- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-19
- Bylos Nr.
- A-146-2883-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00401-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- I. J., A. J.
- Atsakovas
- Telšių rajono savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“
- Kategorijos
- 2.5Pažeidimai pramonės, elektros ir šiluminės energijos naudojimo srityje (ATPK 92-9910 str.)
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. J. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. J. ir A. J. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai I. J. ir A. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 1-9), kurį patikslino (I t., b. l. 193-202), ir prašė:
1) panaikinti Telšių rajono savivaldybės mero 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. R8-01-J-258 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ ir įpareigoti grąžinti permokėtą 25,98 Lt atliekų tvarkymo mokestį;
2) ištirti norminio administracinio akto – Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 6, 17,18,19, 20,21, 33, 34, 36, 37,65, 69 punktų (atitinkamų jų dalių) teisėtumą, bei panaikinti šį sprendimą;
3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies nuostata „vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje“, kurioje nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims;
4) priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Pareiškėjai paaiškino, kad pagal atsakovo 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1- patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Atliekų tvarkymo nuostatai) 34 punktą, gyvendami individualiame name, esančiame Tryškių miestelyje, Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, už kubinį metrą komunalinių atliekų jie turi mokėti 28 Lt, o pagal šių Nuostatų 1 priedą privalo surinkti ir priduoti minimalų 3,12 m³ kiekį atliekų. Mokėti už minimalų atliekų kiekį numatyta nepriklausomai nuo to, ar toks atliekų kiekis yra sukaupiamas. Išvežamų atliekų kiekis nėra fiksuojamas. Pareiškėjų teigimu, jie priduoda perpus mažiau atliekų, todėl mano, kad Vietinės rinkliavos nuostatai, kuriais vadovaujasi atliekų surinkėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“, TRATC, trečiasis suinteresuotas asmuo), prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Pagal Vietinės rinkliavos nuostatus TRATC turi teisę reikalauti iš rajono gyventojų susimokėti už nesuteiktas atliekų tvarkymo paslaugas, taip pat reikalauti iš atliekų turėtojų įvairių pažymų, pranešimų ir kitos informacijos, kurios asmenys neprivalo pateikti atliekų surinkėjui. Telšių rajono savivaldybė neteisėtai ir nepagrįstai išplečia atliekų turėtojų ratą ir prie jų priskiria asmenis (fizinius ir juridinius), kurie valdo, naudojasi arba disponuoja nekilnojamuoju turtu. Vien tik valdymas, naudojimasis ar disponavimas nekilnojamuoju turtu nesudaro teisinio pagrindo reikalauti iš nekilnojamojo turto savininko (valdytojo) mokėti rinkliavą už atliekų tvarkymą, jei šis asmuo neturi atliekų ir jei šiam asmeniui nėra suteikiamos atliekų tvarkymo paslaugos. Pagal Atliekų tvarkymo nuostatus atliekų turėtojai, neturintys nekilnojamojo turto, iš viso gali nemokėti atliekų tvarkymo rinkliavos. Nuostatų 17 punkto reikalavimas iš duomenų bazės išbraukti mirusius pastatų savininkus yra nelogiškas ir nesuprantamas, nes pastate gali gyventi asmenys, kurie nėra turto savininkai, bet yra potencialūs atliekų turėtojai. Pagal Atliekų tvarkymo nuostatus, atsiradus paveldėtojui jis tampa atliekų turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis gyvena paveldėtame pastate ar ne. Nuostatų 17 punktas vietinės rinkliavos mokėtoju įvardija ne atliekų turėtoją, o nekilnojamojo turto paveldėtoją. Pagal Atliekų tvarkymo nuostatų 18 ir 19 punktus rinkliavos mokesčio už atliekų išvežimą ir tvarkymą reikalaujama iš asmens ne todėl, kad jis yra atliekų turėtojas, o todėl, kad jis bent vieną dieną naudojosi jam priklausančiu pastatu (butu). Be to, pagal minėtuose punktuose nustatytas sąlygas vietinės rinkliavos mokestį moka ne atliekų turėtojas, o elektros energijos vartotojas, tačiau tai prieštarauja aukštesnės galios norminiams aktams. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnyje nurodoma, kad savivaldybės taryba nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, taip pat nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Tai, pareiškėjų nuomone, reiškia, kad minėtas įstatymas nesuteikia teisės savivaldybei atleisti asmenis nuo atliekų tvarkymo mokesčio. Tokiems asmenims gal būti suteikiama tik lengvata arba grąžinama sumokėta rinkliava, tačiau Nuostatai tokio reguliavimo nenumato. Jei gyvenamosios patalpos savininkai bendraturčiai yra sutuoktiniai ir jie naudojasi tomis gyvenamosiomis patalpomis, pagal Nuostatų 20 punktą nė vieno iš bendraturčių negalima išbraukti iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro, jie bus atskiri atliekų turėtojai. Tokiu būdu viena gyvenamoji patalpa gali būti apmokestinta du kartus (esant dviem bedraturčiams) arba tris kartus (esant trims bendraturčiams) ir t. t. Pareiškėjų nuomone, Nuostatų 20 ir 21 punktai prieštarauja tarpusavyje. Vadovaujantis Nuostatų 33.3 ir 33.4 punktais, jei bute gyvena 1 žmogus, jis per metus moka tiek pat, kiek ir viename bute gyvenantys 6 asmenys, nors akivaizdu, kad jie atliekų turės 6 kartus daugiau. Atsakovas visus apmokestino vienodu mokesčiu, nors tai, pareiškėjų manymu, yra neteisėta, socialiai neteisinga ir netoleruotina. Pagal Atliekų tvarkymo nuostatų 69 punktą savivaldybės tarybai nėra suteikta teisė atleisti nuo vietinės rinkliavos. Pareiškėjų manymu, teikiantis atliekų surinkimo paslaugas asmuo privalo su kiekvienu atliekų turėtoju sudaryti paslaugų sutartį vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.716-6.724 straipsniais. Tačiau Nuostatai to nenumato, todėl visi nekilnojamojo turto valdytojai ir naudotojai automatiškai tampa atliekų turėtojais ir rinkliavos mokėtojais, apie tai net nežinodami. Mano, kad atliekų turėtojas turi teisę pasirinkti paslaugų tiekėją, o ne mokėti Telšių rajono savivaldybės priverstinai primestam paslaugų tiekėjui.
