- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-15
- Bylos Nr.
- 2A-266-544/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04719-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zina Mickevičiūtė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- L. J.
- Ieškovas
- A. S.
- Trečiasis asmuo
- R. M., D. M.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-266-544/2012
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 15 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-725-589/2012 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei L. J., esant tretiesiems asmenims R. M. ir D. M., dėl nuosavybės pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, bendrasavininkio dalies nustatymo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė pripažinti, kad gyvenamasis namas, esantis Ramioji g. 24, Liūdynės kaime, Velžio seniūnijoje, unikalus numeris 6695-3005-3014, 2008-10-30 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo dienai buvo jo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė, priklausanti jiems po 50/100 dalių gyvenamojo namo, bei priteisti iš atsakovės 87 349,50 Lt piniginę kompensaciją. Nurodė, kad nuo 2002 metų su atsakove gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį 2002-12-24 jo nusipirktame bute Ramioji g. 5-2, Liūdynės kaime, Panevėžio rajone. Atsakovė 2006 metais paveldėjo ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo, esančio Ramioji g. 24, Liūdynės kaime, Panevėžio rajone. Kadangi paveldėtas namas nebuvo tinkamas gyventi, jį nugriovė ir nutarė pasistatyti gyvenamąjį namą, kuriame siekė ateityje gyventi ir sutarė jį naudoti ir valdyti bendrai. Kadangi statybai reikėjo lėšų, jis 2007-06-13 už 60 000 Lt pardavė minėtą butą ir lėšas panaudojo namo statybai. Atsakovė taip pat prisidėjo prie namo statybos, nes jai buvo suteikta 36 000 Lt paskola. Tačiau paskola didesne dalimi buvo grąžinta iš jo užsienyje uždirbtų pinigų, nes atsakovė tuo metu dirbo ½ etato ir pajamos buvo mažos. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių nebuvo įteisinta santuoka, o atsakovė buvo paveldėto turto savininkė, jos vardu buvo gauti leidimai atlikti namo rekonstrukciją. Namo statybos, tinklų (vandentiekio ir nuotekų įrengimo) darbus atliko pats ir savo lėšomis samdė kitus asmenis, iš jų abiejų lėšų pirko statybines medžiagas, organizavo statybos darbus. Viso namo pastatymui išleido apie 174 699 Lt. Jo jėgomis ir lėšomis buvo pastatyta apie 70 % gyvenamojo namo, o kita dalis pastatyta panaudojant atsakovės vardu paimtą paskolą ir taip pat iš bendrų lėšų, kurias gavo gyvendami kartu. Gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti 2008-10-30 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, o atlikta rekonstrukcija įregistruota atsakovės vardu. 2009 metais su atsakove išsiskyrė. Atsakovė be jo sutikimo perleido gyvenamąjį namą tretiesiems asmenims nesilaikydama susitarimo, kad namas bus jų bendroji dalinė nuosavybė ir jam negrąžino dalies pinigų. Kadangi santuoka nebuvo sudaryta, jo ir atsakovės turtiniai santykiai pagal teismų praktiką kvalifikuotini kaip jungtinė veikla, kurios metu jie įgijo bendrąją dalinę nuosavybę (CK 6.971 str.). Įstatymais preziumuojama, kad jungtinės veiklos dalyvių dalys yra lygios, jeigu nesusitariama kitaip. Nustačius, kad daiktas buvo sukurtas bendrai ir kad turto dalys yra lygios, jis turi teisę atsidalinti iš turto ir gauti kompensaciją, lygią 50 % namo vertės pagal 2008 metų objektinės sąmatos duomenis - 87 349,50 Lt (1 t., b. l. 3-5).