. 122, 123). Apeliantė teigia, kad registruoti laiškai siunčiami ne jos vardu, dėl ko ji jų negaudavo, tačiau pažymėtina, kad visi teismo procesiniai dokumentai buvo siunčiami N. S. nurodytu gyvenamosios vietos adresu Panerių g. 40-3, Vilniuje, kitos gyvenamosios vietos adreso ji nėra nurodžiusi, o tai, kad ant pašto pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus N. S. vardas nurodytas „N.“, o ne „N.“, nereiškia, jog teismo procesiniai dokumentai buvo siunčiami ne jos vardu. Be to, N. S., pateikdama apylinkės teismui pašto pranešimus apie įteiktinus procesinius dokumentus, pati patvirtino, kad ji juos gaudavo, bet iš pašto įteiktinų dokumentų nepasiimdavo. Dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose pažymėtina, kad apie visus teismo posėdžius N. S. buvo pranešama, objektyvių duomenų, kad N. S. dėl ligos negalėtų dalyvauti teismo posėdyje, teismui nebuvo pateikta, be to, visuose teismo posėdžiuose dalyvavo N. S. gynėjas, taip pat, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (t. 4, b. l. 39-40), N. S. buvo perskaityti liudytojų A. J. ir V. S. parodymai, kuriuos jie davė N. S. teismo posėdyje nedalyvaujant ir apeliantė jiems papildomų klausimų neturėjo. Taip pat, kaip matyti iš bylos duomenų, N. S., kaip nemokančiai proceso kalbos, buvo užtikrintas valstybės garantuojamas gynėjas, pati N. S. šio gynėjo atsisakė ir savo lėšomis pasikvietė kitą gynėją, todėl jos teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantei buvo užtikrintas ir rusų kalbos vertėjas, be to, apeliantei buvo leista kalbėti ir kaip ji pageidavo, jos gimtąja ukrainiečių kalba, tačiau pati N. S. kalbėti ukrainiečių kalba atsisakė. Kita vertus, pažymėtina, kad apeliantės prašymai dėl vertėjo ukrainiečių kalba užtikrinimo, taip pat jos pretenzijos, jog nesupranta kalbos, jai pateikiamų dokumentų ir panašiai, apylinkės teismo buvo pagrįstai atmesti. Kaip matyti iš bylos duomenų, pati apeliantė visus savo prašymus teismui pateikdavo daugiausia lietuvių kalba, taip pat teismo posėdžio metu kalbėjo lietuvių ir rusų kalbomis. Be to, ir teismo posėdžio metu apklausti nukentėjusysis ir liudytojai, patvirtino, kad N. S. su jais bendravo lietuvių ir rusų kalbomis, ukrainiečių kalba ji nekalbėjo. Taigi apeliantė nepagrįstai teigia, kad nesuprato proceso ar jai pateikiamų dokumentų esmės. Taip pat pažymėtina, kad iš teismo posėdžių protokolų, kitos bylos medžiagos matyti, kad dėl N. S. pateiktų prašymų ir pretenzijų (dėl posėdžių garso įrašų išdavimo, dėl vertėjo ukrainiečių kalba užtikrinimo, asmens duomenų atskleidimo, dokumentų pridėjimo prie bylos, advokato nušalinimo ir kt.) apylinkės teismas pasisakė, juos nagrinėjo. Vienus prašymus teismas tenkino tiek, kiek tai galėjo padėti nagrinėjant bylą, t. y. bylos aplinkybėms tiksliau išsiaiškinti bei vertinti, o kitus, neesminius ar nesusijusius su byla, motyvuotai atmetė. Pažymėtina, kad teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų. Sutiktina su apeliante, kad apylinkės teismas nevertino jos prašymo dėl ekspertizės prokurorui Š. Šimoniui skyrimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neišsprendus šio prašymo apeliantės procesinės teisės šiuo atveju nebuvo esmingai pažeistos. Toks prašymas nėra susijęs su byla ir joje nagrinėtinomis bei nustatytinomis aplinkybėmis. Be to, prokuroras Š. Šimonis, šioje byloje tik laikinai pavadavo kitą prokurorą.