Pareiškėjų nuomone, Atliekų tvarkymo nuostatų 6 punkto nuostata „vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus),“ prieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 11 daliai, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. balandžio 5 d. direktyvos Nr. 2006/12/EB „Dėl atliekų“ (toliau – ir Direktyva Nr. 2006/12/EB) 1 straipsnio „c“ punktui bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 217) 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“; Nuostatų 17 punktas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai ir Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c“ punktui; Nuostatų 18 punkto nuostata „nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantys pastatai nebuvo naudojami mokestiniais metais nė vienos dienos“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui ir nuostata „nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantys pastatai nebuvo naudojami mokestiniais metais nė vienos dienos, jei sunaudotos elektros energijos keikis neviršija 50 kwh“ prieštarauja Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c“ punktui bei Įsakymo Nr. 217 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“; Nuostatų 19 punkto nuostata „nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas nė vienos dienos“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui ir nuostata „nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas mokestiniais metais nė vienos dienos, jei sunaudotos elektros energijos keikis neviršija 50 kwh“ prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c“ punktui bei Įsakymo Nr. 217 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“; Nuostatų 20 punktas prieštarauja tų pačių Nuostatų 21, 33.3 ir 33.4 punktams; Nuostatų 21 punktas prieštarauja tų pačių Nuostatų 20 punktui; Nuostatų 33.3 punkto nuostata „vietinės rinkliavos mokėtojams nustatomas vietinės rinkliavos dydis – 133 Lt per metus už kiekvieną butą“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c“ punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka“ ir to paties straipsnio „a“ punktui; Nuostatų 33.4 punkto nuostata „vietinės rinkliavos dydis – 87 Lt per metus už kiekvieną butą“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c“ punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka“ ir to paties straipsnio „a“ punktui; Nuostatų 34 punktas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai bei Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c“ punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka“ ir to paties straipsnio „a“ punktui; Nuostatų 36 punkto nuostata „fiziniams asmenims minimali atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir gyvenamąją vietovę“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui; Nuostatų 37 punkto nuostata „juridiniams asmenims minimali atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal veiklos pobūdį ir turimą bendrą plotą“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui; Nuostatų 59 punktas prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c“ punktui bei Įsakymo Nr. 217 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“; Nuostatų 65 punkto nuostata „paveldėjus gyvenamosios ar negyvenamosios paskirties pastatą, naujasis savininkas privalo informuoti UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apie turto paveldėjimą“ prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 3 daliai bei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktams; Nuostatų 69 punkto nuostata „kitų, Nuostatuose nepaminėtų atleidimų nuo vietinės rinkliavos kriterijai ir tvarka nustatomi atskiru Savivaldybės tarybos sprendimu“ prieštarauja Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai ir Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui.
Šalies argumentai
Pareiškėjai paaiškino, kad 2010 m. kovo 30 d. raštu kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės merą ir prašė grąžinti jų permokėtą 25,98 Lt atliekų tvarkymo mokestį. Telšių rajono savivaldybės meras 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. R8-01-J-258 prašymą tenkinti atsisakė. Sprendime atsisakymo motyvai nenurodyti, tačiau paaiškinta, kad pareiškėjai yra deklaravę per metus ištuštinti 3,12 m³ atliekų, todėl privalo mokėti ne už išvežamą, o už deklaruotą atliekų kiekį. Pareiškėjai pažymėjo, kad išvežamų atliekų kiekio jie nėra deklaravę ir nėra įsipareigoję ištuštinti atliekų konteinerį 26 kartus per metus.
Parieškėjai nurodė, kad jiems kyla abejonių dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai. Todėl prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata „vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje“, kurioje nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą 2005 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005, 2008 m. liepos 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008 (Administracinių teismų praktika Nr. 15, 2008 m.) ir 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, kuri remiasi Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, išaiškinta, kad savivaldybei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą nesuteikiant jokių paslaugų. Pareiškėjų nuomone, kol nurodyta Rinkliavų įstatymo nuostata nebus pakeista, kitoks jos aiškinimas yra neįmanomas.
Atsakovas Telšių rajono savivaldybė su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į skundą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 148, 159-164, 207-214) dėl pareiškėjų prašymo ištirti Atliekų tvarkymo nuostatų atitinkamų punktų teisėtumą nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimų. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Pažymėjo, kad pareiškėjai šioje byloje nėra pareiškę jokio konkretaus reikalavimo, kuris būtų susijęs su Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintais Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais. Atsakovo nuomone, pareiškėjų prašymas įvertinti tam tikrų Nuostatų punktų atitiktį Direktyvai bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintoms Atliekų tvarkymo taisyklių sąvokoms nepagrįstas, nes pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį galima prašyti įvertinti norminio administracinio akto atitikimą įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Remdamasis šiais argumentais atsakovas prašė teismo atsisakyti tirti Atliekų tvarkymo nuostatų teisėtumą. Teigė, kad pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti permokėtą 29,98 Lt atliekų tvarkymo nėra susijęs su pareiškėjų skundžiamu 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintais Atliekų tvarkymo nuostatais, nes tuo laikotarpiu (2009 m.), už kurį prašoma grąžinti mokestį, galiojo kiti norminiai administraciniai aktai (2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr.T1-063 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai), kurių atitiktį įstatymams ištirti pareiškėjai neprašo. Atliekų tvarkymo nuostatai priimti pagal savivaldybės tarybai įstatymu suteiktą diskreciją vadovaujantis Rinkliavų įstatymu ir vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą pareiškėjams apskaičiuota pagrįstai.