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-01-31 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad ginčo gyvenamasis namas jo priėmimo naudoti 2008-10-30 dienai buvo ieškovo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė ir priklausė jiems po 50/100 dalį; priteisė iš atsakovės ieškovui 70 160 Lt kompensaciją iš jam tekusią namo dalį, o likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys nuo 2000 metų gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuomojamame bei ieškovui priklausančiame butuose. Atsakovė 2006-05-31 po savo tėvo mirties paveldėjo žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu Ramioji g. 24, Liūdynės km, Panevėžio rajone, kurį šalys nutarė rekonstruoti siekdamos sukurti sau bendrą būstą, kuriame galėtų gyventi, ir tokia rekonstrukcija buvo atlikta 2007- 2008 metais. Teismas sprendė, jog tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitiko jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties santykiams. Įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus pagal CPK 185 str. reikalavimus ir pagal tikimybių pusiausvyros principą teismas padarė išvadą, kad šalys gyvenamąjį namą statė bendromis jėgomis, darbu ir lėšomis su tikslu jame gyventi po rekonstrukcijos, todėl namą pripažino bendrąja daline šalių nuosavybė. Teismas, vertindamas įrodymų visumą, nurodė, kad iš ieškovo pateiktos sąskaitos išrašo matyti, jog laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. buvo pervedami pinigai iš Norvegijos, atsakovės darbo užmokestis laikotarpyje nuo 2007-01-01 iki 2007-12-29 buvo nuo 336,44 Lt iki 1741,91 Lt. 2007-05-28 atsakovei buvo suteikta 52 000 Lt dydžio paskola namo renovacijai, kurios grąžinimo terminas yra 2018-05-16, mėnesinis įmokos dydis - 597 Lt. Teismas nurodė, kad, vertinant nurodyto laikotarpio šalių gautas pajamas ir turėtus įsipareigojimus, tikėtina, kad ieškovas pirko statybines medžiagas, kurių įsigijimą patvirtino pateiktais į bylą kasos čekiais. Nors atsakovė nurodė, kad ieškovas pateikė kito gyvenamojo namo objektinę sąmatą bei kasos čekius statybinėms medžiagoms, kurie buvo panaudoti kituose objektuose, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti atsakovė įrodymų nepateikė. Atsakovė taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad rekonstrukcijos metu, be darbo užmokesčio, ji turėjo kitų pajamų, iš kurių galėjo atsiskaityti už atliktus darbus. Žemės sklypą atsakovė pardavė 2008-12-10 jau po gyvenamojo namo rekonstrukcijos pabaigos. Teismas nurodė, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovo pateikta objektine sąmata, galėjo pateikti savo įrodymus, kurie paneigtų ieškovo pateiktą įrodymą. Ši sąmata nėra vienintelis įrodymas gyvenamojo namo vertei pagrįsti, nes savo reikalavimui pagrįsti ieškovas pateikė turto vertės nustatymo ataskaitą, kurioje nurodyta žemės sklypo, gyvenamojo namo bei ūkinio pastato rinkos vertė 168 000 Lt (CPK 178 str.). Įvertinęs bylos įrodymus dėl rekonstruoto namo vertės nustatymo teismas vadovavosi ieškovo pateikta turto vertės nustatymo ataskaita, kuri, teismo nuomone, realiausiai atspindi gyvenamojo namo vertę. Atsakovė, be kita ko, yra paveldėjusi butą Ramioji g. 24 -2, Liūdynės km, Panevėžio rajone, kurio vertė paveldėjimo metu buvo 5680 Lt, o po rekonstrukcijos šio namo (buto) vertė pagal turto vertės ataskaitoje nurodytą įkainojimą buvo 146 000 Lt. Kadangi minimą turtą teismas pripažino bendrąja daline šalių nuosavybe, priklausančia joms lygiomis dalimis, tai ieškovui iš atsakovės priteisė 70 160 Lt kompensaciją (146 000-5680):2, 2 t., b. l. 205-211)).
