Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 str. 2 d., 253 str. 1 d., 254 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal LR BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal LR BK 254 str. 2 d. – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė J. R. paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. R. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 187 str. 1 d., 254 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 15 d., tarp 9 val. ir 12 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), pro gyvenamojo namo langą, išėmęs pirmojo lango stiklą su rėmu, o antrąjį, 400 Lt vertės, įstūmęs į vidų ir jį sudaužęs, įsibrovė į G. K. priklausantį gyvenamąjį namą ir iš ten pagrobė nukentėjusiajai priklausančius daiktus: moterišką auksinį vestuvinį žiedą, 400 Lt vertės; moterišką auksinį žiedą, 400 Lt vertės; moterišką odinę striukę, 400 Lt vertės; bei nukentėjusiajam J. P. priklausančius daiktus: nešiojamą kompiuterį HP-600 DV Pavillion, 3000 Lt vertės; mobiliojo ryšio telefoną Nokia N90, 1700 Lt vertės; benzininį pjūklą Husquarna, 1500 Lt vertės; benzininį pjūklą Stihl, 1200 Lt vertės; vyrišką laikrodį Orent, 220 Lt vertės; vyrišką auksinį žiedą, 1000 Lt vertės; vyrišką auksinį vestuvinį žiedą, 400 Lt vertės; dvi poras vyriškų batų Adidas, bendros 800 Lt vertės; vyriškus odinius žieminius batus, 180 Lt vertės; vyrišką odinę žieminę striukę, 1000 Lt vertės, tokiu būdu pagrobdamas G. K. priklausančio turto už 1200 Lt ir J. P. priklausančio turto už 11000 Lt ir šiais savo veiksmais padarydamas LR BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

J. R. taip pat nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, G. K. priklausančiame name, kirviu išlaužęs 200 Lt vertės seifo duris, iš jo pagrobė J. P. priklausantį, šaudyti tinkamą revolverį Arminius HW 22 LRV, Nr. duomenys neskelbtini, 1700 Lt vertės, ir didelį kiekį – 180 vnt., 5,6 kalibro, šaudyti tinkamų šovinių už 100 Lt, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam 1800 Lt turtinę žalą, t. y. šiais savo veiksmais J. R. padarė LR BK 254 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

J. R. taip pat nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo laikyti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, 2007 m. birželio 15 d. iš J. P. pagrobęs šaunamąjį ginklą, tinkamą šaudyti revolverį Arminius HW 22 LRV, Nr. duomenys neskelbtini, ir šaudyti tinkamus 8 vnt., 5,6 kalibro šovinius, neteisėtai laikė nenustatytoje vietoje bei automobiliu „Ford Escort“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), priklausančiu E. R. , juos neteisėtai gabeno, kol 2007 m. birželio 21 d., 10 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), jį sulaikė policijos pareigūnai, t. y. šiais savo veiksmais J. R. padarė LR BK 253 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo J. R. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė atmesti šį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. R. apeliacinis skundas atmetamas.

J. R. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. J. R. įvykdytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal LR BK 178 str. 2 d., 253 str. 1 d., 254 str. 2 d.

Iš nuteistojo J. R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis ginčija tik tą nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 254 str. 2 d. Apelianto manymu, teismas bylą ištyrė šališkai, kadangi neatsižvelgė į jį teisinančius įrodymus (tuo pačiu pažeidė ir rungtyniškumo principą), taip pat vadovavosi tik prielaidomis bei nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais. Kategoriškai nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal LR BK 254 str. 2 d., akcentuoja neturėjęs tikslo pavogti šaunamąjį ginklą ar šovinius. Kolegija su tokiais nuteistojo J. R. teiginiais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadą dėl nuteistojo kaltės. Atsižvelgdama į tai, kolegija iš naujo nedėstys visų įrodymų, o pasisakys tik dėl tų, kurie yra susiję su apeliacinio skundo argumentais.