20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą, jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl nuteistajai paskirtos bausmės
21. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, už šį nusikaltimą Vilniaus miesto apylinkės teismas N. S. skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmė 10 mėnesių. Remiantis BK 48 straipsnio 2 dalimi, šios bausmės rūšies vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Taigi apylinkės teismas, net ir nenustatęs N. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių bei įvertinęs kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pastarajai paskyrė tokią laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo mažinti šią bausmę. Nuteistajai N. S. su šia bausme skirti įpareigojimai – per visą bausmės laiką dirbti arba registruotis darbo biržoje bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, šioje situacijoje yra visiškai pagrįsti ir reikalingi bausmės paskirčiai užtikrinti. Apie tai liudija tiek padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, tiek apeliantės požiūris į padarytą nusikalstamą veiką, rodantys, kad tokie įpareigojimai yra būtini, siekiant pakeisti nuteistosios požiūrį į smurtinius veiksmus ir jų sukeliamus padarinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelnesnės bausmės, tai yra viešųjų darbų, šiuo atveju skirti nėra tikslinga, kadangi viešieji darbai vykdomi tik tada, jei nuteistasis sutinka (BK 46 straipsnio 1 dalis), o tiek nuteistoji, tiek jos gynėjas nurodė, kad viešųjų darbų N. S. dirbti negalės. Dėl baudos bausmės pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje tokia bausmės rūšis apskritai nėra numatyta, be to, ir pati nuteistoji nurodė, kad baudos ji sumokėti negali.
Dėl neturtinės žalos dydžio
22. Iš N. S. pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji nesutinka su iš jos nukentėjusiajam L. B. priteista 500 € suma neturtinei žalai atlyginti. Skundą iš esmės grindžia tuo, kad nukentėjusysis L. B. teisme neįrodė žalos dydžio ir savo patirtų išgyvenimų bei tuo, kad ji negali tokios sumos sumokėti, nes šiuo metu nedirba, faktiškai beveik negali vaikščioti. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, apeliantės poziciją dėl priteisto neturtinės žalos dydžio laiko nepagrįsta ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo L. B. dėl nusikalstamos veikos patirtus išgyvenimus ir priteisė ne per didelę sumą neturtinei žalai atlyginti.
23. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.
24. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į visus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tai yra į padarytos turtinės žalos dydį, neturtinės žalos pasekmes (kaip nustatyta, nukentėjusysis dėl nusikaltimo patyrė fizinį skausmą, buvo sutrikdyta jo darbinė veikla), N. S. kaltę (padarytas tyčinis nusikaltimas), taip pat N. S. turtinę padėtį ir jos galimybes atlyginti žalą (yra nedirbanti, nekilnojamojo turto neturi) bei į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat apylinkės teismas įvertino ir kitas reikšmingas aplinkybes (nukentėjusysis teisme nenurodė specifinių nepatogumus atspindinčių aplinkybių, tą pačią dieną buvo paleistas iš ligoninės ir grįžo į įvykio vietą pasiimti automobilio) bei atsižvelgė į teismų praktiką priteisiant neturtinės žalos atlyginimą baudžiamosiose bylose dėl nežymaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Tik įvertinęs visą nurodytų aplinkybių kompleksą pirmosios instancijos teismas nustatė nukentėjusiajam priteistiną 500 € sumą neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad nukentėjusysis prašė priteisti 2000 € sumą, tačiau jam priteista žymiai mažesnė suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas nustatė nukentėjusiajam teisingą ir protingą kompensaciją, nuteistoji jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pažeisti jos interesai, nenurodė, todėl dar labiau mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį šiuo atveju nėra jokio pagrindo.
25. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu N. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra nuteista pagrįstai, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinio skundo reikalavimas dėl bylos grąžinimo prokurorui ir baudžiamosios bylos iškėlimo už turto sunaikinimą atlikus savavališkus priverstinius darbus be savininkės T. S. leidimo, jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose, yra visiškai nesusijęs su šioje baudžiamojoje byloje N. S. pareikštais kaltinimais, todėl atskirai nenagrinėtinas ir teisėjų kolegija jo nevertina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios N. S. apeliacinį skundą atmesti.