Atsakovas akcentavo, kad esminis vietinės rinkliavos elementas yra įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d.), o ne įmokos už teikiamas paslaugas nustatymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005). Taigi rinkliava, t. y. savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, nėra mokestis už paslaugą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 18 d. sprendime (administracinė byla Nr. A556-1333/2008) konstatavo, kad vietinės rinkliavos mokėjimo paskirtis – atlyginti už suteikiamą teisę – nėra vienintelis vietinės rinkliavos požymis. Iš Rinkliavų įstatymo sisteminio aiškinimo išplaukia, kad vietinės rinkliavos yra privalomi mokėjimai į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d.). Taigi vietinė rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ją reglamentuoja viešosios, o ne privatinės teisės normos. Telšių rajono savivaldybė yra pasirinkusi tokį komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, kai šios vietinės rinkliavos mokėtojais ir atliekų turėtojais pripažįstami asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, kuriame nustatyta savivaldybės tarybos teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, 12 straipsnio 1 ir 2 punktai, kuriuose nustatyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą bei tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, 13 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose, taip pat Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas, kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas, – suteikia savivaldybės tarybai diskrecinę teisę pasirinkti atliekų tvarkymo apskaičiavimo būdą ir dydį. Atsakovo teigimu, Telšių rajono savivaldybės pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas, kai atliekų turėtojais ir mokėtojais laikomi visi asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, nepakeičia teisės norminiais aktais nustatyto mokėtojo už atliekų tvarkymą. Pasirinkus bet kurį rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdą, už atliekų tvarkymą moka atliekų turėtojas. Telšių rajono savivaldybės pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas (vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas) sudaro galimybę administruoti šią rinkliavą nedideliais kaštais, efektyviai organizuoti komunalinių atliekų tvarkymą, užkerta kelią piktnaudžiauti ir išvengti mokėjimo, sukuriama tiksli ir stabili įmokų surinkimo ir administravimo duomenų bazė, skolų administravimas. Pabrėžė, jog nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemia, kad tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Telšių rajono savivaldybės tarybos nustatytas vietinės rinkliavos dydis atliekų turėtojams yra diferencijuojamas atsižvelgiant į jų turimo ar naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir dėl šios veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekį. Mano, kad toks rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelis yra tinkamas siekiamam tikslui – principo „teršėjas moka“ užtikrinimui – įgyvendinti. Tam pačiam principui „teršėjas moka“ įgyvendinti tarnauja ir kita priemonė – Atliekų tvarkymo nuostatų 36 ir 37 punktuose įtvirtintas minimalių atliekų susikaupimo normų nustatymas, kuris atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo suformuluotas teisės taikymo taisykles. Atsakovas rėmėsi 2009 m. liepos 16 d. sprendime išdėstytu Teisingumo Teismo išaiškinimu (C-254/08), kuriame nurodoma, jog Direktyvos 15 straipsnio a punkte įtvirtintas principas „teršėjas moka“ turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kurios Direktyvos 1 straipsnio prasme atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugos išlaidoms padengti numato mokestį, apskaičiuojamą pagal dėl šios paslaugos vartotojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekį, o ne pagal faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekį. Valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07)). Taigi tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos Respublikos teisės nuostatos nedraudžia komunalinių atliekų turėtoju pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo atitinkamu būdu galinčiu susidaryti atliekų kiekiu. Todėl mano, kad Atliekų tvarkymo nuostatų 6 punktas neprieštarauja Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 ir 15 straipsniams. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje, Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte įtvirtinta savivaldybės tarybos diskrecija nustatyti lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams. Atleidimas nuo vietinės rinkliavos įmokos yra ne kas kita kaip viena iš lengvatos formų vietinių rinkliavų mokėtojams. Be to, mano, kad informacijos apie turto paveldėjimą pateikimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui, atitinka būtinus ir pagrįstus vietinės rinkliavos tinkamo administravimo tikslus. Teigė, kad asmens duomenys tvarkomi siekiant teisėto intereso – tinkamo komunalinių atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimo Telšių rajono savivaldybės teritorijoje.
Dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti grąžinti permokėtą 29,98 Lt atliekų tvarkymo mokestį nurodė, kad iš Telšių rajono savivaldybės mero 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo matyti, jog mokestis už atliekų tvarkymą pareiškėjams buvo apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusią tvarką, kai buvo mokama už teisę priduoti deklaruotiną atliekų kiekį, atsižvelgiant į pareiškėjų turimą konteinerio talpą, jo ištuštinimo kiekį ir kainą, nustatytą taryboje. Mano, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir jį panaikinti nėra pagrindo.
Dėl pareiškėjų prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies konstitucingumo nurodė, kad, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Iš pareiškėjų argumentų akivaizdu, kad jiems nepriimtina Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta vietinės rinkliavos samprata, o prašymas ištirti šios sąvokos konstitucingumą yra ne kas kita kaip prašymas įvertinti ją politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai nenurodė nė vieno teisinio pagrindo, kodėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis gali prieštarauti Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai bei 5 straipsnio 3 daliai, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą turi būti netenkinamas. Pažymėjo, kad Telšių rajono savivaldybei nekyla abejonių dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 217-219) paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų skundžiamas vietinės rinkliavos mokestis yra susijęs su atliekų tvarkymu už 2009 metus. Jis buvo apskaičiuotas remiantis jau nebegaliojančiais Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtintais Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir 2007 m. Redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai). Remdamasis šiais Nuostatais, Telšių rajono savivaldybės meras 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu netenkino pareiškėjų prašymo dėl permokos grąžinimo. Pareiškėjų skundo dalis dėl vietinės rinkliavos permokos sugrąžinimo turėtų būti nagrinėjama atsižvelgiant į rinkliavos už 2009 metus apskaičiavimo metu galiojusius 2007 m. Redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus. Dėl pareiškėjų prašymo ištirti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr.T1-7 patvirtintų Atliekų tvarkymo nuostatų teisėtumą palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus, kad tirti šių Nuostatų teisėtumą nėra pagrindo, nes sprendimai už 2009 metus pareiškėjų atžvilgiu priimti remiantis 2007 m. Redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais.
Dėl pareiškėjų prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodė, kad dėl vietinės rinkliavos sąvokos ir jos taikymo teisinių aspektų yra suformuota pakankama ir aiški Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl šio prašymo tenkinimas nepagrįstai užvilkintų administracinės bylos nagrinėjimą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. sausio 24 d. sprendimu (I t., b. l. 232-243) pareiškėjų I. J. ir A. J. skundą ta apimtimi, kuria pareiškėjai prašė panaikinti Telšių rajono savivaldybės mero 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. R8-01-J-258 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ ir įpareigoti atsakovą grąžinti permokėtą 25,98 Lt atliekų tvarkymo mokestį, atmetė kaip nepagrįstą. Bylą dalyje dėl pareiškėjų prašymo ištirti norminio administracinio akto – Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisinės ir teisingos valstybės principus, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį bei 5 straipsnio 3 dalį, atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai, prašydami patikrinti Telšių rajono savivaldybės mero 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. R8-01-J-258 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės ginčija vietinės rinkliavos įmokos už atliekų tvarkymą 2009 metais apskaičiavimą. Remdamasis bylos medžiaga konstatavo, kad 2009 metais Telšių rajono savivaldybėje vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą buvo skaičiuojama vadovaujantis Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtintais Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais ir Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T1-283 patvirtintomis Telšių rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo taisyklės).