Šalies argumentai
Atsakovė apeliacinius skundu prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-31 sprendimą ir priteistą kompensaciją ieškovui sumažinti iki 29 200 Lt. Nurodo, kad nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, procesinės teisės normų bei materialinės teisės normų dėl bendros jungtinės veiklos taikymu. Šalių turinius santykius teismas nepagrįstai kvalifikavo kaip sutartinius jungtinės veiklos teisinius ir nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu. Tvirtina, jog sutarties šalių ketinimai, sutarties sudarymo priežastys, šalių valia, turtinis ir neturtinis indėliai teismo sprendime nenustatyti, o teismo nurodytas šalių tikslas - kooperuojant bendrai lėšas rekonstruoti gyvenamąjį namą ir jame gyventi kartu po gyvenamojo namo rekonstrukcijos - nepagrįstas byloje surinktais įrodymais. Ieškovas nei rašytinės, nei notarinės formos jungtinės veiklos sutarties teismui nepateikė, todėl tokia sutartis pagal imperatyvias įstatymo nuostatas yra negaliojanti ir, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti negalima (CK 1.93 str. 2 d., 6.969 str. 4 d.). 2006-05-31 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu paveldėjo gyvenamąjį namą Ramioji g. 24, Liūdynės km, Panevėžio rajone, kurį nutarė rekonstruoti ir jame gyventi. Tačiau neturėjo tikslų nei investuoti savo ir ieškovo lėšas į jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo rekonstrukciją, nei su ieškovu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ir kartu su juo apsigyventi rekonstruotame name. Jų tarpusavio santykiai buvo pašliję nuo 2007 metų, nes ieškovas dirbo užsienyje, turėjo kitą moterį, todėl bendros veiklos, sukuriant bendrą turtą, bendro gyvenimo su juo neplanavo. 2012-01-09 teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad apie nuosavybės santykių įforminimą nebuvo kalbos. Teismo konstatuotas bendras tikslas - atlikti rekonstrukciją ir apsigyventi rekonstruotame name - buvo nutrauktas ieškovo valia dar iki rekonstrukcijos pabaigos 2008 metų gegužės mėnesį, ką patvirtino liudytojai V., R., D. M.. Tikslu atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją 2007-05-28 jai buvo suteiktas 52 000 Lt kreditas namo renovacijai. 2007 m. už perleistą didelį kiekį medienos iš savo lėšų 2008-12-11 pavedimu sumokėjo iš savo lėšų. Už pasiskolintas ir paskolos lėšas bei statybos darbus nemokamai padedant atlikti artimiesiems, pažįstamiems buvo atlikta gyvenamojo namo rekonstrukcija. Gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktas pasirašytas 2008-10-30. 2008-12-10 pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 7.74 ha žemės sklypą Barklainių k., Pasvalio raj. už 50 310 Lt ir grąžino skolas. Neginčija, jog su ieškovu kurį laiką gyveno ir kad jis savo darbu prisidėjo prie namo rekonstrukcijos. Su ieškovu santykius nutraukė 2008 m. gegužės mėn. 2010 m. bendru sutarimu geranoriškai pasidalino sugyventą turtą, iš kurio ieškovui atiteko apie 30 000 Lt vertės kartu gyvenant ir vedant bendrą ūkį įsigyto turto. Todėl reikalavimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu padalinti nekilnojamą turtą yra nepagrįstas, nes