Utenos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovams E. M. ir R. N. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. gruodžio 12 d. nutartimi nutarta bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 235 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo pripažinti turtą, įgytą po santuokos nutraukimo, tačiau šio fakto neįregistravus, jo asmenine nuosavybe.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas G. M. ir I. M. santuoką sudarė 1983 m. kovo 3 d. Iki santuokos sudarymo - (duomenys neskelbtini) jiems gimė atsakovas E. M., o santuokoje – (duomenys neskelbtini) – atsakovė R. M. (po santuokos sudarymo – N.). Panevėžio rajono liaudies teismo 1990 m. lapkričio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-383 ieškovo ir I. M. santuoka buvo nutraukta. Santuokos nutraukimo faktas Utenos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotas 1993 m. kovo 10 d. Ieškovas G. M. 1993 m. vasario 4 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – žemės sklypas). I. M. (duomenys neskelbtini) mirė. Taigi kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, žemės sklypas buvo įgytas po santuokos nutraukimo, tačiau iki santuokos nutraukimo fakto įregistravimo.

Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 40 straipsnis nustatė, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Nagrinėjamu atveju ieškovo ir I. M. santuoka laikytina pasibaigusia nuo jos nutraukimo įregistravimo 1993 m. kovo 10 d., todėl žemės sklypas, ieškovo įgytas 1993 m. vasario 4 d., laikytinas įgytu santuokoje.

Nekilnojamasis turtas nagrinėjamu atveju įgytas iki įsigaliojant 2000 m. Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau – CK). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

Materialinės teisės normos (CK 3.82 straipsnis, 3.87 straipsnio 1 dalis) įtvirtina įstatyminį sutuoktinių turto teisinį režimą, kuris grindžiamas bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, t. y. turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, vieno sutuoktinio ar abiejų vardu jis įgytas, kol nėra įrodyta priešingai (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija remiasi sutuoktinių santykių pobūdžiu: bendru gyvenimu, tarpusavio pasitikėjimu, neformaliais ryšiais, bendru reikalų tvarkymu, nesavanaudiškumu, bendrais poreikiais bei interesais ir pan. Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninės nuosavybės teise. Taigi, net ir už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Iš ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų darytina išvada, kad ieškovas aiškiai žemės sklypą siekė įgyti būtent asmeninės nuosavybės teise, kadangi ieškovo ir I. M. santuoka faktiškai buvo nutraukta ženkliai anksčiau iki žemės sklypo įgijimo. Be to, iš Panevėžio rajono liaudies teismo 1990 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-383 matyti, kad ieškovas su I. M. faktiškai nebegyveno ir nevedė bendro ūkio nuo 1988 m. Taigi I. M. prie žemės sklypo įgijimo piniginėmis lėšomis neprisidėjo. Byloje nėra duomenų, kad I. M. po 1993 m. kovo 10 d. santuokos nutraukimo iki jos mirties (duomenys neskelbtini) būtų kėlusi kokius nors klausimus ar pretenzijas dėl žemės sklypo atsidalinimo ar kokia nors forma rodžiusi valią valdyti žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise.

Įvertinus ieškinyje nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, vertintina, kad ieškovas įrodė, jog žemės sklypo įsigijimo metu jis aiškiai išreiškė valią įgyti šį turtą asmeninės nuosavybės teise ir toks valios išreiškimo būdas pripažintinas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorius. Esant šioms aplinkybėms, ieškinys tenkintinas visiškai, pripažįstant, kad žemės sklypas ieškovui priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Ieškinį tenkinant ir įvertinus tai, kad ginčas iš esmės kilo ne dėl atsakovų kaltės, nes ieškovas nutraukęs santuoką su sutuoktine, iki žemės sklypo įsigijimo santuokos nutraukimo neįregistravo, kas sąlygojo nagrinėjamos situacijos susidarymą, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) iš atsakovų nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Valstybės turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos šioje byloje yra 21,21 Eur, kurios turi būti atlygintos. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus motyvus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 5 dalis).

Įsiteisėjusio teismo sprendimo nuorašas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos siųstinas viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas (CPK 275 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 259, 260, 263-270 straipsniais,

nusprendžia:

Tenkinti ieškinį visiškai.

Pripažinti, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso ieškovui G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise.

Priteisti iš ieškovo G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 21,21 Eur (dvidešimt vieną eurą 21 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Priteista suma sumokama į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų banke, nurodant įmokos kodą 5662.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo nuorašą ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos siųsti viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.