Dėl pareiškėjų prašymo ištirti norminio administracinio teisės akto - Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai) teisėtumą teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo XVI skirsnio normomis. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai galimą savo teisių pažeidimą sieja su galimai neteisėtu ir nepagrįstu vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą 2009 metais dydžio apskaičiavimu, teigia, kad permokėjo atsakovui 25,98 Lt atliekų tvarkymo mokesčio ir prašo įpareigoti atsakovą grąžinti šią sumą (I t., b. l. 22). Ši vietinės rinkliavos įmoka pareiškėjams buvo apskaičiuota vadovaujantis Telšių rajono savivaldybės tarybos patvirtintais 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais (2007 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. T1-063) ir 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo taisyklėmis (2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. T1-283). Šie aktai buvo panaikinti Telšių rajono savivaldybės 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtinant naujos redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus. 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai pareiškėjams apskaičiuojant rinkliavos įmokos už atliekų tvarkymą 2009 metais dydį nebuvo taikomi. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad tarp pareiškėjų prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir byloje iškelto individualaus ginčo nėra tiesioginio ryšio, tai yra nėra vienos iš būtinų sąlygų, reikalingų atlikti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą. Tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Taigi ir asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto buvimu. Galimas hipotetinis pareiškėjų teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad nepaisoma kitų ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje keliamų bylos nagrinėjimo administraciniame teisme sąlygų, kurios suponuoja, kad turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą. Norminių administracinių teisės aktų teisėtumo bylose ginčo objektas yra teisės norma, o ne pažeista ar ginčijama individo subjektinė teisė. Pažeista ar ginčijama individo subjektinė teisė, kaip minėta, yra būtina sąlyga norminio administracinio akto teisėtumo patikrai inicijuoti. Tačiau norminių bylų tikslas yra ne išspręsti pareiškėjo individualų reikalavimą, susijusį su jo teisių pažeidimu, bet įvertinti norminio administracinio akto teisėtumą, o tai sudaro prielaidą išspręsti individualią bylą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą buvo konstatuota, jog asmuo turi teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo (2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-821/2010).
Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai prašo ištirti norminio administracinio akto, tiesiogiai nesusijusio su byloje keliamu reikalavimu dėl pareiškėjų teisių pažeidimo, teisėtumą, todėl administracinę bylą dėl prašymo ištirti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumą nutraukė kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.).
Dėl Telšių rajono savivaldybės mero 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. R8-01-J-258 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti permokėtą 25,98 Lt atliekų tvarkymo mokestį teismas nustatė, kad pareiškėjai šiuos savo reikalavimus motyvuoja 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų, kurios pasak pareiškėjų yra neteisėtos, taikymu. Jokių kitų skundžiamo akto panaikinimo pagrindų nenurodo, argumentų dėl 2007 m. redakcijos Atliekos tvarkymo nuostatų ir 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo taisyklių teisėtumo nepateikia. Pareiškėjų skundžiamame Telšių rajono savivaldybės mero sprendime (I t., b. l. 23-24) nurodoma, kad Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 m. sprendimu Nr. T1-063 patvirtintų Atliekų tvarkymo nuostatų punktai, reglamentuojantys vietinės rinkliavos sumos apskaičiavimą, turi būti aiškinami ne pavieniui, o sisteminiu teisės aiškinimo būdu. Minėtų nuostatų 25 punkte nustatyta, kad už naudojimąsi individualiu konteineriu vietinės rinkliavos suma (Smetinė) apskaičiuojama dauginant konteinerio tūrį (V), išreikštą kubiniais metrais, iš ištuštinimo kartų (K) ir nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (Rbazine). Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T1-283 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 46 punkte nurodoma, kad komunalinių atliekų turėtojai turi teisę pasirinkti tokio dydžio konteinerius, kurie atitinka susidarančių atliekų kiekį (suprantama ir atsižvelgdamas į konteinerio ištuštinimo periodiškumą: gyvenvietėse ir kaimuose 1 kartą per 2 savaites). Nuostatų 58 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai, besinaudojantys atskirais 120 1itrų ar 240 1itrų talpos konteineriais, turi teisę užsisakyti iš rinkliavos administratorių mažesnius arba didesnius jų poreikius tenkinančius konteinerius. Atitinkamai keičiamas to vietinės rinkliavos mokėtojo mokamas rinkliavos dydis už tolesnį laikotarpį. Atsakovo sprendime padaryta išvada, kad asmuo, pasirinkdamas atitinkamo dydžio konteinerį, faktiškai deklaruoja susidariusių atliekų kiekį, todėl privalo susimokėti vietinę rinkliavą už teisę pateikti atitinkamą kiekį atliekų komunalinių atliekų tvarkytojui. Pareiškėjai yra pasirinkę 120 litrų tūrio konteinerį, konteinerio ištuštinimo periodiškumas – 26 kartai per metus, taigi jie yra deklaravę 3,12 m³ (0,120 x 26) atliekų kiekį per metus ir už teisę pateikti šį atliekų kiekį komunalinių atliekų tvarkytojui turi sumokėti 87,36 (0,120 x 26 x 28) Lt per metus.
Tikrindamas Telšių rajono savivaldybės mero 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika aiškinant teisės normas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo mėn. 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 (Administracinė jurisprudencija, Nr. 19, 2010 m.)). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą išaiškinimą, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečiu paslaugos teikimu, ji nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri, be kita ko, apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Įstatymų leidėjas vietinės rinkliavos dydžio nesieja su vietos savivaldos patiriamomis ekonominėmis sąnaudomis, nenustato, kam turi būti panaudojama vietinė rinkliava. Todėl galima teigti, jog vietinė rinkliava nėra siekiama atlyginti vietos savivaldos institucijų patirtas išlaidas. Pastebėta ir tai, jog Rinkliavų įstatymas vietinės rinkliavos dydžio niekaip nesieja su vietinės rinkliavos objekto verte, jį nustatyti paveda savivaldybių taryboms (Rinkliavų įstatymo 13 str.). Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. Taigi, įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatyta tvarka arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Paminėtinas ir atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, reiškiantis, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d.). Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūrą po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 12, 21 d., 5 str., 25 str., 28 str., 30 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Europos Teisingumo Teismo praktika. Aiškindamas minėtą principą, Europos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi remiantis Direktyvos Nr. 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu turi užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos Nr. 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).
Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas priskirtinos savarankiškoms savivaldybių funkcijoms. Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str., 30 str. 1 d.). Pati komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra apibrėžiama kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 21 d.). Taigi komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimas yra priskirtas savivaldybių kompetencijai ir atsakomybei. Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra išaiškinęs, kad toks modelis turi įgyvendinti vieną iš svarbiausių tikslų – užtikrinti principą „teršėjas moka“, o tai reiškia, jog atliekų tvarkymo visos sistemos išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas.