jie tarpusavyje atsiskaitę. Mano, jog ieškovo į byla pateikta 2008-12-29 sudaryta sąmata negali būti įrodymu, patvirtinančiu faktinę 174 699 Lt statybos darbų atlikimo kainą, nes rekonstrukcija didžiąja dalimi atlikta 2007 metais, joje nurodyti pertekliniai darbai, nepanaudotos statybinės medžiagos, šio dokumento negalima patikrinti pagal kitus įrodymus. Ieškovas ieškinį įrodinėjo ir pavieniais mokėjimo kvitais (kasos čekiais), bet tie kvitai yra dėl medžiagų, kurios buvo panaudotos N. ir E. I. gyvenamajame name, kur ieškovas atliko statybos-apdailos darbus. Pats ieškovas patvirtino, kad E. I. tik atidavė jam kasos čekius, kuriais buvo įgytos įvairios medžiagos jos gyvenamojo namo statybai, kas paaiškina pirktų radiatorių skaičiaus, tapetų rūšių, statybinių medžiagų, detalių ir pan. neatitikimus tarp sąmatos duomenų ir realios padėties. Teismas bylos įrodymus įvertino vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, tačiau jos taikymas yra priimtinas ir pateisinamas tik tais atvejais, kada byloje nėra surinkta pakankamai tiesioginių ar šalutinių įrodymų, kurių visuma teiktų pagrindą padaryti konkrečias ir neabejotinas išvadas dėl ginčo dalyko, ar surinkti įrodymai yra prieštaringi. Tačiau ši taisyklė neturėtų teikti pagrindo prielaidos forma daryti išvadas, kuriomis šalims nustatomos naujos pareigos ar sukuriamos teisės, kada tokių išvadų iš esmės nepagrindžia jokie įrodymai. Teismo padarytos išvados dėl bendrosios jungtinės veiklos, šalių vieningo tikslo atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją bei pripažinimas bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis po 50/100 dalių kiekvienai šaliai yra paremtos prielaida, nepagrįstos rašytiniais įrodymais, nors jai sukuria nepakeliamai sunkius padarinius. Mano, jog teismas neteisingai įvertino kiekvienos šalies indėlį į teismo pripažintą bendrą dalinę nuosavybę. Byloje liudytojos T. J. parodymais nustatyta, kad ne mažiau kaip 30 procentų gyvenamojo namo po rekonstrukcijos sudaro jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusi dalis senojo gyvenamojo namo. Todėl nuosavybės dalys negalėjo būti šalims paskirstytos lygiomis dalimis. Teismas taikė neteisingą kompensacijos nustatymo būdą pagal nelygiaverčius įvertinimus, nes iš gyvenamojo namo po rekonstrukcijos rinkos vertės atėmė 5680 Lt, kurie nėra namo rinkos vertė iki rekonstrukcijos, o tik 2006-05-26 VĮ Registrų centras atliktas įvertinimas, neatspindintis tikrosios turto vertės. Nustatant kompensacijos dydį iš gyvenamojo namo po rekonstrukcijos rinkos vertės 146 000 Lt turėjo būti minusuota 30 procentų jos asmeninės nuosavybės dalis (43 800 Lt). Gautas 102 200 Lt skirtumas turėjo būti vertinamas kaip kompensacijos mokėjimo pagrindas, iš kurio atėmus 30 procentų asmeninės nuosavybės dalį rekonstruotame name, liktų 70 procentų rekonstruoto namo dalis, iš kurios ieškovui už jo darbo indėlį galėjo būti priteista ne didesnė kaip 20 procentų kompensacijos suma - 29 200 Lt. Atsižvelgiant į CK 6.974 str. 2 d., 6.978 str. 3-5 d. nuostatas, ieškovas yra nepagrįstai atleistas nuo prievolės padengti 2007-05-28 paskolą (3 t., b. l. 2-8).
