Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės, teisėjų Ritos Kisielienės, Rositos Patackienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo T. R. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria T. R. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2016 m. gegužės 17 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. įtariamas tuo, kad 2016 m. vasario 1 d., apie 23.00 val. prie parduotuvės „Merkurijus“, esančios Laisvės pr. 31, Vilniuje, konflikto metu tyčia sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis I. J. į veidą, galvą, po ko šis nuo gautų smūgių pargriuvo, atsitrenkdamas galva į asfaltuotą dangą, padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu dešinėje smilkininėje srityje su kraujosruva gilesniuose minkštuosiuose audiniuose, kaukolės skliauto lūžiu, kraujo išsiliejimu virš galvos smegenų kietojo dangalo dešiniame pusrutulyje, kairės smilkininės skilties sumušimu, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, dėl ko I. J. 2016-02-02 ligoninėje mirė. Šiais savo veiksmais T. R. įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 129 str. 1 d.

T. R. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) BPK 140 str. tvarka sulaikytas 2016-02-17. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-18 nutartimi T. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėnesiams BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-10 nutartimi įtariamajam T. R. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas 3 mėnesiams nuo 2016-05-17.

Motyvuojamoji dalis

Įtariamojo R. R. skundas atmetamas.

Pagal BPK 119 str. nuostatas kardomosios priemonės gali būti skiriamos, siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Taigi suėmimas, kaip ir visos kitos kardomosios priemonės, gali būti skiriamas tik siekiant BPK 119 str. nurodytų tikslų.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. 2 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. nuostatomis, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Pagal BPK 122 str. 7 d. nuostatas suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų.

Pažymėtina, kad, kaip numato BPK 121 str. 4 d., teisėjas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo bylos Nr.01-1-05291-15 medžiaga bei įtariamojo skundu, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-10 nutartis, kuria T. R. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas, pagrįsta ir teisėta, BPK 119 str., 122 str. nuostatoms neprieštarauja. Pirmos instancijos teismo nutartyje išvada, kad kardomosios priemonės tikslai, numatyti BPK 119 str., negali būti pasiekti kitomis kardomosiomis priemonėmis, išsamiai argumentuota. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje egzistuoja BPK 122 str. 1 d.1 p. numatytas pagrindas – tai, kad įtariamasis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teisėsaugos institucijų ir teismo.

Įtariamasis T. R. skunde nurodė, kad jis nesutinka, jog tyčia nužudė I. J., kadangi tai įvyko dėl neatsargumo, nukentėjusiajam galva atsitrenkus į asfaltą. Pažymėtina, jog teismas, nagrinėdamas skundą, šioje stadijoje nevertina ikiteisminio tyrimo bylos medžiagoje surinktų duomenų dėl kaltės bei nesprendžia įtariamojo kaltės klausimo. Medžiagoje esantys faktiniai duomenys, užfiksuoti apžiūrų, kratos, asmens kratos protokoluose, įtariamojo, liudytojų apklausų protokoluose, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, tarnybiniuose pranešimuose, specialistų išvadose, pokalbių telefonu išklotinėse bei kitoje ikiteisminio tyrimo bylos medžiagoje, duoda pagrindą manyti, kad T. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą. Pastebėtina, kad pagrįstas įsitikinimas dėl faktinių duomenų visumos buvimo nėra galutinis kaltumo patvirtinimas ir nepažeidžia įtariamo asmens nekaltumo prezumpcijos. Kardomosios priemonės – suėmimo taikymui užtenka nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (BPK 121 str. 2 d.), o tokių duomenų, kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra. Kadangi teismas, nagrinėdamas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo pagrįstumo klausimą, įtariamojo kaltės išvis neanalizuoja, todėl ir neprivalo išsamiai aptarti ir vertinti bylos faktinių aplinkybių.

Įtariamasis skunde ginčija teismo nurodytą suėmimo pagrindą, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo prokuroro ar teismo. Jis teigia, kad su A. A. 2016-04-21 susilaukė sūnaus ir jie toliau nori gyventi kartu, turi gyvenamąją vietą pas A. A. tėvus arba gali gyventi pas jo motiną N. K.. Su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Šios nurodytos aplinkybės neabejotinai rodo, kad įtariamasis turi socialinius ryšius - turi sugyventinę, su ja susilaukęs mažamečio vaiko. Tačiau vien šios aplinkybės nepaneigia pagrindo dėl įtariamojo galimybės bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. T. R. įtariamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu (BK 11 str.), už kurį įstatymo sankcijoje numatyta labai griežta laisvės atėmimo bausmė. Todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad įtariamasis, suvokdamas laisvės atėmimo bausmės paskyrimo realumą, gali siekti išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra pagrįsta. Nusikaltimo, kurio padarymu įtariamas T. R., sunkumas ir gresiančios bausmės dydis pagal susiklosčiusią teismų praktiką kartu su visuma kitų aplinkybių sudaro pagrindą pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymui. Teismas vertino ir įtariamojo šeiminę padėtį, konstatuodamas, kad jo socialiniai ryšiai nėra stiprūs, taip pat socialinę padėtį, atkreipdamas dėmesį į tai, kad T. R., nors oficialiai vedęs, su savo sutuoktine negyvena, iki suėmimo gyveno su sugyventine A. A. jos tėvų namuose, įsidarbino po jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, anksčiau jis net 6 kartus teistas, kas neigiamai charakterizuoja įtariamąjį. Atsižvelgtina ir į ikiteisminio tyrimo byloje nustatytas aplinkybes, kad po įvykio T. R. iš įvykio vietos pasišalino, vėliau į ją grįžo kitu automobiliu pažiūrėti situacijos, o, sužinojęs apie nukentėjusiojo mirtį, savo gyvenamojoje vietoje nenakvojo ir buvo sulaikytas tik 2016-02-17.

