- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-23
- Bylos Nr.
- 2A-55-278/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02944-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Birutė Valiulienė (pran.), Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- BTA Insurance Company SE
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-55-278/2014
Teisėjas Eigirdas Činka Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02944-2013-8
2014 m. sausio 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6024-755/2013 pagal ieškovės BTA Insurance Company SE ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė BTA Insurance Company SE prašė priteisti iš atsakovo A. B. 50 036,16 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, kad dėl 2009-11-05 įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas M. K., o H. Z. ir A. B. žuvo, bendrovė atlygino žalą Panevėžio teritorinei ligonių kasai ir žuvusiųjų artimiesiems. Teigia, kad atsakovas A. B. pasišalino iš eismo įvykio vietos, nesuteikdamas pagalbos nukentėjusiesiems ir dėl 2009-11-05 įvykio pripažintas kaltu.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino. Nustatė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo pateiktas nepraėjus metams po Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio ir 4 mėnesiams po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-21 nutarties paskelbimo ir, kad iki apeliacine tvarka buvo priimtas nuosprendis, nebuvo galutinai aišku dėl atsakovo kaltės, kad ieškovei žinant apie pateiktą kasacinį skundą, galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl atsakovo kaltės nekintamumo. Konstatavo, jog ieškovės pažeista teisė į žalos atlyginimą turi būti ginama ir dėl svarbių priežasčių praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas. Atsižvelgdamas į atsakovo amžių, darbingumą, realias galimybes priteistiną sumą grąžinti ieškovėi, darė išvadą nesant teisinių pagrindų ir sąlygų žalos atlyginimo sumai mažinti, o toks mažinimas pažeistų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo imperatyvus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. B. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti suėjus ieškinio senaties terminui, o teismui manant pirmosios instancijos teismui pagrįstai atnaujinus ieškinio senaties terminą, sprendimą pakeisti ir priteistą sumą sumažinti. Nesutinka su ieškinio senaties termino skaičiavimu nuo Panevėžio apygardos teismo 2012-06-11 nuosprendžio, nes ieškovė be pateisinamos priežasties praleido ieškinio padavimo terminą, todėl jis negalėjo būti atnaujintas. Nurodo, kad jo turtinė padėtis bloga, niekur nedirba ir jokio turto neturi, yra vedęs ir augina du nepilnamečius vaikus, šeima gyvena iš pašalpų. Įvertinus nuosprendžiu iš jo priteistos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, mano, kad sprendimu priteista skola taptų nepakeliama našta ir prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Teigia, jog ieškovės turtinė padėtis yra žymiai geresnė ir tik dalies reikalaujamos sumos priteisimas ženklesnės įtakos neturės. Mano, kad yra pagrindas nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo ir priteistą sumą sumažinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo A. B. apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti. Nurodo, jog spręsdamas ieškinio senaties klausimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011 ir pagrįstai pripažino, kad ieškovės pažeista teisė turi būti ginama. Teigia, kad atsakovas A. B. yra jaunas ir turi galimybę sugrąžinti priteistas sumas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Byloje nustatyta, kad 2009-11-05 eismo įvykio metu, dėl kurio kaltu pripažintas atsakovas A. B., vairavęs ieškovės draudimo bendrovėje valdytojo civilinės atsakomybės draudimu apdraustą transporto priemonę AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Audi A6), žuvo A. B. ir H. Z., o M. K. buvo sužalotas. Nustatyta, kad draudimo bendrovė valstybinei ligonių kasai 2011-04-07 išmokėjo 20 626,56 Lt, P. B. 2011-11-14 - 14 141 Lt, G. Z. - 2011-10-06 - 680 Lt ir 2011-09-22 - 14 588,60 Lt draudimo išmokas (b. l. 22-27, 42-43). Atsakovas A. B. teigia, jog reikalavimą priteisti išmokėtas draudimo išmokas BTA Insurance Company SE jam pareiškė praleidusi ieškinio senatį ir pirmosios instancijos teismas be pagrindo šį terminą atnaujino. Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.124 straipsnis ieškinio senatį apibūdina kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, o to paties straipsnio 8 dalyje – sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Siekiant nustatyti, koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas atitinkamam ginčui, pirmiausia būtina teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir nustatyti ieškinio dalyką, t. y. pagrindinis ieškinio dalykas yra labiau susijęs su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, jos aiškinimu ar vykdymu, ar labiau susijęs su žalos atlyginimo dėl deliktinių teisinių santykių. Iš bylos duomenų matyti, kad 2009-11-05 eismo įvykio metu A. B. vairuojamas automobilis Audi A6 privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu buvo draustas A. A. vardu, o automobilio numeris buvo pagrobtas nuo I. M. priklausančio automobilio (b. l. 28). Iš Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-03-16 nuosprendžio matyti, kad A. B. vairavo jam nepriklausančią, svetimą transporto priemonę, nežinant kam transporto priemonė priklausė, o įvykus eismo įvykiui, iš įvykio vietos pasišalino, nesuteikdamas pagalbos nukentėjusiesiems (b.l. 22-27). 2013-04-25 pareikštą reikalavimą atsakovui A. B. grąžinti išmokėtas draudimo išmokas ieškovė pareiškė atsakovui, kaip asmeniui, atsakingam už 2009-11-05 eismo įvykį, tačiau ieškovės ir atsakovo A. B. nesiejo jokie draudimo teisiniai santykiai, todėl CK 1.125 str. 7 d. nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas šio ginčo atveju netaikytinas. Kaip matyti iš ieškovės suformuluoto reikalavimo grąžinti išmokėtas draudimo išmokas pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ieškovė prašė teismo priteisti iš A. B. išmokėtas draudimo išmokas, kurios atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Pripažintina, jog ginčo šalis sieja deliktiniai teisiniai santykiai ir pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ieškovo reikalavimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo (CK 1.127 str. 4 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina išmokėjimą draudimo išmokos įvykus draudžiamajam įvykiui, Valstybinei ligonių kasai sumokėjus 2011-04-07, nukentėjusiesiems – G. Z. 2011-09-22 ir 2011-10-06, P. B. – 2011-11-14 (b. l. 42-43). Vadovaujantis ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo tvarka, ieškovės pareikšto regresinio reikalavimo senaties termino pradžia skaičiuotina nuo pirmosios draudimo išmokos išmokėjimo datos - 2011-04-08 (CK 1.118 str., 1.119 str. 1 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad reikalavimas atlyginti žalą pareikštas 2013-04-25, t.y., nepraleidžiant įstatymo nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino, šio termino nepraleidžiant ir dėl vėlesniais laikotarpiais išmokėtų draudimo išmokų atgavimo (b. l. 2-3). Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl be pagrindo darė išvadą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir sprendė atnaujino klausimą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Dėl aukščiau paminėtų motyvų kolegija konstatuoja, jog apelianto A. B. reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti, yra nepagrįstas.
Apeliantas A. B. nurodo, jog jo materialinė padėtis yra sunki ir prašo mažinti priteistos žalos dydį. Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, tačiau šio įstatymo 6.282 straipsnio nuostatos numato ir nukrypimą nuo visiško nuostolių atlyginimo principo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas yra vedęs, augina du nepilnamečius vaikus (b. l. 52-54). Pagal pateiktus išrašus iš viešųjų registrų, apelianto vardu registruoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto nėra (CPK 179 str. 3 d.; b. l. 50). Byloje pateikta pažyma apie A. B. sutuoktinės gaunamas pajamas patvirtina apelianto teiginius, jog gaunama socialinė pašalpa ir išmoka vaikui nėra didelės (CPK 178 str.; b. l. 51). Nors atsakovo materialinė padėtis nėra gera, tačiau apeliantas yra jauno amžiaus, įrodymų, jog dėl esminių sveikatos sutrikimų, turinčių įtakos jo darbingumui, jis negali dirbti ir negalės dirbti ateityje, byloje nepateikta, todėl pripažinti nesant realių galimybių grąžinti ieškovės naudai priteistą sumą nėra jokio pagrindo (CPK 178 str.). Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, jog turimas išsilavinimas įtakos jo galimybę ateityje gauti geriau apmokamą darbą, nes priežasčių, trukdančių siekti aukštesnio išsilavinimo ar geriau apmokamo darbo atlikus bausmę, nenurodė (CPK 178 str.). Ieškovės teisinis statusas bei finansinė padėtis negali būti tas rodiklis, į kurį turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant žalos atlyginimo dydžio klausimą, nes įstatymas šiuo atveju suteikia teismui teisę atsižvelgti tik į žalą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282 str. 3 d.). Be to, vertinant draudimo išmokas išmokėjusio juridinio asmens turtinę padėtį, žalą padaręs asmuo savo turtine padėtimi negalėtų prilygti juridiniam asmeniui ir tai būtų pagrindas kiekvienu atvėju nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo, kas taikytina tik išimtinais atvejais. Ta aplinkybė, jog nuosprendžiu iš apelianto priteista neturtinė žala žuvusiojo A. B. tėvui A. B., taip pat nesudaro pagrindo mažinti priteistos žalos dydį.
Dėl paminėtų motyvų keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.