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad skundas prieštaringas, nes atsakovė, nors neigia buvus susitarimą dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo, bet kartu jam prašo priteisti mažesnę kompensaciją. Atsakovė skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kad jis prisidėjo prie namo statybos pinigais, darbu, kad jie gyveno kartu ir patvirtina svarbią aplinkybę, kad jie tik 2010 metais atsidalijo bendrai įgytą kilnojamąjį turtą, bet liko neišspręstas ginčo gyvenamojo namo pasidalijimo klausimas. Atsakovė jam siūlė mažesnę kompensaciją, o jam nesutikus pasielgė nesąžiningai ir slapta perleido namą savo artimiems giminaičiams R. ir D. M., tuo pažeisdama CK 4.72 str. reikalavimus. Dėl šios priežasties jis buvo priverstas pateikti duomenis apie gyvenamojo namo statybos vertę, nustatyti gyvenamojo namo rinkos vertę ir prašyti priteisti piniginę kompensaciją. Teismo sprendime yra nurodyti išsamūs motyvai ir argumentai, kurių pagrindu teismas nustatė, kad bendrai veikdamos šalys susitarė rekonstruoti (pastatyti) namą ir sukurti bendrą nuosavybę. LR CK 6.970 nustato, kad partnerių įnašai yra laikomi lygiais. Pirmosios instancijos teismo metu atsakovė iš viso neginčijo, kad jų dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje lygios ir savo nesutikimą su tuo iškėlė tik apeliaciniame skunde, kas yra draudžiama (CPK 312 str.). CK 6.975 str. nustato, kad pagal bendras nesutartines prievoles partneriai atsako solidariai. Atsakovės paimta paskola yra sutartinė prievolė, todėl atsakomybės solidarumo principas nėra taikomas. Jis namo rekonstrukcijai panaudojo savo asmenines 60 000 Lt lėšas už parduotą butą, o atsakovė panaudojo paskolintus pinigus, nes savų neturėjo. CK preziumuoja, kad partnerių sukurtas turtas yra bendroji dalinė nuosavybė (4.73 str., 6.971 str., 9.977 str.). CK 4.73 str. 5 dalis nustato, kad, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendrabučio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Atsakovė neįrodė, kad 30 % gyvenamajame name yra jos asmeninė paveldėta ir išlikusi po rekonstrukcijos nuosavybė. Rekonstrukcija dažnai kainuoja brangiau, senas gyvenamas namas buvo nugriautas ir pastatytas naujas namas. Jų santuoka nebuvo įteisinta, todėl jų turtiniai santykiai pagrįstai kvalifikuoti kaip jungtinė veikla (CK 6.969-6.982 str., 3 t., b. l. 19-21).
Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-31 sprendimas paliktinas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais ir visų jų išsamiai nekartoja.
Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad gyvenamasis namas, esantis Ramioji g. 24, Liūdynės kaime, Velžio seniūnijoje, unikalus numeris 6695-3005-3014, 2008-10-30 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo dienai buvo ieškovo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė (1 t., b. l. 8-11), priklausanti jiems po 50/100 dalį jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitiko jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties santykiams, nes šalys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, gyvenamąjį namą rekonstravo bendromis jėgomis, darbu ir lėšomis su tikslu sukurti bendrą nuosavybę ir joje gyventi po rekonstrukcijos. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikti teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo.