Iš bylos duomenų matyti, kad dėl pašlijusių santykių su sugyventinės tėvu įtariamasis pastarojo namuose nebuvo pageidaujamas, kaip matyti iš tyrėjos A. Z. 2016-05-09 tarnybinio pranešimo, įtariamojo sugyventinės tėvas šiuo metu atsisako suteikti įtariamajam gyvenamąją vietą tuo atveju, jei jam būtų sušvelninta kardomoji priemonė. Byloje nėra duomenų apie T. R. kitą nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat nėra duomenų dėl skunde nurodytos jo galimybės gyventi savo tėvų bute. Teismo posėdyje nagrinėjant įtariamojo skundą pateiktas įtariamojo motinos N. K. pareiškimas rodo, kad motina sutinka deklaruoti savo sūnaus gyvenamąją vietą savo bute, tačiau nepatvirtina, kad ji sutinka priimti gyventi sūnų su sugyventine ir jų mažamečiu vaiku savo bute. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad T. R. nėra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais ir neturi pastovios gyvenamosios vietos, ir leidžia daryti išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas suėmimo termino pratęsimo klausimą įtariamojo T. R. atžvilgiu, pagrįstai konstatavo BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytą suėmimo pagrindą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens laisvė baudžiamojo proceso metu gali būti suvaržyta, tik jį sulaikius BPK 140 str. nustatyta tvarka arba skyrus suėmimą esant Lietuvos Respublikos BPK XI skyriuje nustatytiems pagrindams ir sąlygoms. Visų prievartos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka BPK reglamentuoti, siekiant garantuoti, kad taikant šias priemones nebūtų pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 5 str. įtvirtintos teisės. Jei asmens laisvė apribojama, nuodugniai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir laikantis BPK nustatytų procedūrų, kas ir buvo padaryta pirmosios instancijos teismo, asmens laisvės suvaržymas negali būti laikomas žmogaus teisių pažeidimu. Be to, šiuo atveju be nurodytų asmens teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę (Barfuss v. The Czech Republic, judgment 31 July 2000, 35848/97, W. v. Switzerland judgment of 26 January 1993, Series A no. 254-A, p. 15, § 30). Viešasis interesas šiame ikiteisminiame tyrime yra užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese. BPK 11 str. įtvirtintas proporcingumo principas įpareigoja siekiamą rezultatą lyginti su prievartos priemonės griežtumu: kuo sunkesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas pateisinamas. Įvertinus bylos aplinkybių visumą, darytina išvada, kad siekiamas rezultatas pateisina kardomosios priemonės griežtumą. Kitomis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 str. numatyti tikslai nebūtų pasiekti.

Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2016-05-10 nutartimi pratęsė įtariamajam T. R. kardomosios priemonės - suėmimo terminą motyvuotai ir pagrįstai, laikydamasis proporcingumo principo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad BPK 119 str. numatyti tikslai gali būti pasiekti kitomis kardomosiomis priemonėmis. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos, buvo svarstoma galimybė skirti įtariamajam švelnesnę kardomąją priemonę - intensyvią priežiūrą, tačiau nebuvo galimybės to padaryti, įtariamajam nenurodžius pastovios gyvenamosios vietos ir gavus duomenų, kad sugyventinės tėvas, kurio bute įtariamasis T. R. su sugyventine ir vaiku iki suėmimo gyveno, atsisako priimti jį gyventi.

Teismo posėdyje įtariamojo ir jo gynėjo išsakyti argumentai dėl griežčiausios kardomosios priemonės neskyrimo, ikiteisminio tyrimo byloje esančių faktinių aplinkybių vertinimo nepaneigia aukščiau nurodytų faktinių duomenų, patvirtinančių kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo pagrindų egzistavimą ir dėl aukščiau nurodytų duomenų nesudaro pagrindo švelnesnei kardomajai priemonei. Atkreiptinas dėmesys, kad baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje ar, baudžiamąją bylą perdavus į teismą, galimas atitinkamų faktinių aplinkybių patikslinimas, tuomet kardomosios priemonės klausimas bus sprendžiamas naujų nustatytų duomenų pagrindu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, pratęsdamas įtariamajam T. R. kardomąją priemonę – suėmimą 3 mėnesiams, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Įtariamojo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo. Įtariamojo T. R. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti įtariamojo T. R. skundą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.