Antai apeliantas visų pirma teigia neva teismas nepagrįstai vadovavosi prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais, tačiau skunde nepateikia nė vieno argumento, kodėl minėti nukentėjusiųjų parodymai turėtų būti įvertinti kaip prieštaringi. Akivaizdu, kad toks J. R. teiginys yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Iš byloje užfiksuotų nukentėjusiųjų G. K. ir J. P. parodymų matyti, kad jie nėra nei prieštaringi, nei nenuoseklūs. Priešingai, abu nukentėjusieji tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teismo metu, nekeisdami parodymų, išsamiai išdėstė, kokie daiktai buvo pagrobti, kokio dydžio žalą patyrė, taip pat paliudijo dieną prieš vagystę kieme matę baltos spalvos automobilį bei iš jo išlipusį vaikiną (kitas sėdėjo automobilyje ir buvo čigonų tautybės), tą patį automobilį, išvažiuojantį iš miško, jie matė ir vagystės dieną (t. 1, b. l. 107-108, 109, 113-114, 115, 116, 117; t.3, b. l. 6-8). Pažymėtina, jog tiek G. K. , tiek ir J. P. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino J. R. kaip asmenį, kurį jie sutiko vaikščiojantį namo kieme (t. 1, b. l. 111-112, 123-124). Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais.

Nepagrįstas nuteistojo tvirtinimas dėl teismo šališkumo bei rungtyniškumo principo pažeidimo. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju apeliantas nepateikia objektyvių argumentų tokiai pozicijai patvirtinti. Ta aplinkybė, kad apygardos teismas jo veiksmus kvalifikavo ne taip kaip tikėjosi J. R. , anaiptol, nereiškia, jog buvo padaryti aukščiau nurodyti pažeidimai. Apeliantas teigia, jog teismas išskirtinį dėmesį skyrė nukentėjusiųjų bei policijos pareigūnų parodymams, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad minėti parodymai yra aptarti bei įvertinti visame įrodymų visete, o išvada dėl nuteistojo kaltės padaryta atsižvelgus ne tik į šiuos parodymus, bet ir į kitus išdėstytus įrodymus.

Neigdamas savo kaltę dėl LR BK 254 str. 2 d. numatyto nusikaltimo, apeliantas tvirtina neturėjęs tikslo pavogti šaunamąjį ginklą ar šovinius, įrodinėja nesupratęs, jog pagrobtas ginklas yra šaunamasis (mane jį esant dujinį), be to, byloje nėra įrodymų, jog iš nukentėjusiojo pagrobta daugiau nei 8 vnt. šovinių. Kolegija su tokiais nuteistojo J. R. teiginiais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pirmiausia šią versiją paneigia paties J. R. parodymai, kuriuos, atmetant minėtą versiją, derėtų trumpai apžvelgti. Antai ikiteisminiame tyrime apklausiamas kaip įtariamasis jis pripažino, jog kirviu sugadinęs seifo dureles, pagrobė šaunamąjį ginklą (revolverį), taip pat pripažino pagrobęs ir šovinius – vieną dėžutę ir dar tuos, kurie buvo išbarstyti: „seife buvo du ginklai šaunamieji, iš kurių vieną revolverį, pasiėmiau, kitą palikau, pagalvojau užteks ir vieno. Dar pasiėmiau ten buvusius šovinius – vieną dėžutę ir išbarstytų dar buvo, jų neskaičiavau, susidėjau juos į kišenę“ (t. 2, b. l. 45-47). Taigi iš šių parodymų aiškiai matyti, kad J. R. suprato, kad jo grobiamas ginklas yra šaunamasis, be to, jis sąmoningai paėmė ir didelį kiekį šaudmenų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. R. ginklą pagrobė be dėžutės, t. y. jį iš jos išėmė, todėl aiškiai matė grobiamo ginklo rūšį. Beje, apeliantas iš dviejų seife rastų ginklų pasiėmė ne startinį pistoletą, o tinkamą šaudyti pramoninės gamybos 5,5 mm kalibro revolverį, kas dar kartą paliudija jį suvokus, kokios rūšies bei galingumo ginklą jis grobė. Pažymėtina ir tai, kad J. R. pagrobę ne vieną, o tris dėžutes šovinių, kurių kiekvienoje buvo po 50 vnt., bei tuos, kuriuos išbarstytus surinko nuo grindų, t. y. iš viso 180 vnt. Aplinkybę, kad kaltininkas suvokė, jog grobia ne kelis šovinius, o didelį jų kiekį, patvirtina ir jo teisme duoti parodymai: „vienoje dėžutėje buvo šimtas šovinių, o atidarytoje dėžutėje buvo mažiau šovinių“ (t. 3, b. l. 4-6). Be to, apklausiamas ikiteisminiame tyrime jis pripažino daug šovinių iššaudęs: „revolverį su šoviniais pasilikau sau. Pusė šovinių (kiek tiksliai, pasakyti negaliu) iššaudžiau“ (t. 2, b. l. 45-47). Tad tokie nuteistojo parodymai liudija kad jis iš esmės pripažino savo kaltę dėl LR BK 254 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, ir nors vėliau teisme jis bandė tvirtinti nesupratęs, kad grobiamas ginklas yra šaunamasis, taip pat teigti galvojus, jog šovinių dėžutėje yra aukso dirbiniai, akivaizdu, kad tai tebuvo jo gynybinė pozicija, siekiant sušvelninti savo veiksmų pavojingumą.