Iš pareiškėjų skundžiamo sprendimo teismas nustatė, kad atsakovas 2009 metais (šiai bylai aktualiu laikotarpiu) buvo pasirinkęs atliekų tvarkymo visos sistemos organizavimo modelį, pagal kurį vietinės rinkliavos mokestis už atliekų tvarkymą buvo skaičiuojamas pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Šio modelio reglamentavimui buvo priėmęs 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus (Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. T1-063) ir 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo taisykles (Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. T1-283). Iš pareiškėjų 2010 m. kovo 30 d. prašymo Telšių rajono savivaldybės merui (I t., b. l. 22), skundžiamo sprendimo (I t., b. l. 23-24) nustatė, kad pareiškėjai buvo pasirinkę 120 litrų tūrio konteinerį, kurio ištuštinimo periodiškumas savivaldybės teritorijoje galiojusiais teisės aktais buvo nustatytas 26 kartai per metus. Todėl pagal 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 25 punkte nurodytą vietinės rinkliavos apskaičiavimo formulę pareiškėjai buvo deklaravę 3,12 m³ atliekų kiekį, už kurio sutvarkymą mokėtina 87,36 Lt dydžio vietinė rinkliava. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjų 2010 m. kovo 30 d. prašyme Telšių rajono savivaldybės merui nurodytą faktinę aplinkybę, esą jų atliekų tvarkymo konteineris buvo priduotas tik 18 kartų ir todėl vietinės rinkliavos dydis jiems turėtų būti mažinamas, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjai ne tik neįrodinėjo šios aplinkybės teisme, bet taip pat ir dėl to, jog atsakovas, skaičiuodamas vietinės rinkliavos dydį, tinkamai ir teisėtai vadovavosi tuo metu galiojančiais norminiais administraciniais aktais, pagal kuriuos vietinės rinkliavos mokėtojas galėjo pasirinkti atitinkamos talpos konteinerį, bet ne atliekų išvežimo periodiškumą (kartus). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą 2009 metais dydis pareiškėjams buvo apskaičiuotas teisingai, tinkamai ir teisėtai vadovaujantis savivaldybės teritorijoje galiojančiais norminiais administraciniais aktais, taip pat konstatavo, kad Telšių rajono savivaldybės mero 2010 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. R8-01-J-258 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ teisėtas ir pagrįstas. Kitų skundžiamo sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ar panaikinimo pagrindų teismas nenustatė, todėl atmetė pareiškėjų skundą dėl 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti permokėtą 25,98 Lt atliekų tvarkymo mokestį kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad jai nekilo abejonių dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai.
III.
Pareiškėjai I. J. ir A. J. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 249-253) prašo: 1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata „vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje“, kurioje nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai („valdžios galias riboja Konstitucija“) bei 5 straipsnio 3 daliai („valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“); 2) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Telšių rajono savivaldybės mero 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. R8-01-J-258 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ ir įpareigoti grąžinti permokėtą 25,98 Lt atliekų tvarkymo mokestį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodę pirmosios instancijos teismui. Be to, nurodo, kad turi ne 120 litrų atliekų konteinerį, kaip teigiama teismo sprendime, bet 80 litrų atliekų konteinerį. 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 25 punkte numatyta, kad už naudojimąsi individualiu konteineriu vietinės rinkliavos suma apskaičiuojama dauginant konteinerio tūrį, išreikštą kubiniais metrais, iš ištuštinimo kartų ir nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio. Taigi vietinė rinkliava apskaičiuojama vadovaujantis dviem pagrindiniais parametrais: konteinerio tūris ir ištuštinimo kartai. Pažymi, kad šių reikalavimų nebuvo laikomasi, nes, kaip minėta, konteinerio tūris yra 80 l, o ne 120 l, konteineris ištuštintas buvo ne 26 kartus, o 18 kartų. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į šias faktines aplinkybes.
Šalies argumentai
Atsakovas Telšių rajono savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 2-7) nurodė šiuos argumentus:
Nuo 2008 m. sausio 1 d. Telšių rajone pradėjo veikti iš esmės kita komunalinių atliekų tvarkymo sistema, kurioje įmoka už komunalinių atliekų tvarkymą nebepriklausė nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto, tokiu būdu atliekų turėtojui nebenaudinga ir neekonomiška slėpti savo atliekų, t. y. teršti aplinką. Iki 2007 m. gruodžio 31 d. mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą buvo mokamas kaip sutartinė prievolė, o jo dydis priklausė nuo suteiktos paslaugos apimties. Nemaža dalis atliekų turėtojų, piktnaudžiaudami iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusia komunalinių atliekų tvarkymo sistema, nesudarydavo sutarties dėl komunalinių atliekų išvežimo, nemokėdavo už jų tvarkymą, išmesdavo atliekas draudžiamose vietose, kita dalis atliekų turėtojų, nors ir sudarę sutartis, slėpdavo faktinį atliekų kiekį, atsikratydavo atliekų išmesdami jas gamtoje. Nuo 2008 m. sausio 1 d. mokestis buvo pakeistas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, kuri įskaitoma į savivaldybės biudžetą ir yra privaloma įmoka. Įvedant rinkliavą preziumuota, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai Telšių rajone yra visi asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, todėl taikant jiems vietinės rinkliavos įmoką šios aplinkybės nebenustatinėjamos. Taigi Telšių rajono savivaldybė yra pasirinkusi tokį komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, kai šios vietinės rinkliavos mokėtojais ir atliekų turėtojais pripažįstami asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Toks teisinis reguliavimas atitinka Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę.Dėl pareiškėjų prašymo grąžinti tariamai permokėtą 25,98 Lt atliekų tvarkymo mokestį akcentavo, kad pagal 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 25 punktą už naudojimąsi individualiu konteineriu vietinės rinkliavos suma apskaičiuojama pagal formulę: Smetinė = V * K * Rbazinė. Akivaizdu, kad vietinės rinkliavos suma priklauso nuo konteinerio tūrio (V), konteinerio ištuštinimo kartų (K) ir vietinės rinkliavos bazinio dydžio (Rbazinė). Telšių rajono savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. T1-414 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą“ nustatė vietinės rinkliavos bazinį dydį – 28 Lt. Pagal 2007 m.redakcijos Atliekų tvarkymo taisyklių 46 punktą bei 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 58 punktą vietinės rinkliavos mokėtojui suteikiama teisė pasirinkti tokio dydžio konteinerius, kurie atitinka susidarančių atliekų kiekį. 