Byloje esačių įrodymų visuma (liudytojų T. J., V. M., Z. D., R. K., Z. M., V. R., A. S., A. T., R. P., L. M., A. C., V. I. parodymai, rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai ir kt.) nustatyta, kad šalys vėliausiai nuo 2002 metų gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Šiuos faktus iš esmės pripažįsta ir apeliantė. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas nuo 2002-12-17 iki 2007-06-13 nuosavybės teise valdė butą Ramioji g. 5-2, Liūdynės km, Panevėžio rajone, kurį pardavė už 60 000 Lt, kuriuos tvirtina panaudojęs atsakovės paveldėto gyvenamojo namo rekonstrukcijai (1 t., b. l. 12-13, 34-35, 68-79, 2 t., b. l. 139-160, 179-181). Atsakovė atsiliepime neneigia, kad dalis lėšų buvo skirta rekonstrukcijai, bet kitaip aiškina pinigų skyrimo priežastis (1 t., b. l. 113-115). Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 str. 2 d.). Tačiau tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pati apeliantė pripažįsta, kad su ieškovu kartu gyveno nuo 1998 metų, kad atsakovas prisidėjo prie namo rekonstrukcijos, kad jie buvo įgiję kilnojamųjų daiktų bendrojon dalinėn nuosavybėn, kad juos pasidalino gera valia 2010 metais, t .y. po atliktos namo rekonstrukcijos ir kad tokiu būdu su ieškovu buvo atsiskaityta kilnojamuoju turtu (1 t., b. l. 113-115, 3 t., b. l. 2-8). Iš to seka, kad pati atsakovė neginčija, kad jos ir ieškovo susitarimas įgyti turtą bendrojon dalinėn nuosavybėn iš bendrų lėšų ir bendru darbu buvo. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o, priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Šiuo atveju nėra įrodymų, kad tarp šalių buvo susitarimas turtą įgyti kitaip negu lygios dalys. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas šalių turtiniams teisiniams santykiams kvalifikuoti tinkamai taikė CK 6.969 str., 4.47 str. nuostatas, ir, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad yra įrodytas susitarimas, jog šalys susitarė rekonstruoti gyvenamąją namą bendromis lėšomis ir darbu su tikslu jame kartu gyventi, jį įgyti bendrojon dalinėn nuosavybėn, taip pat įrodyta, kad abi šalys skyrė savo asmeninių ir/ar kredito lėšų namui rekonstruoti, prie rekonstrukcijos prisidėjo savo asmeniniu darbu, kas ir buvo abiejų šalių prisidėjimas prie bendro turto įgijimo (CPK 178 str.). Nors apeliantė teigia, kad rekonstrukcija buvo atlikta išimtinai jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis ir namas yra jos nuosavybė, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Iš esmės visi minėti liudytojai nurodė, kad šalys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, kad atsakovas ir darbu, ir lėšomis prisidėjo prie namo rekonstrukcijos, norėjo įgyti namą dalinėn nuosavybėn ir jame gyventi. Trečiųjų asmenų R., D. M. paaiškinimai teismo pagrįstai buvo įvertinti visų įrodymų visumoje atsižvelgiant į tai, kad jie artimi atsakovės giminaičiai, iš jos įgiję turtą, tame tarpe – ir ginčo namą, todėl tikėtina, jog yra suinteresuoti padėti atsakovei. Atsakovei 2007-05-28 buvo suteikta 52 000 Lt paskola namo renovacijai, mėnesinės įmokos dydis – 597 Lt, kuri iki šiol nėra grąžinta (1 t., b. l. 116-118). Byloje esančių įrodymų pagrindu yra labiau tikėtina, kad namo rekonstrukcija buvo atlikta per šalių bendro gyvenimo kartu laiką sukauptomis tikslu įgyti turtą bendrojon dalinėn nuosavybėn lėšomis. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2003 metų 05-11 mėnesiais dirbo Švedijoje, nuo 2008-01-18 iki 2010-03-30 dirbo Norvegijoje. Laikotarpyje nuo 2007-09-24 iki 2011-06-15 vienoje iš jo sąskaitų debetas buvo 373 329 Lt, kreditas - 375 433 Lt (1 t., b. l. 36-39, 141, 142, 2 t., b. l. 30, 34-36), kai tuo tarpu atsakovės banko sąskaitose ženklesnių pajamų nėra gauta, o 2002-2008 metais kredito ir debito apyvarta vienoje iš sąskaitų buvo 18 000 Lt, pagrindines pajamas sudarė darbo užmokestis, kuris buvo palyginti nedidelis ir nevienodas nuo 336 Lt iki 1700 Lt (2 t., b. l. 3-24, 118-122). Vien pavieniai kvitai apie statybinių medžiagų ir įrankių įgijimą patys savaime nereikštų ieškovo ieškinio pagrįstumo, tačiau, vertinant visų byloje esančių įrodymų visumoje, yra pagrindas pagrįstai manyti, kad tai iš dalies patvirtina, kad ieškovas darbu ir lėšomis prisidėjo