Skunde apeliantas teigia neturėjęs tikslo pagrobti šaunamąjį ginklą ar šovinius. Suprantama, kad J. R. , įsibraudamas į G. K. priklausantį namą, konkrečiai nežinojo ten rasiantis būtent šaunamąjį ginklą bei didelį kiekį šovinių, todėl būtų nelogiška kalbėti apie išankstinį tikslą. Akivaizdu, jog nuteistasis tiesiog siekė pagrobti materialinę vertę turinčius daiktus. Tačiau J. R. , išlaužęs seifą ir jame suradęs ginklus bei šovinius, aiškiai suvokė, kokios rūšies bei paskirties daiktus jis ruošiasi užvaldyti. Analizuojamo nusikaltimo subjektyviajai pusei pakanka kaltininko suvokimo, kad jis siekia užvaldyti kitam asmeniui priklausantį ginklą (ginklus), taip pat didelį kiekį šaudmenų. Minėtos aplinkybės byloje yra neginčytinai įrodytos ir nekelia jokių abejonių.

Tad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, atmetamas apeliacinio skundo teiginys, jog apygardos teismas nemotyvavo savo sprendimo nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 254 str. 2 d. Iš skundžiamo nuosprendžio aiškiai matyti, jog teismas tokią išvadą padarė pasitvirtinus įrodymams, kad J. R. pagrobė didelį kiekį (180 vnt.) šaudmenų bei pramoninės gamybos revolverį, kas pilnai atitinka LR BK 254 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Negalima sutikti ir su tuo, jog nuosprendis pagrįstas vien tik kaltinamojo akto išvadomis. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisme buvo apklausti nukentėjusieji, apeliantas, liudytojai (dalies liudytojų parodymai pagarsinti, išnaudojus visas galimybes iškviesti juos pačius į teismo posėdį bei apklausti), suteikta galimybė susipažinti su daiktiniais įrodymais, pagarsinti rašytiniai bylos įrodymai, t. y. įrodymai, kuriais grindžiama nuteistojo kaltė, buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje.

Nors skunde nuteistasis teigia neva nukentėjusysis šaunamąjį ginklą turėjo laikyti ne nusikaltimo vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė neturi jokios reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui bei nepaneigia to, kad nuteistasis įvykdė minimą nusikalstamą veiką.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistasis prašo pakeisti tik tą nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal LR BK 254 str. 2 d. Aukščiau išdėstytais motyvais kolegija tokį apelianto prašymą pripažino nepagrįstu ir atmetė. Visgi skunde J. R. trumpai pasisako ir dėl to, kad jis neva nevogė visų nukentėjusiųjų išvardintų daiktų bei akcentuoja byloje nesant rašytinių įrodymų, kad tokie daiktai apskritai buvo. Pažymėtina, kad ir teisme nuteistasis bandė neigti dalį savo kaltės dėl LR BK 178 str. 2 d., nurodydamas analogiškus motyvus, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokia apelianto versija nepatikėjo ir motyvuotai ją atmetė (minėti motyvai išdėstyti 4 nuosprendžio lape arba t. 3, b. l. 59).

Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: LR BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. LR BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. R. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., į tai, jog padaryti du apysunkiai ir vienas sunkus nusikaltimai (LR BK 11 str. 4 d., 5 d.), nusikaltimų pobūdį, atsakomybę sunkinančių bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, įvertinta kaltininko asmenybė (jauno amžiaus, nevedęs, nedirbantis, teistas 5 kartus, teistumas neišnykęs) ir už įvykdytus nusikaltimus skyrė laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu artimas sankcijoje numatytam bausmės minimumui (pagal LR BK 178 str. 2 d., 253 str. 1 d.) arba lygią bausmės minimumui (pagal LR BK 254 str. 2 d.). Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam J. R. tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra teisinio pagrindo (nenustatyti LR BK 54 str. 3 d., 62 str. numatyti pagrindai).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo J. R. apeliacinį skundą.