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai ir Atliekų tvarkymo taisyklės nesuteikia teisės vietinės rinkliavos mokėtojui pasirinkti konteinerio tuštinimo periodiškumo bei vietinės rinkliavos bazinio dydžio. Taigi pagal 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus pareiškėjams apskaičiuota vietinės rinkliavos suma galėjo keistis tik priklausomai nuo jų pasirinkto konteinerio dydžio. Jei pareiškėjai manė, kad jų turimas 120 litrų konteineris per didelis ir neatitinka susidarančių atliekų kiekio, jie turėjo teisę pasirinkti mažesnio dydžio konteinerį, kuris atitiktų susidarančių atliekų kiekį. Atsakovo nuomone, pareiškėjai pasirinko netinkamą naudojimosi savo teisėmis būdą, t. y. vietoj to , kad būtų pasirinkę mažesnio dydžio konteinerį, bando deklaruoti, kad jie ne visus kartus priduoda konteinerį ištuštinimui. Pareiškėjai yra pasirinkę 120 litrų tūrio konteinerį, konteinerio ištuštinimo periodiškumas – 26 kartai per metus. Tai reiškia, kad jie per 2009 metus turėjo teisę pateikti komunalinių atliekų tvarkytojui 3,12 m³ atliekų (0,120 x 26). Už teisę pateikti šį atliekų kiekį pareiškėjai privalo susimokėti 87,36 (0,120 x 26 x28) Lt per metus. Tai nereiškia, kad pareiškėjai buvo įpareigoti 2009 metais surinkti ir priduoti 3,12 m³ kiekį komunalinių atliekų tvarkytojui. Tai yra atliekų kiekis, kurį pareiškėjai turėjo teisę priduoti komunalinių atliekų tvarkytojui per 2009 metus, ir vietinės rinkliavos įmoka apskaičiuojama būtent už šią suteiktą teisę. 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai bei Atliekų tvarkymo taisyklės neįpareigoja komunalinių atliekų tvarkytojo fiksuoti nei atitinkamo asmens atliekų konteinerio tuštinimo kartų, nei atliekų kiekio konteineryje. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai nėra nuoseklūs reikšdami reikalavimus: apeliaciniame skunde nurodoma, kad jie neva turi 80 litrų konteinerį, o suma, kurią prašoma grąžinti, apskaičiuota naudojant duomenis, kad konteinerio tūris 120 litrų. Tokį (120 litrų) konteinerio tūrį pareiškėjai nurodė ir savo 2010 m. kovo 30 d. prašyme Telšių rajono savivaldybės merui dėl vietinės rinkliavos permokos grąžinimo. Skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui bei patikslintame skunde pareiškėjai nenurodė, kad turi 80 litrų talpos atliekų konteinerį. Teigdami, kad turi ne 120 litrų, o 80 litrų talpos atliekų konteinerį, pareiškėjai turėjo šią aplinkybę pagrįsti įrodymais. Nesutikdamas su apeliantais dėl konteinerio tūrio, atsakovas kartu su atiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2008 m. liepos 22 d. kietų buitinių konteinerio panaudos sutartį Nr.1688140, sudarytą tarp I. J. (panaudos gavėjo) ir UAB „Telšių keliai“ (panaudos davėjo“ dėl 120 litrų talpos atliekų konteinerio panaudos, ir mano, kad ši sutartis patvirtina, jog 2009 metais pareiškėjai naudojosi 120 litrų talpos konteineriu. Remdamasis šiais argumentais atsakovas mano, kad UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ vietinės rinkliavos dydį už 2009 metus pareiškėjams apskaičiavo teisingai, tinkamai vadovavosi 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais ir Atliekų tvarkymo taisyklėmis. Todėl Telšių savivaldybės mero sprendimas atmesti pareiškėjų 2010 m. kovo 30 d. prašymą dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį sprendimą ir įpareigoti grąžinti pareiškėjams 25,98 Lt nėra jokio teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
3. Skundžiamas sprendimas dėl permokos grąžinimo, atsakovo nuomone, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str.), nes šiame sprendime užfiksuotos tik atsakovo nustatytos pareiškėjams taikomo vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo faktinės aplinkybės ir konstatuotas faktas, kad vietinės rinkliavos dydis pareiškėjams apskaičiuotas tinkamai. Jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) pareiškėjams nenustatyta. Atsakovo nuomone, toks aktas pats savaime negali sukelti kokių nors teisinių pasekmių.
4. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, taip pat kaip ir skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui, nenurodo nė vieno teisinio argumento, kuris sukeltų pagrįstų abejonių dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies konstitucingumo. Todėl tenkinti pareiškėjų prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai iškėlė administracinį ginčą dėl Telšių rajono savivaldybės mero 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr.R8-01-J-258, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų 2010 m. kovo 30 d. prašymą grąžinti 25,98 Lt vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą 2009 metais permoką, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai prašė panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti atsakovą grąžinti minėtą vietinės rinkliavos permoką.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą teisingai nustatė, kad vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą 2009 metais pareiškėjams buvo apskaičiuota bei pareiškėjų 2010 m. kovo 30 d. prašymas dėl permokos grąžinimo buvo išnagrinėtas remiantis tais teisės aktais, kurie reglamentavo vietines rinkliavas už atliekų tvarkymą 2009 metais, t.y. remiantis Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtintais Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais ir Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T1-283 patvirtintomis Telšių rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis. Šiuos sprendimus ir jais patvirtintas 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus bei 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo taisykles Telšių rajono savivaldybės taryba 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr.T1-7 pripažino netekusiais galios (2 ir 3 p.) ir tuo pačiu sprendimu (1 p.) patvirtino naujos, t.y. 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t.y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti tiesiogiai susijęs su individualia byla dėl asmens teisių galimo pažeidimo. Nustatęs, kad 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai negaliojo laikotarpiu (2009 m.) dėl kurio pareiškėjai iškėlė šioje byloje nagrinėjamą individualų ginčą ir šis norminis administracinis aktas su pareiškėjo iškeltu konkrečiu ginču nėra susijęs bei jį sprendžiant netaikytinas, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymą (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p., 101 str. 1 p.) ir pagrįstai nutraukė bylą toje dalyje, kurioje pareiškėjai prašė teismo ištirti norminio administracinio teisės akto - Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumą ir panaikinti šį aktą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai kreipėsi į teismą nesutikdami su tuo, jog Telšių rajono savivaldybės meras 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr.R8-01-J-258 atsisakė tenkinti jų 2010 m. kovo 30 d. prašymą dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą 2009 metais permokos (25,98 Lt) grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pastebėjo, kad pareiškėjai savo prašymą atsakovui dėl permokos už 2009 metus grąžinimo, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui dėl atsakovo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr.R8-01-J-258 panaikinimo grindė 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais, kurie 2009 metais negaliojo ir sprendžiant pareiškėjo prašymą bei teisme iškeltą administracinį ginčą netaikytini. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad atsakovas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą dėl pareiškėjų 2010 m. kovo 30 d. prašymo priėmė remdamasis tais teisės aktais, kurie reglamentavo vietines rinkliavas už atliekų tvarkymą 2009 metais, t.y. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtintais Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais ir 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T1-283 patvirtintomis Telšių rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, taip pat aukštesnės galios teisės aktu – Rinkliavų įstatymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad sprendžiant pareiškėjų iškeltą administracinį ginčą turi būti remiamasi ne pareiškėjų nurodytomis 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo taisyklėmis, o tais teisės aktais, kurie nustatė vietines rinkliavas tuo laikotarpiu (2009 m.) dėl kurio pareiškėjas iškėlė administracinį ginčą.
Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Taigi vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Konstitucijoje. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos. Pagal šio įstatymo 3 straipsnyje pateiktas sąvokas vietinė rinkliava - savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 3 str.2 d.). Šio įstatymo III skyriaus „Vietinės rinkliavos“ (11-13 str.) nuostatos nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu dėl vietinių rinkliavų už atliekų tvarkymą iki šiol galioja tos pačios redakcijos, kuri galiojo Telšių rajono savivaldybės tarybai priimant 2007 metų redakcijos administracinius teisės aktus dėl vietinių rinkliavų už atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnyje pateiktas vietinių rinkliavų objektų baigtinį sąrašas, nustatant, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už objektus, išvardytus šio straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose, tarp jų – už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str.1 d. 8 p.). Šio įstatymo 12 ir 13 straipsniai apibrėžė savivaldybės tarybos kompetenciją dėl vietinių rinkliavų nustatymo. Šiuo įstatymo 12 straipsniu nustatyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu: 1) nustato vietinę rinkliavą; 2) tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 3) nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams; 4) nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose (12 str.1 d.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais be centų (12 str.2 d.), savivaldybės taryba atskiru sprendimu gali vietinės rinkliavos dydį kartą per metus indeksuoti, taikydama metinį vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 1,1 (12 str.3 d.). Iš esmės analogiškas nuostatos dėl vietos savivaldybės tarybos kompetencijos nustatyti vietines rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka įtvirtintos Vietos savivaldos įstatyme (2007 m. buvo aktualus 2006 m. sausio 19 d. įstatymo Nr. X-494 redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 20 punktas, 2009 m. - 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr.X-1722 redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas). Pažymėtina ir tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas yra viena iš įstatymais (šiuo atveju - Atliekų tvarkymo įstatymu) savivaldybei priskirtų funkcijų (2007 m. buvo aktualus 2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X- 749 Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktas, 2009 m. - 2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr.X-1830 redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 37 punktas). Taigi abejonių dėl to, kad Telšių rajono savivaldybės taryba pagal įstatymų jai suteiktą kompetenciją turėjo teisę patvirtinti Atliekų tvarkymo nuostatus bei taisykles ir nustatyti konkretų šios vietinės rinkliavos dydį, nekyla. Iš nagrinėjamam ginčui aktualių Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 metais priimtų norminių administracinių aktų dėl atliekų tvarkymo ir vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą nustatymo preambulių matyti, kad jie pagal kompetenciją buvo priimti remiantis minėtomis 2007 metais galiojusiomis Vietos savivaldos įstatymo bei išvardytų specialiųjų įstatymų normomis.
Telšių rajono savivaldybės taryba 2007 m. redakcijos Vietinių rinkliavų nuostatuose nustatė, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų turėtojai (5 p.) yra fiziniai arba juridiniai asmenys kurie turi komunalinių atliekų, kurių atsikrato, nori atsikratyti, ar privalo atsikratyti, t.y. daugiabučių namų butų, individualių namų valdų, sodų ir garažų savininkai, kurių vardu atlikta butų ir valdų teisinė registracija, jų gyventojai, taip pat įstaigos, organizacijos, įmonės ir kiti ūkiniai subjektai (juridiniai asmenys). Šių Nuostatų 5 punkte nurodyta, kad komunalinių atliekų turėtojai yra vietinės rinkliavos mokėtojai. 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais Telšių rajono savivaldybės administracija nustatė nuo 2008 m. sausio 1 d. tokį komunalinių atliekų tvarkymo savivaldybės administruojamoje teritorijoje sistemos modelį, kad vietinė rinkliava komunalinių atliekų turėtojams (vietinės rinkliavos mokėtojams) nustatoma atsižvelgiant į tai kokiais konteineriais naudojasi nekilnojamojo turto turėtojai. Jei komunalinių atliekų turėtojas naudojasi bendru konteineriu arba keliais bendrais konteineriais, numatyta atitinkama suma per metus (Nuostatų 24.1 p.), už naudojimąsi individualiu konteineriu numatyta įmoka (bazinis dydis) už ištuštintą 1 m³ atliekų (Nuostatų 24.2 p.). Nuostatų 25 punkte nurodyta, kad už naudojimąsi individualiu konteineriu, vietinės rinkliavos suma (Smetinė) apskaičiuojama dauginant konteinerio tūrį (V), išreikštą kubiniais metrais, iš ištuštinimo kartų (K) ir nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (Rbazine). Telšių rajono savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr.T1-414 patvirtino konkrečius vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą savivaldybės teritorijoje nuo 2008 m. sausio 1 d.: 133 Lt per metus (komunalinių atliekų turėtojams, numatytiems Nuostatų 24.1 p.) ir 28 Lt už kubinį metrą (komunalinių atliekų turėtojams, numatytiems Nuostatų 24.2 p.). Pareiškėjai, kurie yra individualaus namo savininkai, patenka į 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 24.2 punkte apibrėžtą atliekų turėtojų grupę. 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 58 punktas nustatė, kad vietinės rinkliavos mokėtojai, besinaudojantys atskirais 120 1itrų ar 240 1itrų talpos konteineriais, turi teisę užsisakyti mažesnius arba didesnius jų poreikius tenkinančius konteinerius. Atitinkamai keičiamas to vietinės rinkliavos mokėtojo mokamas rinkliavos dydis už tolesnį laikotarpį. Taigi pagal pirmiau minėtą formulę (Nuostatų 25 p.), atliekų turėtojo pasirinkto konteinerio tūris yra reikšmingas apskaičiuojant vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą sumą. Kaip matyti iš pareiškėjų 2010 m. kovo 30 d. prašymo Telšių rajono savivaldybės merui, šiame prašyme pareiškėjai nurodė, kad jų šeimos atliekų tvarkymo konteineris yra 120 litrų. Permokos susidarymą motyvavo tuo, kad vietinė rinkliava už 2009 metus buvo apskaičiuota pagal duomenis, jog atliekų tvarkymo operatorius į Tryškius atvažiavo 26 kartus (120 ltr. x 26 x 28 Lt/m³ = 87,36 Lt) , o pareiškėjai teigė, jog atliekų konteinerį pridavė operatoriui 18 kartų, taigi susidarė 25,98 Lt (120 ltr. x 8 x 28 Lt/m³) vietinės rinkliavos permoka. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad įstatymas nustato, jog tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str.2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Iš pareiškėjų kartu su skundu pateiktų įrodymų (2010 m. kovo 30 d. prašymo ir atsakovo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo) matyti, kad pareiškėjai prašymą pretenzijas dėl vietinės rinkliavos dydžio už 2009 metus reiškė atsakovui nurodydami, kad konteinerio tūris -120 litrų, tačiau konteineris buvo išvežtas ne 26, o 18 kartų, t.y. pretenzijas atsakovui reiškė remdamiesi ne konteinerio tūriu, o naudojamo konteinerio pateikimo ištuštinti kartais, t.y. aplinkybe, kuri, kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, pagal 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus nėra reikšminga vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą naudojantis individualiais konteineriais dydžiui, nes pagal įstatymų nustatyta tvarka atsakovo pasirinktą atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelį vietinė rinkliava yra privalomasis atliekų turėtojo mokėjimas už teisę pateikti atitinkamą atliekų kiekį sutvarkymui, kuris faktiškai deklaruojamas pasirinkus atitinkamą konteinerio tūrį. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad abstraktaus pobūdžio argumentą, jog atliekų konteinerio tūris 80 litrų, pareiškėjas A. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškė pasinaudodamas replikos teise. Tokį konteinerio tūrį (80 litrų) pareiškėjai nurodė ir apeliaciniame skunde, tačiau nepagrindė įrodymais, kad tokio tūrio atliekų konteinerį jie naudojo būtent 2009 metais. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamam ginčui yra aktualūs tik 2009 metų duomenys. Todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl atliekų konteinerio tūrio, kurie nėra pagrįsti įrodymais ir prieštarauja pareiškėjų 2010 m. kovo 30 d. prašyme pateiktiems duomenims apie 2009 metais naudoto konteinerio tūrį, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus. Tuo remdamasi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad jų šeimos 2009 metais naudoto atliekų konteinerio tūris buvo kitoks nei nurodyta pareiškėjų 2010 m. kovo 30 d. prašyme dėl permokos grąžinimo ir atsakovo 2010 m. balandžio 30 d. sprendime. Nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais dėl konteinerio tūrio, atsakovas kartu su atiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2008 m. liepos 22 d. kietų buitinių konteinerio panaudos sutartį Nr.1688140, sudarytą tarp I. J., gyvenančios Lazdynų Pelėdos 71, Tryškiuose, Telšių rajone (panaudos gavėjo) ir UAB „Telšių keliai“ (panaudos davėjo“ dėl 120 litrų talpos atliekų konteinerio panaudos (II t., b.l. 8). Šioje sutartyje nurodytas atliekų konteinerio tūris atitinką tą tūrį, kurį pareiškėjai nurodė savo 2010 m. kovo 30 d. prašyme atsakovui dėl vietinės rinkliavos permokos už 2009 metus grąžinimo. Atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą kopija buvo išsiųsta apeliantams (II t., b.l.10), tačiau įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2009 metais naudojo mažesnės nei 120 litrų talpos konteinerį, apeliantai nepateikė apeliacinės instancijos teismui nei su apeliaciniu skundu, nei papildomai.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Rinkliavų įstatymo normų dėl vietinių rinkliavų nustatymo aiškinimo ir taikymo praktiką, kuri, be kita ko, pagrįsta ir Europos Sąjungos teisės normų taikymo praktika, suformuota Teisingumo Teismo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl savivaldybių tarybų nustatytų vietinių rinkliavų, ne kartą yra pateikęs Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11,12 bei 13 straipsnių nuostatų aiškinimą savivaldybės tarybos teisės nustatyti vietines rinkliavas kontekste, pasisakęs dėl valstybės rinkliavos ir vietinės rinkliavos esminių skirtumų, šių rinkliavų objektų, paskirties bei tikslų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d.sprendimas administracinėje byloje Nr.A556-1333/2008, Administracinių teismų praktika Nr.15, 2008 m.; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-471/2010). Minėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sisteminiu teisės aktų analizės būdu išanalizavęs įstatymo nuostatas išaiškino, kad Rinkliavų įstatymu numatyta vietinė rinkliava, skirtingai nė valstybės rinkliava, nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka (įstatymu numatytas privalomasis mokėjimas į savivaldybės biudžetą) už naudojimąsi teise atlikti atitinkamus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie numatyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, o rinkliavos dydžio nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecija. Administracinėje byloje Nr.A525-471/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, be kita ko, išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Akcentuota, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis, lemia, kad, rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Direktyva 2006/12/EB dėl atliekų bei Teisingumo Teismo praktika dėl šios Direktyvos taikymo, konstatavo, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o siejamas su turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi. Teisingumo Teismas, aiškindamas principą „teršėjas moka“, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remiantis Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).
Nagrinėjama byla pagal teisinį reguliavimą iš esmės yra analogiška pirmiau minėtoms administracinėms byloms, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurios laikėsi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad kai kuria nagrinėjam ginčui aktualia teismų praktika rėmėsi ir atsakovas, priimdamas pareiškėjų ginčijamą 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą. Aptarta Teisingumo Teismo praktika patvirtina, kad Direktyva 2006/12/EB nedraudžia pagal nacionalinę teisę pasirinkti atliekų turėtojų atlyginimo už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, tinkamiausią formą ir būdus, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad vietinės rinkliavos dydis už atliekų sutvarkymą apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o siejamas su turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi. Todėl nagrinėjamai bylai aktualus Telšių rajono savivaldybės tarybos patvirtintas 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais numatytas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelis, kuris lemia vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį ir atitinka pirmiau aptartas Direktyvos 2006/12/EB bei nacionalinės teisės nuostatas, negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjų (atliekų turėtojų) teises. Pareiškėjai, kurie Telšių rajono savivaldybės teritorijoje turi atitinkamą nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą), yra potencialūs komunalinių atliekų turėtojai, todėl jie yra savivaldybės tarybos sprendimu įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą, mokėtojai. 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai numatė galimybę atliekų turėtojams pasirinkti pagal savo poreikius individualaus konteinerio tūrį, kuris, kaip jau minėta, turi įtakos vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą dydžiui. Taigi 2007 metų redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose atliekų turėtojams buvo numatyta galimybė bet kuriuo laikotarpiu deklaruoti individualių poreikių dėl komunalinių atliekų surinkimo ir šalinimo pokyčius, į kuriuos, priklausomai nuo iš naujo pasirinkto individualaus konteinerio tūrio, atsižvelgiama apskaičiuojant vietinę rinkliavą. Pareiškėjai, kaip jau minėta, nepateikė teismui įrodymų, kad vietinė rinkliava atsižvelgiant į jų naudoto 2009 metais atliekų konteinerio tūrį (120 litrų) buvo apskaičiuota neteisingai.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad mokesčiai ir kiti privalomieji mokėjimai gali būti nustatyti tik įstatymu, išaiškinęs, kad mokesčiai ir kiti privalomieji mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintinai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimą, 2006 m. sausio 24 d. nutarimą ir kt.). Vietines rinkliavas, kaip jau minėta, numato aukščiausios galios nacionalinės teisės aktas – Konstitucija ir šias Konstitucijos nuostatas įgyvendinantys įstatymai. Konstitucinio Teismo išaiškinimai mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų klausimais, o taip pat pirmiau aptarta Teisingumo Teismo praktika dėl Direktyvos 2006/12/EB taikymo, teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo abejoti dėl Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai. Todėl teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ištirti ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjų I. J. ir A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.