prie bendros nuosavybės kūrimo ir įgijimo (1 t., b. l. 40-67). Įrodymų apie tai, kad atsakovė turėjo papildomas pajamas byloje nesurinkta. Objektinėje sąmatoje nurodyta, kad ginčo namo rekonstrukcijos pagal 2008 metų 10 mėn. kainas bendrastatybinių darbų ir santechnikos darbų vertė buvo 174 699 Lt (1 t., b. l. 16-30). Apeliantė teisingai nurodo, kad šis dokumentus neįrodo, kad būtent tiek lėšų buvo faktiškai sumokėta rekonstruojant minėtą gyvenamą namą. Tačiau šis įrodymas dėl rekonstruoto namo vertės teismo buvo vertintas visų byloje esančių įrodymų kontekste ir visumoje. Iš gyvenamojo namo 2006 metais paruoštų rekonstrukcijos projektų ir dokumentų, turto vertinimo ataskaitoje, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų duomenų, liudytojos T. J. parodymų matyti, kad buvo atliekama esamos pastato dalies rekonstrukcija, jo apšiltinimas iš išorės akmens vata, iš rytinės pusės pristatytas priestatas, virš jų įrengiant mansardinį aukštą, pirmajame aukšte įrengiami kambarys, virtuvė-valgomais, dušas ir WC, prieškambaris ir katilinė, atviro tipo laiptai į mansardinį aukštą, kuriame įrengiami miegamieji kambariai, holas ir WC bei vonia, gyvenamojo namo bendras plotas padidėjo nuo apie 43 kv. m. iki 129,31 kv. m. (1 t., b . l. 68-104, 2 t., b. l. 40-91, 2 t., b. l. 139-143). Šie duomenys esminiai neprieštarauja minėtos objektinės sąmatos turiniui. Ieškovui iš atsakovės priteistos kompensacijos dydis buvo apskaičiuotas pagrindu imant ne minėtą objektinėje sąmatoje nurodytą 174 699 Lt sumą, bet UAB „Liturta“ atlikto turto vertės nustatymo ataskaitoje nustatytą rekonstruoto gyvenamojo namo 1A2ž, unikalus Nr. 6695-3005-3014, rinkos vertę, kuri buvo 146 000 Lt (2 t., b. l. 38-91). Iš 2010-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad ginčo gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė 2010-07-10 dienai buvo 42 200 Lt (1 t., b. l. 143-151), tačiau šis įvertinimas nepaneigia specialių žinių turinčio atestuoto turto vertintojo atlikto turto įvertinimo, nes VĮ Registrų centras įvertinimas atliktas 2010-07-10 dienai ir tai yra ne konkretaus namo individualus įvertinimas, o vidutinė statinio vertė. Atsakovė, nors nurodė, kad jai turto vertintojas yra sakęs, kad ginčo namo vertė 70 000 Lt (2 t., b. l. 190), tačiau savo paaiškinimui pagrįsti patikimų įrodymų nepateikė, nors tam nuo bylos nagrinėjimo pradžios buvo pakankamai laiko, buvo rengiamas ne vienas teismo posėdis, atsakovė naudojosi teisine advokato pagalba. Nesant įrodymų, kurie duotų pagrindą abejoti ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą šiuo įrodymu nustatytą namo rinkos vertę imti pagrindu apskaičiuojant ieškovui priklausančios kompensacijos dydį. Pagal byloje esančius virš minėtus rašytinius įrodymus, atsakovės paveldėto buto Ramioji g. 24-2, kuris buvo rekonstruotas į ginčo namą, vertė buvo 5680 Lt. Kitokių įrodymų apie šio paveldėto turto rinkos kainą nepateikta. Taip pat nėra patikimų ir objektyvių įrodymų, kad rekonstruotame name šiuo metu yra išlikusi 30 procentų atsakovei priklausiusio paveldėto gyvenamojo namo dalis, kurios rinkos vertė, o ne 5680 Lt, turėjo būti minusuoti nustatant priteistinos kompensacijos dydį ieškovui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovui iš atsakovės priteistinos kompensacijos dydis už nekilnojamojo turto dalį yra 70 160 Lt. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė leistinais ir objektyviais įrodymais savo atsikirtimų pagrindo neįrodė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas vertindamas šios bylos įrodymų visumą šiomis taisyklėmis vadovavosi ir įrodymus įvertino tinkamai (CPK 185 str.). Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, jog naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 dienos sprendimą palikti nepakeistą.