Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Roberto J. K. (R. J. K.) skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas R. J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriuo prašo panaikinti atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, VSDFV) 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) bei atnaujinti skundo VSDFV padavimo terminą.

Pareiškėjas paaiškina, kad 2016 m. balandžio 29 d. VSDFV pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pateikti. Prašyme dėl termino atnaujinimo nurodė, jog terminą praleido, nes jis yra Lenkijos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Krokuvoje. Pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, todėl privalėjo ieškoti atstovo ne tik kalbančio jo gimtąją – lenkų, kalba, bet ir gebančio išaiškinti skundžiamų sprendimų turinį bei esmę. Pareiškėjas rėmėsi administracinių teismų praktika analogiškose bylose, kuriose teismai konstatavo, jog lietuvių kalbos nemokėjimas bei gyvenamosios vietos buvimas užsienio valstybėje objektyviai galėjo riboti pareiškėjo galimybę operatyviai rasti tinkamą atstovą, tačiau atsakovė Skundžiamu sprendimu pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė. Su tokiu sprendimu pareiškėjas nesutinka, nes jis yra neišsamus, nemotyvuotas, nepagrįstas, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Skundą teismui grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovei pateiktame prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 32–34).

Atsiliepime nurodo, kad siekiamas apskųsti VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl taikytinos socialinio draudimo teisės R. K. nustatymo“ pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. liepos 30 d., o skundas VSDFV gautas tik 2016 m. kovo 23 d. t. y. praėjus beveik 8 mėnesiams nuo įteikimo. VSDFV manymu, atstovo paieška tokį ilgą laiko tarpą nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, taip pat, pareiškėjo atstovo išvardytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose termino praleidimas yra žymiai trumpesnis, neviršijantis 30 dienų. Kitų duomenų, kurie patvirtintų esant svarbių aplinkybių, dėl kurių praleistas skundo padavimo terminas, nurodyta nebuvo, todėl VSDFV neturėjo pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo advokatas, atstovauja ir kitiems buvusiems uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Suzan Mars“ darbuotojams, Lenkijos piliečiams, Lenkijoje vykdantiems savarankišką veiklą, kuriems VSDFV Užsienio išmokų tarnyba savo sprendimais atsisakė išduoti A1 pažymėjimus arba panaikino anksčiau išduotus sprendimus. Daugelis iš jų su atstovo pagalba jų atžvilgiu priimtus sprendimus apskundė nepraleidę nustatyto apskundimo termino, todėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos sprendimo apskundimo termino praleidimas dėl užsitęsusios atstovo paieškos įvyko dėl nepakankamų pareiškėjo pastangų šį atstovą susirasti. Skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir priimtas vadovaujantis teisės aktų normomis.

Skundas atmestinas.

Byloje kyla ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl VDFV Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pateikti, pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš teismui pateikto VDFV Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog šiuo sprendimu pareiškėjui buvo išaiškinta jo teisė šį sprendimą apskųsti VSDFV per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo apie sprendimo priėmimą (b. l. 23). Sprendimas pareiškėjui įteiktas 2015 m. liepos 30 d. (b. l. 62), tačiau skundą VSDFV pareiškėjas pateikė tik 2016 m. kovo 23 d. (b. l. 37). Taigi, pareiškėjas skundą VSDFV pateikė praėjus beveik 8 mėnesiams nuo įteikimo. Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas grindžia tuo, jog nemoka lietuvių kalbos, todėl privalėjo ieškoti atstovo ne tik kalbančio lenkų kalba, bet ir gebančio išaiškinti skundžiamų sprendimų turinį bei esmę. Pareiškėjas rėmėsi administracinių teismų praktika analogiškose bylose, kuriose teismai konstatavo, jog lietuvių kalbos nemokėjimas bei gyvenamosios vietos buvimas užsienio valstybėje objektyviai galėjo riboti pareiškėjo galimybę operatyviai rasti tinkamą atstovą (b. l. 40–42). Atsakovė Skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, o tokį savo sprendimą grindė tuo, jog pareiškėjo nurodytose LVAT bylose, kuriose buvo atnaujintas skundo padavimo terminas, terminas buvo praleistas ne daugiau kaip 30 dienų. Pareiškėjo argumentas, jog tokį ilgą laiką ieškojo atstovo taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (b. l. 7).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Teismo vertinimu Skundžiamas sprendimas atitinka LVAT dėl termino (ne)atnaujinimo suformuotą praktiką. Pavyzdžiui, LVAT 2016 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-112-822/2016 asmens nurodytų termino praleidimo priežasčių, kurios yra labai panašios į nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, nepripažino pakankamai svarbiomis ir nepriklausančiomis nuo asmens valios, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti 17 dienų praleistą terminą. Analogiška situacija yra susiklosčiusi ir administracinėse bylose Nr. AS-112-822/2016, Nr. AS-242-520/2016 ir kt. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo praleistas VSDFV Užsienio išmokų skyriaus sprendimo apskundimo terminas yra nepagrįstai ilgas, o jį atnaujinti pareiškėjo nurodytų administracinių bylų motyvais nėra pagrindo, nes šiose bylose terminas yra praleistas nežymiai.

Pareiškėjas kaip vieną iš termino praleidimo priežasčių nurodė, kad jis yra Lenkijos pilietis, kuris gyvena Lenkijoje, ir lietuvių kalbos nežino, todėl pareiškėjas susidūrė su sunkumais Lietuvoje ieškodamas kvalifikuoto atstovo – advokato, tačiau LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai paprastai teismo nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2015). Teismas pažymi, kad atstovo paieškos priklauso nuo pareiškėjo valios ir veiksmų, tačiau pareiškėjas nedetalizavo su profesionalaus atstovo paieškomis susijusių aplinkybių, t. y. kokiais būdais, kada ir į ką kreipėsi dėl atstovavimo jam, nenurodė, kad advokatai, į kuriuos kreipėsi pareiškėjas, būtų atsisakę jam teikti teisinę pagalbą. Be to, kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovė, pareiškėjui atstovaujantis advokatas atstovauja ir kitiems buvusiems UAB „Suzan Mars“ darbuotojams analogiškose bylose. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog į atsakovę su pirminiu skundu (VSDFV gautas 2016 m. kovo 13 d.) pareiškėjas kreipėsi savo gimtąja lenkų kalba (b. l. 37–39), o duomenų, jog tuo metu jau buvo sudaryta sutartis su advokatu, byloje nėra. Taigi, pareiškėjas šiuo atveju objektyviais duomenimis nepagrindė aplinkybės, kad jis, ieškodamas jam galinčio atstovauti advokato, susidūrė su tokiais sunkumais, dėl kurių pareiškėjas neturėjo galimybės per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo R. J. K. (R. J. K.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.